Štai nors porą žodžių. Tokius dalykus man sunku rašyti, ir gana. Niekados, kiek atsimenu, nesu viešai rašęs jokiais visuomeniniais ar politiniais klausimais.
Pastaruoju metu Amerikoj plinta mintis, kad Europa apskritai ir EU mažai ką bereiškia pasaulyje, kuriame vienintelė gyvybinga jėga yra būtent Jungtinės Amerikos Valstijos. Yra žmonių, kurie visai nesidangstydami ir net su pasitenkinimu kalba apie Amerikos imperiją ir apie Pax Americana. UN, kadangi nenorėjo remti Bušo karo Irake, taip pat tokių žmonių akyse jau nustojo aktualumo ir gali daugiausiai būti tik pritarianti Amerikos pagalbininkė.
Europa, kai kurių žmonių nuomone, yra smunkantis kontinentas, su silpnėjančia pramone, visai nereikšminga karo galia ir mažėjančiu gyventojų skaičium. Kiti net mano, kad eventualiai Europa pasidarys toks kaip ir draustinis, kadaise buvusios kultūros muziejus, lankomas smalsių ir geranorių amerikiečių. Gyvoji Europa bus visiškai suamerikonėjusi.
Kol kas tai dar ne dauguma, bet tokios nuomonės, ypač tarp konservatyvių krašto elementų, yra gajos ir augančios lyg kokios imperializmo piktžolės. Jie nenori nieko girdėti apie tai, kad praeityje buvo imperijos, kurios lygiai taip galvojo apie save ir kitus ir kurių jau nebėra. "Vientisą pasaulį" jie supranta kaip susidedantį iš įvairių Amerikos variantų.
Tai tikrai ne dauguma, bet toji Amerikos dauguma, kuri jokių imperijų nenori ir karais, kad ir laimėtais, nesidžiaugia. Ta dalis atrodo bejėgė, be energijos, tartum nesuvokianti padėties rimtumo.
Jei žvelgsim iš tokios perspektyvos į mūsų beveik džiaugsmingas pastangas veržtis į Europos šeimą, viskas gali atrodyti kaip niekniekiai, vietinis senstančios pasaulio provincijos žaidimas, kurio žaisti niekas nedraudžia, bet kuris nėra perdėm reikšmingas.
O visgi aš siūlyčiau pasirinkti Europą. Per daug nesirūpinu kalbų ir kultūrų suvienodėjimu galimoj susivienijusioj Europoj, nes tai, ką jau dabar matome, akivaizdžiai rodo, kad daugiatautėse valstybėse mažumos anaiptol nenyksta, bet dažnai ir klesti. Gal ir Lietuva tiktų kaip pavyzdys. Lenkai, rusai, gudai mūsų krašte lieka savimi, bet kartu ir veikia kaip lojalūs Lietuvos piliečiai. Tiesa, gal kiek pagražinu vaizdą, bet iš esmės manau, kad tai tiesa. Prie to ir pasiliksiu.