Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-02-10 nr. 3082

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Lukas Miknevičius.
PASKUTINIS
47
• KITAME NUMERYJE
• KRONIKA2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jeff Jacoby.
DABAR MES VISI ESAME DANAI
41
• Vytautas Landsbergis.
MAHOMETO KARIKATŪROS – KVAILYBĖ AR PROVOKACIJA?
26

LITERATŪRA 
• Wilhelm Genazino.
PAŠAUKIMAS BE ATGARSIO
3

KNYGOS 
• Nida Gaidauskienė.
DANGAUS NEGATYVAS TRUPANČIOS SIENOS VISATOJE
2
• Gabija Bankauskaitė-Sereikienė.
BALIO SRUOGOS TAUTOSAKOS DARBUS PASKLAIDŽIUS
1
• Karolis Baublys.
"LIETAUS DIEVO" SUTIKTUVĖS
4
• SERVIJAUS GALO UŽRAŠAI1
• EKSPERIMENTAS
• SKELBIAMAS NUMERIS 495
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rūta Gaidamavičiūtė.
JULIUI JUZELIŪNUI – 90
• Edmundas Gedgaudas.
VISAI ARTI
• Rita Nomicaitė.
SUBTILUS MOZARTAS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
X-ICONS
• Vida Mažrimienė.
SOCIALINĖ GRAFIKA: POZICIJA IR REZULTATAS

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
REZERVATŲ – VENGT!
3

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
NUEINANČIOS VASAROS IR KITI TEATRAI

LM PAŠTAS 
• GARBIAJAI IEVOS SIMONAITYTĖS PREMIJOS SKYRIMO KOMISIJAI17
• BIRŠTONE PAMINĖTAS RAŠYTOJAS

POEZIJA 
• LIUTAURAS LEŠČINSKAS4

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
TAMSUSIS ANGELAS
1

VERTIMAI 
 Arno Geiger.
GYVENAME GERAI
3

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• "KINO MANIFESTAS 2006–2009"10
• LAIKRODINĖ BOMBA TREJIEMS METAMS?
• "ORE" MINI BAROMETRAS5
• SAVAITĖS BLOGAS: WU- "ŠALTAI APIE TAI, KAS ARTIMA"

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• YPATINGUMO POJŪTIS YRA NE KŪRYBOS PASEKMĖ, O JOS SĄLYGA2

KNYGŲ MUGEI ARTĖJANT 
• MARA ZALYTĖ IR JOS "MARGARITA"5

KRONIKA 
• PASVIRĘS PASAULIS
• "GINTARO LAŠAI" SKELBIA JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSĄ
• ATITAISYMAS3

DE PROFUNDIS 
• Woody Allen.
PAPILDOMI KURSAI
4
• SKATINAMOJI ALTERNATYVA2

VERTIMAI

GYVENAME GERAI

romano ištrauka

Arno Geiger

[skaityti komentarus]

Arno Geigeris gimė 1968 m. Bregence, Austrijoje. Studijavo vokiečių filologiją, senovės istoriją ir gretinamąjį literatūros mokslą Vienoje bei Insbruke. 1986–2002 m. Bregenco festivalyje dirbo vaizdo techniku. 1996 ir 2004-aisiais dalyvavo Ingeborg Bachmann konkurse. Dabar – laisvas rašytojas, gyvena Volfurte ir Vienoje. Geigeris rašo nuo 1993 m., išleido keturis romanus. 1998-aisiais jis apdovanotas Abrahamo Woursellio premija. 2005 m. romanas "Gyvename gerai" įvertintas Bad Homburgo miesto Friedricho Hölderlino paskatinamąja premija ir Vokietijos knygų verslo asociacijos naujai įsteigta premija už geriausią metų vokiečiakalbį romaną. Pastarosios premijos žiuri įsitikinimu, "Arno Geigeriui pavyko įtikinamai subalansuoti praeities ir dabarties akimirkas, istorinius ir asmeninius įvykius, užmarštį ir atmintį. Romanas "Gyvename gerai" tiksliai ir lengvai pasakoja apie gyvenimo svorį".

Arno Geigeris Austrijos ambasados ir Goethe’s instituto kvietimu dalyvaus Vilniaus knygų mugėje.

Romanas "Gyvename gerai"

Filipas Erlachas, 36-erių nevykęs rašytojas, svajotojas, nesugebėjęs, bet ir nesiekiantis susikurti normalaus gyvenimo, draugaujantis su ištekėjusia moterimi, paveldėjo savo senelių namą Vienos priemiestyje. Kai Filipas pradeda tuštinti namus, jį ima persekioti šeimos istorija, apie kurią jis, tiesą sakant, visiškai nieko nenori žinoti.

Autorius nechronologiškai sudėliotuose skyriuose pasakoja trijų vienos šeimos kartų lemtingus įvykius svarbiais Austrijos istorijos momentais.

1938-aisiais Richardas Šterkas, miesto elektros tinklų direktoriaus pavaduotojas, ir jo žmona Alma, turintys sūnų Otą ir ką tik gimusią dukrą Ingridą, nenori pripažinti Austrijos aneksijos ir nacistinio režimo.

1945-aisiais penkiolikmetis Peteris kartu su kitais hitlerjugendo berniukais dalyvauja paskutiniame mūšyje su rusais dėl Vienos. Žuvus vadui ir bendražygiams, Peteris bando grįžti namo, pakeliui nori apsistoti pas dėdę, tačiau šis, bijodamas karo nugalėtojų, berniuko nepriima pareikšdamas, kad nuo šiol yra "neutralus".

1955-aisiais, kai buvo pasirašyta sutartis dėl nepriklausomos Austrijos valstybės atkūrimo, Richardas Šterkas, jau ministras, konfliktuoja su dabar jau septyniolikmete dukra Ingrida dėl šios draugystės su nevykėliu Peteriu. Vėliau ši vis tiek išteka už Peterio, tampa emancipuota moterimi, gydytoja, susilaukia dviejų vaikų – Sisi ir Filipo. Deja, ji nepatenkinta savo vyru, kuris tik po tragiškos žmonos mirties "išlenda iš kiauto" ir stengiasi būti geras šeimos tėvas. Tik dabar jam jau tenka pakęsti septyniolikmetės dukters Sisi maištavimą ir net priekaištus dėl nacistinės praeities. 1982-aisiais Richardas suserga Alzheimerio liga. Apie tai, koks šeimos likimas 1989 metais, autorius pasakoja savo gražiausiai sukurtos veikėjos – stiprios ir šiltos asmenybės Almos akimis. Šio skyriaus ištrauka pateikiama lietuvių kalba.

_____________

Pirmadienis, 1989 m. spalio 9 d.

Alma sutvarko ir paruošia bitininko dirbtuvę žiemai. Be viso kito, ką jau seniai būtų turėjusi padaryti, ji patraukia senus avilius iš įprastos vietos šalia spintos ir pastato prie sienos, besiribojančios su katiline, kad išėjimas į sodą prie durų nebūtų toks siauras.

Kai Alma pamato rezultatą, ją apninka nerimas, kad pasielgė netinkamai. Ji pasijunta, tarsi būtų išdavusi Richardą, nes tuos avilius prie spintos jie pastatė kartu, ir tarsi būtų išdavusi Ingridą, nes aviliai stovėjo prie spintos, kai Ingrida paskutinį kartą lankydamasi padėjo jai dirbti bitininkės darbus. Alma išvadina save pa­mišusia višta. Bet nors protas jai sako: taip daug geriau, reikėjo jau anksčiau susivokti, – jai vis tiek dilgteli liūdesys ir graužteli sąžinė, kad ėmėsi pertvarkos nepalaukusi, kol ir Richardas numirs.

Daktaro Vencelio patarta, Alma Richardą atidavė į slaugos namus prieš trejus metus, 1986-ųjų vasarą, kai sodai buvo radioaktyvūs. Tuometinį sprendimą ji priėmė viską gerai pasvėrusi, jau senokai buvo aišku, kad ilgai taip tęstis negalės. Nepaisant to, Alma iki galo taip ir nesusitaikė su šiuo žingsniu. Kaskart, pamačiusi dideles išsigandusias Richardo akis, ji norėtų paimti jo ranką ir pasakyti – viskas, gana, važiuosi su manim namo. Pastaruoju metu ją šis noras aplanko ypač dažnai. Ji pati nesupranta, kas jai darosi, bet nuo to laiko, kai Richardo dvasia galutinai palūžo (jau net nebesvyruoja tarp sekinančių sąmoningų ir nesąmoningų būsenų, dariusių jį panašų į vaiduoklį), ji vėl pajuto, kaip stipriai prie jo yra prisirišusi. Iš pradžių dažnokai pasiimdavo jį namo visai dienai, kartais jo primygtinai prašoma. Bet jis jau taip sumenko, kad nebesusigaudo netgi namie. Toks įspūdis, tarsi save naikinantis Stachanovas, padedamas dešimties stiprių parankinių, iš jo minčių protą varytų lauk, diena iš dienos, kol nieko nebeliks ir apmirusiais šios vargšės psichikos koridoriais pūs tik drėgnas vėjas.

Per praėjusių metų Kalėdas Alma norėjo, kad Richardas šventes praleistų pažįstamoje aplinkoje. Bet jis beveik nieko nesuvokė, didžiąją laiko dalį manė esąs bažnyčioje, tikriausiai dėl degančių žvakių. Keletą kartų nei iš šio, nei iš to užgiedojo "Garbė Dievui aukštybėse", ir kai Alma šiaip taip privertė jį suprasti, kodėl čia Kalėdų eglutė ir dovanos (Richardai, tai tau, žiūrėk, tai kalėdinės dovanos tau, Richardai, kalėdinės dovanos, dabar Kalėdos), jam akyse pasirodė ašaros, nes ant eglutės degė tikros žvakės, ir jis išsigando, kad nesudegtų namas. Alma iš rūsio atnešė gesintuvą, ir padėjo Richardui ant kelių, tai jį šiek tiek apramino. Apsikabinęs gesintuvą, jis užtraukė pirmąjį "Tyli naktis, šventa naktis" stulpelį. Bet per patį vidurį liovėsi dainavęs ir palinkėjo sau, kad šios Kalėdos būtų paskutinės. Paskui pridūrė:

– Eikime iš čia, čia mums ne vieta.

Ką tik Alma jam buvo parodžiusi, kur jis yra, čia tavo virtuvė, tavo kambarys, kurį įrengei kartu su manimi, sutvirtinti baldai, čia tavo darbo kambarys, tavo dokumentų spinta, tavo darbo stalas, prie kurio rašei savo kalbas. Jau atrodė, kad jis suvokė apeinąs nuosavo namo kambarius, bet jis vėl pareiškė:

– O kur mes miegosime? Jie paguldys ką nors kitą į mūsų lovą, ir mes liksime be lovos. Eik, pakalbėk su tais žmonėmis, gauk leidimą, kad galėtume išeiti. Pėsti nužygiuosime į artimiausią vietovę, pasiimsime kambarį ir tada pažiūrėsime, ką galime padaryti dėl ateities.

Abi švenčių dienas Richardo nepaleido rūpinimasis nakvynės vieta. Nuolatos jis svarstė alternatyvas, kur jie su Alma galėtų eiti. Buvo visiškai neįmanoma atplėšti jo nuo šitos manijos ilgiau nei valandai.

O dabar... Dabar atrodo, kad kažkoks ginčas dėl lovos lems, kad kitų Kalėdų jis iš tikrųjų nebešvęs.

Ketvirtadienį, prieš keturias dienas, Richardo lovoje buvo rastas jo slaugos namų kaimynas, patarėjas dr. Sindelka. Richardas gulėjo ant grindų šalia lovos su sulaužytu šlaunikauliu ir keliomis muštinėmis žaizdomis. Kas atsitiko? Galima tik spėlioti, nes liudininkų nėra, o Richardas, kai jį rado, jau buvo pamiršęs, kaip pateko į tokią keistą padėtį. Didžiausia tikimybė, kad dr. Sindelka, taip pat beviltiškas sklerotikas, supainiojo kambarius ir pamanė, kad Richardas neteisėtai užgrobė jo lovą. Jiedu nuo pat pradžių nesutarė, iš dalies dėl politinių priežasčių, iš dalies dėl pavydo, kurio fizinė būklė geresnė. Sindelka veikiausiai puolė Richardą mediniu pakabu, šitaip jam pavyko išmesti jį iš lovos ir ten įsitaisyti. Richardą nuvežė į Lainco ligoninę, kur ketino nedelsiant operuoti. Bet darant tyrimus jam buvo diagnozuota sunki anemija, – priežastis neaiški, – todėl operaciją teko neribotam laikui atidėti. Richardui lašino kraują ir prieš dieną uždėjo deguonies kaukę, nes "širdis labai nusilpusi", kaip buvo paaiškinta Almai. Dėl visų tų sunkių sužalojimų jo plaučiuose susikaupė vandens. Jis beveik nieko nevalgo, didžiąją laiko dalį kalbasi su lempa palubėje ir fantazuoja apie dalykus bei žmones, kurie priklauso jau tolimai praeičiai. Tik jo žodynas, bent jau vakar, buvo kur kas platesnis nei prieš nelaimingą atsitikimą. Vis šis tas. Almai apsilankius, kai seselė leido jam kraują skystinančius vaistus, jis kaip senais laikais pagrasino advokatu.

Silpnai, bet suprantamai jis sumurmėjo:

– Advokatas įteiks pareiškimą dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo. Jei neįvykdysite per šešias savaites, bus paduotas...

Jis išlemeno vieną iš savo išgalvotų žodžių, kurie jam dažnai padeda tęsti šneką. Jis neskambėjo nei kaip skundas, nei kaip ieškinys, bet kažką panašaus jis tikriausiai turėjo omeny.

– Po šešių savaičių jau būsime pasveikę, – nuramino jį seselė.

Tada Richardas pasakė beveik maloniai:

– Aš tai rekomenduosiu parlamento nariams.

Ir koks gi dar gali būti skirtumas, kurioje dirbtuvės vietoje stovi aviliai?

Jokio. Visiškai jokio skirtumo. Taip, suprantu. Kad ir kaip žiūrėsi, tai nebeturi reikšmės. Vienintelė prasmė būtų – išlaikyti viską taip, kaip buvo, kol šeima dar egzistavo, pasistatyti pakaitinį altorių, atsveriantį naštą namie visiškai laisvai šeimininkauti, tiesiog sau pačiai užsikrauti nedidelius apribojimus. Ingrida (ypač ji), be abejonės, iš šitų savo motinos skrupulų pasijuoktų.

Nepaisant to, Alma vis tiek norėtų perstumtus avilius grąžinti į vietą, netgi taip ir padarytų, jeigu jaustųsi galinti pakelti fizinį to perkraustymo krūvį. Bet ji taip nesijaučia. Todėl atideda šį projektą vėlesniems laikams. Ji įsispiria į kreivai nudėvėtus sodo batus ir išeina į lauką ramiai iššluoti bitidės, savo ramybės salos. Prieš pusę amžiaus, kai Richardas rudenį po Austrijos anšliuso nupirko bitidę iš emigruojančio kaimyno ir perkeldino suktuvu per tvorą, Alma nebūtų pamaniusi, kad tas jausmas, kurį ji jautė anuomet, dirbant prie bičių išliks visada, nesvarbu, ar per karą, ar po vaikų mirties, ar dabar, kai Richardas vis labiau menksta.

Richardas guli pagerintomis sąlygomis, vienas dvivietėje palatoje, į kurios duris prieš paspausdama rankeną Alma tyliai pasibeldžia. Nedidelė patalpa atrodo didesnė nei praėjusią dieną, nes antros lovos vieta tuščia. Richardas guli išsitiesęs lovoje kaip pelė spąstuose. Antklodė glaudžiai apgulusi jo kūną, rankos padėtos ant viršaus. Išorinėje plaštakos pusėje tarp gumbuotų sausgyslių įbesta kaniulė, pro kurią lašinamas kraujas. Richardo galva guli pagalvės viduryje tarsi eksponatas. Į nosį įkišti du vamzdeliai, žandikauliai išsikišę, plonos lūpos tarytum sulituotos. Užtat akys plačiai atmerktos. Nereaguodamas į Almos pasisveikinimą, jis bejausme mina spokso į lubas, lyg matytų ten dalykus, apie kurios Alma nė nenutuokia. Apie ką jis šią akimirką mąsto, kuriame pasaulyje yra? Alma norėtų tai žinoti.

– Čia aš, punktuali kaip anglė.

Bet Richardas, regis, ir vėl jos neatpažįsta, netgi iš balso.

– Aš, Alma. Ar nenori pažiūrėti į mane?

Ji nusivelka striukę ir pakabina ant vieno kabliuko, pritvirtinto prie durų. Atneštus vaisius padeda ant staliuko po langu ir prie Richardo lovos prisitraukia kėdę. Prieš atsisėsdama, ji pasilenkia prie jo ir pabučiuoja į gelsvą, blyškią kaktą ten, kur po Sindelkos smūgių dar likusi sveika vieta. Richardo oda karšta. Akyse – sutrūkinėjusios gyslelės. Sudžiuvę delnai eina šerpetomis. Po oda šviečia žalsvos gyslos.

– Nese? – klausia jis, kreipdamasis į metų pradžioje mirusią savo seserį, kuri jį lankė tik tol, kol turėjo galimybę ką nors pasisavinti.

– Čia aš, Alma, tavo žmona.

Jis pasisuka ir pažvelgia į ją tokiu žvilgsniu, tarsi ji būtų pabėgusi iš zoologijos sodo. Po valandėlės nusišypso ir pralemena:

– Pagarba.

Šį posakį Alma žino iš anksčiau. Spėja, kad jis nori tuo išreikšti, jog ji jam patinkanti.

– Ar aš graži? – paklausia ji.

Jis linkteli. Kiek vėliau jis aiškiai ištaria "gerai" ir "taip", paskui dar suformuluoja "kodėl" ir kažką, kas susiję su "žinau", bet Alma nieko nesupranta. Jai pasirodo, kad Richardas sakydamas "kodėl" nori paklausti, kodėl jis čia arba kodėl ji atėjo tik dabar. Nors, tiesą sakant, jis tiek daug dalykų galėjo turėti omeny. Kodėl Otas jo nesiklausė. Kodėl Ingrida pro šiaudelį pučia į limonadą. Deguonis, kurį Richardas gauna pro kaukę, tiekiamas ir į pritvirtintą prie sienos vandens indą, skirtą orui drėkinti. Plačiame stiklainyje kyla dideli burbulai. Vanduo garsiai gurguliuoja.

– Taip jau turi būti, – sako Alma. Tai vienas iš jos standartinių atsakymų, kurie, deja, tinka ne visais atvejais. (Dar vienas variantas: tau nėra ko jaudintis.) Ir šį kartą jai nepavyksta nuslėpti, kaip mažai ji suprato, ką Richardas pasakė. Jis tampa šiurkštus. Ji kaltę prisiima sau ir paprašo jo viską pakartoti, nes pastaruoju metu jos ausys esą taip nusilpusios, kad ne viską išgirsta iš pirmo karto. Išgirdusi partok vietoj pakartok ji supranta, kas turėta omeny, bet likusi garsų samplaika jai lieka mįslė, taigi ji vis tiek ką nors atsako (jeigu gerai tave suprantu), o dėl tikrumo priduria:

– Kartais aš kaip kvanktelėjusi.

– Taip, taip, – subamba jis suraukęs kaktą, tarsi įtartų Almą, kad ši nesivaldo arba nepakankamai stengiasi ar pasirinko netinkamą laiką demonstruoti, jog turi šiaudinę makaulę. Kvaila gimusi kvaila mirs. Tačiau kai netrukus jis pradeda ore brėžti ženklus, Alma po kurio laiko pagauna, kad jis prašo akinių, kuriais nesinaudojo jau keletą mėnesių. Alma randa akinius ant prausyklės lentynėlės, šalia indelio dantų protezams, kuriuos neseniai buvo atidavusi atnaujinti. Ji užkiša akinių kojeles už didelių, kremzlėtų Richardo ausų, stengdamasi neužkabinti žaizdų. Richardas nušvinta, nes dabar mato geriau. Almai susidaro įspūdis, kad jis dabar ją iš tikrųjų pastebėjo ir džiaugiasi jos apsilankymu. Jis pažvelgia į ją. Jai pasidingoja, jog jo akyse mato tam tikrą gilumą, tarsi jos atspindėtų rišlias mintis.

Iš vokiečių kalbos vertė JURGITA MIKUTYTĖ

 

Skaitytojų vertinimai


37145. Kvailutė :-( 2007-04-17 01:41
Na, jei jau vertėjų sąjungos pirmininkė taip baisiai verčia, tai ko norėt iš kitų... "Nereaguodamas į Almos pasisveikinimą, jis bejausme mina spokso į lubas, lyg matytų ten dalykus, apie kurios Alma nė nenutuokia." Jei man kas pasakytų, kaip galima spoksoti mina :) Va akimis tai suprantu...

40102. Angele :-) 2007-07-26 15:58
Kas nedirba, tas neklysta. O vertinimas "taip baisiai vercia", matyt, is nepatyrusio "vertėjo" lupu...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:31:33 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba