BŪK LAIMINGAS

Vakare, vaikščiodamas tuščiomis gatvėmis, Ipolitas pamatė valkatą, kuris įdėmiai stebėjo kažką pro kavinės langą. Priėjęs arčiau, Ipolitas irgi žvilgtelėjo. Kavinėje ant mažutės pakylos, apkabinusi gitarą, dainavo jauna mergina.

– Dievulėliau, juk tai ji, – dingtelėjo Ipolitui, ir jis dar labiau prigludo prie kavinės lango.

Merginos balsas skambėjo tai svajingai, tai liūdnai, tai aistringai, tai ramiai, o kai baigė, jai ilgai visi plojo, nešė gėles ir bučiavo.

Ipolitas tyliai sukuždėjo:

– Kokia žavi jos šypsena.

Valkata atsisuko į Ipolitą ir, žiūrėdamas jam į akis, paklausė:

– Ar tu moki dainuoti?

– Ne, – burbtelėjo Ipolitas.

– Kas nemoka dainų, tas nemoka kalbėti, – dėstė valkata, bet Ipolitas jo nesiklausė.

Išvydus ją, jo viduje kažkas sujudėjo, subraškėjo, ir jis neteko ramybės. Grįžęs namo, dar ilgai vaikščiojo iš kampo į kampą keikdamas save, kad neužėjo į kavinę. Vidurnaktį, kai pavargęs prisėdo ant lovos kraštelio, kambarys prisipildė neregėtos šviesos, ir jis išvydo, kaip už lango sujudėjo medžių šakos.

– Kas tai? – sukluso Ipolitas ir sukaupęs visą drąsą žvilgtelėjo pro langą. Po medžiu, kurio šakos buvo nusagstytos mėnesienoje tviskančiais lašais, stovėjo ji. Toji, kuri atėmė iš jo ramybę, toji, kuri moka daug nuostabių dainų. Ipolitas matė, kaip ji nusimetė permatomą šilko suknelę ir pradėjo praustis tviskančiais lašais. Netekęs žado, jis stebėjo ją. Pajutusi jo žvilgsnį, mergina sukluso, apsidairė ir, pamačiusi Ipolitą, sukuždėjo:

– Kodėl tu ateini tik į sapnus?

– Čia ne sapnas, čia realybė, – paprieš­taravo Ipolitas.

– Realybė ten, danguje, o čia sapnas, jei netiki, eime, parodysiu...

Ji ištiesė ranką kviesdama Ipolitą, ir jis ištiesė ranką bandydamas ją paliesti, bet...kieme pradėjo staugti benamis šuo, ir ji dingo.

Visą dieną Ipolito neapleido keistas jausmas prisimenant tą šviesią viziją, kuri aplankė jį naktį. Norėdamas prasiblaškyti ir nusiraminti, atėjus vakarui, jis vėl išėjo į gatvę. Bevaikštinėdamas nė nepastebėjo, kaip vėl atsidūrė prie tos pačios kavinės, kaip ir vakar. Prie lango stovėjo tas pats valkata. Valkata nepatikliai nužvelgė Ipolitą ir tyliai sumurmėjo:

– Jau pramokai dainuoti?

– Taip, mano širdis jau dainuoja.

– Bet tai – tik pradžia. Ar tu pramokai ritualų?

– Ne, – burbtelėjo Ipolitas.

– Kas nemoka ritualų, tas nepažįsta tradicijų ir papročių, tas neturi kuo remtis, – kalbėjo valkata, bet Ipolitas jo negirdėjo. Jis žiūrėjo pro langą ir matė, kaip mergina iš jo vizijų virkdo gitarą, tai svajingai, tai liūdnai, tai aistringai, tai ramiai.

– Kokia viliojanti jos akių spalva, – žavėjosi Ipolitas.

– Spalvos išryškėja ant balto paviršiaus, – sukrizeno valkata, – pirmiau baltas paviršius, paskui spalvos.

– Norite pasakyt, kad elgesio ir padorumo normos yra tik antroje vietoje? – pasipiktino Ipolitas.

– Turbūt... – valkata žiūrėjo Ipolitui į akis, paskui nusisuko ir leptelėjo: – Matau, su tavimi būtų galima pradėti kalbą apie poeziją...

– Geriau kitą kartą, – Ipolitas pasitempė ir žengė į kavinę.

Kai baigė groti, visi ją sveikino, gyrė ir bučiavo, bet ji aplinkui nieko nematė ir negirdėjo. Žiūrėjo į jį ir laukė, kada prieis jis ir pasakys – sveika, brangioji. Bet jis nepriėjo ir nieko nepasakė, nors tai buvo jis, tas pats Ipolitas, geromis pilkomis akimis.

Ji priėjo prie jo, nešina didžiuliu glėbiu gėlių. Jis stovėjo ir tylėjo, slėpdamas tarp delnų penkias žibutes, kurių ilgai ieškojo ant snieguotų priemiesčio kalvų.

– Na, kaip gyveni? – atsargiai paklausė ji. – Kaip tau sekasi?

– Nieko, – burbtelėjo Ipolitas, – gyvenam šiaip taip.

Jis negalėjo daugiau nieko sugalvoti. Ji tylėjo taip pat.

– Pavasaris jau... mačiau bobutes su žibutėm, – nutraukė tylą ji.

– Aaaa, žibutės, – prisiminė žibutes Ipolitas, – čia aš tau... radau pats.

– Tikros, – nuraudo ji, – ačiū. Man jau laikas, – pūstom lūputėm ji pakštelėjo Ipolito skruostan ir nuskubėjo į persirengimo kambarį. Kaip žuvis Ipolitas žioptelėjo, gaudydamas orą. Širdis daužėsi krūtinėje. Laimingas ir išdidus, jis išskubėjo į gatvės vėsą.

Valkata prišoko prie jo:

– Šypsaisi…Esi laimingas. Pasidalink savo laime su nelaimingais, duok pinigų.

– Pirmiau atsakyk man, ar esi sutikęs žmogų, kuris nekęsdamas matytų nekenčiamojo grožį?

– Taip, tokia yra mano motina, – pasakė valkata.

– Ar sutikai kada nors žmogų, kuris mylėdamas matytų mylimojo bjaurumą?

– Taip. Tas žmogus – mano motina.

– Jei ji tokia, ji turėtų būti laiminga.

– Ji laiminga, gauna pensiją! O aš? Aš taip pat noriu būti laimingas...

– Imk ir būk laimingas, – Ipolitas įspaudė valkatai į delną banknotą ir nuėjo.