Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-02-10 nr. 3082

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Lukas Miknevičius.
PASKUTINIS
47
• KITAME NUMERYJE
• KRONIKA2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jeff Jacoby.
DABAR MES VISI ESAME DANAI
41
• Vytautas Landsbergis.
MAHOMETO KARIKATŪROS – KVAILYBĖ AR PROVOKACIJA?
26

LITERATŪRA 
• Wilhelm Genazino.
PAŠAUKIMAS BE ATGARSIO
3

KNYGOS 
• Nida Gaidauskienė.
DANGAUS NEGATYVAS TRUPANČIOS SIENOS VISATOJE
2
• Gabija Bankauskaitė-Sereikienė.
BALIO SRUOGOS TAUTOSAKOS DARBUS PASKLAIDŽIUS
1
• Karolis Baublys.
"LIETAUS DIEVO" SUTIKTUVĖS
4
• SERVIJAUS GALO UŽRAŠAI1
• EKSPERIMENTAS
• SKELBIAMAS NUMERIS 495
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rūta Gaidamavičiūtė.
JULIUI JUZELIŪNUI – 90
• Edmundas Gedgaudas.
VISAI ARTI
• Rita Nomicaitė.
SUBTILUS MOZARTAS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
X-ICONS
• Vida Mažrimienė.
SOCIALINĖ GRAFIKA: POZICIJA IR REZULTATAS

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
REZERVATŲ – VENGT!
3

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
NUEINANČIOS VASAROS IR KITI TEATRAI

LM PAŠTAS 
• GARBIAJAI IEVOS SIMONAITYTĖS PREMIJOS SKYRIMO KOMISIJAI17
• BIRŠTONE PAMINĖTAS RAŠYTOJAS

POEZIJA 
• LIUTAURAS LEŠČINSKAS4

PROZA 
 Jolanta Sereikaitė.
TAMSUSIS ANGELAS
1

VERTIMAI 
• Arno Geiger.
GYVENAME GERAI
3

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• "KINO MANIFESTAS 2006–2009"10
• LAIKRODINĖ BOMBA TREJIEMS METAMS?
• "ORE" MINI BAROMETRAS5
• SAVAITĖS BLOGAS: WU- "ŠALTAI APIE TAI, KAS ARTIMA"

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• YPATINGUMO POJŪTIS YRA NE KŪRYBOS PASEKMĖ, O JOS SĄLYGA2

KNYGŲ MUGEI ARTĖJANT 
• MARA ZALYTĖ IR JOS "MARGARITA"5

KRONIKA 
• PASVIRĘS PASAULIS
• "GINTARO LAŠAI" SKELBIA JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSĄ
• ATITAISYMAS3

DE PROFUNDIS 
• Woody Allen.
PAPILDOMI KURSAI
4
• SKATINAMOJI ALTERNATYVA2

PROZA

TAMSUSIS ANGELAS

Jolanta Sereikaitė

[skaityti komentarus]

"Tu pati kuri tuos monstrus, – į telefono ragelį sako jos draugė. – Tik tu pati, ir daugiau niekas". Lina išgirdusi tuos žodžius įsižeidžia, nesąmonė, kad ji pati sukūrė, nes iš tiesų ji viską matė ir jautė, viskas egzistavo. Gal tie monstriški minčių pavidalai snaudė giliai joje, o paskui prasiveržė ir įsikūnijo kaip beprotiškas trankymasis į jos buto duris penktą valandą ryto? Tuomet nesuvokdama, kas vyksta, ji pramerkė akis ir tarsi lunatikė nulingavo prie durų. Ji žvilgtelėjo pro akutę ir ten išvydo lyg inkliuzą apspangusio ir pikto vyro vorišką veidą. Vyriškis kaip beprotis iš visų jėgų kumščiais daužė duris. Kas tai, baisus sapnas? Ji negalėjo suvokti, nes dar miegai stingdė jos sąmonę. Paskui atsitokėjusiai dilgtelėjo: iš kur atsirado šis žmogėnas, ko jis nori? Ji staigiai apčiuopė kaip gumbą savyje pavojų. Visiškai viena dideliame bute, kurio durys jai atrodo išklerusios ir netvirtos. Ką daryti? Chaotiškos mintys susiraizgė ties telefono rageliu, ji surinko policijos numerį: "Kažkoks beprotis daužosi į mano duris", – pasakė ji jausdama, kaip ūmai baimės raizginys ar tinklas tobulo miego schemą išverčia į kitą pusę. Poilsio sienos ir namai aižėja, tampa netvarūs, o ji pati gyvena kartoniniame namelyje, kurio sienos gali bet kurią akimirką įplyšti. Dėl visa ko ji nueina į virtuvę ir žvilgteli į peilius, dar susiieško plaktuką, kuris niekam nereikalingas snaudė giliai palaidotas įrankių dėžėje.

Policininkė ramios telyčios balsu sako, kad tikriausiai tas piktadarys bus koks nors jos pažįstamas, tad nereikia taip jaudintis. Bet toji policininkė nesėdi viena, niekas naktį nesilaužia į jos duris, jos pareiga laukti tokių skambučių. Tačiau kiekvienas išsigandusios moters balsas, akimirksniu sudaužąs jos stiklinę idilę, atrodo tiesiog įkyrus. Policininkė jaučiasi saugi ir nevaikšto karštligiškai po butą, nekemša šokoladinių saldainių, raminančių paklaikusius nervus. Tuo metu tas vyriškis laiptinėje pradeda trankytis kaip pasiutęs ir į kaimynų duris. Ji nesuvokia, kokie motyvai atvedė šį vyrą, jos protas kol kas bejėgis ką nors įtikinama suregzti ir paaiškinti. Ji uždaryta toje mažoje košmaro dėžutėje ir varva iš jos kaip likeris. Ji nori melstis, bet nepajėgia. Tiesa, po kiek laiko policija atvyksta ir liepia tam įsibrovėliui dingti. Kurį laiką vyrauja tyla, Linos pulsas sulėtėja, bet jis vis viena sugrįžta ir įnirtęs tranko duris dar smarkiau. Šis duslus įsiutusio vyro daužymasis varo ją iš proto. Ji pradeda jausti, kaip jos viduje įsiplieskia karštis, ir vėl drebėdama skambina policijai. Apledėjęs jausmas sustingdo jos kūną iki pirštų galiukų: tarsi ji gulėtų karštoje vonioje, ir kartu ją ir krėstų drebulys. Po kiek laiko policininkas paskambina telefonu ir ironiškai aiškina, kad tai jos įsijautęs gerbėjas, meilužis, kurio ji nenorinti įleisti į šiltą lovą. Jai tai nejuokinga. Beje, jis priduria: "Mes jį palydėjome iki stotelės". Lina nežino, ar tikėti jais, ar ne, apsvilusiais angelais sargais, iš kurių vienas bando koketuoti su jos baime. Policininkas ją guodžia: "Jūsų rajonas nekoks, reikia įsistatyti laiptinės duris". Taip, ji bijo mažiausio trakštelėjimo, tą akimirką tapo labai jautri netgi šnabždesiui; rodės, kiekvienas garsas yra sukurtas tam, kad ją sukrėstų, kiekvienas balsas už sienos perrėžia jos vidų it peilis. "Kas čia vyksta?" – ji išgeria vaistų nuo temperatūros, bandydama aprengti įvykius racionalesniu rūbu. Vaistai tampa raminančiu geru draugu, saugia užuovėja nuo to naktinio košmaro. Ji mielai išgertų visą buteliuką ir užmigtų, bet tik laikinai, kaip Džuljeta, laukdama, kol tas košmaras ir sumaištis praeis. Manydama, kad mirtis šįsyk ją aplenks, ir ji išvys gražų, dangišką rytojų. Kiekvienas įvykis turi turėti šiokį tokį paaiškinimą, tačiau šiam ji nieko neranda. Ji nori mąstyti apie ką nors malonaus, pavyzdžiui, apie tai, kas primintų kokį nors jos mažą rojų, tačiau vienas rojaus dalyvis jau išvarytas ir kelia tik slogius prisiminimus. Ji nugrimzta į praeitį, į lėtą jos tekėjimą purvinais krantais, į tą sunkią, drumzliną praeities upę. Ji mato, kaip Tomas tolsta nuo jos, nusigręžia ir vis aršiau kritikuoja vieną ar kitą jos elgesio atkarpą. Vieną šeštadienį, nesulaukusi jo skambučio, ji išeina į lauką pasivaikščioti. Vienuolikta valanda vakaro, tačiau baimė šį sykį neslypi už medžių, jos nėra drumzliname nakties veidrodyje. Baimė nekrebžda krūmuose ir nežada pulti. Visa tai atrodo kur kas mieliau nei kankinantis laukimas namuose. Jos jau nėra bute, telefono ragelio niekas nepakels. Tą akimirką ji nebeegzistuoja. Tegul jis skambina jai, teskambina, o ragelio niekas nepakels. Lai jį apima baimė dėl jos ir prislegia kaltė tarsi šaltas granitinis antkapis. Jai malonu nerti į miesto tamsą, pasijusti nepastebimai, nematomai ir niekam nebesvarbiai, net pačiai sau. Keistas dalykas, bet ši tamsa po truputį ima sugrąžinti ją sau, sulipdyti į dalis tarsi sudaužytą vazą. Jis tikriausiai neskambina, jam tas pats, kas vyksta. Tą akimirką ji suvokia, kad tai melas, kad jų draugystė nutrūko ir dėl to jai daugiau jokie nakties košmarai nebebaisūs. Ji nueina iki stotelės ir sėda į pirmą pasitaikiusį autobusą, kuris važiuoja iki upės. Paskui išlipa ir toliau pėdina krantine, stebėdama vienišus nakties klajoklius ir atspindžių raižinius juodoje upėje. Naktį vanduo atrodo paslaptingas, nešvari spalva pavirsta prabangiu aksomu su auksiniais siūlais išsiuvinėta atspindžių mėnesiena: grožis šiek tiek ištirpdo jos nerimą ir verčia įžvelgti lengvą dugno širdies bangelių pulsavimą. Vanduo tampa plazma, ir į ją sukrenta žvaigždės, visi miesto pastatai, garsai, tyloje skambantys iškiliai ir sunkiai. Ją tarsi šventąją apgaubia šio miesto ir jo žvaigždžių malonė, apsupa mitinės pastatų būtybės ir saugo. Vanduo sugeria visą sunkumą, ištirpina suvešėjusias emocijas. Jis sukuria prieglobstį visoms slaptoms mintims. Jis yra tamsusis angelas, kuris ja rūpinasi. Jis yra tai, ko ji dabar nebeturi, nors nėra jo jausmų, nėra kūno. Staiga ji pamato kažką sublyksint šviesaus, pažįstamą eiseną. Ji pasitraukia į medžio šešėlį pilkšvame sidabriniame tolimų šviesų fone, nenorėdama susidurti su tuo vyriškiu, ne todėl, kad išsigando, o todėl, kad jis buvo, o gal ir yra jos draugas. Tai vienas iš tokių žmonių, kurių vaidmens savo gyvenime ji negali įspėti. Jis niekada nebuvo jos mylimasis, bet visada sekė ją ir saugojo lyg koks ištikimas šuo. Jo akyse degė nebyli draugystė, ištikimybė, kurios nesugebėtum paaiškinti normaliais žemiškais žodžiais. Tai kažkas mistiška, tokia mįslė, kurios neįminsi. Lyg brolis, lyg sielos draugas, nors jo vidus ir mintys ne visada jai buvo artimi ir suprantami. Bet kartais mums nereikia, kad kas nors kalbėtų taip, kaip mes, kartais mums būna gera, kai yra kas nors, mus sergstintis savo buvimo šilta saugia energija. Jis liesas ir aukštas, jo veidas elegantiškas ir vaikiškai naivus, visiška priešingybė tam, dėl kurio ji čia atsidūrė. Ano veido bruožai gražūs, tiesiog mefistofeliškai išnirę iš tamsos gelmių, rudos didelės akys. O šis šviesusis nakties įsibrovėlis – švelnus ir užsispyręs. Tai angelas, nuskendęs savyje, keistų apmąstymų ir blaškymosi po gatves šulinyje. Ji palaukia, kol jos pažįstamas nužingsniuoja tolyn gatve, žingsnių aidas tyloje – lyg lengvas ir duslus pianino garsas, lyg batų barkštelėjimai per cementinius klavišus. Jis dingsta, ji kažkodėl lengviau atsidūsta ir pajunta, kaip sugrįžta kraujas į jos kūną, kaip troškimas gyventi įsirango į jos vidų lyg didelis sunkus nakties džiunglių pitonas. Bet dabar ne tas laikas, dabar to paslaptingo, įtūžusio nepažįstamojo daužymosi į duris baigianti išsivadėti, nusilpti valanda. Pagaliau jis nebegrįžta, policija buvo priversta įvykdyti savo užduotį: saugoti. Šalmuotas angelas sargas dar paskambina, ji nežino, kaip kalbėti, galbūt jo naktinio budėjimo valandos monotoniškos, bet kuo ji dėta? Ji nenori tapti jo išgelbėta karalaite, slibinas niekada nebūna nugalėtas, jis amžinai atnaujina savo ląsteles pavirsdamas kuo nors kitu.

Vėliau ji pasakoja savo draugei tuos košmariškus nakties įspūdžius. Toji sako: "Tu maišai viską, tu painioji realią grėsmę, naktinį pasivaikščiojimą po parką, su kažkokio pasiklydusio girtuoklio kumščių smūgiais į tikriausiai supainiotas duris. Tu nebeatpažįsti tikrovės, savyje slypinčios baimės. O geriausiai: palik tą draugą, tiesiog išmesk iš galvos. Tu dabar vėl kuri istoriją".

"Nėra lengva ką nors užmiršti", – teisinasi Lina, bandydama įsivaizduoti, kaip atrodytų draugė jos vietoje. Ne taip seniai sunki meilės istorija buvo prislėgusi ir ją. Niekas nėra apsaugotas nuo likimo smūgių, mes visos šiaip taip turime perplaukti tą pavojingą ir pilną sūkurių upę, paskui kopti molio šlaitais į viršų. Penkerius slogius metus toji draugė bandė dalintis savo gyvenimu su vienu išrinktuoju, kurio vienintelė tikra meilė, anot Linos, tebuvo patraukliai mylimosios finansinei padėčiai. Ji dovanojo jam brangius kvepalus, jis gyveno jos bute. Ją sekino nuolatiniai jo priekaištai, sumišę su neištikimybės priepuoliais: sakytume, tam jos mylimajam sekėsi plaukti pasroviui. Tačiau vieną sykį kantri draugė atsimerkė, ir jo tobulas, saugus, saldus pasaulėlis sužlugo. Tą dieną, kurią gerai atsimena Lina, ji pamatė draugę girtutėlę, pajuodusiomis pamėklės akimis ir beprotiškos kančios iškreiptu veidu. Visą naktį ji gėrė valerijonus ir negalėjo atsitokėti, nes išvydo du apsvaigusius kūnus, kai netyčia sugrįžo iš staiga atidėtos kelionės. Paskui nebenorėjo būti tuose namuose, sienos ir visa kita, prisigėrę to alinančio jausmo kartybės, pulsavo lyg šlykšti rupūžės oda. Ji negalėjo ištarti jam "dink", tiesa, jis ir pats susiprato, susikrovė savo daiktus ir išėjo kartu su naujai atrasta matrona. Ši istorija tokia šlykšti, tokia beprasmė ir banali, kad Linai nesinorėjo per daug gilintis.

Košmariška bemiegė naktis, perštinčios paraudusios akys, ji darbe nepajėgs žiūrėti į kompiuterį, kalbėti su klientais, pudra gal ir užglaistys jos veido odą storu molio sluoksniu, bet tas baimės gniutulas, tas piktas įtūžęs veidas kurį laiką persekios ją.

Kitos dienos pavakarys, jos abi sėdi kavinėje, lėtai gurkšnodamos karčią kavą, kurios skonis atrodo abejotinai nešventas. Netoliese prie metalinio stalelio du neblogos išvaizdos vyriškiai paslėptais ciniškais žvilgsniais varsto jas. Linai atrodo, kad tas nakties košmaras dar nesibaigia, vieno veidas panašus į jos draugo, o kitas į to bepročio, kuris daužė naktį jos duris. Jis pirštais barbena stiklinę, paskui suka ratą virš jos briaunos, lyg sakydamas: aš esu čia, esu naujas tavo dar vieno galimo košmaro veikėjas, kurio tu dar nepažįsti. Laikas mums susipažinti ir vėl apsimesti, kad amžinos dramos dabar iš romanų ir tragedijų persikelia į modernias ir sentimentalias, G.Klimto paveikslų reprodukcijomis išpuoštas kavines. Jos apsimeta neskubančios, tamsiaplaukis vyriškis prieina prie jų ir mesteli nekaltą frazę: "Tikriausiai žinote, gal šalia yra kitas, geresnis, baras, nes mes atvykome iš kitur, norime geriau pažinti šį miestą". Ji suvokia jo slaptus norus, stiprius ir kiek paviršutiniškus. Bet leidžiasi įtraukiama į šį veiksmą ir nurodo kažkokį barą, kuris, deja, gali ir nebūti pats geriausias. Jie pasiteirauja, ar jos turi laiko. Draugė lyg ir abejoja, bet Lina tenori ištrūkti iš sustingusio jausmo erdvės, kur viskas slypi už tų tamsios nakties durų, ji nori judėti ir šėlti. Ji geidžia paklaidinti nepažįstamuosius nakties labirinte, kokiame nors parke ar skersgatvyje, o pati sprukti tolyn, slapčiomis džiaugdamasi, kad ir kitiems teks pasijusti nors valandą įkalintiems niūriame nežinojimo karste, bet jie tikriausiai nieko nebijo ir trokšta kokių nors drastiškų, gyslas stingdančių nuotykių, nes šiame televizijos kanalų amžiuje baimė yra brangiai kainuojantis malonumas, o femme fatale – retas, beveik neskraidžiojantis po šiuolaikinių moterų įvaizdžius paukštis. Tačiau ji nėra toks gudrus tipažas, ji pati dažnai paklysta neišvengiamose jausmų džiunglėse, o visa kita – tik jos fantazijos ir svajonės. Gal dar pasirodys vėl tas angelas, tapęs jos anuo pažįstamuoju, ir vėl ją išgelbės iš šios akimirkos spąstų, nors niekas dar nežino, nuo ko ją reikia gelbėti.

 

Skaitytojų vertinimai


22376. VS2006-02-14 16:16
iš tikro gerai veikiantis triukas: bare klausti merginų, apsimetus atvykėliu, kokių dar gerų vietų yra mieste: klubų, tiltų, laukinių pliažų... kaip kitaip retą paukštį pagausi... bet, tiesa, viskas gali baigtis fatališkai... arba letališkai... arba visai š-----i

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:31:29 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba