DIALOGAI, MONOLOGAI IR TERAPIJA

Justinas Vaitiekūnas. Miestas su šuliniu. 2007, drobė, aliejus Autoriaus nuotr.

Mėginimas apžvelgti naujų meno įvykių įvairovę – gana nepalankus žanras. Viena vertus, laiko požiūriu nedidelė atotrauka nuo aprašomų įvykių lemia tokios apžvalgos subjektyvumą. Dėmesio centre atsiduria įvykiai, kurie atrodo svarbūs rašančiajam, todėl kronikos paraštėse gali atsidurti vertingi reiškiniai, nepatekę į jo akiratį. Kita vertus, įvykių gausa reikalauja kryptingo požiūrio, faktų sisteminimo, svarbesnių tendencijų įžvalgų. Manau, jog abiem aspektais 2007 m. balandžio ir gegužės mėnesių Lietuvos meno įvykiai itin patogūs apžvalgininkams. Skandalingoji Vilniaus tapybos trienalė „Dialogai“, tapusi ryškiausiu pastarųjų kelių mėnesių dailės gyvenimo akcentu, kartu yra ir jų leitmotyvas – tapybos parodų paskutiniu metu būta išties nemažai. Vienose ekspozicijose galėjome stebėti žinomų menininkų kūrybos raidą ir transformacijas, o kitos žymėjo bendresnes tapybos trajektorijas, mąstymo kryptis, šio raiškos būdo aktualijas.

XIII Vilniaus tapybos trienalė – tradicinis LDS organizuotas renginys šiemet buvo „pakrikštytas“ „Dialogais“. Šiaurės šalių tapybos fenomenas, Baltijos regiono tautų kultūrų simbiozės ir skirtumų visuma, santykis su tradicija – svarbiausios parodos rengėjų intencijos. Neskaidri, tendencinga trienalės dalyvių atranka, chaotiškas užsienio šalių ekspozicijos pobūdis žiniasklaidoje bei neoficialiame diskurse įžiebė galingus kritikos pliūpsnius. Vis dėlto nuslūgus karštoms diskusijoms dėl parodos išryškėjo ir tam tikra renginio vertė. Trienalė „pažadino“ dailėtyrininkus, kritikus. Dar daugiau – išprovokavo ligi tol pas mus retas pasisakymo formas. Pavyzdžiui, manifesto, viešo protesto dvasia persmelktos jaunojo tapytojo Andriaus Zakarausko mintys („7 meno dienos“, balandžio 13 d.) nėra dažna reakcija į parodą. Plačioji tarptautinio kultūrų dialogo prasmė buvo nevalingai redukuota į dialogą tarp vietos menininkų, parodos organizatorių ir žiūrovų. Šios diskusijos potekstė – klausimas, kodėl LDS ir jos veikla dažnai laikoma senamadišku „griozdu“, kuris ligi šiol netapo nei prestižiniu menininkų susivienijimu, nei kokybiškų, unikalių meninių iniciatyvų generavimo centru.

Vido Poškaus kuruota paroda „Monologai“ – taip pat tam tikra pozicija trienalės atžvilgiu. Nors dailėtyrininkas sulaukė kritikos, jog tarsi maitvanagis minta medžiaga, „apvirškinta“ tapybos trienalės atrankos komisijos, tačiau ne vieno „atstumtųjų“ portfolio pasirodė esąs ne mažiau įtaigus nei kai kurių „Dialogų“ dalyvių.

Kameriškesnių tapybos parodų fone išsiskyrė Vyganto Paukštės parodų serija, kurioje galėjome išvysti retesnius tapytojo kūrinius, piešinius. Vilniaus rotušėje veikusi retrospektyvinė tapytojo paroda leido išvysti ir ankstyvosios, net studijų laikų kūrybos pavyzdžių. Galerijoje „Kairė–Dešinė“ surengta paroda atskleidė V. Paukštės piešėjo talentą, leido palyginti tapybinį pradą dailininko grafikos darbuose ir linijos svarbą tapyboje. Ekspozicijų gausa sulaukė nemažai kritikų atsiliepimų. Gana taiklios buvo trumputės Vytauto Skripkos pastabos („Šiaurės Atėnai“, gegužės 19 d.). Autorius, iš „nedailininkiško“ taško pažvelgęs į V. Paukštės tapybą, pabrėžia „iškalbingą Tuštumą“ ir kritikuoja dailės kritikus, neva šią savybę pražiopsojusius. Nepaisant paviršutiniško tapysenos lengvumo, hedonistinių siužetų, „Tuštuma“ čia tarsi Antonny Giddenso aprašytas šiuolaikinio individo, stokojančio idealų ir moralinio autoriteto, pamynusio tradicijas, sielos vakuumas, kurį grasina užpildyti nihilizmas, ciniška pasaulėvoka.

Dalios Kasčiūnaitės paroda „Vartų“ galerijoje žymėjo pakitusią tapytojos kūrybą – įprastą abstrakčią menininkės raišką papildė tapybos ir fotografijos dermės, žaidimas retro tema. Slidi riba tarp autentiškumo ir banalybės neliko nepastebėta publikos, sužadino apmąstymus apie elgesį su kičo elementais, dviprasmišką, neaiškiai artikuliuotą jų naudojimą, kuris gali atrodyti kaip menininko profesionalumo stoka. Čia nejučiomis prisimeni, jog kai kurie kiti tapytojai, kurių parodas taip pat matėme pastaraisiais mėnesiais, neieškodami įmantrios plastikos ar vingrių siužetų išsaugo svarbią nuoširdumo, autentiškumo kategoriją. Tokia buvo Rasos Noreikaitės-Miliūnienės tapybos paroda „Dalios“ galerijoje.

Dabar čia eksponuojamos meditacinių mėlynų, bei, man regis, mažiau įtaigių balkšvų tonų Rūtos Katiliūtės abstrakcijos – ryškus akcentas abstrakčiosios lietuvių tapybos gyvenime. Dviejų šiuolaikinių menininkių Jurgos Barilaitės ir Eglės Gineitytės kūryba „Vartų“ galerijoje – tai abstrakčios gestiškosios bei figūrinės plastikos duetas, kuris simboliškai antrina lietuviškos tapybos sanklodai, kur šios dvi sampratos yra glaudžiai susijusios. Nors grupinė jaunesniosios bei viduriniosios kartos tapytojų paroda „Arkos“ galerijoje („Natura vs cultura“) nepasižymėjo aiškiai apibrėžta koncepcija, tačiau suteikė progą apžvelgti tam tikrus tautinės tapybos tradicijų ypatumus, šiuolaikinių kūrėjų santykį su jomis.

Tiek erdvės, tiek plastinio, prasminio krūvio požiūriu sudėtinga, intensyvi buvo Justino Vaitekūno instaliacija „Globus“, eksponuota Šv. Jono gatvės galerijoje. Piešiniai, tapyba, kameriniai objektai, vazoniniai augalai, poezijos fragmentai ir jų refleksijos (Raineris Marija Rilkė ir Evaldas Dirgėla) susijungė į ironišką, fluxus dvasia nuspalvintą darinį, kuriame absurdo patetika derėjo su filosofinėmis įžvalgomis.

Telekomunikacijų bendrovės inicijuotas tęstinis projektas „BITĖS meno erdvės“ yra turbūt ryškiausias renginys, kuriame intymus tapytojo kūrybos procesas tampa viešos erdvės aktu, gatvės įvykiu. Šįmet Klaipėdos Atgimimo ir Teatro aikštėse menininkams tenka galynėtis su didžiuliais kūrinių formatais, įveikti ne tik savo pačių, bet ir eilinių, tolimų meno pasauliui piliečių stereotipus ar nežinojimą – juk dažnas praeivis apie tapybą greičiausiai žino ne ką daugiau, nei apie kosmosą ar kokį sudėtingą elitinį mokslą.

Taigi akivaizdu, jog tapyba vis dar tebėra geras ir universalus būdas kalbėti (s). Tačiau 2007 m. pavasarį būta ir kitų dailės sričių dėmesio vertų įvykių. Gegužės 5 d. startavo trečioji tarptautinė grafikos bienalė „Now Art Now Future“, kurios tema – esamasis laikas, šiuolaikinių komunikacijos priemonių poveikis žmonių bendravimui. Kalbant apie socialiai angažuotą meną, siekimą kuo glaudžiau jį sulieti su realiu gyvenimu, pernykštė grafikos bienalė pažengė kur kas toliau nei didžiaformatė „Bitės“ tapyba, kai grafikos meno buvo mokomos įkalinimo įstaigoje esančios moterys. Gyvenimas parodė, jog ši grafikos terapija gali būti labai veiksminga – žiniasklaida su dideliu susidomėjimu narstė buvusios kalinės, pajutusios nenumaldomą pašaukimą kūrybai, istoriją. Šiemetinėje bienalėje ši drama su happyendu tapo viso renginio „vinimi“.

VDA galerijoje „Akademija“ bei „Arkos“ galerijoje vyko žymios lietuvių grafikės Elvyros Kairiūkštytės kūrybos parodos. Kaip teigia Ramutė Rachlevičiūtė („7 meno dienos“, balandžio 27 d.), grafikės sukurti menininkų portretai ne tik pasižymi taikliomis charakteristikomis, bet ir atspindi požiūrį į menininką. Iš gausaus dailininkės kūrybinio palikimo atrinkti estampai leidžia susipažinti su ankstyviausia E. Kairiūkštytės kūryba, suvokti jos raidos kryptis.

Lidos Dubauskienės kūryba – ne mažiau įdomus šiuolaikinės grafikos reiškinys. Paro¬doje „Taškas ir kambarys“ (galerija „Kairė–Dešinė“) pristačiusi dvi giminingas, bet kartu labai skirtingas grafikos serijas, menininkė pademonstravo aukštą meistriškumo lygį, subtilias abstrakčių formų, nuotaikų variacijas.

Prieš porą savaičių Vilniaus rotušę užgriuvo įspūdinga Sigito Staniūno kūrybos ekspozicija, kurią lydėjo unikalūs muzikos garsų ir spalvų vakarai bendradarbiaujant su „Rebel Heart“ ir „Medus Art Project“ muzikantais. Dailės įvykių ratas apsisuko...