RICH PEOPLE, VERY RICH PEOPLE...

Intriguojantis skelbimas Upynos miestelyje Ričardo Šileikos nuotrauka

Tarkime – yra medis. Jame nieko neveikdamas tupi didžiagurklis raibas raibas gaidys. Vadinasi, turi būti ir APAČIA. Gaidys turi apačią, medis turi apačią, viskas turi apačią ir/ar apačias. Jos dažniausiai pridaro daugybę gerų ir mažiau gerų dalykų. Apačių stygiaus pasaulyje nėra ir negali būti. Čia esama net indėnų apačių. Kiekvienoje, net menkiausioje, apačioje vaikšto po vištytę. Vištytės mėgsta poeziją ir kramtomą gumą. Vištytės kartais nueina į kiną ir labai retai lesa.

Spust gaiduką – ir riešutėliai dirba savo juodą darbą: akys primena smygio taikinius, o amūrai vaikšto po pažasčia nešini kalašnikovais, kurių niekas neminėjo poezijos skaitymuose Šilalėje. Bet apie viską iš pradžių.

Keliu rieda Rašytojų sąjungos autobusiukas. Prie vairo savo talentą važiuoti lėtai ir dar lėčiau demonstruoja vairuotojas Ramūnas. Greta jo ant priekinės sėdynės, iš rankų nepaleisdama kaštonų bei angelų sklidinos užrašų knygelės, oriai sėdi skaitovė Violeta Mickevičiūtė. Savo naujutėlaites vizitines korteles, ant kurių puikuojasi titulas „laiškų rašytojas“, dosniai dalina Ričardas Šileika. Snūduriuoja Lietuvos rašytojų sąjungos buhalterė Neringa Jundzilienė. Su Poezijos pavasario svečiu iš Makedonijos Nikola Madžirovu apie muzikos subtilybes diskutuoja jo poeziją iš makedonų kalbos išvertusi vertėja Laima Masytė. Už autobusiuko langų – daug žolę rupšnojančių karvių (vienos iš jų vardas galbūt Poezija, ir jai pasisekė gerokai mažiau nei gentainei vardu Zosikė). Kažkur priekyje arba paskui rieda nematoma poeto Roberto Danio mašinėlė.

Atvykus pasitiko Tauragės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotoja Meilė Parnarauskienė. „Bangos“ kavinėje, įsikūrusioje prie pat Jūros upės, kiekvienas gavo po du milžiniškus kepsnius ir lakštinių. Už lango į upę įbridęs vyrukas kas minutę traukė po žuvį. Nikola Madžirovas su šypsena kartojo: „Rich people, very rich people...“ Pasistiprinę visi keliavo į Tauragės rajone įsikūrusį Žygaičių miestelį. Apžiūrinėjant Žygaičių mokyklos muziejuje eksponuojamus daiktelius, svečias iš Makedonijos nusprendė palikti vertingą ir išganingą eksponatą – makedonišką pinigą.

Skaitymus Žygaičių mokykloje vedęs Ričardas Šileika mokėjo kalbėti. Susirinkę berniukai ir mergaitės mokėjo klausyti. Ant stendo priklijuotos iš tampomo spalvoto popieriaus sukonstruotos gėlės mokėjo nukristi. Viena, šiuo metu prilipdyta prie vieno Užupyje nieko neveikiančio namo, netgi mokosi plazdėti vėjyje.

Vėliau Žygaičių kunigas poetus, ir ne tik, nusivedė į bažnyčią ir pripasakojo visokių dalykų. Netgi išgąsdino garsiais būgnų dūžiais. Šie anksčiau būdavo naudojami vietoje varpų ir pagelbėdavo norint susikviesti visokius padarus. Šiek tiek apkurtinti, šiek tiek ne mūsų herojai patraukė į seniūnijos namus, kur buvo pavaišinti kugelio gabalais bei daugybe ne tokių intriguojančių įdomybių. Labiausiai apsidžiaugė svečias iš Makedonijos – jam labai patiko kugelis, nors šakočio taip pat neatsisakė.

Ežere maudėsi tik Ričardas Šileika, o pakvietęs kurį nors bendrakeleivį lįsti į ežerą kartu, išgirsdavo atsakymą: „Neturiu su kuo.“ Tada kiek nustebdavo: „Taigi su manim.“ Bet visi buvo nesukalbami, ir Ričardui teko aptaškyti ant ežero kranto besisukiojančias Laimą Masytę ir Neringą Jundzilienę, kurios labai džiaugėsi ir visaip dėkojo Ričardui už apšlapinimą.

Kažkokiu būdu vėl veiksmas grįžo į „Bangos“ kavinę, o tiksliau – greta jos. Raiškiu balsu nesikuklindamas savo eilėraščius skaitė Robertas Danys, Ona Jautakienė, atvykusi iš Kelmės, ir kiti. Keli vietiniai spragsėjo fotoaparatais, bet daugelis atsukę nugaras naudojosi kavinės paslaugomis ir pernelyg nekreipė dėmesio. Kiekvienam skaitančiajam buvo įteikta po dekoruotą lėkštę ir skrupulingai palinkėta sėkmės. Vienas įdomus fotografas netgi privertė kelias minutes nemirksint žiūrėti tiesiai į saulę, kad bendroje nuotraukoje visi būtų neabejotinai susiraukę ir gražūs it zuikinėliai.

Vakare greta miško nuostabų balsą ir dainas demonstravo Tauragės meras Robertas Piečia (iki išrinkimo meru jis dirbo urėdo pavaduotoju – rūpinosi medienos ruoša ir prekyba). Ričardas Šileika Benui Januševičiui, kuris tuo metu viešėjo Biržuose, sms iškilmingai pranešė, jog netrukus bus valgomi šašlykai. Benukas pasidomėjo: „Šašlykai iš poetų?“ Taigi. Pirk penkis čeburekus – surink katę. Valgyk daug šašlykų – sulipdyk poetą. Šašlykų užvalgęs Nikola Madžirovas netgi pagrojo kelias „Pink Floyd” dainas. O po jo toliau koncertavo meras: „....ir tu man atsakai, aš tavo laisvė...“

Kitą rytą Šilalės bibliotekoje draugiškai elgėsi Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Kostas Macionis ir bibliotekos vyr. metodininkė bei literatų klubo „Versmė“ prezidentė Stefa Minutaitė. Papusryčiavę prie sumuštiniais apžėlusio stalo, rašytojai pasidalino į dvi grupes: vieni su dideliu entuziazmu patraukė terorizuoti Upynos, o kiti – Kaltinėnų žmonių. Ir sekėsi gana neblogai. Kaltinėnų žmonės buvo tiesiog apžavėti skaitovės Violetos Mickevičiūtės talento, dėkojo jai už balsinių stebuklų gamybą bei aukštąjį intonacijos pilotažą. Ji neliko skolinga – net keliems vietiniams padovanojo po savo balsu įkalbėtą garsinę knygą.

Ar ekskursijos yra teigiamas ir perspektyvus dalykas? Žinoma, kad taip. Vadinasi, visai teisinga, išmoninga ir netgi šiek tiek išganinga tai, jog Šilalės gyventojai, suruošę ekskursiją po apylinkę. Apžiūrinėjant D. Poškos Baublius Bijotuose, į namelį įskrido širšė. Greta vieno Baublio gulėjo negyvas paukščiukas. Jis buvo nufotografuotas ir pamirštas, nes nedūzgė kaip širšė. Ir šiaip nieko neveikė, išskyrus gulėjimą. O gulėjimas šiais laikais, kaip ir visais kitais laikais, yra gan menkai vertinama prekė.

S. Girėno tėviškėje teko matyti iki tol nematytų dalykų – batų nusiavimo mašiną, karvės ragą, skirtą kimšti dešroms, ir daugybę svarainiais apaugusių pinokių. Makedonietis vėl kartojo savo pamėgtą frazę: „Rich people, very rich people...“ Ir išsijuosęs aiškino, jog jis net pats namie neturi tokios daugybės kambarių, kaip S. Girėno namuose.

Kaitros ir kitų reiškinių nualinti herojai aplankė Medvėgalio ir pilies kalniukus. Taip pat išgirdo daug įdomių pasakų ir nepasakų apie įvykius ir neįvykius, kol galiausiai buvo nugabenti į Šilalę ir puikioje salėje skaitė dar puikesnę savo poeziją. Kūrybą noriai skaitė ir vietinio literatų klubo „Versmė“ nariai. Prieš savaitę į šį klubą įstojusi dvyliktokė Edita Košinskaitė tarė: „Pradėsiu nuo brandžiausio savo eilėraščio“ ir pradėjo: „Jis vaikšto vėl gatvėm senom,/Daugel kartų matytom, mintom,/Ir jam ašara rieda skruostu,/Nes širdy jam labai neramu...“ Taip pat klausytojų širdį džiugino Šilalės gyventojos Henrikos Aušrienės posmai, kuriuose daug kartų paminėtas amūras, nešinas lanku. Gražu, lyriška. Nieko netrūksta. Nebent automato greta. Amūro su automatu. Juk taip?