I vieta
Skirmantė Ramoškaitė
Ukmergės rajonas, Želvos vidurinė m-kla, X kl.
Gervės
Gervės nebijo tamsos –
visą naktį ieško namų,
o pasirodo, kad visą žiemą.
Jos nebijo aukščių –
ar kregždės karpo iš debesų
popierines snaiges,
ar staltiesę
ledų desertui gruodį.
Gervės nebijo šalčio –
kai skrenda pavėjui,
tik 25 kadre per sekundę verkia.
Ir tą pasiima lyriniai herojai.
Gervės nebijo sausros –
pačios neša žinias apie rudenį.
Nepristatyti lapai
neatsiimti nukritę parke –
aukcione plėšosi paraudę šlavėjai.
Gervės nebijo nieko.
Išskridusios palieka plunksnas
tarp meldų.
Tykiai tykiai bangos
siūbuoja gerviukus.
Strigt - pastrigt (strigo - pastrigo)
Skiriu Lolitai
Vaikino fotojuostelė užstrigo.
Kadras, penktasis, lūpas nukirpo,
tarsi nekęstų rimo.
O, meile, tu mane nugalėjai
Kažin kiek išsaugosi čempiono diržą
Sunkiasvorė lengvučių kategorijoje?
Kadras, ketvirtasis, numėlyno ežerą
Tris narus ir moterį
Juostelei.
Šeštasis pats siūlgaliu liko
Gale lauko prieš saulę
Fotosintezės būdu
Iš nespalvotos dobilo galvutės
Gaminti deguonį moteriai.
Rouge – esprit, o kaip
Žali, taip žali.
O, mei... Moi. Mona.
Pirmas, pusinis, kadras
Bandymui:
Apšvietimas čia per prastas
Visos nimfetės užspringusios
Moterimis.
– Šviesos paploninti žandus!
Vaikinų, suspausti krūtinės ląstą,
Kad mergaitės kosėtų moterimis.
Apie žmogiukus
Sukumpę žmogiukai
sparnus vietoj akmenų nešioja.
Ir čia tik senatvė,
kai išmoksta numirti, bet ne išeiti.
Jų kiemai dideli,
tvoros – avytės.
Kiek beganytum –
čia vis pučia ir kvepia
nektarais iš skruostų
raudonio pabėgusių moterų:
jos pynė pienes,
sunkė medų,
kad kuo užsisaldintų
karčias rankas.
Paprašyti žmogiukai
skaičiuoja kits kito esmę:
numeris 5 – be proto,
numeris 6 – su numeriu penki.
Ir taip toliau
Iki
kol mirtis juos išskirs.
II vieta
Vainius Bakas
Ukmergės Šilo vidurinė m-kla, XI kl.
Musių valdovas
Buvau ramus
Minkštas
Bengališko liūto skeletas
Tampomas už nematomų ūsų
Svirplys
Sėdintis ant žalio cilindro
Pučiantis
Rausvus tabako dūmelius
Amžinas ir vienatinis
Pelenų stulpas iš kovai pakilusio
Babelio bokšto
iš Pentagono
Buvau kirminas
Graužiantis Viešpatį
Šviežioj medienoj rašantis
Neišgrojamas natas šventus
Puvimo dėsnius
Buvau Viešpats
Graužiantis kirminą
Apžiodavęs ausies kriauklę
Godžiai rydavau
Aprūdijusius smuiko
Raktus
Buvau bailys nugalėtojas
Sukišęs nykščius
Į kiaurą savo viršugalvį
Į vienatinį kraują
Sujungiantį sieną su dangumi
Nematomas architektas
Piramidžių trupiniais lesinantis
Tautą
Buvau
Pieno lašas
Šokantis ant plauko durtuvo
Veltui išnaudoti devyni kačių gyvenimai
Susirangę
Į tuščią mumijų ertmę
Į šiltas
Vilna ir vėju kvepiančias
Poezijos išnaras
Kuriose gyvena
Vidutinio amžiaus
Stambus augalotas
Noras
Rašyti eilėraščius ir dėti
Ir dėti taškus
Iš kurių kartais išsirita musės. . . . . . . . . . . . .
Miego skola
Dedikuosiu tau brailio eiles, jei labai panorėsi,
Kur prasideda teatras, pasibaigia dykumos... miestai –
Jie it antys apšalusioj upėj neranda sau vietos,
Kur pavargę pontonai ir kūnų nėra kur ištiesti.
Ir pasaulio klasta, tarsi kortų žymėtų namelis –
Jo alsavimuos senstančios damos, tik tu – juokdarys –
Kaip trečiasis asmuo išlinksnuoji laikus, kur vaikai
neįgalūs,
Laikrodėliuose skuba rakint minutes ir duris.
Angelai laistytuvais virš miesto neišpila miego,
Tik nugraužusios laikraščio kampą pasenusios pelės,
Per virvytę nuo sūrio atodūsiais mūsų nubėga,
Kur pasienio riba kaip svirtis tingiai kilsteli šalį.
Tik kažkur rytuose dar dangaus nesuspėjo padegti
Fejerverkais ir paukščiais. Žiūrėk, visos žvaigždės
užgęsta
Daug greičiau negu plunksnos kotelis, aprašantis naktį,
Daug greičiau nei skola tavo miego pavirsta į rasą...
III vieta ir A. Baltakio premija
Ieva Gudmonaitė
Vilniaus šv. Kristoforo vidurinė m-kla, X kl.
Teatras
Ant veido krito paskutinė perono šviesa
užmigdžiusi norą sudegti atogrąžų pjesėje
ir teatras prasidėjo:
aš žengiau ant ribos pomirtinės
linija kurią sukūrė apdulkėjęs žibintas
iš dulkių šešėlių
pakilus iš nemigos žiedo lyg feniksas
tyla
gūdžioj praeities mėnesienoj
ir krito sunki pragerta mano
blakstiena
o aš visą naktį stebėjau apuoko akis
medis apako
o aš visą naktį stebėjau apuoko akis
gaudė Šatrijos kalnas už nugaros
velnias šoko
velnias šoko ant duženų vyno
o mes glostėm perono metalą
šaltą kruviną žvyrą
po kojom
nes nebuvo tikėjimo
tik pilki telegrafo stulpai
degė
nes tikėjau kaip nukvaišęs
slenksčio pusdievis
paskutiniam budėjimo perone
žuvęs
Vinis į karstą
Nežinau, kur susikerta
dūžtančios mirties kaukės.
Neatsispirsi traukos yrančiam kamuoliui,
Kaip neatsispiria žemei
rudenį obuolys.
Kol esi – imk,
Kvėpuok, kol perneša deguonį
gyslom tekantys vaisiai.
Nes vėliau
žvelgsi, ir atsimuš tiesiamas delnas
Į sunkų, nedylantį stiklą.
Lietuva internete
