Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-02-21 nr. 2938

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• APDOVANOTI LIETUVOS NACIONALINIŲ KULTŪROS IR MENO PREMIJŲ LAUREATAI5
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI2
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS2

AKTUALIJOS 
• LRS
• DABAR MEILIAU ŽIŪRIU Į KNYGOS DARBUS, -1
• PARLAMENTE PRISTATYTI 2002 M. NACIONALINĖS KULTŪROS IR MENO PREMIJOS LAUREATAI

POEZIJA 
• VYTAUTAS V.LANDSBERGIS5

PROZA 
• JAAN KROSS1

LITERATŪRA 
• Jūratė Sprindytė.
KELETAS TEZIŲ
1
• Solveiga Daugirdaitė.
PASTABOS DĖL KRITIKOS, PROVINCIJOS IR NAIVIOJO SKAITYTOJO

VERTĖJO PUSLAPIS 
• Romano fragmentas.
DOROTA TERAKOWSKA
1
• Romano fragmentas.
STEFAN CHWIN

ESĖ 
• STEFAN CHWIN
 ARŪNAS SPRAUNIUS5

KNYGOS 
• Laimantas Jonušys.
PAVOJINGI POKŠTAI
• Elena Bukelienė.
KO VERTA DRAUDŽIAMA MEILĖ?
1
• MOTERS ISTORIJA3
• LABIRINTAS. BOKŠTO STATYBA2
• NARDYMO PAMOKOS
• PALEI PAT GYVENIMĄ
• NAUJOS KNYGOS

KALBOS KULTŪRA 
• KYŠIS IR JO PAKAITAI

DAILĖ 
• Viktoras Liutkus.
APIE VALENTINO ANTANAVIČIAUS KŪRYBĄ IR KNYGĄ
• Viktorija Daniliauskaitė.
"MANO KARTA - PIEŠIANTI KARTA"
2
• Jurgita Ludavičienė.
LAIPTINĖS, KURIOSE GYVENA TAPYBA

REGIONŲ KULTŪRA 
• Ričardas Šileika.
PROVINCIJOS PAŽENKLINTI

RETRO 
• ANKETA2

MUZIKA 
• Rimantas Astrauskas.
HERDERIS IR LIETUVIŲ FOLKLORISTIKOS PRADŽIA
• JUDITOS LEITAITĖS KONCERTAS
• PASAULIO LIETUVIŲ DAINŲ ŠVENTĖ1

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
BERLYNALĖS ZIGZAGAI "TOLERANCIJOS LINK"

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
KARALIAUS OIDIPO "KALADĖLĖS"
10

NAUJI FILMAI 
• "DOGMOS" FILMŲ FESTIVALIS2

KRONIKA 
• Juozas Skomskis.
ATRADIMŲ VILTYS
• ŠIAULIŲ DRAMOS TEATRO GASTROLĖS
• VILNIAUS KNYGŲ MUGĖS 2003 KULTŪRINIŲ RENGINIŲ PROGRAMA

DE PROFUNDIS 
• Fragmentas.
SINIRAVA SAMIJEŠI
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS

ESĖ

ARŪNAS SPRAUNIUS

ARKTIS

[skaityti komentarus]

Sako, baltosios meškos ieškodamos grobio nukeliauja šimtus kilometrų, ir vienintelis tamsus taškas (dėmelė) ledų ir sniego platybėse yra jų juoda nosis, todėl jos sėlindamos turi ją slėpti, užsidengti, kad nieko neįtariantis potencialus laimikis ruonis nepamatytų. Taigi Arktika - monochrominė, "neturininga" erdvė, kur viešpatauja panašios, monotoniškos (kaip kam?) formos. Ar civilizacijos faktorius, tarkime, žmogaus pastatytas namas, joje gali ką iš pagrindų pakeisti? Tradiciškai įprasta iš pradžių stebėti, tikrinti, vėliau ginčytis dėl landšafto ypatumų ir pagaliau pradėti jį "matuotis". Jei sutiksime, kad tai, kas pasakyta, gali būti įprastos raidos metafora, teks, ko gero, pripažinti, kad "naujojo identiteto" laikais ši strategija galioja nebent kaip procedūrinis elementas. Nes net ir tropo atveju Arktis yra geografinė sąvoka, kuriai būdingi labai konkretūs, fiziniai parametrai. Tuotarp mūsų gyvenimą vis valdingiau veikia "nuteritorinimo procesas" (sąvoka - iš Artūro Tereškino teksto "Globalios žiniasklaidos pasaulyje: tarp "migracinių scenarijų" ir naujų identiteto formų" - "Kultūros barai", 2002, Nr. 3), siejamas, kaip žinoma, su globalių dėsningumų įsigalėjimu, daugeliu atžvilgių sąlygotu aukšto lygio technologijų (nebūtinai vien nenumaldomai "greitėjančio" interneto ir vis naujesnių kompiuterių kartų, nors be jų neįsivaizduojamu). Atrodo, jog tai pasakytina ne tik apie epistemologinius užmojus, bet ir apie tokias sritis, kurios tradiciškai priklauso kultūros, meno bei dvasingumo sferai. Galbūt dėl to - kita vertus, tai galėjo būti ir paralelinis, "lydintis" procesas - maždaug nuo praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžios prabilta apie esminį ar "labai pasikeitusį" (Edwardas Lucie-Smithas) šiuolaikinio meno recepcijos poslinkį, kai įprastos hierarchinės kategorijos bei vertinimai bent iki šiol atrodo paprasčiausiai "nunykę". Tokia padėtis reiškia vien "naują nestabilią modernių pasaulėjautų produkcijos tvarką" (Arjunas Appadurai). Čia mes esame skirtingų kultūrų susidūrimo stebėtojai, kai kada - dalyviai, o nuolat ir vis greičiau kintanti - taip pat ir estetinė, jei šis žodis ką bereiškia - informacija pamažu virsta "uždaru" procesu, skirtu profesionalams. Ar esama kokios "trečios" išeities arba bent jos užuominų?

Mindaugas Gapševičius iš "Institutio media", daugiau kaip dvejus metus sėdintis Kilyje, tenykštėje aukštojoje meno ir architektūros mokykloje (Muthesius - Hochschule für Kunst und Gestaltung) kažką dirbinėjantis (projektai daugiausia internetinėje erdvėje) ir, pasak paties, "poreikiui esant" dėstantis, atrodo, nusprendė "įsižanrinti" bei "įsifizinti", savo bute (Norddeutsche Str. 39, Kiel) praėjusiais metais lokalizuodamas piešinių parodą "Nežinomas peizažas" ("Unknown landscape"). Be abejo, įpročiai niekur nedingsta - kokius 5 metus "gyvendamas" net erdvėje, M.Gapševičius negali be jos išsiversti, o gal tiesiog atiduoda padėkos ir konjunktūros duoklę (ekspozicija privačiame bute, nepaisant jos atidarymo sėkmės, kai svetimšalį iš "kažkokios" Rytų Europos šalies aplankė keliolika penkių tautybių asmenų ir galiausiai minėtos mokyklos šveicarų kilmės prorektorius, nė iš tolo negali prilygti interneto svetainei). Tad "Nežinomą peizažą" galima rasti ir adresu www.o-o.lt/mi_ga/unknown.php?landscape, kur eksponuojami 23 virtualūs piešiniai. Tuotarp fizinei erdvei M.Gapševičius patiki 7 kompiuterio klaviatūra darytus piešinius.

Taigi į tradiciškai suvokiamą fizinę erdvę kadaise tapybą baigęs menininkas vis dėlto sugrįžta nežinia dėl ko. Nors vėlgi, pasak jo paties, aiškaus skirtumo tarp "fizinio" ir "virtualaus" šiais laikais kaip ir nebelikę, arba ta riba labai jau efemeriška, tarkime, subjektyvi. Ar videoinstaliacijos, darytos kompaktinėje plokštelėje, ir baroko tapybos darbo "tikrovė" tokia pati, ar visiškai skirtinga, galima ginčytis ir ginčytis.

Kita vertus, lietuviškas šaknis turinti "Institutio media" (tokia jos kūrėjų tautybė) nuo veiklos pradžios 1998-aisiais stengėsi formuoti internetinę terpę, kurioje, cituojant jos autorius, menininkai galėtų "jaustis laisvai". Pasak jų, kurtis fizinėje terpėje neatrodė praktiška, taigi meninių tyrimų centru tapo internetinė erdvė. "Institutio media" veikla - įvairių žiniasklaidos duomenų kaupimas, kompaktinių plokštelių leidyba, elektroninė žiniasklaida, elektroninio pašto konferencijos. Šiuo metu google.com paieškos sistemoje - pustrečio tūkstančio "Institutio media" pozicijų. Faktas, lyg ir kreipiantis komunikavimo pusėn.

Aiškinantis tokio pobūdžio menines manifestacijas, nevalingai traukia sustoti prie technologijos, "nusitempiant" paskui daugelį prasmės niuansų. Paties M.Gapševičiaus pasakymą, kad jį tedomina peizažas be žmogaus, galima vertinti kaip paprastą reveransą, skirtą publikai, nes ir jis pats google.com turi pusantro šimto pozicijų. Atsiribojant nuo "atlikėjo", tenka ieškoti bent patenkinamai rezultatą aptariančio kompromiso, ir šiuo požiūriu žodį "Nežinomas" norisi kiek atskirti nuo "peizažo", vertinant jį kaip savarankišką metaforą.

Ką rodo M.Gapševičius "Nežinomo peizažo" piešiniuose? Be abejo, tai, ką siūlo klaviatūra. Taigi, jei ženklą prilyginsim turiniui, jį čia bus nesunku apskaičiuoti pagal klavišais žymimus simbolius. Brūkšnių, brūkšnelių, punktyrų, raidžių, dėmių, taškų, skliaustų etc. kompozicijos. Suprantama, monochrominės. Įdomiau, kad rodomos ne vien dvikryptės - "geometrinės", bet ir "darančios lankstą", įvairaus pasvirimo. Kompiuterinė technologija pripažįsta kalvas? Arba santykį su horizontu? Kokiu? O gal čia kryptelėjimas tradicinių vertybių, kurias dar prieš šimtmetį patikimai reprezentavo stilius, pusėn? "Nežinomame peizaže" labai daug erdvės - tiesiogine ir perkeltine prasme. Keliauti tenka ilgai, "šimtus kilometrų", be jokių garantijų, kad medžioklė bus sėkminga. Tokia monochrominė, šykštoka formų, pavidalų, stiliaus figūrų etc. komunikacija. Kai menas - socialinis aktas, tradicinio žanro atlikimo kompiuteriu atveju jis primena Arktį. Nevalingai, bet atkakliai kirba mintis, kad technologija čia niekuo dėta - vaizdą galima "paspalvinti", pripildyti formų, pagaliau kompiuteris gali padaryti ir būdingą genialią "paklaidą". Technologija "dėta" nebent tiek, kad jos galimybėmis šiuo atveju naudojamasi be jokių programinių "pastiprinimų" - tiek, kiek yra žvilgsnio (fizinio) akiplotyje. Gal tokia ir galėtų būti šiuolaikinio, besikeičiančio, "mirgančio", technologinio socialumo metafora. Tam tikru atžvilgiu parodos atidarymo atrakcija atrodė vešlesnė, artimesnė įprastai komunikacijai - su vis dar internacionaline publika, parodų kuratoriumi, ritualais prorektoriui...

O tradicinės meno srovės, mokyklos, žanrai, pasirodo, jaučiasi visai neblogai ir azartiškai kaunasi Sotbyje. Ne per seniausiai barokas pagaliau nutraukė kurį laiką trukusią impresionizmo hegemoniją - už Peterio Paulio Rubenso drobę "Kūdikių žudymas" paklota rekordinė 49,5 milijono svarų (77,3 milijono eurų) suma. Pirkėjas, kaip visada, nežinomas.

 

Skaitytojų vertinimai


30339. Edita2006-08-01 11:31
Video apie rugs. 11.2001 ivykiu faktus su irodimais, kad JAV pati inicijavo terora ir kara. http://video.google.com/videoplay?docid=-1272980089639960023&q=Loose +Change%22 =mit deutschem Untertitel

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
21:31:53 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba