Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-06-01 nr. 3145

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Rubavičius.
LEDINUOTOJO KRISLAS
100
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• Rimvydas Stankevičius.
KAIP TAMPAMA POEZIJOS PAVASARIO LAUREATU?
62
• REDAKCIJOS PASTABA4

POEZIJOS PAVASARIS 
• Ramūnas Čičelis.
PASAULIS MARGAS IR NENUOBODUS
4
• Dovilė Zelčiūtė.
PASKUTINĮ PENKTADIENĮ...
• Ričardas Šileika.
PRIESKONIAIS IR EILĖRAŠČIAIS GARDINTA NAKTIES SRIUBA
5
• Aušra Kaziliūnaitė.
RICH PEOPLE, VERY RICH PEOPLE...
43

KNYGOS 
• „DŽIUNGLIŲ VAIKAS“
• „EIK, KUR LIEPIA ŠIRDIS“2
• „MOTERIS CASANOVOS LAIKAIS“1
• Alfredas Guščius.
KIRVIS – KRUVINAS PRIEKAIŠTAS
3
• Rima Petrauskaitė.
AR PAVYKĘS DEBIUTAS?
1
• (PA)SKAITINIAI

DAILĖ 
• Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė.
SPALVOTOS EGLĖS KELIONĖS ERDVĖSE
1
• Algis Uždavinys.
BALTUOJA BURĖS TOLUMOJ
11
• APIE DAILININKĘ IR MAMĄ1

MUZIKA 
• „DŽIAZAS YRA DAUGIAU NEGU TIK MUZIKA“59

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
ATKURTA REZIDENCIJA: IŠORINIS KEVALAS BE TURINIO – LANKYTOJŲ APGAVYSTĖ
1

TEATRAS 
• „PONAI GLEMBAJAI“: ATGARSIAI IŠ KROATIJOS3

POEZIJA 
 Jonas Jakštas.
PENTACIKLAS „VIA EST VITA“*
2

PROZA 
• Justinas Lingys.
KRENTANT LAPAMS
• Justinas Lingys.
BŪK LAIMINGAS
• Justinas Lingys.
POMĖGIS

VERTIMAI 
• Silvija Patterson.
PONIA IR PONAS ATSARGOS SERŽANTAS
• Adam Zagajewski.
LIGŪRIJOS EILĖRAŠČIAI
6

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Danguolė Vasiukevičiūtė.
KENO KESEY’O ROMANAS „SKRYDIS VIRŠ GEGUTĖS LIZDO“, EKRANIZACIJA IR SĄSAJOS SU ISTORINIU KONTEKSTU
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• BALTARUSIJOS TEATRAS DRAMATURGO AKIMIS
• MOKSLEIVIŲ KONKURSO „AUGAME KARTU SU EILĖRAŠČIU“ LAUREATŲ KŪRYBA

KRONIKA 
• KVIESTA MEILĖ
• LIETUVOS RESPUBLIKOS RESTAURATORIŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMO DALYVIŲ KREIPIMASIS
• 2007 METŲ „SANTAROS-ŠVIESOS” KONFERENCIJOS, VYKSIANČIOS BIRŽELIO 21–24 DIENOMIS ALANTOJE, MOLĖTŲ RAJONE, PROGRAMA
• VIEŠKELIS, KURIS PRIMENA JONĄ AISTĮ1

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis ir S. S..
SKĘSTANČIŲJŲ BURBULIAVIMAS

DAILĖRAŠTIS 
• Jolanta Sereikaitė.
LAISVALAIKIO ŽAIDIMAI, ARBA MINTYS PO LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGOS KONFERENCIJOS
• Jurgita Rimkutė.
KŪRYBINIAI JAUNŲJŲ KERAMIKŲ IŠŠŪKIAI
1
• INFORMACIJA
• Remigijus Venckus.
AR ATRANDAMOS NAUJOS VIDEOMENININKŲ (IR NE TIK JŲ) PAVARDĖS?
1
• Vytenis Rimkus.
NAUJIENOS IŠ ŠIAULIŲ
1
• Kristina Stančienė.
DIALOGAI, MONOLOGAI IR TERAPIJA
• APIE SAVE
• ATGARSIAI
• JUBILIEJAI

POEZIJA

PENTACIKLAS „VIA EST VITA“*

Jonas Jakštas

[skaityti komentarus]


Via Appia**


„Tegu mane palaidoja ant kelio! Via Appia“.
R. Rolland

Akmens plokštėmis, nuojautomis grįstas kelias,
kuriuo dūmė kadaise kovos vežimai
susikaut su samnitais. Vėl pergalės kelias –
karvedys vėl į Romą parveš gerą žinią.
O abipus šio kelio – nekropolių ir aptrupėjusių
statulų tūkstantmetė ramybė.
Bet atstumai užmušti garsus jau suspėjo.
Ir sujungė su laikinumu amžinybę
šitas kelias.
Girdi? Kažin kur, nuošaly, tyliai šaukia.
Paeini tolėliau – guli žolingoj palaukėj
kaukolė – gal romėno, o gal – samnito.
Sužinoti tu daug ką norėtum, jei įmanytum;
debesiūkštį nuplėštum nuo pinijų, bukų,
žvilgsniu apkabintum ir būtum, ir būtum
viduje seno laiko, kurs į akmenis
įsigėrė kadai.
Vien tik vėją (po jį ir dabar jau braidai)
tu girdėsi, bildėdamas šituo keliu,
kurs ir saugo, ir laidoja paslaptis tas,
prie kurių dar norėtum sugrįžt – prie tylių.

Kelias bėga ir bėgs, tolumoj ištirpstąs.
O jame – ir praėjusių amžių gaila,
ir dar niekad čia nėjusių ilgaamžė tyla...
________________________
*Kelias – tai gyvenimas (lot.).
**Apijaus kelias (lot.).


Via mystica*



„Priešais mus tolumoje dunksodavo pažadėtoji ar gal Dievo prakeiktoji žemė...“
Marcel Proust

Siaubūs vėjai medžius, tartum nendres, jau lanksto.
Aš per audrą ir vėtras einu įsikurt
ten, kur, sako, atleidžiama viskas iš anksto.
Juk ir mano vieta – nebe čia, o kitur.

Ligi ten – dar toli, Dieve, kaip dar toli.
Sielą apsupa nuojautos, betgi miglotos.
Praeitis jai neduoda ramybės – grėsli
ir baikšti, kaip mėnulis, šunelio aplotas.

AŠ iš tos praeities kuo greičiausiai ištrūkti
trokštu – mano būtis nekantri ir skaudri.
Aš į daiktus žvelgiu lyg pro tvinstantį rūką:
ar visi – ligi vieno – tikrai jie tikri?

Bet belaikiame nejudesy šitame –
kelyje – ir dievai, ir mirtingi buvojo.
Kelyje – dygliame, kelio šio slaptume –
rauda ateitimi ilgalaikiai pavojai.

Šalia kelio – senovė, tylos apraizgyta.
Toly – ilsis kalnai, rodos, miega žiūrom.
Tolimiausiame kelio gale laukia rytas
su tikrom seklumom, sietuvom netikrom.

Štai atplaukia toks mielas švelnumas miglos.
Šit ir vandenys neregimi priartėja.
Debesų pilkšvos klostės tuoj žemę apklos.
Paslapčių žemėj daug – jas visas žino vėjas.

O į atlapą dangų aistringai įsminga –
nuo visų akmenų – galimybė gėlės.
Prieky potvyniai laukia žali, paslaptingi.
Bet kol kas jūros prieblandoje patylės.

Kuo toliau – pojūčiai nuogesni, aštresni.
Ką atrasiu? Kada? Ir kokia bus to kaina?
Tartum debesys viskas praplaukia, praeina.
Vien tik lietūs ir vėjai yra amžini.
______________________
* Paslapčių kelias (lot.).

Via obscura*



„Eidamas nežinomų šulinių link aš pasirinkau tiesius kelius, kurie buvo panašūs į sugrįžimus“.
Antoine de Saint Exupéry

Kelias veda vis tolyn. O kurgi? Nežinia.
(Įdomu, ar kartais apie mus jis pagalvoja?)
Kartais bėgam nuo savęs, ir nuo kitų mes bėgam.
Kelias bėga – veda į nežinomus kraštus.
Gal nueisi ten, kur tu kažin ar sužinosi,
kas, kada buvai, ką nežiniom darei.

Tik staiga išpuola medžiai klupdami iš rūko,
ir šis kelias dingsta nuojautų pilnoj tankmėj.
Žingsnių ritmas kelyje pavojus nuslopina.
Betgi tau pakanka žingsnių aido savyje.
Kartais degina tave nerealumas tikslo
ir akimirkos nenumatytos. O minties –
budinčios – vienatvė jau pradingo. Tik bevaisės,
tik mėšlungiškos, bejėgės dienos tebeplūsta.
Kaip sunku tau kartais neiškrypt iš kelio šito...

Tu žvelgi į vandenį – stabdai, vadinas, laiką.
Tavo atmestas, nepripažintas jis jau gūžias.
Tu – šio kelio ir laukų prigludusių tąsa.

Tarp šio kelio ir tarp to, kas vardo dar neturi, –
tik išblyškusi ramybė ir gleini migla.
O išvyt iš daikto vardą tu vargu ar drįsi.
ir daiktai suspės jau pasislėpti varduose.
Ničnieko neaiškina nei akmenys, nei gėlės,
tik nulydi smalsiai tau nematomomis akimis.

Paukščiai visą laiką sukas akyje dangaus –
virš nežinomybės kupinu archipelagų.
Žvilgsnis vėlei šokinėja prie kitų daiktų –
gal dalis pasaulio vakarykščio – dar juose.

Netikėtai griūva kelias ir, žiūrėk, vėl kelias.
Tolumas, ir nelytėtas, tu kažkur turi.
Bet saulėlydis nuo tavo veido tyliai teka.

Pagaliau viršum visų peizažų jau iškyla
tiek laukta Nežinomybė. Tiek ilgai laukta.

Kelias jau pasibaigė. Ar grįžti juo, ar ne?
_________________________
*Užtemdytas; paslėptas; nežinomas kelias (lot.).

Via dolorosa*



„Kančia yra gyvenimo substancija ir asmenybės
pamatas, nes be kančios nėra asmens“.
Miguel de Unamuno

Pradžioje šito kelio gal Angelas grūmės
su piktosiomis dvasiomis. Grumias dar jos.
Neprabyla man Dievas iš degančio krūmo.
Veda kelias mane ties kraštu prarajos.

O žvėrių, augalų kūnai – sustabarėję.
Nežinau, kur esu: dienoje, ar nakty.
Į bedugnę įstumti kėsinas borėjas.
O į viltį keliai atkirsti, užversti.

Kur pažvelgsi – tik nuolaužos, medžiai suplėkę.
Ir sustoju aš kryžkelėj savo kančios.
Nenustoja pasaulis galvotrūkčiais lėkęs.
Netoli lig Juodosios skylės, lig rūsčios.

Aš – lyg ta kometa, atsitrenkus pirmoji
į kometą, į kitą, iš kelio krypstu.
O kažkas už akiračio gūdžiai riaumoja.
Tas kažkas čia ateis artimiausiu metu.

Išsigandę paukštukai aukštyn kelia tylą,
žemėj palikdami vien gramzdas ir gausmus.
Bet ši žemė, atrodo, jau eižėja, skyla,
ir šis kelias iškart pasidaro grėsmus.

O nuo rankų manų nebekrinta šešėlis –
gal išvis jų nebuvo, ar jau – nebėra.
Aš iš kelio buvau į keliūtę išėjęs –
sužinojau: visur ta pati pabjura.

Kelio dulkėse liūdnas ilgai aš stovėjau;
man kuždėjo kažką pašalės pagela.
Aš jau perpučiamas čia atklydusių vėjų,
mano sielą užvaldo skaudi apšala.

O diena kiekviena gali būt paskutinė –
gal jau apsižvalgyt vakar buvo jinai.
Apsivilksiu ant kūno tiktai ašutinę,
savo galvą barstysiu karštais pelenais.

Šitas kelias, matyt, išprotėjo, pamišo.
Nieko nebepakeisiu jame. Pralaimėt
negaliu – stoviu būsimų pergalių nišoj.
O gyvybę išgelbės kantra, ištvermė.

Kelias, nuogąstumu ir žabangom apklotas, –
lyg pasaulis – šiandieną per daug priartės.
Dar tas žvilgsnis – neaišku, kieno jis, – miglotas –
tarsi žvelgtų kažkas iš gilios nebūties.


Atsigręžęs į veidą mirties ir į baimę,
ties mintim aš sustoju – šiurkščia ir karčia:
gyvastis į pasaulį ateina savaime,
nebebijo mirties nemeluota kančia.
___________________________
* Kančios; skausmo; sielvarto kelias (lot.).

Via casualis*



„Tikras kiekvieno žmogaus pašaukimas –­ ­vienas: ateiti į save“.
Hermann Hesse

Keliu – ir atsitiktiniu, ir pavojingu –
aš į save einu – ir sunkiai, ir ilgai.
Vėtroti dangūs, abuojumai sielą stingdo;
tai saulė degina, tai spigina speigai.

Ir niekas nepasako man: „Laimingo kelio!“
O laimę (ar nelaimę) pats turiu surast.
Aš privalau žingsniuoti vienas ligi galo –
per akmenis, per pelkes ir nykias dykras.

Einu, o vėjas pralakus žingsnius pagriebia;
ir pamažu įsipinu į vėją aš patsai.
Tik nežinia, kas eiti skatina į priekį,
tik nežinia, kas toly šaukia pratisai.

Dažnokai stabteliu prie daikto pašalinio.
Žvelgiu sutrikęs: gal ne mano ši vieta?
Reklamos svetimom kalbom, langai, vitrinos
mane baugina – lyg baidyklė sutikta.

Save nužvelgęs, pamatau: aš vakarykštis –
ir mano įpročiai, ir priešai dar seni.
Tačiau džiaugiuos, kad nereikės tuščiom sugrįžti:
dar kūnas neklusnus, dar siela neklusni.

Sustoju. Vėl einu. Žiūriu: šešėlis mano
nepajudėjęs lieka vietoje stovėt.
Sunku ir pasakyti, ką apie tai mano
man puolusi po kojomis žolių srovė.

O varge, miestai, kaimai atminty nutolo.
Ir paukščių skrydžiai kažkodėl visai žemi.
O kūnai moterų, siūbuojantys iš tolo,
kažką brangaus nusineša su savimi.

Ir kelias tolsta, tolsta, jis mane pamiršta.
Girdžiu, lyg šaukia kas. Gal ne mane. Aušra
įteikia man miškus. Vaje, kiek būtų niršto,
jei nubundu – o kelio to jau nebėra.

Rankas aš noriu sukryžiuoti ant krūtinės
ir pasėdėt kur nors – prie miško ar vandens.
Ne tik šis kelias, bet ir aš – atsitiktinis.
Tačiau aš grįšiu, o jisai – toliau gyvens.
____________________
*Atsitiktinis, atsitiktinumų kelias (lot.).
 

Skaitytojų vertinimai


38660. vs2007-06-04 13:26
"Ne tik šis kelias, bet ir aš – atsitiktinis"... - autoriaus vietoj šį motociklą būčiau dedikavęs Mieželaičiui, apačio prirašydamas: cc: Erlickui

38959. Laima :-) 2007-06-09 15:25
Jūsų nelaimei, patekote į laikotarpį, kuomet laužomos ietys darp kitų dviejų poetų. Todėl, matyt, nėra kada poezijos skaityti. Nuostabios eilės, ačiū.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 22 iš 22 
21:32:45 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba