Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-16 nr. 2950

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LESZEK ENGELKING18
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE5

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

AKTUALIJOS 
• Rimvydas Šilbajoris.
DISKUTUOJAM
10
• Teodoras Četrauskas.
APIE GERVES IR GIEDRĄ
3
• SVETlMŲ ASMENVARDŽIŲ RAŠYBOS KANCELIARINĖ PRAKTIKA6
• Edmundas Rimša.
DĖL LAURYNO GUCEVIČIAUS PAVARDĖS
8
• KAUKOLĖS GYVENA ILGIAU8

POEZIJA 
• VYTAUTAS SKRIPKA 5

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI 
• KNUTAS SKUJENIEKAS1
• SERGEJ MOREINO
• PETR MIKEŠ
• LUBOR KASAL
• TOMISLAV BOGDAN

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Domas Razauskas.
RAŠINĖLIS: NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ
15

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Lina Jakeliūnaitė.
AŠ ESU AŠ
1
• Vika Ryžovaitė.
AKMENS METAMORFOZĖS

ŠOKIS 
• Rasa Vasinauskaitė.
TAI YRA ŠOKIS
2

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
PUNKTYRAI: ĖJIMAS PER TUŠTUMĄ
12
• Ignas Kazakevičius.
EMBLEMA
• Pillė Veljataga.
APIE ESTIJOS DAILĘ
• Salomėja Jastrumskytė.
GELEŽIES MITOLOGIJA

TEATRAS 
• ATSIVĖRIMO TRAUKA4
 Rimas Driežis.
KAMERINIAI LĖLIŲ SPEKTAKLIAI KLAIPĖDOJE

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
SKAMBANTIS BALANDIS
1
• Rytis Jokūbaitis.
VILNIUS BAND
1
• SUGRĮŽIMAI1

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• LAIPTAI Į ŽMOGŲ

KNYGOS 
• Gintarė Bernotienė.
KELRODĖ VILTIS
2
• Benediktas Januševičius.
APIE "DVIVEIDĮ"
• TYLOS ARTĖJANTIS
• SPACERKIEM Z MARSZALKIEM PO ZMUDZY, WILNIE I WILENSZCZYZNIE1
• 14.99 €5
• NAUJOS KNYGOS1

POKALBIAI 
• KNUTAS: "VISI MES ESAM TIE PATYS ŽMONĖS"

KULTŪRA 
• Laimutė Tidikytė.
MOTERYS VILNIAUS KULTŪRINIAME GYVENIME
2

KRONIKA 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
1

SKELBIMAI 
• GEGUŽĖS 21 DIENĄ 21VALANDĄ VIETOS LAIKU
• MOKSLEIVIAMS, RAŠANTIEMS POEZIJĄ, IR MOKYTOJAMS LITUANISTAMS
• Renginių programa.
POEZIJOS PAVASARIS 2003
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
• JUOZAS KAZLAUSKAS1
• LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGA SKELBIA KONKURSĄ1

DE PROFUNDIS 
• Vidmantas Kiaušas.
APIE KITĄ AKĮ
4
• TIKRI PASIKEITIMAI6

TEATRAS

KAMERINIAI LĖLIŲ SPEKTAKLIAI KLAIPĖDOJE

Rimas Driežis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Spektaklio "Judėjimas" scena

Balandį Klaipėdoje įvyko respublikinis lėlių teatrų festivalis "Karakumų asilėlis 2003". Jame dalyvavo beveik visi profesionalūs Lietuvos lėlių teatrai, tad stebina žinia, kad šį renginį suorganizavo ne valstybės remiama kultūrinė institucija, o Klaipėdos universitete studijuojantys IV kurso lėlininkai (kurso vadovė - doc. Jūratė Januškevičiūtė). Klaipėdoje tai jau antras kamerinių spektaklių festivalis, siekiantis atkreipti dėmesį į minimalistinių konstrukcijų vaidinimus.

Kameriniuose spektakliuose ypač svarbus aktorius. Prieš gerą dešimtmetį Lietuvos lėlių teatre karaliavo dailininkas-režisierius, o aktorius turėjo tenkintis spektaklio patarnautojo vieta. Spektakliai buvo rodomi tik didelėse salėse ir prašyte prašėsi ryškios vaizdo kalbos. Būtent dailininko dėka į mūsų teatrą atėjo visavertė kūryba, bet ambicingam aktoriui trečiaeilio dalyvio padėtis lėlių spektaklyje darėsi nepakenčiama. Net programėlėse nebūdavo nurodomi artistų vaidinami personažai - pasakas sekė, interpretavo ir su publika bendravo ne aktoriaus, o dailininko kūriniai. Tik vaizdinės spektaklio partitūros atlikimas neskatino nei aktorių atsakomybės, nei profesinio tobulėjimo. Tad, norėdamas "atsitiesti", lėlių teatro aktorius turėjo ryžtis vaidinti monospektaklius, nors juose išryškėja ne tik lėlininko meistriškumas, bet ir trūkumai. Pirmieji monospektakliai pasirodė valstybinių teatrų didžiosiose scenose. 1989 m. Kauno lėlių teatre Valdis Aleksaitis vaidino L.Dvoskio "Šokčiojančią princesę", o 1990 m. Vilniaus "Lėlėj" Nijolė Gailiūtė - spektaklį "Apie Jonelį". Netrukus teatrai atidarė mažąsias sales, ir kameriniai spektakliai tapo kasdienybe. Be to, šie spektakliai labai tinka gastrolėms, nes nereikalauja ypatingų sceninių sąlygų. Dėl šios priežasties Vakarų Europoje lėlininkai dažniausiai kurdavo vien "mažų formų" spektaklius, o mums tai tapo atradimu. Tad iš esmės pasikeitė Lietuvos lėlių teatro panorama. Tiesa, vieni žiūrovai ilgisi didelių reginių ir prikiša lėlininkams susmulkėjimą, kiti džiaugiasi mažos salės atmosfera, jautriu aktorių ir publikos bendravimu ir lanko tuos pačius spektaklius po keletą kartų.

Klaipėdos festivalyje vaidyba ypač išsiskyrė kauniečio Valdžio Aleksaičio vaidinamas "Bebenčiukas". Prieš dešimtmetį sukurto spektaklio gyvybingumą lėmė būtent aktoriaus sugebėjimas bendrauti su publika, dėmesys žiūrovų reakcijoms, lengva ironija nuspalvinti sąmojai ir per daugelį metų nušlifuoti spektaklio akcentai.

Gaila, festivalyje nedalyvavo Vilniaus "Lėlė". Šio teatro repertuare nemažai "ilgaamžių" mažosios scenos kūrinių. Neseniai žiūrėjau 1993 m. pastatytą "Raudonkepurę" (rež. ir dail. Vitalis Mazūras, vaidina Juozas Marcinkevičius ir Elvyra Piškinaitė) ir buvau nustebintas tobulo šio spektaklio skambėjimo - akivaizdu, kad laikas tampa sąjungininku, jei aktoriai stengiasi tobulinti spektaklį ir siekia mažųjų žiūrovų supratimo.

Tai patvirtina ir festivalyje Vilniaus senamiesčio teatro parodytas K.I.Gałczyńskio "Žaliojo žąsinėlio teatras" (rež. ir dail. Algirdas Mikutis). Šį šešėlių teatro principu sukurtą intelektualų kabaretą suaugusiems teko matyti prieš pusmetį vykusiame Alytaus festivalyje "Aitvaras". Ten jis sulaukė didžiulio pasisekimo, o Klaipėdos publika buvo jam abejinga. Lygindamas pamatai, kaip spektaklis priklauso nuo aktoriaus, nepaisant teksto, vaizdo ir režisūrinės išmonės.

Dramos teatro kūrėjams tokie "atradimai", ko gero, juokingi, bet aktoriaus lėlininko padėtis - specifinė. Vaidinant "atviro teatro" spektaklius, kai aktorius nesislėpdamas vedžioja lėles ir vienas kuria visus personažus, galima naudotis dramos teatro aktoriaus patirtim, bet kai siekiama kurti savarankiško lėlių gyvenimo iliuziją, prireikia ne tik animacijos išmanymo, bet ir kitokio talento. Toks išskirtinis aktoriaus lėlininko pavyzdys galėtų būti kaunietis Darius Armanavičius. Jo teatras "Nykštukas" festivalyje vaidino "Paršelių nuotykius". Tai Jūratės ir Dariaus Armanavičių žavingai atliekama holivudinės pedagogikos parodija, stebinanti lėlininkų sugebėjimu meistriškai valdyti "čia ir dabar" po kelis personažus ir nesidangstyti teatro sąlygiškumais. "Nykštuko" teatras rodo, kad iliuzija ir animacija gali tapti autentiška vertybe.

iliustracija
Klaipėdos universiteto IV kurso lėlininkai

Kaip maksimaliom sąnaudom gaunamas minimalus rezultatas, festivalyje demonstravo Panevėžio lėlių vežimo teatras, parodęs E.Mezginaitės "Skiltuvą" (rež. Antanas Markuckis). Spektaklis labiau priminė kamerinio vaidinimo imitaciją. Daug kas vertė abejoti. Kodėl keliaaukščiame "šopkos" paviljone, kuriame paprastai vaidinama kotinėmis lėlėmis, buvo naudojamos marionetės? Kodėl scenovaizdžiai tiek perkrauti "išdailinimų", kad net suaugusiam sunku atskirti "brangų viešbutį" nuo "pigios smuklės"? Kodėl vienplanius, tik siužetą atpasakojančius personažus turi vaidinti toks neadekvačiai didelis artistų būrys? Gal, pamačius spektaklį vežime teatro vasaros gastrolių metu, abejonių neliktų, bet festivalio scenoje gėrėtis buvo galima tik Rusijos meistrų puikiai padarytomis marionetėmis.

Ne padarytomis, o talentingai sukurtomis marionetėmis žavėjo Kauno lėlių teatras, Klaipėdoje suvaidinęs D.Čepauskaitės "Kai krenta žvaigždė" (rež. Andrius Žiurauskas, dail. Sergejus Bocullo). Beje, festivaliai padeda suvokti bent Lietuvos lėlių teatro kontekstą ir gali apsaugoti nuo "dviračių išradinėjimo". Prieš metus kūriau scenografiją "Lėlės" teatro "Pelenei". Ir tik Klaipėdoje pamačiau, kad mano scenovaizdis išėjo stebėtinai panašus į šio kauniečių spektaklio paviljoną. Anksčiau šio spektaklio nebuvau matęs, bet dėl to ne lengviau…

Didžiausia festivalio vertybe laikyčiau Klaipėdos teatro "Kukū" vadovės J.Januškevičiūtės studentų spektaklius. "Vištytė ir gaidžiukas" - Gintarės Radvilavičiūtės marionečių spektaklis, kuriam ji pati kūrė scenarijų ir scenografiją. Patirtis rodo, kad sėkmė dažniausiai lydi tuos režisierius, kurie patys kuria scenografiją ar puikiai išmano vaizdo galimybes, tad kurso vadovės J.Januškevičiūtės metodas, kai studentai supažindinami ir su daile, ir su literatūrine kūryba, leis gyvuoti geriausioms mūsų lėlių teatro tradicijoms.

Netikėtas spektaklyje "Vištytė ir gaidžiukas" man buvo marionečių barjero, kuris paslepia aktorių ir duoda foną lėlei, panaudojimas "gyvam planui" - senelius vaidinančių aktorių pasirodymui. Barjeras tapo šių personažų langeliu, po kuriuo vyksta "kaltų ieškojimas". Gaila tik, kad spektaklio pradžioje pateiktos "žaidimo taisyklės", kai Bobutę ir Dieduką vaidina aktoriai (IV k. studentė Karolina Jurkštaitė ir "Kukū" žvaigždė Linas Zubė), o kitus personažus - lėlės, vaidinimo metu nemotyvuotai keičiasi - į sceną įvedamos senelių marionetės.

Vien vaizdų kalba ir materijos kinetinėmis savybėmis pagrįstą spektaklį "Judėjimas" studentai sukūrė dar antrame kurse, bet "objektų teatro" badas šį su materijos savybėmis susipažinti skirtą reginį verčia rodyti ir toliau. "Judėjimas" rodytas ne viename Lietuvos ir užsienio festivalyje. Tai plastikos kaleidoskopas, bet kažin ar daugiau…

J.Januškevičiūtės studentų fantazija, animaciniai sugebėjimai ir pasaulėžiūra geriausiai atsiskleidė vakarinėje festivalio programoje, kai viena kitą keitė įvairios miniatiūros, parodijos, autoironiški pasišaipymai iš lėlių ir dramos teatro štampų. Studentai lėlių teatro kalba išsakė, ką atmeta, su kuo nesutinka, ir lyg klausė: ar Lietuvos lėlininkų bendruomenė priims juos į savo tarpą, ar valstybiniai lėlių teatrai laukia profesionaliai pasiruošusių lėlininkų, ar jiems bus leista tapti Lietuvos lėlių teatro ateitimi?

Kad studentams reikalinga vyresniųjų lėlininkų patirtis, jie įrodė surengdami šį festivalį, o ar jie bus reikalingi Lietuvos kultūrai, dar pamatysime.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
21:34:16 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba