Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-06-01 nr. 3145

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Rubavičius.
LEDINUOTOJO KRISLAS
100
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• Rimvydas Stankevičius.
KAIP TAMPAMA POEZIJOS PAVASARIO LAUREATU?
62
• REDAKCIJOS PASTABA4

POEZIJOS PAVASARIS 
• Ramūnas Čičelis.
PASAULIS MARGAS IR NENUOBODUS
4
• Dovilė Zelčiūtė.
PASKUTINĮ PENKTADIENĮ...
• Ričardas Šileika.
PRIESKONIAIS IR EILĖRAŠČIAIS GARDINTA NAKTIES SRIUBA
5
• Aušra Kaziliūnaitė.
RICH PEOPLE, VERY RICH PEOPLE...
43

KNYGOS 
• „DŽIUNGLIŲ VAIKAS“
• „EIK, KUR LIEPIA ŠIRDIS“2
• „MOTERIS CASANOVOS LAIKAIS“1
• Alfredas Guščius.
KIRVIS – KRUVINAS PRIEKAIŠTAS
3
• Rima Petrauskaitė.
AR PAVYKĘS DEBIUTAS?
1
• (PA)SKAITINIAI

DAILĖ 
• Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė.
SPALVOTOS EGLĖS KELIONĖS ERDVĖSE
1
• Algis Uždavinys.
BALTUOJA BURĖS TOLUMOJ
11
• APIE DAILININKĘ IR MAMĄ1

MUZIKA 
• „DŽIAZAS YRA DAUGIAU NEGU TIK MUZIKA“59

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
ATKURTA REZIDENCIJA: IŠORINIS KEVALAS BE TURINIO – LANKYTOJŲ APGAVYSTĖ
1

TEATRAS 
• „PONAI GLEMBAJAI“: ATGARSIAI IŠ KROATIJOS3

POEZIJA 
• Jonas Jakštas.
PENTACIKLAS „VIA EST VITA“*
2

PROZA 
• Justinas Lingys.
KRENTANT LAPAMS
 Justinas Lingys.
BŪK LAIMINGAS
• Justinas Lingys.
POMĖGIS

VERTIMAI 
• Silvija Patterson.
PONIA IR PONAS ATSARGOS SERŽANTAS
• Adam Zagajewski.
LIGŪRIJOS EILĖRAŠČIAI
6

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Danguolė Vasiukevičiūtė.
KENO KESEY’O ROMANAS „SKRYDIS VIRŠ GEGUTĖS LIZDO“, EKRANIZACIJA IR SĄSAJOS SU ISTORINIU KONTEKSTU
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• BALTARUSIJOS TEATRAS DRAMATURGO AKIMIS
• MOKSLEIVIŲ KONKURSO „AUGAME KARTU SU EILĖRAŠČIU“ LAUREATŲ KŪRYBA

KRONIKA 
• KVIESTA MEILĖ
• LIETUVOS RESPUBLIKOS RESTAURATORIŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMO DALYVIŲ KREIPIMASIS
• 2007 METŲ „SANTAROS-ŠVIESOS” KONFERENCIJOS, VYKSIANČIOS BIRŽELIO 21–24 DIENOMIS ALANTOJE, MOLĖTŲ RAJONE, PROGRAMA
• VIEŠKELIS, KURIS PRIMENA JONĄ AISTĮ1

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis ir S. S..
SKĘSTANČIŲJŲ BURBULIAVIMAS

DAILĖRAŠTIS 
• Jolanta Sereikaitė.
LAISVALAIKIO ŽAIDIMAI, ARBA MINTYS PO LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGOS KONFERENCIJOS
• Jurgita Rimkutė.
KŪRYBINIAI JAUNŲJŲ KERAMIKŲ IŠŠŪKIAI
1
• INFORMACIJA
• Remigijus Venckus.
AR ATRANDAMOS NAUJOS VIDEOMENININKŲ (IR NE TIK JŲ) PAVARDĖS?
1
• Vytenis Rimkus.
NAUJIENOS IŠ ŠIAULIŲ
1
• Kristina Stančienė.
DIALOGAI, MONOLOGAI IR TERAPIJA
• APIE SAVE
• ATGARSIAI
• JUBILIEJAI

PROZA

BŪK LAIMINGAS

Justinas Lingys

[skaityti komentarus]

Vakare, vaikščiodamas tuščiomis gatvėmis, Ipolitas pamatė valkatą, kuris įdėmiai stebėjo kažką pro kavinės langą. Priėjęs arčiau, Ipolitas irgi žvilgtelėjo. Kavinėje ant mažutės pakylos, apkabinusi gitarą, dainavo jauna mergina.

– Dievulėliau, juk tai ji, – dingtelėjo Ipolitui, ir jis dar labiau prigludo prie kavinės lango.

Merginos balsas skambėjo tai svajingai, tai liūdnai, tai aistringai, tai ramiai, o kai baigė, jai ilgai visi plojo, nešė gėles ir bučiavo.

Ipolitas tyliai sukuždėjo:

– Kokia žavi jos šypsena.

Valkata atsisuko į Ipolitą ir, žiūrėdamas jam į akis, paklausė:

– Ar tu moki dainuoti?

– Ne, – burbtelėjo Ipolitas.

– Kas nemoka dainų, tas nemoka kalbėti, – dėstė valkata, bet Ipolitas jo nesiklausė.

Išvydus ją, jo viduje kažkas sujudėjo, subraškėjo, ir jis neteko ramybės. Grįžęs namo, dar ilgai vaikščiojo iš kampo į kampą keikdamas save, kad neužėjo į kavinę. Vidurnaktį, kai pavargęs prisėdo ant lovos kraštelio, kambarys prisipildė neregėtos šviesos, ir jis išvydo, kaip už lango sujudėjo medžių šakos.

– Kas tai? – sukluso Ipolitas ir sukaupęs visą drąsą žvilgtelėjo pro langą. Po medžiu, kurio šakos buvo nusagstytos mėnesienoje tviskančiais lašais, stovėjo ji. Toji, kuri atėmė iš jo ramybę, toji, kuri moka daug nuostabių dainų. Ipolitas matė, kaip ji nusimetė permatomą šilko suknelę ir pradėjo praustis tviskančiais lašais. Netekęs žado, jis stebėjo ją. Pajutusi jo žvilgsnį, mergina sukluso, apsidairė ir, pamačiusi Ipolitą, sukuždėjo:

– Kodėl tu ateini tik į sapnus?

– Čia ne sapnas, čia realybė, – paprieš­taravo Ipolitas.

– Realybė ten, danguje, o čia sapnas, jei netiki, eime, parodysiu...

Ji ištiesė ranką kviesdama Ipolitą, ir jis ištiesė ranką bandydamas ją paliesti, bet...kieme pradėjo staugti benamis šuo, ir ji dingo.

Visą dieną Ipolito neapleido keistas jausmas prisimenant tą šviesią viziją, kuri aplankė jį naktį. Norėdamas prasiblaškyti ir nusiraminti, atėjus vakarui, jis vėl išėjo į gatvę. Bevaikštinėdamas nė nepastebėjo, kaip vėl atsidūrė prie tos pačios kavinės, kaip ir vakar. Prie lango stovėjo tas pats valkata. Valkata nepatikliai nužvelgė Ipolitą ir tyliai sumurmėjo:

– Jau pramokai dainuoti?

– Taip, mano širdis jau dainuoja.

– Bet tai – tik pradžia. Ar tu pramokai ritualų?

– Ne, – burbtelėjo Ipolitas.

– Kas nemoka ritualų, tas nepažįsta tradicijų ir papročių, tas neturi kuo remtis, – kalbėjo valkata, bet Ipolitas jo negirdėjo. Jis žiūrėjo pro langą ir matė, kaip mergina iš jo vizijų virkdo gitarą, tai svajingai, tai liūdnai, tai aistringai, tai ramiai.

– Kokia viliojanti jos akių spalva, – žavėjosi Ipolitas.

– Spalvos išryškėja ant balto paviršiaus, – sukrizeno valkata, – pirmiau baltas paviršius, paskui spalvos.

– Norite pasakyt, kad elgesio ir padorumo normos yra tik antroje vietoje? – pasipiktino Ipolitas.

– Turbūt... – valkata žiūrėjo Ipolitui į akis, paskui nusisuko ir leptelėjo: – Matau, su tavimi būtų galima pradėti kalbą apie poeziją...

– Geriau kitą kartą, – Ipolitas pasitempė ir žengė į kavinę.

Kai baigė groti, visi ją sveikino, gyrė ir bučiavo, bet ji aplinkui nieko nematė ir negirdėjo. Žiūrėjo į jį ir laukė, kada prieis jis ir pasakys – sveika, brangioji. Bet jis nepriėjo ir nieko nepasakė, nors tai buvo jis, tas pats Ipolitas, geromis pilkomis akimis.

Ji priėjo prie jo, nešina didžiuliu glėbiu gėlių. Jis stovėjo ir tylėjo, slėpdamas tarp delnų penkias žibutes, kurių ilgai ieškojo ant snieguotų priemiesčio kalvų.

– Na, kaip gyveni? – atsargiai paklausė ji. – Kaip tau sekasi?

– Nieko, – burbtelėjo Ipolitas, – gyvenam šiaip taip.

Jis negalėjo daugiau nieko sugalvoti. Ji tylėjo taip pat.

– Pavasaris jau... mačiau bobutes su žibutėm, – nutraukė tylą ji.

– Aaaa, žibutės, – prisiminė žibutes Ipolitas, – čia aš tau... radau pats.

– Tikros, – nuraudo ji, – ačiū. Man jau laikas, – pūstom lūputėm ji pakštelėjo Ipolito skruostan ir nuskubėjo į persirengimo kambarį. Kaip žuvis Ipolitas žioptelėjo, gaudydamas orą. Širdis daužėsi krūtinėje. Laimingas ir išdidus, jis išskubėjo į gatvės vėsą.

Valkata prišoko prie jo:

– Šypsaisi…Esi laimingas. Pasidalink savo laime su nelaimingais, duok pinigų.

– Pirmiau atsakyk man, ar esi sutikęs žmogų, kuris nekęsdamas matytų nekenčiamojo grožį?

– Taip, tokia yra mano motina, – pasakė valkata.

– Ar sutikai kada nors žmogų, kuris mylėdamas matytų mylimojo bjaurumą?

– Taip. Tas žmogus – mano motina.

– Jei ji tokia, ji turėtų būti laiminga.

– Ji laiminga, gauna pensiją! O aš? Aš taip pat noriu būti laimingas...

– Imk ir būk laimingas, – Ipolitas įspaudė valkatai į delną banknotą ir nuėjo.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 22 iš 22 
21:33:01 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba