Intriguojantis skelbimas Upynos miestelyje Ričardo Šileikos nuotrauka
Tarkime – yra medis. Jame nieko neveikdamas tupi didžiagurklis raibas raibas gaidys. Vadinasi, turi būti ir APAČIA. Gaidys turi apačią, medis turi apačią, viskas turi apačią ir/ar apačias. Jos dažniausiai pridaro daugybę gerų ir mažiau gerų dalykų. Apačių stygiaus pasaulyje nėra ir negali būti. Čia esama net indėnų apačių. Kiekvienoje, net menkiausioje, apačioje vaikšto po vištytę. Vištytės mėgsta poeziją ir kramtomą gumą. Vištytės kartais nueina į kiną ir labai retai lesa.
Spust gaiduką – ir riešutėliai dirba savo juodą darbą: akys primena smygio taikinius, o amūrai vaikšto po pažasčia nešini kalašnikovais, kurių niekas neminėjo poezijos skaitymuose Šilalėje. Bet apie viską iš pradžių.
Keliu rieda Rašytojų sąjungos autobusiukas. Prie vairo savo talentą važiuoti lėtai ir dar lėčiau demonstruoja vairuotojas Ramūnas. Greta jo ant priekinės sėdynės, iš rankų nepaleisdama kaštonų bei angelų sklidinos užrašų knygelės, oriai sėdi skaitovė Violeta Mickevičiūtė. Savo naujutėlaites vizitines korteles, ant kurių puikuojasi titulas „laiškų rašytojas“, dosniai dalina Ričardas Šileika. Snūduriuoja Lietuvos rašytojų sąjungos buhalterė Neringa Jundzilienė. Su Poezijos pavasario svečiu iš Makedonijos Nikola Madžirovu apie muzikos subtilybes diskutuoja jo poeziją iš makedonų kalbos išvertusi vertėja Laima Masytė. Už autobusiuko langų – daug žolę rupšnojančių karvių (vienos iš jų vardas galbūt Poezija, ir jai pasisekė gerokai mažiau nei gentainei vardu Zosikė). Kažkur priekyje arba paskui rieda nematoma poeto Roberto Danio mašinėlė.
Atvykus pasitiko Tauragės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotoja Meilė Parnarauskienė. „Bangos“ kavinėje, įsikūrusioje prie pat Jūros upės, kiekvienas gavo po du milžiniškus kepsnius ir lakštinių. Už lango į upę įbridęs vyrukas kas minutę traukė po žuvį. Nikola Madžirovas su šypsena kartojo: „Rich people, very rich people...“ Pasistiprinę visi keliavo į Tauragės rajone įsikūrusį Žygaičių miestelį. Apžiūrinėjant Žygaičių mokyklos muziejuje eksponuojamus daiktelius, svečias iš Makedonijos nusprendė palikti vertingą ir išganingą eksponatą – makedonišką pinigą.
Skaitymus Žygaičių mokykloje vedęs Ričardas Šileika mokėjo kalbėti. Susirinkę berniukai ir mergaitės mokėjo klausyti. Ant stendo priklijuotos iš tampomo spalvoto popieriaus sukonstruotos gėlės mokėjo nukristi. Viena, šiuo metu prilipdyta prie vieno Užupyje nieko neveikiančio namo, netgi mokosi plazdėti vėjyje.
Vėliau Žygaičių kunigas poetus, ir ne tik, nusivedė į bažnyčią ir pripasakojo visokių dalykų. Netgi išgąsdino garsiais būgnų dūžiais. Šie anksčiau būdavo naudojami vietoje varpų ir pagelbėdavo norint susikviesti visokius padarus. Šiek tiek apkurtinti, šiek tiek ne mūsų herojai patraukė į seniūnijos namus, kur buvo pavaišinti kugelio gabalais bei daugybe ne tokių intriguojančių įdomybių. Labiausiai apsidžiaugė svečias iš Makedonijos – jam labai patiko kugelis, nors šakočio taip pat neatsisakė.
Ežere maudėsi tik Ričardas Šileika, o pakvietęs kurį nors bendrakeleivį lįsti į ežerą kartu, išgirsdavo atsakymą: „Neturiu su kuo.“ Tada kiek nustebdavo: „Taigi su manim.“ Bet visi buvo nesukalbami, ir Ričardui teko aptaškyti ant ežero kranto besisukiojančias Laimą Masytę ir Neringą Jundzilienę, kurios labai džiaugėsi ir visaip dėkojo Ričardui už apšlapinimą.
Kažkokiu būdu vėl veiksmas grįžo į „Bangos“ kavinę, o tiksliau – greta jos. Raiškiu balsu nesikuklindamas savo eilėraščius skaitė Robertas Danys, Ona Jautakienė, atvykusi iš Kelmės, ir kiti. Keli vietiniai spragsėjo fotoaparatais, bet daugelis atsukę nugaras naudojosi kavinės paslaugomis ir pernelyg nekreipė dėmesio. Kiekvienam skaitančiajam buvo įteikta po dekoruotą lėkštę ir skrupulingai palinkėta sėkmės. Vienas įdomus fotografas netgi privertė kelias minutes nemirksint žiūrėti tiesiai į saulę, kad bendroje nuotraukoje visi būtų neabejotinai susiraukę ir gražūs it zuikinėliai.
Vakare greta miško nuostabų balsą ir dainas demonstravo Tauragės meras Robertas Piečia (iki išrinkimo meru jis dirbo urėdo pavaduotoju – rūpinosi medienos ruoša ir prekyba). Ričardas Šileika Benui Januševičiui, kuris tuo metu viešėjo Biržuose, sms iškilmingai pranešė, jog netrukus bus valgomi šašlykai. Benukas pasidomėjo: „Šašlykai iš poetų?“ Taigi. Pirk penkis čeburekus – surink katę. Valgyk daug šašlykų – sulipdyk poetą. Šašlykų užvalgęs Nikola Madžirovas netgi pagrojo kelias „Pink Floyd” dainas. O po jo toliau koncertavo meras: „....ir tu man atsakai, aš tavo laisvė...“
Kitą rytą Šilalės bibliotekoje draugiškai elgėsi Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Kostas Macionis ir bibliotekos vyr. metodininkė bei literatų klubo „Versmė“ prezidentė Stefa Minutaitė. Papusryčiavę prie sumuštiniais apžėlusio stalo, rašytojai pasidalino į dvi grupes: vieni su dideliu entuziazmu patraukė terorizuoti Upynos, o kiti – Kaltinėnų žmonių. Ir sekėsi gana neblogai. Kaltinėnų žmonės buvo tiesiog apžavėti skaitovės Violetos Mickevičiūtės talento, dėkojo jai už balsinių stebuklų gamybą bei aukštąjį intonacijos pilotažą. Ji neliko skolinga – net keliems vietiniams padovanojo po savo balsu įkalbėtą garsinę knygą.
Ar ekskursijos yra teigiamas ir perspektyvus dalykas? Žinoma, kad taip. Vadinasi, visai teisinga, išmoninga ir netgi šiek tiek išganinga tai, jog Šilalės gyventojai, suruošę ekskursiją po apylinkę. Apžiūrinėjant D. Poškos Baublius Bijotuose, į namelį įskrido širšė. Greta vieno Baublio gulėjo negyvas paukščiukas. Jis buvo nufotografuotas ir pamirštas, nes nedūzgė kaip širšė. Ir šiaip nieko neveikė, išskyrus gulėjimą. O gulėjimas šiais laikais, kaip ir visais kitais laikais, yra gan menkai vertinama prekė.
S. Girėno tėviškėje teko matyti iki tol nematytų dalykų – batų nusiavimo mašiną, karvės ragą, skirtą kimšti dešroms, ir daugybę svarainiais apaugusių pinokių. Makedonietis vėl kartojo savo pamėgtą frazę: „Rich people, very rich people...“ Ir išsijuosęs aiškino, jog jis net pats namie neturi tokios daugybės kambarių, kaip S. Girėno namuose.
Kaitros ir kitų reiškinių nualinti herojai aplankė Medvėgalio ir pilies kalniukus. Taip pat išgirdo daug įdomių pasakų ir nepasakų apie įvykius ir neįvykius, kol galiausiai buvo nugabenti į Šilalę ir puikioje salėje skaitė dar puikesnę savo poeziją. Kūrybą noriai skaitė ir vietinio literatų klubo „Versmė“ nariai. Prieš savaitę į šį klubą įstojusi dvyliktokė Edita Košinskaitė tarė: „Pradėsiu nuo brandžiausio savo eilėraščio“ ir pradėjo: „Jis vaikšto vėl gatvėm senom,/Daugel kartų matytom, mintom,/Ir jam ašara rieda skruostu,/Nes širdy jam labai neramu...“ Taip pat klausytojų širdį džiugino Šilalės gyventojos Henrikos Aušrienės posmai, kuriuose daug kartų paminėtas amūras, nešinas lanku. Gražu, lyriška. Nieko netrūksta. Nebent automato greta. Amūro su automatu. Juk taip?
apie ka tu cia rasai kaziliunaite? tipo - vaizdzelis? xa xa. tipo i epoxa žiūri poeto akimis? be apibendrinimu - šiaip -papiešdama, pašiepdama? tai kur tavo "šalin autoritetus" dingo? xa xa. zinoma - svarbiausia į vėžėčias įlipt, kur prie lovio veda. gero kelio kaziliunaite. daliko pojdioš
jo, būtent. tik man prie širdies labiau peiliai, šakutės, šaukštai, šaukšteliai, lėkštės, lėkštutės, puodai ir pjūklai. lovius gal paliksiu į tave panašiems. sutarta :)?
nori pasikalbeti apie lovi?
taigi tave taip sociai nemune siaria.
taigi akyvaizdu kaip spraudies i eile.
gausi gausi. ir prie lovio ir kitur:)
o esi juk tu kitokia. visikai. ir sitas naujas socialinis vaidmuo tau nelabai kolkas tinka. ben nieko. priprasi. ir zmones pripras. sekmes talente.
pazeesim pazesiim kaip greitai ims keistis tavo santykelis i pasauleli ir kaip tuojau stengsies visiems buti talentinga ir gera. gal ir iseis. anksti juk pradejai.
ne barsuko?
kvapa tipo?
atkreipk demesi - tavo straipsnis nieko nedomina kol kas. todel kad nori buti gera. kai ir poestry taip pradesi daryti - nusisuks daug kas:) buk negera kaziliunaite. buk vulgari, istvirkusi, pasikelusi ant sakiu, spjaudanti i visus:) tada busi talentu. o geros - melzejos prie upelio. o kvapas... kaip cia kazkas rase - sudas apipurkstas akvamarinu vis tiek sudas. ir neblefuok. pakankamai dieduku tavim ir taip domisi:) protingi, turtingi ir itakingi :)pirmyn, talente. zengte mars prie lovio.
Jo. Gerai tiem poetam. Nemokamai šeria. O aš sėdžiu priimamajam gedindamasi be GALO laukdama egzekucijos pas dantistę. Zalgirieti tu toks mielas vaikis. Atsiusk man savo adresa į ausrelie@yahoo.com gausi nemokama pranaso dzonio prenumerata. Ten daug keiksmazodziu ir kito gerio :>
Sita Ausra ziuriu savam stiliuj: paraso kokia nors nesamone, po to kiaura diena ziuri, kas kaip komentuoja ir atsikirtineja. Apgailetina. Nors gal cia laisvos rinkos itaka: nuobodus autorius nuobodziai populiarina savo nuobodzia kuryba.
Nykus PoPa aprašymas. Litmenio eilinis pravalas. Iš daugiau kaip šimto renginių tik keli pirstelėjimai. Ar jūs ne Rašytojų sąjungos organas? Ar neturėjot atspindėti renginio? O gal toks iš viso nevyko?
Sveikinu sėkmingai mezgant švogerystės tinklą. Kitą kartą neužmiršk aprašyti, kaip su kokiu Parulskiu arbatėlę gėrei. Jam tikrai patiks, paglobos, paliūliuos, žiūrėk - ir pagaliau laimėsi Pirmos Knygos konkursą ;)
Labai nerimta, kai komentaruose prasimuša pro psichologines autorių ir komentatorių skyles ar skylutes intymas. Tepkitės Loreal tepalais ir skylutės užaks. Tada gal pradėsit kalbėt apie literatūrą.
Gerbiama Aušra, nesupykite, priimkite kaip nuoširdų patarimą: jei dar turite iš ko pasirinkti, nesusiekite savo jaunatviškų iliuzijų su šituo pseudo-kultūriniu liūnu. Kad ir kaip saldžiai apie save suoktų vartojama, puoselėjama, nežabojama savimyla visada gramzdins į išsigimimą ir dvasinę degradaciją. (Pavyzdžių? - Bent jau šiame L&M`o numeryje - apstu.)
Labai subtiliai ir tiksliai, Toto. Pagarba! Tačiau... bet gi... o jeigu patsai žmogus, poetas ar poetė, savaimingai ir palaimingai, savo prigimtyje turi tą grimzdimo geną, DNR kodą, tą socialinio pseudoįvaizdžio siekį kaip galutinį tikslą, - ką gelbės patarimai tavo,Toto, mano, trečio ar dešimto? Sakyčiau, tebūnie...
iš kokių požymių gerbiami tamstos nusprendė, kad aš „grimztu“ arba turėčiau „grimzti“? + „jeigu patsai žmogus, poetas ar poetė, savaimingai ir palaimingai, savo prigimtyje turi tą grimzdimo geną“ - labai nesupykite, bet iš visų požymių sprendžiant per daug sureikšminate tiek paties poeto sampratą, tiek savo požiūrio vienareikšmiškumą, kuris mano nuostabia nuomone yra viso labo vienareikšmiškumas dėl poreikio teigti, neigti ir kitaip kurti SAVO socialinį pseudoįvaizdį, kuris, labai gražiai tikiuosi, nėra jūsų galutinis tikslas.
Poeto reikšmė - O,1%. Galutinis tikslas visų vienas ir tas pats. Tad ir laikykimės įvairių SAVO socialinių pseudoįvaizdžių. Kartu su nuosava NUOSTABIA nuomone( prakilniau ir nebeįmanoma apibūdinti savo preferenciją). Ačiū už entuziastingus atliepius.
Nu-ujo majo , rašymas - aprašymas?! Patyčia iš savęs. Šėrė ir šėrė mus, o mes ėdėm ir ėdėm, kartais ką nors paskaitydavome, ir dar kažkokie provincijos entuziastai kartu su mumis. O jau pradžia aprašo?! Nei tvoron, nei vieton, neva asociacijų žaismas, pynės smegenų ir stereo efektai!? Klaiku, mergaite, nebereikia tavęs jokin žygin leisti su tokiais reportažais sugrįžtant. Basta!
Blogai, Aušra. Labai blogai. Jei mezgi intrigą, tai prašau iki pat galo. Galima pagalvot, kad nori mus už nosies pavedžioti. Tekste tarp "O po jo toliau koncertavo meras: „....ir tu man atsakai, aš tavo laisvė...“" ir "Kitą rytą Šilalės bibliotekoje ..." yra didžiulis baltas (o išties tai tamsus) tarpas. Intymus nakties metas. Ką skaitytojai trokšta žinoti? Kavinėje ar šalia jos, kažkieno tėviškėje ar kažkokioje bibliotekoje kažkas ten vyko? - ne, tai visai neįdomu. Įdomu, kas buvo tavo širdies gilumoj, į ką tavo akys krypo, ar viduriuose nebuvo tokio gero jausmo, ir svarbiausiai - kas dėjosi tuo metu, kai visai sutemo, kai pasirodė Vakarinė Žvaigždė. O dabar ... dabar susidaro įspūdis, kad Lietuvoje intymumo brakonieriai iššaudė visas vasaros naktis, kad poetai ir poetės naktį elgiasi taip pat kvailai, kaip ir dieną, ir dar gyvas biesas visokių nesąmonių... Na, jei jau nutyli, tai kai kam iš pasąmonės išlenda spiečiai vienareikšmiškų pamokymų, aštrių klaikumų, skausmingų pasibaisėjimų etc. Taigi, laukiu paties svarbiausio.
aha, aš irgi nepagavau naujumo. Apie amūrą su kalašnikovu, tai pirmas tekstas besimokant anglų kalbos. Ir dar tas O, - komunistas/fanatikas.
Žinai, pažeisiu etiką čiut O. Papasakosiu tau. CERN laboratorijoje dirba toks fizikas, rusas, kurio tėvai vietinio tatos pašaukti išvažiavo į Krasnojarsk 98 (skaičius ne toks, bet didelis) statyt kažkokio reaktoriaus ar pan. Tai buvo uždaras miestas, kaip taisyklė. Tuo metu šauniojo chruščiovo fiziki/lyriki nomenklatūra visur eksperimentavo. Statė Maskvoj Kalinino prospekte manheteno dangoraižį (tysiačiu mieločei) ir tt. ir pan. Vieni eksperimentai pavyko, kiti ne. Krasnojarsk 98 nepavyko. O jis buvo toks: pavarė į to miesto parduotuves visas prekes iš katalogų (tai nesunku buvo - valiutą pasiėmė vietoj grūdų iš Kanados) ir pardavinėjo tokiais sertifikatais (labai neaiškus piniginis vienetas, bet jo būta ir Lietuvoj, sertifikatinė, berods, buvo Eidukevičiaus gatvėj ir prekių buvo kaip Vakaruose). Tų sertifikatų uždirbt buvo neįmanoma - galėjai tik grožėtis prekėmis. Na panaši reforma, tavo laimei, buvo padaryta ir Lietuvoj - prekių yra, pinigų nėra. Ir žinai, jo tėvai išmovė atgal į Maskvą, ten kur buvo eilės ir šiek tiek labiau priartintas vartojimas prie Vakarų.
O gaila, ten, jaučiu O, būtum tikras komsorgas/partorgas, bet niekingai žaidei indėnus. Juk nesvarbu, kad vartojimo nėra. Tiesiog užsimerki ir prisimeni - kokios prekės tuometiniame Vilniuje. Tokių misionierių net rusų komunistų fanatikai neturėjo, kad to ruso tėvai pabėgo iš pradžių į Maskvą, o po to į Austriją. Pabėgo nuo lūžtančių lentynų.
Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės praneša: Gegužės 14-28 dienomis Kretingos kaimo teritorijoje siautėjo uraganas "Onė". Nuostoliai dar skaičiuojami. Yra aukų ir sužalotų. Teritorija 13 km spinduliu paversta dykra."
Citata iš televizijos koncerto "Linkime pasveikti": Vilnietė Onė sveikiną Kretingą, sunkiai nukentėjusį stichinės nelaimės metu ir linki jam greičiau pasveikti po sunkios galvos traumos. Skambės Wolfgang`o Amadeus Mozart`o "Requiem".
Statistikos departamentas, kaip jau esame įpratinti, viską supainioja iki reikšmės praradimo, o prasmę apverčia aukštyn kojom. Yra žinoma (žinių ekonomikoje gyvenant), jog uraganai siaučia trumpai, o siautėja (ilgai) visai ne uraganai, bet uraganės. Tada viskas stoja į savo vėžias, Mozart`as irgi. O Mozart`o vėžios yra plačios, kaip ir Onės krūtinė.
Organizuoju "Poezijos pavasarius". Atrodo, stengiuosi, kad butu svečiams gera,įdomu.
O Atvažiuoja Kaziliūnaitė is kitoj Lietuvos pusej stovinčio miestelio ir "apdirba".
Taigi galejai nevalgyt, neskaityt eilių, galų gale- nevažiuoti...
Galvoju, gal visi poetai taip save iškelia ir iš tų vietinių organizatorių už akių tyčiojasi?
O mums atrodo- šviesuliai, talentai, protinguoliai!
Tikrai nebesistengsiu.
O kai Kaziliūnaitė atvažiuos,...ne, geriau patarsiu rašytojų klubo vadovei, kad išvis jos į sąrašus netrauktų.
Taip ir nesupratau, tai ko tada Aušra buvo linksma ir valgė, neatsisakė?
bet, kad čia niekas nieko neapdirbo. tik akcentavo dalykus, kurių paprastai rašydami niekas neakcentuoja. čia net kritikos nėra :) tik linksmas straipsniukas