KŪRYBINIAI JAUNŲJŲ KERAMIKŲ IŠŠŪKIAI

Augustė Olšauskaitė. Privati zona. 2007, kaulinis porcelianas Diplominio darbo vadovė – e. prof. pareigas Aldona Keturakienė

Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) galima išvysti Vilniaus dailės instituto Kauno dailės akademijos Keramikos katedros studentų baigiamuosius darbus. Savo kūrinius pristato šeši jauni bakalaurai ir viena keramikos magistrė. Darbai dvelkia jaunatviškumu, užsibrėžtų tikslų drąsa bei juntamu maksimalizmu gerąja šio žodžio prasme. Juntama, jog diplomantai studijų metu itin pamėgo porcelianą ir susigyveno su juo – net penki darbai atlikti pasitelkus šią itin vertinamą medžiagą.

Bakalaurė Reda Vilūnienė diplominiame darbe „Lašas“ savo dėmesį sutelkė ties konkrečia, aiškia užduotimi, kurios tikslas – geriamieji indeliai mineraliniam vandeniui. Idėjinis šių indelių šaltinis – vandens lašas. Jis gali būti labai įvairus, tačiau pagal pagrindines savybes tapatinamas su gaivumu, tyrumu, skaidrumu. Preciziškai stilizavusi visus šiuos požymius autorė sukūrė mažų aptakių lašų kolekciją. Joje itin ryškus ir juntamas organiškas plastiškumas bei siluetų įvairovė. Suderinamos dvi priešpriešos – vizualiai tai atrodo labai trapu, bet techniškai ir funkciškai patvaru ir patogu naudoti. Intriguoja, jog formos kintančios ir nesikartojančios, juntamas ir laisvas improvizavimas ieškant tiksliausios išraiškos. Indas ne tik patogus naudoti, bet kartu ir malonus liesti bei žiūrėti. Pasitelktas minimalistinis paprastumas pasiteisina ir suteikia objektui organiškumo, harmoningumo jauseną žvelgiant į bendrą indelių visumą ar į kiekvieną atskirai. Todėl indai atrodo visiškai išlaisvinti nuo medžiagiškumo ir svorio pojūčio. Jaunosios menininkės „Lašas“ gali tapti sėkmingu gaminiu, skirtu Lietuvos kurortų gydymo įstaigų lankytojams.

Griežtumas ir logika juntama diplominiame darbe „Per formą į formą“. Mindaugas Žarys konceptualiai bando pažvelgti į technikos ir mechanizmų svarbą bei jų vaidmenį kasdieniame žmonių gyvenime. Pasirinktas analizei objektas – statybinės tvirtinimo dalys (varžtas, grąžtas) sėkmingai tampa idėjiniu eksperimentų pagrindu. Tai tarsi analitinė studija, kurioje beveik atsiribota nuo asmeninių emocijų, – visas dėmesys sutelktas į formą ir į tai, kokias variacijas iš to galima išgauti. Technologijos įvaldymas autoriui leido susitelkti ties plastikos galimybių studija. Metalo savybės atskleidžiamos porceliane. Išryškėja paviršių faktūra, simetrija. Varijavimas forma, kuri gali būti ir uždara, ir atvira, bei šių dviejų pagrindinių formų derinimas objektui suteikia skulptūriškumo ir aiškaus apsibrėžto konstruktyvumo jauseną. Nors nenutolta nuo indo – šiuo atveju vazos funkcijos, tačiau kartu objektas neturi tiesioginės funkcionalios prasmės, o yra sintezėje tarp objekto su konkrečia paskirtimi ir objekto kaip visiškai savarankiško, idėjinį krūvį turinčio kūrinio.

