SPALVOTOS EGLĖS KELIONĖS ERDVĖSE

Eglė Gineitytė. „Raudonas (svajonė apie šiaurę)“. 2006. Drobė, aliejus

Eglė Gineitytė šį kartą mus perkėlė į slėpiningą, melancholišką, taupių, itin poetiškų metaforų kupiną paralelinių erdvių pasaulį. Jos tapybinės vizijų dimensijos yra sunkiai nusakomos buitine kalba. Prie Eglės paveikslų kalba turėtų būti tyli, nestokojanti pauzių, daugtaškių ir klaustukų.

Eglės paveikslai – tai „persikėlimų“ istorijos, tai tarsi rytietiški poetiniai „nusistebėjimai“ vaizdu, kuriems būdingos unikalios nepasikartojančios minties ar vaizdinių reminiscencijos.

Nedažnai rengiamose parodose menininkė stengiasi rodyti tik „išnešiotus“, minčių ir rankų išpuoselėtus, ilgai „augintus“ ir nuglostytus paveikslus. Eglei pavyksta išgryninti ne tik kiekvieno darbo, bet ir visos ekspozicinės erdvės skambesį, nepaliekant galimybės prasprūsti atsitiktinumui. Prieš keletą metų surengusi tapybos ant popieriaus, mišria technika atliktų darbų parodą, menininkė nustebino jų skleidžiama šviesa, mirguliuojančia iš „taktiliškų“ kūrinių, kur maži brūkšneliai, tarsi siuvinėjimo dygsniai dengiantys paveikslų paviršių, kūrė tiek vaizdą, tiek erdvę ar spalvų niuansus.

„Persikėlimams“ materializuoti Eglė pasirinko kitą techniką, grįžo prie pasiilgtų drobių ir aliejinių dažų. Šiuose tapybos darbuose nebeliko grafiniais dėmenimis konstruojamų optinių iliuzijų, menininkė „nebedygsniuoja“ drobės smulkiais, filigraniniais brūkšniukais, bet paviršius ir be jų toliau skleidžia šviesą ir net iliuzinę šilumą, kuri apgaubia lengva mirguliuojančia aura ne tik metaforų veikėjus, bet ir kiekvieną žiūrovą, patikėjusį „persikėlimų“ galimybe, nesvarbu, kokie jie būtų, – erdvėje, laike ar tarp sapno ir būdravimo, tarp tikrovės ir sunkiai pagaunamos vizijos.

Kasdienius vaizdinius ar paprastas žanrines scenas – „žmogus gamtoje“, „motina ir vaikas“ – menininkė paverčia daugiaprasmėmis, jausmų ženklų pritvinkusiomis poetinių sistemų ikonomis.

Paveiksluose tvyro ilgesinga begalinio laukimo nuotaika. Čia nelaukiama užprogramuotų įvykių: čia viliamasi, čia svajojama. Svajojama apie Arkties platumas, kur galima išvysti šiaurės pašvaistę, svajojama apie Afriką, kur oras taip įkaista, kad net ima virpėti ir mirguliuoti.

Eglė svajoja ne tik vaizdiniais. Itin svarbi jai SPALVA, kurią kartais be galo sunku materializuoti, sutaurinti, nutolinti nuo cheminės DAŽO sudėties. Eglė SPALVĄ augina po truputį, puoselėja ją sluoksnis po sluoksnio, kantriai laukia ir stebi, kas bus: kai paviršius išdžiūsta, tepa dar vieną sluoksnį, dar vieną atspalvį, kol spalva įgauna reikiamą skaidrios transcendencijos matą ir kokybę.

Geltona tapytojos paveiksluose turi skubėjimo reikšmę (kur važiuoja geltonas dviratininkas?), geltonoje migloje skendi bitininko atokvėpio akimirkos („Medus“), geltonos spalvos pritvinkęs ilgesys ir laukimas („Deniso belaukiant“). Geltona vis kitokia, kaip ir vis kitokios sunkiai apibūdinamos paveikslų nuotaikos, šiek tiek mistifikuotos pasakojamos „istorijos“.

Raudona spalva – nelengvai išreiškiama vėjuotą vakarą besileidžiančios saulės sukelta iliuzija, kad viskas aplinkui skendi rausvoje tirštoje prieblandoje, kai sėdi ir gėriesi nepakartojama atmosfera, bijodamas net pajudėti, žinodamas, kad ši spalvų fejerija trunka tik skausmingai trumpą akimirką... Tokia štai Eglės raudona spalva („Raudonas (svajonė apie šiaurę)“). Eglė seniai svajoja apie šiaurę, todėl į šią svajonės metaforą primaišė tiek daug poetiškų raudonos atspalvių, gaubiančių užsisvajojusios mažos mergaitės siluetą, kuris, atrodo, yra čia pat, bet ir nutolęs nuo svetimų akių, nutolęs kitoje erdvėje, kitoje pašvaisčių nušviestoje dimensijoje...

„Afrikoje“ nereikia ieškoti šabloniškų vaizdinių. Tai ne kelionių prisiminimai ar stereotipinių ženklinių sistemų pasaulis. „Afrika“ – tai dangus, žemė, žmogus ir skaidrūs vandens kibirai. Tai Eglės persikėlimas į vizijų, užuominų, laukimo, troškulio dimensiją, kurią galima pavadinti – „Afrika“.

ŽMOGAUS, DANGAUS ir ŽEMĖS santykis –­­ svarbus dėmuo, apie kurį sukasi daugumos šioje parodoje eksponuojamų darbų kompozicijos ašis. Iliuzinis horizontas lyg ir egzistuoja Eglės darbuose, bet kartu vyksta nuolatiniai „persikėlimai“: dangus persikelia į žemę, žemė – į dangų, žmogus egzistuoja, keliauja, sėdi begalinėje neapibrėžtoje erdvėje – tarp dangaus ir žemės. Žmogus šioje erdvėje įgauna galią egzistuoti trapioje dimensijoje tarp būdravimo ir sapno, egzistuoti materializuotame vizijų lauke, kur jo siluetas susilieja su gamta, horizontu, dangumi, kur galvos apdangalas darosi panašus į palapinę, o eskimo galva panėšėja į horizonte ridinėjančią poliarinę saulę. Eglė jautriai užčiuopia ribinių nuotaikų ir ribinės iliuzijos giją, nedaugžodžiaudama, nedetalizuodama savo paveiksluose mus, žiūrovus, iliuzonistiškai kilnoja iš vienos erdvės į kitą, iš vienos poetinės metaforų dimensijos į kitą, kur samojedų šuva tampa geriausiu draugu, kur pajunti, kaip ir pats pradedi laukti, kada gelsvame rūke išnyrantis lėktuvas nusileis, kur kvepia medum, kur erdvė nuspalvinta beišnykstančios šiaurės pašvaistės spalvomis, kur vakare taku einama parsinešti vandens, kur spalvos ir mirguliuojantys siluetai, kur paprasčiausia detalė virsta poezija, kurioje daug pauzių, daugtaškių ir neapsakomo žodžiais, bet apsakomo spalvomis begalinio ilgesio ir persikėlimų iš čia į kitapus...