KENO KESEY’O ROMANAS „SKRYDIS VIRŠ GEGUTĖS LIZDO“, EKRANIZACIJA IR SĄSAJOS SU ISTORINIU KONTEKSTU

Kenas Kesey’s

Kenas Kesey’s – amerikiečių autorius, garsus savo romanais „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1962 m.) bei „Kartais didinga mintis“ (1964 m.). Įdomiausia tai, kad K. Kesey’s žinomas ne tik dėl kūrinių, kurie turėjo įtakos psichiatrijos istorijai, bet ir žavi savo asmeninėmis savybėmis, energija, atkaklumu bei iškalba. Šis žmogus buvo linkęs į naujas patirtis, atrodytų, šiais laikais ne taip stipriai stebinančias visuomenę. Jis nevengė narkotikų ir su bendražygiais leisdavosi į kolektyvinių išgyvenimų seansus, kartu patirdavo naujas vizijas, pojūčius. Nepamanykite, kad tai dar vienas nevykėlis narkomanas, savo kliedesius išreiškęs ant popieriaus lapo. Šis žmogus buvo pasiryžęs išbandyti psichiniams ligoniams skirtus vaistus, kitaip sakant, pabūti eksperimentiniu triušiu, tačiau, jo laimei ar nelaimei, vyriausybė uždraudė tokį eksperimentą. Galima daryti tik prielaidą, kad tai, kas aprašyta jo romane, yra ilgamečio darbo psichiatrinėje ligoninėje patirtis ir išgyvenimai (K. Kesey’s buvo sanitaras, sargas). Manyčiau, jog tik pabuvojęs ten ir matęs visus „užkulisus“ žmogus galėjo aprašyti visą tų laikų neteisybę. Juk jau XVII a. pradžioje psichikos problemų turintys žmonės buvo prievarta, be teisės kam nors skųstis, nes viskas vyko beveik teisėtai, uždaromi į ligonines. Vėlesniais amžiais psichiatrinės ligoninės buvo naudojamos politiniams tikslams, siekiant sužlugdyti asmenybes, kurios buvo nusiteikusios prieš tam tikrą valdžios politiką.

Vienas knygos „Skrydis virš gegutės lizdo“ personažų tarsi įkūnija autoriaus maištingą asmenybę. Be to, šis romanas pasirodo tuomet, kai nuvilnija didžiulė protestantų banga, kovojanti prieš tradicinę psichiatriją: prieš priverstinį pacientų uždarymą į psichiatrines ligonines, dideles dozes vaistų, elektrokonvulsines („elektros šoko“) bei psichochirurgines procedūras (lobotomija). Ši knyga, o taip pat ir jos ekranizacija (1975 m., JAV) turėjo daug įtakos psichikos sveikatos reformoms viešoje politikoje.

Makmerfis (akt. Jackas Nicholsonas)

Taigi, kaip jau supratote, veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje, kurioje vyrauja mis Rečid („vietinių“ vyrų vadinama Didžiąja Seserimi) palaikoma tvarka. Keista, tačiau Didžiąja Seserimi ji vadinama ne dėl to, kad yra geras žmogus. Priešingai, šioje įstaigoje ji siaubūnė, kurios bijo visi, nes ji skiria gydymą, procedūras ir laiko pacientus griežtai po padu. Ne išimtis ir pats ligoninės gydytojas. Be šaltos veido išraiškos ir paslaptingos šypsenos, mis Rečid personažas pasižymi dar ir šaltakraujiškumu bei negailestingumu. Tačiau vieną dieną šią Didžiosios Sesers tvarką sudrumsčia į psichiatrinę ligoninę pakliuvęs azartinių lošimų žaidėjas. Jis, kalėdamas pataisos darbų kolonijoje, stengiasi išvengti darbo ir įsivelia į muštynes. Teismas nusprendžia, kad jis yra psichopatas, ir išsiunčia jį gydytis į psichiatrinę ligoninę. Tai Rendlis P. Makmerfis – pagrindinis herojus, įleidęs permainų vėją į psichiatrinę ligoninę. Vos tik atvykęs jis ima žaisti kortomis, rodo įvairiausius triukus, pasakoja savo gyvenimo nuotykius, garsiai kvatoja ir kaip įmanydamas stengiasi pralinksminti ligonius. Žinoma, Makmerfiui tai nauja aplinka, besigydantys vyrai atrodo keisti, kartais iš tiesų kvailai besielgiantys, tačiau jis sugeba su tuo susitaikyti ir bendrauja su jais kaip su visiškai sveikais žmonėmis. Ligoninėje jis tampa savo skyriaus lyderiu ir iniciatoriumi. Gerai nepažinodamas Mis Rečid, jis net nesuvokia, į kokią avantiūrą įsivelia ir koks atlygis už tai jo laukia ateityje. Būdamas ligoninėje, jis mėgaujasi geru maistu, pinigais, kuriuos išlošia iš likimo draugų, ir džiaugiasi, kad čia gyvenimo sąlygos daug geresnės nei pataisos darbų kolonijoje. Vienu metu ligoniai ima įtarinėti, kad Makmerfis jais naudojasi, nes prasilošę vyručiai visai nemažai jam įsiskolino. Tačiau pagrindinis herojus sugeba kontroliuoti situaciją: kartais leidžia jiems atsilošti pinigus arba suorganizuoja tai, kas visus be abejonės pradžiugina. Tik įsivaizduokite, kiek reikia drąsos tam, kad ištrūktum su draugais iš psichiatrinės, pasiimtum kekšę ir išplauktum žvejoti... Arba suorganizuotum vakarėlį naktį su dviem kekšytėm ir alkoholiu pačioje psichiatrinėje... Smaginasi netgi visiški „daržovės“, nes jiems draugai alkoholio taip pat nepagaili...

Mis Rečid (akt. Louise Fletcher)

Nors pagrindinis herojus yra Makmerfis, tačiau viso psichiatrinės gyvenimo pasakotojas yra indėnas, vadinamas Vadu Bromdenu. Į jį dažnai kreipiamasi, kaip į Vadą Ražą, nes sanitarai dažnai jam įbruka šluotą, ir jis dieną leidžia valydamas ligoninės patalpas. Atrodo, kad Vadas dažnai regi haliucinacijas, kuriose Mis Rečid ima leisti rūką, per kurį jam sunku matyti. Visi laiko jį kurčnebyliu ir su juo nebendrauja, nes nemato prasmės kalbėti su tuo, kuris jų negirdi, nesupranta ir negali nieko atsakyti. Tačiau Makmerfis jau pirmą dieną kreipiasi į Bromdeną, norėdamas su juo pasisveikinti ir, tarsi nepatikėjęs, kad jis yra kurčnebylys, pamerkia jam akį. O Vadas Bromdenas atrodo tvirtas, dviejų metrų ūgio vyras. Ypač vaizdingai aprašomas jo delno dydis, kuris „buvo didumo sulig sriubos lėkštė“. Nors Vadas išoriškai didelis ir stiprus vyras, tačiau viduje jis jaučiasi silpnas ir mažas. Jis augo prie krioklio, mylėjo gamtą, ir tai buvo tarsi visos jo šeimos gyvenimo būdas. Tačiau galingesni sumenkina jį ne fiziškai, bet dvasiškai, dėl to jis ir atsiduria ligoninėje. Vieną naktį Vadas prabyla ne į bet ką, o į patį Makmerfį. Jo žodžiai skamba pamišėliškai. Tačiau Bromdenas negali liautis.

Kūrinio pabaiga netikėta, stebinanti ir sukrečianti, todėl, nenorėdama sugriauti intrigos, palieku tai paslaptyje. Lygindama knygą su pagal ją pastatytu filmu, vis dėlto išlieku kritiška. Žinoma, į filmą visos knygos neįmanoma sudėti, tačiau turinys kai kuriose filmo vietose neatitinka knygos, yra iškraipytas. Taip pat filme išnyksta Vado, kaip pasakotojo, vaidmuo, kuris labai puikiai su visomis jo haliucinacijomis atskleidžiamas knygoje. Būtent pasakotojas, žvelgiantis iš savo pozicijos, suteikia kūriniui daug „spalvingumo“. Filme Vadas Bromdenas, kurį vaidina iš tiesų įspūdingo sudėjimo aktorius Willas Sampsonas, buvo iš tiesų panašus į knygoje aprašytą herojų. Jis toks pat tylus, nuoširdus ir, nežiūrint į tai, jog jis nebendrauja, tiksliau, mano, kad jį visi ignoruoja nuo vaikystės ir jam nėra reikalo kalbėti, atrodo visai sveikas žmogus.

Vadas Bromdenas (akt. Willas Sampsonas)

Nors filme yra minusų, kuriuos jau išvardinau, vis dėlto jis turi ir nemažai teigiamų aspektų. Pirmiausia tai, jog jam puikiai parinkti pagrindiniai aktoriai ir parodyta tuometinė reali psichiatrijos ligoninės atmosfera. Mis Rečid, kurią vaidina Louise Fletcher, atrodo visiškai šaltų nervų moteris, neparodanti nei savo pykčio, nei menkiausios šypsenos veide. Ji griežta ir žiauri, ši aktorė nepriekaištingai atliko vaidmenį, tačiau, jei knygoje ji sudaro visiškai neigiamo personažo įspūdį, tai filmo pabaigoje jau galima dėl to šiek tiek suabejoti. Galima pastebėti, kad filmo pabaigoje Mis Rečid šiek tiek praranda pusiausvyrą ir stabilumą, tačiau vis dėlto sugeba pasiekti pergalę.

Taip pat tik teigiamai galima apibūdinti pagrindinio herojaus vaidmenį atlikusį garsųjį Jacką Nicholsoną. Jis charizmatiškas ir puikiai pavaizduoja santykius su kitais ligoniais psichiatrinėje, be to, jam neblogai sekasi ir gydytojus mulkinti. Jo būseną ir nuotaikas parodo išraiškingos veido mimikos, kurios ganėtinai unikalios šiam aktoriui, o tai suteikia gyvumo filmui.

Galima tik pasidžiaugti, kad pirmą kartą pasirodęs šis filmas sukėlė tikrą tuometinės psichiatrijos sąmyšį. Galbūt dėl to šiais laikais turime tikrai demokratišką psichiatrijos sistemą, kur kiekvienas yra gerbiamas ir su juo elgiamasi kaip su žmogumi, o ne kaip su visuomenės atlieka. Kita šio romano prasmė svarbi literatūrai ir menui. Pastatytas satyrinis filmas „Skrydis virš gegutės lizdo“, kuris pelnė penkis „Oskarus“. Šio filmo dėka Prancūzijos vyriausybė režisierių Milošą Formaną apdovanojo ordinu „Už nuopelnus menui ir literatūrai“.