MENAS – ELITUI?

Ričardas Bartkevičius. „Aqua II“. 2007. Drobė, aliejus

Esame įpratę, kad kultūros įstaigų, koncertų salės puošiamos šiuolaikinių menininkų darbais. Vilniaus kongresų rūmų, Lietuvos nacionalinės filharmonijos fojė neretai veikia dabarties dailininkų parodos, kurias pertraukų metu mielai apžiūri į renginį susirinkusi publika. Privačios galerijos, Lietuvos dailininkų sąjunga bendradarbiauja su šiomis organizacijomis: pasirašomos ilgalaikės sutartys, sudaromas parodų grafikas. Jei autorius nerengia parodos atidarymo (tai daryti uždaroje specifinėje erdvėje nėra paprasta) arba kelias savaites neturi bilieto į konkretų renginį, parodą vargu ar pamatysi.

Tai patyriau nusprendusi aplankyti Ričardo Bartkevičiaus personalinę parodą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Griežta budėtoja prie tarnybinio įėjimo paaiškino, kad pašaliniams čia ne vieta. Spaudos atstovo, dailės kritiko pažymėjimai šiame kambarėlyje, pasirodo, negalioja. O R. Bartkevičiaus – VPU KMEI Dailės katedros vedėjo, laikinai einančio profesoriaus pareigas, kūryba ypač domino jo studentus...

Nepakliuvus į parodą, tenka ją peržiūrėti kompaktiniame diske.

Pasijuntu tarsi skruzdė, kuri ropoja skaitmeninio paviršiaus reljefu – jusliškumo, taktiliškumo efekto pojūtis R. Bartkevičiaus kūriniuose yra neišvengiamas. Autoriaus paveikslai „įsiurbia“ į savo pasaulį: pasijunti materialiu pulsuojančiu potėpiu, atsitiktiniu dažo varvėjimu ar išraiškingos spalvos dėme (kaskart renkamės pagal asmeninį akimirkos būvį).

Paskutiniuose R. Bartkevičiaus darbuose daugiau komponavimo laisvės, plataus mosto potėpio žymių. Siužetai akivaizdžiai paprastėja – lempa, gėlės, knygos ant stalo... Tarsi peržengiami įvaldytos racionalios kompozicijos rėmai ir abstrakčiojo ekspresionizmo dėmenys –­ tai ypač intelektuali tapyba. Temos ir plastikos kontrastas nėra lengvai perprantamas, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo kitaip.

Man R. Bartkevičius yra viena tolerantiškiausių asmenybių (studentų nuomonė gali skirtis). Šį charakterio bruožą įžvelgiu ir jo kompozicijose – tai pusiausvyra tarp emocinių ir išmąstytų vaizdinio sluoksnių. Be šios intuityvaus ir racionalaus prado jungties negalėtume kalbėti apie tapytojo braižo unikalumą. R. Bartkevičiaus darbai tinka eksponuoti ir istoriniame interjere, ir šiuolaikinėje aplinkoje, nes jo paveiksluose visuomet juntamas dialogas tarp skirtingų dailininkų kartų ir epochų meninės kūrybos, pradedant ankstyvuoju renesansu ir baigiant postmodernizmu.

R. Bartkevičiaus kūrybą taikliai apibūdino lenkų dailėtyrininkas Krzysztofas Stanisławskis: „Šis puikus neoekspresionistas sukūrė labai originalų tapybos stilių, kuris primena devintojo dešimtmečio transavangardizmą, tačiau yra spalvingesnis, universalesnis ir žaismingesnis.“ Šiuos jo kūrybos bruožus pastebime ir paskutinėje parodoje Lietuvos nacionalinės filharmonijos fojė.