Tyla alsuoja baigiamasis Augustės Olšauskaitės darbas „Privati zona“. Autorė pasirinko iš popieriaus sulankstomo laivelio motyvą. Improvizuodama ir pasinerdama į formų studijas, menininkė sukūrė originalų instaliacinį darbą. Balti grakštūs laiveliai pirmiausia sukelia skirtingas asociacijas žiūrovams, tad interpretacinė kūrinio skalė plati. Vieniems laivelis – tai asmeniškas santykis su vaikystės prisiminimais, be to, jis turi ir simbolinę perkeltinę reikšmę – jame gali būti užslėpta daug semantinių prasmių. Bakalaurė taikliai valdo pasirinktą motyvą. Ji išnaudoja porceliano plonumą ir peršviečiamumą, todėl pasikartojimas šiuo atveju tampa papildymu, o ne nuobodžiu tiražavimu. Žvakės šviesos žaismas ant siluetų dar labiau suintensyvina eksponuojamų objektų estetiką. Apgalvotas ir kompozicijos santykis su spalva. Balta – visos kompozicijos prasminė ir vizualinė dominantė. Todėl atsirandantis šviesos ir šešėlių žaismas yra tarsi atsitiktinis, neperkraunantis ir nevaldantis pačios instaliacijos ir jai netrukdantis. Eksponuojami elementai dvelkia kameriškumu ir trapumu, o ugnies bei ledo stichijos suteikia archajiškumo. Per formos askezę ir minimalistinę stilistiką atsiskleidžia autorės dėmesys smulkmenoms ir detalėms.

Kristinos Sudžiūtės darbas „Aš ir mano mama“ išsiskiria novatoriškumu. Siuvinėjimas pasitelkiant keramikos medžiagas yra populiarus ir naudojamas įvairių užsienio keramikų darbuose, tačiau šiuo atveju autorė pasirenka imituoti audimo techniką. Savo mamos nuausto audinio dalį ji užbaigia ausdama porcelianiniais kubeliais. Toks audimo būdas itin reikalauja kruopštumo. Audinio ir porceliano sintezė užvaldo erdvę ir kuria itin savitą bei autentišką kompoziciją, o medžiagiškumas įgyja savitą prasmingą kalbėseną, nes suderinami porceliano ir tekstilės bruožų savitumai.

Asmeninius išgyvenimus Aušra Kuncevičiūtė atskleidžia darbe „Bandau prisiminti“. Tai bandymas prisiminti vaikystę, kuri taip trumpai buvo džiugi ir nerūpestinga. Sukuriama vaikų kambario imitacija. Jo centre dominuoja masyvus kryžius, o kryžmos – tai žodžiai „mama“ ir „tėtė“. Jie vizualiai atsako į visus galinčius iškilti klausimus. Vienatve ir skausmu dvelkia kabantys tušti mokyklinio sąsiuvinio lapai. Juose tik viena mažutė vaikiška fotografija, o aplink – tik padrikos beprasmės raidės.

Interjerinio dizaino pavyzdys – Augustės Olšauskaitės darbas „Garsas“. Studijuodama įvairias formas (sraigės kiauto, amforos, kriauklės) ji sukuria interjerinį objektą. Jame sumontuota garso aparatūra išgauna ne tik aiškesnį skambesį, bet kartu gali būti esminis tarsi iš anksto apgalvoto interjero vizualinis elementas.

„Puokštė“ – magistrės Inos Kiričiuk instaliacija. Pasirinktas geometrinis motyvas išauga į savitą erdvinį kūrinį, kuris užvaldo kelias ekspozicines plokštumas. Pagrindinis vizualinis motyvas tarsi skrieja erdvėje. Šis judesys dar labiau sustiprinamas stilizuotus žiedus įpinant tarsi į šilkinį voro tinklą. Čia pat, ant žemės, sudėlioti balti besiskleidžiančių žiedų ornamentai primena subtiliai nunertas ir iškrakmolytas staltiesėles.

Jaunieji keramikai savo kūriniais drąsiai žengia profesionalizmo link. Išbaigta darbų koncepcija, įvaldyta technologija aiškiai atskleidžia individualų kiekvieno stilių.