Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-02-10 nr. 3082

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Lukas Miknevičius.
PASKUTINIS
47
• KITAME NUMERYJE
• KRONIKA2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jeff Jacoby.
DABAR MES VISI ESAME DANAI
41
• Vytautas Landsbergis.
MAHOMETO KARIKATŪROS – KVAILYBĖ AR PROVOKACIJA?
26

LITERATŪRA 
• Wilhelm Genazino.
PAŠAUKIMAS BE ATGARSIO
3

KNYGOS 
• Nida Gaidauskienė.
DANGAUS NEGATYVAS TRUPANČIOS SIENOS VISATOJE
2
• Gabija Bankauskaitė-Sereikienė.
BALIO SRUOGOS TAUTOSAKOS DARBUS PASKLAIDŽIUS
1
• Karolis Baublys.
"LIETAUS DIEVO" SUTIKTUVĖS
4
• SERVIJAUS GALO UŽRAŠAI1
• EKSPERIMENTAS
• SKELBIAMAS NUMERIS 495
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
 Rūta Gaidamavičiūtė.
JULIUI JUZELIŪNUI – 90
• Edmundas Gedgaudas.
VISAI ARTI
• Rita Nomicaitė.
SUBTILUS MOZARTAS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
X-ICONS
• Vida Mažrimienė.
SOCIALINĖ GRAFIKA: POZICIJA IR REZULTATAS

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
REZERVATŲ – VENGT!
3

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
NUEINANČIOS VASAROS IR KITI TEATRAI

LM PAŠTAS 
• GARBIAJAI IEVOS SIMONAITYTĖS PREMIJOS SKYRIMO KOMISIJAI17
• BIRŠTONE PAMINĖTAS RAŠYTOJAS

POEZIJA 
• LIUTAURAS LEŠČINSKAS4

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
TAMSUSIS ANGELAS
1

VERTIMAI 
• Arno Geiger.
GYVENAME GERAI
3

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• "KINO MANIFESTAS 2006–2009"10
• LAIKRODINĖ BOMBA TREJIEMS METAMS?
• "ORE" MINI BAROMETRAS5
• SAVAITĖS BLOGAS: WU- "ŠALTAI APIE TAI, KAS ARTIMA"

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• YPATINGUMO POJŪTIS YRA NE KŪRYBOS PASEKMĖ, O JOS SĄLYGA2

KNYGŲ MUGEI ARTĖJANT 
• MARA ZALYTĖ IR JOS "MARGARITA"5

KRONIKA 
• PASVIRĘS PASAULIS
• "GINTARO LAŠAI" SKELBIA JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSĄ
• ATITAISYMAS3

DE PROFUNDIS 
• Woody Allen.
PAPILDOMI KURSAI
4
• SKATINAMOJI ALTERNATYVA2

MUZIKA

JULIUI JUZELIŪNUI – 90

Rūta Gaidamavičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija

"Sujauktų vertybių laikotarpiu mes turėtume labai suaktyvinti ir puoselėti elitinės kultūros vaidmenį" (Julius Juzeliūnas).

Šiemet vasario 20 dieną minėsime jau beveik penkerius metus atminties pasaulyje esančio kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno 90-ąsias gimimo metines. Kiekvienas pasilieka iš savo patirties susikurtą išėjusių vaizdą. Nepažinojusiems lieka remtis paliktais darbais, mintimis, kitų prisiminimais. Julius Juzeliūnas buvo bendraujantis, daug įvairių interesų turėjęs kūrėjas. Tad daug kam lyg ir savas, dar geriau daugelio pažintas Sąjūdžio metais.

Ilgamečio Juliaus Juzeliūno kūrybos palydovo prof. Algirdo Ambrazo, tyrinėjusio rankraščius ir gyvenimo kelią, parengta kompozitoriaus tekstų ir straipsnių apie jį rinktinė (2002 m. Rašytojų sąjungos leidyklos išleista) leidžia kiekvienam suvokti asmenybės mastą ir atskleidžia visapusiškus kūrėjo interesus.

Kompozitorius buvo įsigilinęs ne tik į muzikos ar, kaip kai kurie menininkai, į savo kūrybos reikalus; jam buvo svarbi muzikos padėtis mokyklose, mokslo raidos būklė, kultūros politika, rezistencijos atminimas, visuomenės dvasinis klimatas ir daugelis kitų dalykų.

Viliuosi, kad čia pateiktos Juliaus Juzeliūno mintys primins kūrėją ir paskatins plačiau pasidomėti tuo, ką jis paliko: "Dabar kaip niekada daug kalbama apie ekologiją bei atmosferos užterštumą, nes iš tikrųjų tai gresia žmonijai. Tačiau ne mažesnę grėsmę mums sudaro ir žmonijos dvasios užterštumas, vedantis į dvasinę, kartu ir fizinę katastrofą".

Kūrėjų dydį liudija ir tai, kiek jie savo mintimi ir darbais buvo "užbėgę į priekį", kiek ilgai dar jų mintys lieka aktualios. Julius Juzeliūnas buvo iš tų nenuoramų, kurie ir patys judėjo, ir neleido ramiai gyventi kitiems. Būdamas habilituotas menotyros mokslų daktaras, ragino ir kitus siekti nuodugnesnių žinių. Savo kailiu patyręs ne vieną Lietuvos istorijos lūžį, išliko tvirtas ir nepametęs pagrindinių orientyrų.

"Dešimtmečiais grubiai vulgarizuotas visuomenės gyvenimo materialistinis aiškinimas labai nuskurdino mūsų tautos dvasines nuostatas, neliko vietos "mąstymo etikai". Skaudu klausytis parlamente valstybės vyrų, formuojančių valstybės biudžetą, teiginių, jog iš pradžių susitvarkysime su ekonomika, o po to griebsimės kultūros. Taip išstumiami iš mūsų gyvenimo pajėgiausi mokslo, meno, švietimo ir kultūros žmonės, paliekant juos skursti. Didesnio talento mokslininkai, menininkai, gindamiesi nuo skurdo, negalėdami puoselėti savo išskirtinių sugebėjimų, ieško išsigelbėjimo kitose struktūrose arba net palieka savo kraštą. Taip mes išdrabstome tautos brangiausią turtą – talentą. Ir kai pradėsime tai suprasti, jau gali būti nepataisoma žala tautai ir valstybei. Taip reiškiasi valstybės vyrų mąstymo skurdumas, dvasinio klimato reikšmės nesupratimas, sprendžiant materialinių vertybių balansą valstybėje. Medžiaginių dalykų kūrimo procesas, esant protingai organizacijai, gali vykti nepalyginamai greičiau, negu tautos dvasinės pusiausvyros formavimas".

Kompozitorius, turėdamas tvirtas valstietiškos kultūros šaknis ir aiškų požiūrį į gyvenimą, dažnai sugebėdavo kokį labai išpūstą reikalą "nuleisti ant žemės", jo sodraus žodžio paryškinta arba tiesiog kasdienio vartojimo nenuzulinta prasmė išskeldavo diskusinę kibirkštį, neleisdavo nesuprasti ar praeiti pro šalį, tiesiog praslysti tekstu.

Kartu profesorius visada aiškiai skyrė reiškinių rangus. Kompozitorių sąjungos reikalus, kuriais visada rūpindavosi, matydavo visos Lietuvos kultūros kontekste. Jis yra pasisakęs ir apie mėgėjus (tiek populiarios muzikos, tiek sakralinės kūrėjus): "Kelia nemažą abejonę per daug didelis dėmesys mėgėjų kūrybai, ypač kai jie orientuojami į profesionalių kūrėjų kūrybos kriterijus. Taip kyla labai rimtas pavojus diletantizmui suvešėti. Turime užtektinai galimybių norintiems siekti profesionaliose studijose, todėl, legalizuojant ir skatinant įstatymais mėgėjų kūrybą, jeigu ji orientuojasi į profesionalus, atidaromas kelias į tikrųjų etnokultūros vertybių išsigimimą, prarandant praeityje susiformavusį, turtingą ir nepakartojamą tautos lobyną".

"Iš bažnyčių būtinai reiktų išguit neprofesionalią, diletantišką "kultūrą", kuri vis dėlto ir šiandien pas mus egzistuoja.(...) Muzikinis lavinimas yra pavestas žmonėms, kurie patys neturi specialaus muzikinio pasirengimo. Tegu jie savo dvasia ir atsidavę bažnyčios reikalui, yra pamaldūs, religingi, jų nusiteikimu ir dvasinėmis nuostatomis visiškai netenka abejoti; tačiau jie neturi reikiamos profesinės kompetencijos, – o juk muzika yra labai aukštų kompetencijų reikalaujanti sritis. Jos negalima pavesti menkai išmanantiems".

Profesorius visą gyvenimą sau kėlė didelius kūrybinius bei moralinius reikalavimus, stengėsi juos perteikti ir studentams, duodavo aiškius, nevienadienius orientyrus, o kartu sugebėdavo išugdyti savarankiškumą. Jo mokiniai tokie nepanašūs vienas į kitą – Mindaugas Urbaitis ir Onutė Narbutaitė, Nomeda Valančiūtė ir Ričardas Kabelis, Rytis Mažulis, Justinas Bašinskas ir Teisutis Makačinas, Genovaitė Vanagaitė, Algirdas Klova ir daug kitų.

Profesorius dažnai būdavo "nepatogus" kitiems, bet jis niekada nekonfliktuodavo, greičiau rodė pavyzdį, kaip atkakliai ir diplomatiškai galima išspręsti, atrodo, nesuderinamus prieštaravimus: "Sutarti – tai labai imli ir reikšminga sąvoka. Sutarimo ieškome šeimoje, kaimynystėje, mokykloje, visuomenėje, tautoje. Sutarimo problema kyla įvairaus lygio valstybinėse formuotėse bei aukščiausiose valstybės atstovavimo institucijose. Šis Sutarimo ir Nesutarimo fenomenas gali lemti visą ne tik asmenybės, bet ir tautos gyvenimą. Todėl besigilinant į šią sąvoką derėtų pradėti nuo savęs. Bene reikšmingiausia, kartu ir sunkiausia yra SU-TAR-TI su savimi. Nesutarimas su savimi perauga į esminius, giluminius ir lemtingus konfliktus".

"Galima susipykti su kaimynu, tenka susikivirčyti su draugu – visaip pasitaiko gyvenime. Tokiu atveju stengiesi su tais žmonėmis nebendrauti, nesusitikti. Bet kaip gyventi susipykus pačiam su savim? Nuo savęs nepabėgsi. Todėl negalima savęs apgaudinėti. Kartą išdavęs savo teisybę, atsisakęs savo atradimų, kuriais šventai tiki, nuėjęs į kompromisus – ateity nebegalėsi būti tvirtas, vadinasi, nieko ir nebeatrasi. O ieškoti būtina".

Vienų žmonių gyvenimo raida būna nežymi, jie nedaug nutolsta nuo susiformavusių požiūrių, kiti save veja vis pirmyn, ženkliai kinta jų pažiūros, kūryba. Kartu jie išlaiko kritišką požiūrį į save.

"Muzikos pomėgis priklauso nuo pažinimo lygmens. Sakysim, tada, kai kaliau batus, aukščiausias muzikos kriterijus buvo tango. Kadangi aš pats kaimo kapeloje grodavau, tai su įsijautimu dainuodavau "Paskutinį sekmadienį...". Polkos, valsai, tango buvo viršūnė. Kai pradėjau mokytis vargonininko profesijos, susipažinau su J. S. Bacho kūryba. Manyje iš pradžių buvo miglos, ir kol ėmiau ją suvokti, perprasti, praėjo nemažai laiko. O muzikos mokykloj, Konservatorijoj "nepažinti laukai" buvo tol, kol susipažinau su sudėtingesniais dalykais. Pavyzdžiui, jaunystės metais žavėjausi P. Čaikovskio simfonijomis, o šiuo metu nebegaliu jų klausyti: pernelyg sentimentalu, primityvu, paprasta... Labiau išprusęs muzikas irgi yra klausytojas, kaip ir kiekvienas kitas, tik jam reikia kitokio dvasinio peno, labiau atitinkančio jo išprusimą ir suvokimą".

Juzeliūno mintys ir kūryba visuomet prisimenami, kai kalbama apie požiūrį į liaudies muzikos palikimą, galimybę juo remtis, to rėmimosi būdus ir aktualumą. Jam tai iš tikrųjų buvo esminė, ilgų svarstymų reikalavusi tema: "Dabar aš vengiu naudoti folklorines citatas. Aš laikausi mano paties suformuotų mąstymo principų, o jų struktūrinis pagrindas (vertikalusis, horizontalusis ir ritminis) remiasi liaudiškomis ištakomis. (...) Mūsų jėga – liaudies kultūros klodai. Visi semiame iš to paties šaltinio, bet kiekvienas kitaip atsigaiviname tuo gyvybės vandeniu... (...) Kertinį akmenį lietuvių profesionaliosios muzikos pagrindams yra padėjęs M. K. Čiurlionis – kaip jis pasuko tautiškumo linkme; įvairūs derminiai elementai, kurių turtinga M. K. Čiurlionio kūryba, iškyla iš lietuvių liaudies muzikos šaltinių. Vėliau J. Gruodis jau bandė suteikti tai lietuviškos muzikos kūrybos krypčiai tam tikrus teorinius pradmenis – jis jau surado charakteringas kadencijas, tam tikrus struktūrinius formos organizavimo būdus. Tai mane pastūmėjo pratęsti šią folklorinę liniją, tą tendenciją pastebiu ir savo mokinių darbuose".

Kartu profesorius siekė pažinti kitų tautų muziką, pradedant visa europine tradicija, baigiant Indijos, Afrikos kultūrų palikimu. Be to, jis turėjo ir aiškų požiūrį į globalumo apraiškas: "Dažnai tenka girdėti, kad menininkas turėtų būti globalus, pasaulinis menininkas, kuris neturėtų užsidaryti siauruose rėmuose, neturėtų užsikrėsti nacionaliniu fundamentalizmu, bet būtų pašauktas kurti globalią kultūrą, šiuo atveju – globalią muziką. Tokių minčių reiškėjai ne visiškai subalansuoja galus su galais, nes šioji pozicija neišaiškina – kas yra tasai globalumas?

Jei mes dėmesin paimsim savo kultūros istoriją ir pamąstysime – iš ko mes mokėmės, kuo maitinomės dvasiškai muzikos kultūros srityje, pirmiausia turėsime paminėti Bachą, Beethoveną – tipiškus vokiškos kultūros reliktus ir taip toliau. Aš sąmoningai neminiu kitų pavardžių, kurių būtų visas kompleksas, miniu tik tuos, apie kuriuos sukosi pastarųjų kokių 300 metų laikotarpio evoliucija. Ir jokiam žemės rutulio kampelyje niekam neateis į galvą pasakyti, kad Bachas ir Beethovenas nėra globalūs kūrėjai, nors jie vadovavosi ir maitinosi vokiškąja dvasia, mąstysena, vokiškos psichologijos ir etninės kultūros principais".

Julius Juzeliūnas buvo labai gyvybingas, puikios orientacijos – iki pat paskutinių dienų kūrė, vairavo automobilį, nors dažniausiai vaikščiodavo pėsčias. Kaip senosios kaimo kultūros atstovas daug ką darydavosi pats, pavyzdžiui, galėjo pavaišinti paties spaustu vynu iš augusių prie namų Žvėryne vynuogių. Profesorius yra sakęs, kad kiekvienas laikas turi savo žmones. Jis pats toks buvo.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:31:44 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba