Vakaro vedėjai – Ričardas Šileika ir Dainius Gintalas Astos Plechavičiūtės nuotrauka
Ne visos naktys būna rezultatyvios ir vaisingos. Dažnai sparningi sapnai neša besparnius sapnus. Godžiai įkvepiamas iškvėptas (iškvėpuotas) oras. Bet štai gegužės 23-iosios vėliavakaris ir naktis putojo ypatingais kvapais ir daugiatemperamentėm nuotaikom. Tradicinės vakaronės „Eilėraščiai per naktį“ netradicinė tema buvo kulinarija. Vakaronės virtuvėje šeimininkavo du aukščiausios kvalifikacijos kulinarai ekspertai – antrųjų patiekalų (ypač blynų su morkomis) specialistas, šakutės ir peilio ordino kavalierius Dainius Gintalas ir sriubų gurmanas, šakutės ir šaukšto trečiojo laipsnio magistras Ričardas Šileika. Jie, kaip ir pridera rodantis viešumoje, buvo su kulinarų kepuraitėmis. Po rankomis turėjo mušamųjų instrumentų – puodelių, keptuvių, metalinių dubenų, šaukštų, šaukštelių.
Patį pirmąjį vakaronės prizą nešte nu(si)nešė Alfredas Naktinis. Leidykla „Kitos knygos“ jam dovanojo Richardo Brautigano knygą „Upėtakių žvejyba Amerikoje“ už tai, kad jis pirmasis (beje, ir vienintelis) savo tekste paminėjo žodį „majonezas“. Jaunoji poetė ir jaunoji dailininkė Ieva Gudmonaitė iš paskos vos spėjo perskaityti eilėraštį apie grietinę.
Laurynas Rimševičius deklamavo savo archyvus apie tapybinius niuansus, Emilija Rapka – apie protėvius, LDK buvęs bajoras Juozas Didika (D. Gintalas išgirdo: Ridika) – apie Druskininkus žiemą ir vienatvės didybę, Tomas Arūnas Rudokas – apie naikintuvo pilotą bare, Tomas Taškauskas – apie penkiasdešimt septynerių metų draugo kūną, Sigita Sabeckytė – apie Vilnių Čikagoje ir Lietuvos šlamučių naktį, Antanas Bujokas (D. Gintalas išgirdo: Burokas) – apie Vilniaus universiteto kiemelyje augusį, prieš pat Antanines nulaužtą beržą.
Visų supoetintų re(n)ginių operatorė Marija Mlinkauskaitė uoliai ir nepriekaištingai filmavo visą trapią naktėjančio vakaro situaciją. Muzikos žmogus Donatas Katkus dalijosi savo praeities tiršta patirtimi ir patikino, kad į vakaronę „Eilėraščiai per naktį“ ateinąs, kad išgirstų dideliausių banalybių. Darius Pocevičius pasmerkė gerbiamą profesorių, Andrius Jakučiūnas apgynė gerbiamą profesorių. Tada Jelena Gorlova ištraukė ir parodė poezijos almanachą „Vasarynas“ (jis skiriamas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro gydytojams, psichologams, slaugytojams, virėjoms ir visiems kitiems) ir padainavo dainą (pagal „Yellow submarine“ melodiją) „Mes visi iš Vasaros penki“.
Sidabrinės šakutės ir plieninio peilio ordino kavalierius Dainius Gintalas išalkusiai publikai persakė lenkų savaitraščio „Polityka“ kulinarijos skyriaus vedėjo Piotro Adamczewskio įžeidžius žodžius: lietuviai iš nacionalinių patiekalų teturi skilandį, o iš gėrimų – „Trejas devynerias“.
Tuo tarpu po virtuvę, atsiprašau, tai yra po salę, lakstė Vaiva Kuodytė ir visus vaišino alyvuogių sėklomis (be kauliukų). Tuo tarpu abiturientė Aušra Kaziliūnaitė priekaištingai lūkuriavo dar neužsitarnauto pagrindinio prizo. Tuo tarpu klausytojų gretosna sėdo sėdo Virginijus Gasiliūnas (su bokalu ir šviežia Benedikto Januševičiaus knyga po pažastimis). Tuo tarpu budinti administratorė Gražina Žikorienė atnešė papildytą skaitovų sąrašą.
Paskui Julius Žėkas dambreliu sugriežė į nepažinųjį pasaulį iškeliavusių Manto Gimžausko ir Remigijaus Audiejaičio giesmes. Paskui ant palangės pasivaideno „Gliukų“ teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka. Paskui (ne)savo balsu juokėsi ir juokėsi Gasparas Pocius. Paskui vertėja Laima Masytė gėrė alų iš butelio. Paskui išmušė paskutinė kantrybė: buvo įteikti prizai, dovanos, garbės ir šlovės raštai, prieskoniai. Ypatingąją rūkytą dešrą už tai, kad buvo ir neskaitė, gavo kino režisierius Rimas Morkūnas. Benedikto Januševičiaus sulaukė maximos makaronų maišelis. Vaivai Kuodytei įteiktas kaulas už kietą poeziją. Vytautas Dekšnys savo kišenėsna įsidėjo du sultinio pakelius. Interneto literatūros svetainės www.tekstai.lt valdytojas Darius Pocevičius totemo galvą skyrė Alvydui Valentai – už gardžiausią eilėraščio mintį. Daugiau kaip 400 receptų knyga „Vegetarinė mityba“ (knygos anotacijoje nurodyta, kad knyga parengta kruopščiai ir viskas, kas joje rašoma, yra patikrinta) už blaiviausius eilėraščius ir blaiviausią stovėseną įgulė Tomo Taškausko krepšin. Edmondo Kelmicko antikvariato įsteigtą pagrindinį „Eilėraščių per naktį“ prizą – 295 puslapių, tūkstančio receptų didžiaknygę „Naujojo šaukšto receptai. Nuo sriubos iki deserto“ į nakties tamsą pakelta galva išsinešė Aušra Kaziliūnaitė (à propos, jos mama yra labai gera kulinarė). Ogi Marytės Kontrimaitės prizus didžiausiam nepraustaburniui ir saldžiausios lyrikos autoriui vienas kitam paskyrė kulinarai D. G. ir R. Š. Mat pirmasis labai saldžialiežuvavo, o antrasis pratisai rusiškai burnojo(si). Ir galų pagaliau turėjo viskas ir visiems laimingai baigtis, todėl Rašytojų klubo direktorė Janina Rutkauskienė ir literatūros renginių organizatorė Deimantė Kažukauskaitė iš įsisiautusių kulinarų atėmė mikrofonus. Todėl vištos nepešę vakaronės dalyviai ėmė galvoti apie išaušiantį privalomą rytą.
Tiek gerokai išgėrusių ir išprotėjusių žmonių vienoje vietoje dar nebuvau mačiusi. Man šokas. Gal ir gerai, kad nesu čia paminėta, nors dalyvavau ir skaičiau. Juk beveik gėda skaityti tokioje aplinkoje...
Esu pritrenkta ir nuliūdusi ... dėl poezijos lygio Lietuvoje. Manau, kad poezija be minties jau yra š. Poezija, kurioje nėra jokio (net menamo, nujaučiamo) rimo yra mini proza (miniatiūra). O poezija, kurioje vien visokių šlykščių (žiurkės, puvenos...)metaforų kratinys, apskritai verta tik pasigailėjimo. Na, primityvus Mikės Pūkuotuko rimas nėra geriau
"mėgsta medų meškinai...
o kodėl... ar žinai..."
Bet taip rimuoja vyresniosios kartos atstovai, kuriems jau viskas leistina ir atleistina.
Kadangi turiu blogą nuojautą, kad dauguma ten skaičiusiųjų yra filologijos studentai (ar jau baigę), norėčiau, kad mokslas Lietuvoje būtų mokamas. Finansuoti tai iš mokesčių mokėtojų pinigų yra nusikaltimas. Nebent tokius poetus finansuotų ligonių kasos...
Man gaila tų, kurie nesugebėjo įsijausti į šitą nuostabų žaidimą. Reikia išmokti žaisti, kad galėtum pabėgti iš žaidimo, kitaip absurdas apsiaučia ir suvalgo tą, kuris ieško aukštųjų idealų. Jei jau papuolėte į tokį renginį, tai ir būkite.:) Tai tokia siautulio, absurdo gerąją prasme, linksmybių ir skanumynų puota, kurios reikia bent kartą per metus! :pabėgimui nuo savęs, nuo tradicijos, nuo esmių...
Geriausia tiems, kurie suprato žaidimo taisykles, o kurie nesuprato, verkė. Neverkit, neverkit!
Tegyvuoja Kulinarija!!!
buvo smagu
p.s. gražiai mane paminėjote :)) beje, taip ir neturiu to eilėraščio apie grietinę, liko pas jus :)
Liepaitei... Apie žaidimą. Kulinarinė tema buvo puiki, majonezas ir grietinė labai tiko, o ypač skambančių puodų muzikinės kompozicijos. Šaunu! BET dalyviai, kurie skaitė (atmetus eilėračius maistui pagarbinti), taigi, nerašė absurdo specialiai šiam vakarui - jie skaitė tai, ką yra parašę iš viso. Ir čia jau nebėra juokinga ir šaunu. Tai, kas buvo skaitoma, labai liūdina.