Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-16 nr. 2950

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LESZEK ENGELKING18
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE5

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

AKTUALIJOS 
• Rimvydas Šilbajoris.
DISKUTUOJAM
10
• Teodoras Četrauskas.
APIE GERVES IR GIEDRĄ
3
• SVETlMŲ ASMENVARDŽIŲ RAŠYBOS KANCELIARINĖ PRAKTIKA6
• Edmundas Rimša.
DĖL LAURYNO GUCEVIČIAUS PAVARDĖS
8
• KAUKOLĖS GYVENA ILGIAU8

POEZIJA 
• VYTAUTAS SKRIPKA 5

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI 
• KNUTAS SKUJENIEKAS1
• SERGEJ MOREINO
• PETR MIKEŠ
• LUBOR KASAL
• TOMISLAV BOGDAN

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Domas Razauskas.
RAŠINĖLIS: NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ
15

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Lina Jakeliūnaitė.
AŠ ESU AŠ
1
 Vika Ryžovaitė.
AKMENS METAMORFOZĖS

ŠOKIS 
• Rasa Vasinauskaitė.
TAI YRA ŠOKIS
2

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
PUNKTYRAI: ĖJIMAS PER TUŠTUMĄ
12
• Ignas Kazakevičius.
EMBLEMA
• Pillė Veljataga.
APIE ESTIJOS DAILĘ
• Salomėja Jastrumskytė.
GELEŽIES MITOLOGIJA

TEATRAS 
• ATSIVĖRIMO TRAUKA4
• Rimas Driežis.
KAMERINIAI LĖLIŲ SPEKTAKLIAI KLAIPĖDOJE

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
SKAMBANTIS BALANDIS
1
• Rytis Jokūbaitis.
VILNIUS BAND
1
• SUGRĮŽIMAI1

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• LAIPTAI Į ŽMOGŲ

KNYGOS 
• Gintarė Bernotienė.
KELRODĖ VILTIS
2
• Benediktas Januševičius.
APIE "DVIVEIDĮ"
• TYLOS ARTĖJANTIS
• SPACERKIEM Z MARSZALKIEM PO ZMUDZY, WILNIE I WILENSZCZYZNIE1
• 14.99 €5
• NAUJOS KNYGOS1

POKALBIAI 
• KNUTAS: "VISI MES ESAM TIE PATYS ŽMONĖS"

KULTŪRA 
• Laimutė Tidikytė.
MOTERYS VILNIAUS KULTŪRINIAME GYVENIME
2

KRONIKA 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
1

SKELBIMAI 
• GEGUŽĖS 21 DIENĄ 21VALANDĄ VIETOS LAIKU
• MOKSLEIVIAMS, RAŠANTIEMS POEZIJĄ, IR MOKYTOJAMS LITUANISTAMS
• Renginių programa.
POEZIJOS PAVASARIS 2003
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
• JUOZAS KAZLAUSKAS1
• LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGA SKELBIA KONKURSĄ1

DE PROFUNDIS 
• Vidmantas Kiaušas.
APIE KITĄ AKĮ
4
• TIKRI PASIKEITIMAI6

JAUNIMO PUSLAPIS

AKMENS METAMORFOZĖS

arba MAGIŠKO AKMENS PAIEŠKOS

Vika Ryžovaitė

[skaityti komentarus]

"Magiškas akmuo". Po šiuo pavadinimu ramiai tūno tekstilės ir skulptūros darbai. Data: magiškas parodos atsidarymo ritualas įvyko 2003.05.08 (pasak parodoje kalbėjusios elegantiškai besišypsančios Astrologės, labai jau misterijų kupiną "baltojo lotoso" dieną), o veiks ir lankytojus bandys užburti (gal tiesiog tik suburti) iki 2003.05.31. Vieta: kvepianti šviežiu, skaidriu, jaukiu, mažytėms a la france Nicos meno galerijoms būdingu romantišku stilingumu "Meno niša". Dideli langai, pro kuriuos išdykėliškai srūva šviesa, o jos spinduliai maudosi ant palangių tupinčiose šampano taurėse, o vėliau, mažumėlę apgirtę, šokinėja nuo vieno darbo ant kito, tik dar labiau praplėsdami galerijos erdvę. Pagrindiniai veikėjai: viso šurmulio kaltininkai - tekstilininkė M. Babenskienė, skulptorius A. Žirgulis, įspūdinga juvelyrinių akmenų kolekcija (ak! vis dar "sergu teorija", kad tobuliausias grožis slypi akmenyse ir... kriauklėse). Plius kiti veikiantys asmenys: sveikinantys draugai, besišypsantys artimieji, koketuojančios gėlės, besiblaškantys fotografai, šiaip žmonės, ėję pro šalį, ir menininkai, menininkai, menininkai... Trumpai apie autorius. Dailininkė Mina Babenskienė yra sukūrusi nemažai darbų visuomeniniams interjerams Vilniuje, Maskvoje ir kituose miestuose. Anot autorės, kūrybos pamatas - pasaulio harmonija, gimstanti iš kosmoso, gamtos ir žmogaus vienovės. Ji, aistringa akmenų ir mineralų kolekcionierė, teigia, kad jie įtakojo jos kūrybą. Beje, jos nepakartojamų akmenų ir mineralų kolekcija mus pasitinka tik įžengus pro "Mažosios nišos" duris. Patikėkit, ši kolekcija savo įvairumu beveik nenusileidžia mano matytai Vienoje, gamtos muziejuje, kur aš, kaip užhipnotizuota, niekaip negalėjau atsitraukti nuo stiklinėse dėžutėse miegančių įvairiaspalvių akmenukų. Net ir didžiausiems antimeno šalininkams čia, "Meno nišoje", būtų į ką akis paganyti (ne pro šalį ir patiems pasiganyti). Kitas parodos dalyvis - skulptorius A. Žirgulis. Jis yra surengęs tris personalines parodas, dalyvavo devyniuose respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose. Savo kūryboje remiasi dviem ryškiais šaltiniais: europietiška klasika + nacionalinėm tradicijom. Plastikoje naudoja gludintos plokštės efektą. Abiejų kūrybą šioje parodoje vienija akmens tematika. Nenoriu ir nepilstysiu iš tuščio į kiaurą svaičiojimais apie akmenų ezoterines, magiškas, simbolines ir kitokias, ne ką prastesnes reikšmes, bet norėčiau pakalbėti apie tai, kaip ta akmens tematika (ne)atsiskleidžia šių menininkų darbuose, kokios gi akmens metamorfozės iškyla prieš mūsų pavargusias ir jau seniausiai stebuklais nebetikinčias akis. Akmens metamorfozė Nr.l - moderni klasika. Gaila, kad skulptoriaus A. Žirgulio darbų buvo nedaug, tačiau svarbiausia ne kiekybė, o kokybė (sena, kaip padėvėta šlepetė bet vis dar nemari tiesa). Skulptūros minimalistinės, konceptualios, vyrauja netaisyklingos geometrinės formos. Bendras, jas visas vienijantis bruožas - akmuo, aplietas aliuminiu. Labai smagus ir modernus akmens ir metalo derinys. Jokių nereikalingų, perkrautų, pedantiškai išlaižytų detalių, darbai alsuoja estetiškumu ir subtilumu, racionalumu ir ramumu. Va, čia ir atsiskleidžia tikroji akmens magija... Kai stovi išpūtus akis ir negali atsiplėšti nuo skulptūros - tiek daug geros energijos ir ramybės sukoncentruota darbuose, jog, net prisiminus teorijas apie piramidžių skleidžiamus geros energijos srautus, kikenti norisi. Et, tamsuoliai, matyt nebuvo susidūrę su A. Žirgulio skulptūromis! Akmens metamorfozė Nr.2 - pagal lietuvių liaudies dainą "0 tėviškės arimai..." Ką gi, pereinam prie dailininkės M. Babenskienės kūrybos - gobelenų. Akmens tema atskleidžiama labai jau tiesiogiai - audžiant akmens formos kompozicijas. Spalvų gama - rudeniškai liūdna, vandenyje permirkusių lapų, lietaus balučių ant asfalto, kaimo arimų, depresuojančio dangaus prieš liūtį. Žodžiu, visas itin lietuviškų spalvų kokteilis (primena sveikuoliškus gėrimus iš daigintų kviečių - sveika, bet ar skanu?) Kompozicijos monumentalios, statiškos, masyvias formas bandoma derinti su ritmiškomis linijomis, kurios turėtų pagyvinti darbą, bet... kažkokios apsnūdusios ir nejudrios. 0 dar tie blizgantys siūlai, lyg bandantys imituoti akmens paviršiaus blizgesį, suteikia gobelenams ne autentiškumo, o pigoko banalumo prieskonį. Ramu, bet nuobodoka, burną kutena žiovuliukas. Jie nuausti techniškai ir preciziškai, nė su žiburiu nerastum prie ko prisikabinti. Tai byloja apie ilgą dailininkės patirtį ir profesionalumą audimo srityje, bet, kita vertus, taip norisi kliedėti originalumu ir spalvomis (galų gale - pavasaris!). Gobelenai primena 1975-1980m. darbus, kai tekstilininkai mėgdavo naudoti įvairias geometrines formas ir murzinas spalvas. Tarsi sovietmečio laikų dailės kūriniai, demonstratyviai kabėję valdiškų įstaigų kabinetuose. Savotiškas mixas iš liaudies ir sovietmečio meno. Tiesą sakant, aš vos nesuklydau, norėdama priskirti juos tam laikotarpiui. Bet žvilgtelėjus išvydau ne tokias ir senas jų sukūrimo datas - 1995-2000m. O taip magėjo prieiti ir švelniai nupūsti dulkes. Kartą lankiausi J. Monkutės-Marks muziejuje - galerijoje Kėdainiuose. Kaip tik buvo eksponuojami jos (J. Monkutės-Marks) gobelenai. Dailininkė - JAV lietuvė, taip pat vyresnės kartos atstovė, bet jos gobelenai - gyvi! (Nepabijojau šio skambaus žodžio). Jie kalba, koketuoja, žaidžia, juokiasi savo spalvomis, kompozicija, užburia įvairių faktūrų įvairove (ko ypač pasigedau M. Babenskienės gobelenuose). Norisi griebti gaivaus punšo taurę į rankas ir padykusiu salsos šokio žingsneliu straksėti nuo vieno gobeleno prie kito. O prie M. Babenskienės gobelenų kyla natūralus noras lėtai lėtai atsitūpti, pasipuošti galvą tautiniais kaspinais, pasistatyti šalia midaus bokalėlį, išsitraukus kankles liūdnai užgroti ir lietuvių liaudies dainą sudainuoti. Irgi savotiška. Egzotika, ypač užsieniečiams. Tačiau techninio atlikimo prasme, tekstilininkė M.Babenskienė pranoksta savo kolegę kokybiškumu ir precizika. Žiūrint į M.Babenskienės gobelenus, man kyla asociacijos ne tiek su akmenimis, kiek su žeme. Žemės menas. Primena fotografijas iš paukščio skrydžio, kuriose vaizduojamos suartos dirvos, laukai ir miškai. Tokių fotografijų apstu 1984-1986m. fotoalbumuose: A. Sutkaus "Daina Lietuvai", M. Baranausko "Mūsų šeima" ir kt. Ypač suartos dirvos - tiek savo kompoziciniu išsidėstymu, tiek spalvomis - artimos M. Babenskienės darbams. Rašoma, kad dailininkės kūrybą įtakoja akmenys, bet nė vienas darbas man nepriminė jos spalvingos ir savitos akmenų bei mineralų kolekcijos. Greičiau jos darbus susiečiau su kviečių laukų, dulkėtų takelių, tankių girių akmenimis. Jie taip pat saviti, įdomūs, apgaubti tik jiems būdinga aura - kaip ir M. Babenskienės darbai. Kita vertus, gal būtent tokiu stiliumi ji bando išsiskirti iš nuolat naujovių ieškančių ir besikeičiančių jaunųjų tekstilininkų? Gal originalūs pokyčiai paliekami jaunesniajai, mūsų vis dar neprarastajai (optimizmo niekad nebūna per daug) ir nuolat nerimstančiai kartai, o vyresnės kartos dailininkai saugiai sau tupi susisuktuose lizdeliuose ir atlaidžiai šypsosi: "nieko, nieko! Šėliokit, ieškokit, bet stebuklo jau vis tiek neišrasit. Vėliau suprasite, kad gyvenimo ir meno genialumas slypi paprastume. Gal M. Babenskienės kūriniuose ir slypi toks paprastumas, kurį išvydę sutrinkame ir pasimetame - įpratę prie kur kas stipresnių emocijų (ekstremalų karta): meno, kuris sukrečia lyg elektros srovė (paskui dar ilgai jauti maudžiantį kūną), meno, kuris taip šokiruoja, kad po to kelias dienas vaikštai užmiršusi kalbos dovaną, galų gale meno, kuris apkrečia linksma beprotybe, o po to - vėl apima stingdantis liūdesys. Tas paprastumas toks lengvas ir plevenantis, kad sunku pajusti jo prisilietimus ir virptelėjimus.

Pabaiga Nr.1: Anot A. Kamiu, "kiekvienas šių dienų menininkas plaukia savo laikmečio galera. Jis privalo susitaikyti su tuo, net jei jam atrodo, kad ta galera dvokia silke, kad katorgininkus saugo tikrai per daug prižiūrėtojų, ir kad - be visa ko - ir plaukiama ne ta kryptimi. Mes atviroje jūroje. Menininkas, savo ruožtu turi irkluoti kartu su visais ir privalo, jei gali, likti gyvas, tai yra, toliau gyventi ir kurti".

PabaigaNr.2. "Kas mums iš viso meno kūrinių meno, jei netenkame kur kas didesnio meno - švenčių meno" (Nyčė).

Taigi, su pavasariu.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
21:34:09 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba