Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-08-23 nr. 2913

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
EUROPOS ATEITIS BERLYNE
2
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vidmantas Valiušaitis.
49-OJI EUROPOS LIETUVIŠKŲ STUDIJŲ SAVAITĖ
2
• Vidmantas Valiušaitis.
PREZIDENTO RINKIMAI: PROBLEMOS IR PROGNOZĖS
5

IN MEMORIAM 
• RIČARDAS GAVELIS3
• TEBŪNIE TAVO VALIA9
• SUDIE SKULPTORIUI ALBERTUI BELEVIČIUI1

LITERATŪRA 
• Gintaras Beresnevičius.
ESEISTIKOS TENDENCIJOS MODERNIOJOJE LIETUVOJE
3

PROZA 
• TOMAS STANIULIS.
DIENA, KURIĄ VERKIAU VISĄ
32

POEZIJA 
• LEANIDAS DRANKO-MAISIUKAS1

KNYGOS 
 Eugenija Vaitkevičiūtė.
KATĖS IR ANGELO TAKAIS
8
• Romualda Stonkutė.
LIETUVIŲ POETAS ŠALIA VALSTYBIŲ VADOVŲ
• NAUJOS KNYGOS2

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
PORTRETAI

MUZIKA 
• Rytis Jokūbaitis.
FESTIVALIŲ VASARA

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Alma Braškytė.
"SKRYBĖLĖTASIS" VIENIŠIUS
2
• Ramunė Balevičiūtė.
SLAPUKAS

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
IL CASO: SONDECKIS VEDLYS AR KASANDRA
2

KNYGOS

KATĖS IR ANGELO TAKAIS

Eugenija Vaitkevičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija

"O ji tepasakė miau" raivosi lentynoje lyg spalvota meili katė - šiltu saulėlydžio viršeliu, iškalbingu stiliumi. Kyla smalsumas - o staiga pasakys dar ką nors?

Novelių knyga kaip savotiška intriga, Renata Šerelytė naudoja priemones, artimas dailei, muzikai, sujungdama tai į vientisą asociacijų ir vaizduotės audinį. Šiuo atveju ypač įdomi novelė "vėjo vėduoklė" (p.106). Tai savotiška kelionė po žmogaus atmintį, kur aplinkos momentai ir spalvų spektras tampa asociacijų kelrodžiais: "Atmintis yra vėjas, jis neša spalvas kaip rudenio lapus ir nurimsta tik nakčiai užėjus" (išskirta E.V.). (Skaitytojas turbūt pastebės, kad Šerelytės proza turi dar vieną išskirtinę savybę - riba, skirianti poeziją ir prozą, itin plonytė. Tačiau tai nesutrukdo autorei iš abiejų paimti geriausia.) Novelėje spalvos atveria vaizdinių srautus. Autorė ramiai įsileidžia skaitytoją į savo atmintį ir sudirgina emocijas. Paties atmintis klusniai sudėlioja teksto siūlomas detales į savo struktūrą, nejučia įsitrauki į žaidimą. Nuotaikos kinta kaip "Besikai-taliojantis gelmių vanduo, jis priima visas spalvas bei atspalvius, kai netyčia palieji šulinin įleistą pieną, vanduo tampa baltas (…) šviečiant vidurvasario saulei, šuliny po mediniu dangčiu kunkuliuoja ištirpęs auksas, bet nė viena iš šitų nėra tikroji spalva, nes vanduo - Viešpaties akys, kuriomis Jis žvelgia į mus"(p.110). Žmogus yra įdomi būtybė: aplinkos momentai lemia jo būseną ir tuo pat metu būsena sąlygoja momentus, kuriuos priimam arba atmetam. Taigi duokdie, kad abiejose plotmėse turėtume kuo daugiau gyvumo ir šviesos.

Viršelio žadėtos spalvos neapvilia, jos sklinda ir mainosi pačiose novelėse, akcentuodamos ir formuodamos momentus, nuotaikas... "Žarijos atrodė kaip dideli rubinai - net blakstienas nutvilkė" (p.5, "rudens medunešis"). Viename sakinyje - trijų analizatorių jungtis: "žarijos atrodė" - regėjimas, "blakstienas nutvilkė" - lytėjimas, "kaip rubinai" - suvokimas. "(...) lyg pro prasivėrusias duris krito medaus spalvos šviesa, tokia pat vėsi ir nežinia kur prasmenganti, kaip ir žalias atspindys" (ten pat). Vėl viename sakinyje - skonis, regėjimas, lytėjimas, t.y., medus, spalvos ir vėsuma. Iš esmės skaitymą galime palyginti su tam tikra alkio rūšimi - skaitom todėl, kad alkstam įspūdžių, žinių, nuotaikos... Sodrus novelių tekstas sotina potyrius, teikia nuotaiką. Pilnuma - vienas iš jo gausiai duodamų dalykų. Beje, medus - autorės mėgstamas motyvas; tekstų skaitymas - tiršto medaus kabinimas nulaužtais koriais. Arba garstyčių, čia jau priklauso, kur R.Šerelytė nori skaitytoją nuvesti ir kokį efektą sukelti. O tai didelis meistriškumo įrodymas.

Regėjimo ir suvokimo keliamos asociacijos - iš įvairiausių spalvų ir detalių derinių, atspalviai susilieja ir persilieja, vaizdai keičia vienas kitą ir iš pastarųjų susidėsto novelių siužetai. Katė raivosi ir iškalbingai murkia. Knygoje spalvos - ne potėpis ant popieriaus ar spalvotų pieštukų dėžutė. R.Šerelytės tekste jos gyvos, apčiuopiamos. Momentai, įspūdžiai, blyksniai juda ir mainosi, nebylią vaizdų statiką keičia sodri dinamika: "Daiktai, kurie nieko nesako, gili kaip šulinys šviesa, artėjančio rudenio tartum požeminio vendens prisigeriantys augalai, - kukli prasmė virto sunkia ir slegiančia" (p.6, ten pat).

Itin autobiografinis pasakojimo tonas suartina autorę su skaitytoju. Dažnas novelių herojus - vadinamas šiuolaikinis žmogus, ištiktas įkyrių sapnų ir nesusipratimų su pasauliu ar pačiu savim. Įvykiai atskleidžiami netikėtoje šviesoje, kur tikrovė susipina su fantazijomis ir nuojautomis, visa tai įvilkta į sveiką humoro jausmą, kuris yra viena iš daugelio stiprių knygos pusių. Nesusilaikysiu nepateikusi pavyzdžio. Novelėje "nebylioji" R.Šerelytės pateikiamos situacijos centre - jauna moteris. Kamuojama įkyrių sapnų, ji renkasi populiarius mūsų dienomis sprendimus: pasitarti su bičiule, kreiptis į psichoanalitikus, nurodytą žiniuonę. Ir čia scenon liuokteli šerelytiška ironija:

Senutė sukikeno, užsidengdama burną raukšlėtu kumšteliu. Blykstelėjo metaliniai dantys.

- Aš - ponia Epifimija! - tarė pasididžiuodama.

- Tai... - numykiau, skersuodama į aklinas duris. Tikėjausi, kad senoji ponia priims mane darbo kambary, prie stalo, užtiesto juoda gelumbe, žvakės šviesoj kraupiai šmėkščios vaškinės užkalbėtos figūrėlės (...).

- Nė nemanyk, kad įsileisiu!.. - sušnypštė, skėčiu durdama į duris. - Pirma pasakyk, ką sapnuoji!..

Pasakiau.

Senutė išklausė susiraukusi, su lengva šypsena veide.

- Literaturščina, - burbtelėjo, švilptelėjo katinui, šis dryktelėjo nuo radiatoriaus ir smuko pro jos kojas tiesiai į prasivėrusių durų plyšį, geltonos akys su miegančiais šumerais nuplaukė iš paskos.

- Tai kas gi manęs laukia?!. - suklikau, kabindamasi už slidžių turėklų.

Senutė dūrė mano pusėn skėčiu - smaigalys net sukibirkščiavo - ir suriko:

- Mėnulis, paskerstas danguje tarsi paršas, ir tūkstančiai katinų pakaruoklių, besisupančių vakare ant elektros laidų!.. Literaturščina tavęs laukia, literaturščina!.. (p.13-14).

R.Šerelytės plunksna pripildo aplinkinį pasaulį paslapčių ir neregimų sąsajų su daiktais, medžiais, žmonėmis. Mirtis jaukiai įsikuria šalia gyvenimo ir nebežinia, ar žolėj protėvių pirštai, ar užkliūsi už laumės blauzdikaulio ir nieko pasaulyje nebėr šiaip sau. Atitinkamas ir novelių stilius. Metafora - sudėtingas daiktas. Tuo tarpu "O ji tepasakė miau" autorės novelėse ji klusniai sugula neįtikėčiausiais deriniais. Originalūs tekstai čia yra tarp prozos ir poezijos: "(...) švies tik raudonas lovos užtiesalas, tik cigaretės ugnelė tamsoj. Sidabrini liūdesy, aukso lietau, matini perlo baltume, šaltas vidurnakčio šilke - metaforos, tolimi vaiduokliai, uždenkit savo sparnais tą niekingą ugnelę" (p.31, "peteliškių sparnai"). R.Šerelytė pati įduoda skaitytojui į rankas savojo pasaulio, realybės projekcijų vaizduotėje, raktus. Tai gražu. Tai, po šimts, įtikina!

Novelių pabaigose "priglunda" pasvarstymai. Jei rašyčiau apie pasakėčias, tai būtų moralas. Šiuo atveju tai - savotiškos meninės išvados po daugiau ar mažiau konkretaus siužeto. Dažnai peraugančios į melancholiškus epilogus. Pavyzdžiui: "Laikmeti, pavargęs keleivi, kur tu ilsiesi? Gal kirminai, švelniai kutendami, bučiuoja tavo pėdas?" (p.49, "babelio volungė. 15.Matematiškos karo žinios"). Pastarąjį sakinį, kaip autorės kalbos ir emocijų įsiūbavimo pavyzdį, dera panagrinėti išsamiau. Pabandykime jį išskaidyti.

"Gal kirminai…" - natūralistinė mirties simbolika, padvelkia mūsų pavidalo klaikiu laikinumu. Šiurpteli stuburo slanksteliai, nekalbant jau apie nemaloniai suniežtėjusias pėdas, o į šiltą tavo odą kvėpteli Hado šaltis.

"…švelniai kutendami…" - kažkur minčių ir pojūčių gilumoj tebetvilksi šlykštokų gyvių, pavyzdžiui, dėlių vaizdinys, bet įsitempusi sąmonė šiek tiek atsipalaiduoja, padukus paglosto kur kas malonesnė asociacija su smilgomis karštą vasaros dieną.

"…bučiuoja tavo pėdas?" - sakinio segmentas, svieste išsviedžiąs erotikos ir intymumo erdvėn, autorė švyst! - paleidžia susitraukusią iš baugulio sąmonę laisvėn! Posūkis, minties šuolis, ir tu jau čia, kur tik bučiniai ir žaidimas, tik… padėsim daugtaškį. Patarimas: įsiskaitykime į sakinį dar kartą. Įsijauskim į visas jo dalis vienodai. Na, kaip? Ką sugeba padaryti autorė su viso labo 7 žodžiais ir 3 kableliais? Po šimts! Už tai dera gerbti. Mūsų lietuvių kalbą, žmogaus sąmonės ir kūno jungtį ir autorę. Ypač.

Vaikai ir paukščiai nebūna nuodėmingi. R.Šerelytė sugebėjo aprašyti ir be kaltės kaltų sielos akmenis: "Viešpatie, Tu sapnuoji šimtmečio sapną, ar jame atsiras vietos vaikui, besislepiančiam už sprogstančio agrastų krūmo - slėptuvė prasta, vaikas kaip ant delno, jo nemato tik senelė, šūkaujanti nuo laiptų - ar atsiras vietos vaikui, kuris nenori eiti į Tavo namus. Juk pionierių vadovė sakė, kad klauptis - gėdinga. Jos rausvos lūpos šnibždėjo, kad amžina tik amžinoji tamsa. Jos didelės akys tvirtino, kad viltis ir tiesa - ne seserys. Viešpatie, tolstantis Pieno taku, ar atleisi vaikui, susigūžusiam po beširdės nakties sparnais, ar jo siela sugebės rasti bent šiltus Tavo pėdsakus ant alavinių žvaigždžių?" (p.42, "babelio volungė. 5. Alavinės žvaigždės"). Sakyčiau, be komentarų…

Knyga iš tiesų teikia malonumą, o svarbiausia - joje nėra tokios nūnai madingos destrukcijos, smegenų ir kūno terorizavimo, tikintis eilinį kartą šokiruoti skaitytoją, žiūrovą ar praeivį. Aplinkoje viso to turime tiek, kad visai kitokio plauko knygos tampa geidžiama atgaiva. Šią knygą iš tiesų norisi turėti ne knygų lentynoje, o ant savo darbo stalo, idant galėtum nuolat paskaitinėti. Pavaikščioti su vagom tolstančiais rugpjūčio angelais.

Šerelytė R. O JI TEPASAKĖ MIAU. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001.

 

Skaitytojų vertinimai


1173. Visinskis2003-01-08 01:03
Ir is kur jus tokiu recenzistu traukiat? "Po simts! Tai itikina!", "Be komentaru...", Tokie argumentai mane iskart parklupdo pries beribi grozi ir zodzio galybe. =]

1293. kgyu :-( 2003-01-31 13:33
nieko nesuprantu

7106. gabuxxxx :-( 2004-03-25 21:02
ai as tingiu net skaityti :-)

7533. GODA :-) 2004-04-13 14:06
IDOMU...................................................

7924. MYGle :-) 2004-04-26 11:08
juokinga ir nuobodu

8152. juksaras :-) 2004-05-05 12:03
neturiu nes neskaiciau:)

8230. erne2004-05-08 14:09
noreciau perskaityti knyga, sudomino...

62574. katryte2010-08-23 16:05
net neskaiciau nes tingiu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:31:25 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba