Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-08-23 nr. 2913

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
EUROPOS ATEITIS BERLYNE
2
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vidmantas Valiušaitis.
49-OJI EUROPOS LIETUVIŠKŲ STUDIJŲ SAVAITĖ
2
• Vidmantas Valiušaitis.
PREZIDENTO RINKIMAI: PROBLEMOS IR PROGNOZĖS
5

IN MEMORIAM 
• RIČARDAS GAVELIS3
• TEBŪNIE TAVO VALIA9
• SUDIE SKULPTORIUI ALBERTUI BELEVIČIUI1

LITERATŪRA 
• Gintaras Beresnevičius.
ESEISTIKOS TENDENCIJOS MODERNIOJOJE LIETUVOJE
3

PROZA 
• TOMAS STANIULIS.
DIENA, KURIĄ VERKIAU VISĄ
32

POEZIJA 
• LEANIDAS DRANKO-MAISIUKAS1

KNYGOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
KATĖS IR ANGELO TAKAIS
8
• Romualda Stonkutė.
LIETUVIŲ POETAS ŠALIA VALSTYBIŲ VADOVŲ
• NAUJOS KNYGOS2

DAILĖ 
 Ignas Kazakevičius.
PORTRETAI

MUZIKA 
• Rytis Jokūbaitis.
FESTIVALIŲ VASARA

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Alma Braškytė.
"SKRYBĖLĖTASIS" VIENIŠIUS
2
• Ramunė Balevičiūtė.
SLAPUKAS

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
IL CASO: SONDECKIS VEDLYS AR KASANDRA
2

DAILĖ

PORTRETAI

Ignas Kazakevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aurelijos Čepulinskaitės nuotrauka

Kęstučio Grigaliūno ir Redo Diržio grafikos kūrinių paroda "Portretai" - tai šio rašinio autoriaus sumanyto ir Klaipėdos 750-mečiui skirto projekto "Mare liberum" tąsa. Pirmoji dalis - "Atgimimo" aikštėje liepos 19-20 d. vykęs "Meno desantas", kurio metu menininkai žaidė kojūkų futbolą. O Dailės parodų rūmuose jie pristato tik vieną iš daugybės paralelinių veiklos sričių - grafiką.

TRUMPA ĮŽANGA

Grafikos konceptualėjimas Lietuvoje suintensyvėja XX a. paskutiniame dešimtmetyje, tačiau dauguma gafikų liko ištikimi išbandytam ir tvirtai įvaldytam klasikiniam stiliui. Tad iš esmės grafikos evoliuciją tenka sieti tik su keliais ryškesnio eksperimento keliu pasukusiais menininkais - Kęstučiu Vasiliūnu, Egmontu Bžesku, Kęstučiu Grigaliūnu ir Redu Diržiu.

K.Grigaliūno portretai kūriami iš nuotraukos. Pirmiausia kontrasto būdu suformuojami šviesos ir tamsos plotai, vėliau pasitelkiamas trafaretas. Juo komponuojami kontūrai, kurie užpildomi skystais, neįprastai ryškiais dažais. Pirmoji serija pasirodo 1998 m. Ilgainiui veidų vis daugėja. Parodoje eksponuojama 90 portretų iš 104.

R.Diržys pasitelkia gręžimo techniką (žr. "Gręžimo manifestą"). Atvaizdus, faktus ar įvykius jis skolinasi iš populiariosios žiniasklaidos. Šiuos stereotipus plėtoja tol, kol atsiskleidžia seniai užmiršta tikroji jų reikšmė. 15 darbų (iš 105) matome net seniai nuo pasaulinės scenos nustumtus ar nulipusius veikėjus.

Menininkai žaidžia autoritetais. Pradedant lietuviško meno elito atstovais, baigiant šiaip žymiais žmonėmis. Nuo vietinės kultūros reiškinių peršoka prie pasaulinės civilizacijos. Minko ir perdirba jos meninius įvaizdžius bei atributus. Abu sluoksniai jungiami ironiškai ir intelektualiai.

Šių dviejų autorių erdvės yra ne kartą susikirtusios. Jie žaidžia tekstais ir stereotipais. Nudirba svarius darbus fluxus sąjūdžio naudai. Dalyvauja tuose pačiuose projektuose ("Pokalbis", "Upė ir Komunikacija`98" ir kt). Patys juos kuria. Alytaus drebintojas R.Diržys pagarsėjo konceptualaus meno projektų "Tiesė. Pjūvis" serija. K.Grigaliūnas kartu su H.Kunčiumi sukūrė tekstais provokuojančius "Biskvitą"(1996) ir "Biografijos bruožus", (1999). Dalyvavo ir prisidėjo rengiant autorinių knygų parodas "Vynas", "Musė" bei kitas. Nuolat grįžta prie pjaustinių, kurie atpažįstami be parašo, be signatūros.

Visų parodų, projektų, simpoziumų ir kitų renginių, kuriuose dalyvauta, gautų premijų, stipendijų išvardyti nėra reikalo. Esu tos nuomonės, jog tauta turi žinoti savo didvyrius. Ši tautinėje mitologijoje sklandanti mintis geriausiai išreiškia ekspozicijos generuojamą stereotipą - "Kas yra kas Lietuvoje (pagal K.G.) ir kitur (pagal R.D.)". Taigi "Portretai" gvildena svarbius edukacinius ir didaktinius tikslus. Apsilankius parodoje tampa aišku, kas priklauso elitui ir su kuo reikia sveikintis gatvėje bei kitur.

P.S. Kai kurias mintis pasiskolinau iš dailėtyrininkų A.Čepauskaitės ir J.Valatkevičiaus rašinių.

KLAUSIMŲ YRA?

"Štai klausimas iškilo - kokia instancija formuoja elitą, kur reikia registruotis?" - galėtų pasiteirauti tūlas pilietis. "Pjedestalus kaltis reikia pačiam, o šiaip jau - pas Grigaliūną", - atsakyčiau. Jis bent jau negręžia akių portretams, kaip kad Diržys per parodos atidarymą, siūlęs 0,5mm grąžtu "prakalbinti" tyliojo K.G. atvaizdą. Na, o patys portretai tikrai traukia žvilgsnius nestandartine šio žanro traktuote. Ką galima šoje parodoje išskirti? Ogi:

1. Iracionalų racionalumą.

K.G. ir R.D. viską apskaičiuoja. Kūrinių efektą ir meninę vertę. K.G. ir R.D. meniniai teiginiai tik vizualiai komercina įvaizdį. Parduodamas turinys, bet ne forma. Forma iš pažiūros negrabi. K.G. atvaizdus spaudžia ant paprasto (tarai skirto) kartono, R.D. - ant grubių medienos plokščių, lentų paviršiaus. Taigi menininkai dividendus gauna iš savo mąstymo originalumo ir svetimo įvaizdžio perteikimo.

2. Šmaikštumą.

Kas tuomet yra jų kūryba - fluksiškai popsiškas, varholiškai mačiūniškas plagiatas? Ne, ką jūs. Dailininkai neimituoja, jie skolinasi. Skolinasi ne kieno nors manierą, bet mąstymo būdą. Konkrečiai ir drąsiai perkelia visuotines idėjas į lokalią terpę. O tai jau rafinuota.

3. Socialinį momentą.

Jų kūryba tarsi niekuo nesuinteresuota, į nieką neorientuota. Rezonanso, be abejo, tikimasi, tačiau jo autoriai "prašosi" kaip meninio reiškinio, savotiškos šios parodos tąsos, žiūrovų, praeivių, besidominčių ir nesidominčių, intelektualų ir ne visai, pažįstančių portretuojamus ir nelabai, nuomonių, reakcijos, pasiūlymų ir pageidavimų. Greičiausiai į juos atsižvelgta nebus, nes taip ir turi būti. Nes tikro menininko darbas - kurti, ką nori, o stebėtojo - svarstyti, kaip nori. O jei kokia replika autoriai ir susidomės, tai, žiūrėk, atsiras koks naujas portretas. O gal net klaipėdiečio ar ne visai. Ir nereikia graužtis, kad iš uostamiesčio tik dvi figūros į "Hū iz hū" rinkinį pateko. Mat ką laikyti tikru Klaipėdos arealo atstovu, tai ir neaišku. Kitaip tariant, kas supaisys "kas prūsų, o kas mūsų?". Galų gale tai nėra taip svarbu. Svarbiausia, kad pateko žmonės, besidarbuojantys Klaipėdos labui ir tarsi švyturiai jos vardą garsinantys. Taigi du klaipėdiečiai (ar nevisai?) - I.Baroti ir A.Čepulinskaitė. Štai čia ir galima būtų postringauti, kokiame mieste daugiau geresnių menininkų, ką reikėtų ar norėtųsi iš visuomenės gerbtinų asmenų matyti portretų serijoje. Atsakymas labai paprastas - K.G. kūryba, tai jis ir renkasi, ką (per)kurti, tad šiuo atveju portretas - tik forma. Ir į asmenų pasirinkimą reikėtų žiūrėti kaip į ciklo dėmenis, o simpatijos pasireiškimai neturėtų mūsų dominti. Netikiu, kad K.G. būtų "portretinęs" kokią asmenybę vien dėl kreivos nosies ar panašiai. Kas kita R.D. Šitas ironizuoja bet kokias liaudies simpatijas ir antipatijas gerai žinomiems veikėjams (Pol Potui, V.Leninui ir kitiems). Čia meno žinovu nereikia būti, verčiau skaityti laikraščius (nebūtinai naujus), spoksoti TV. Kita prasme taip pat pageidautinas supratimas apie meną (vėl žr. "Gręžimo manifestą").

IŠVADA

Tokio tipo parodų poreikis egzistuoja mūsų pasąmonėje, nesgi teigia kitokio matymo, mąstymo, meninės orientacijos galimybę. Tada atgyja parodų salės ir matome darbus, įdomius novatoriškomis idėjomis arba originaliu jų interpretavimu. Nes meninio vyksmo stebėjimas neretai pasako daugiau nei pats didžiai "stacionarusis", t.y. įprastas menas, patsai save įteigdamas tik kaip investiciją ar kažką švento ir neliečiamo ir taip toliau.

KO TIKĖTIS?

Galima tikėtis, jog ši grafikos evoliucijos atšaka ir baigsis kartu su autoriais (linkiu jiems ko geriausios kloties, mat kalbu tik apie fizinę baigtį, o dvasinį palikimą ir toliau sėkmingai eksploatuos žiniasklaida ar su juo flirtuos kiti menininkai, kaip kad K.G. ir R.D. dabar daro, o flirto čia nereikia suprasti kaip meilikavimo ar lindimo kam į š…, aš čia tik juos traukiu per dantį kaip ir jie daug ką savo parodoje, o A.Warholas irgi panašiai darė, tik čia jau kitas kontekstas ir jei nagrinėtume plačiau, tektų grįžti į teksto ir dail. ist. ištakas, o aš iš principo vengiu visokių ten sofizmų, nors žodžiais žaisti visada malonu ir panašiai), jų asmenyje pražydusi ir subrandinusi ir t.t. visokiausio patyrimo vaisių, piktybės ir grožybės žiedų. Mat tolesnė tradicinės grafikos (vaizdinės struktūros, technikos, vėlgi stereotipinės sampratos) dekonstrukcija, kergimas su kitomis dailės šakomis grafikos kūrinį paverčia "meno objektu", kuriame tik grafinis braižas žymu. (O ir tai būtų gana daug! Ta prasme būna baisiau.)

Pabaigai tiktų kad ir hipotetinis įrašas knygoje (žinot, tokie stori albumai odiniais viršeliais), kokias parodų salėse mėgsta dėlioti periferinių miestų ir miestelių galerijos. (Klaipėdos parodų rūmuose jos nebuvo, taigi, suprantant, kokia pakilia nata šis sakinys rašomas!) Įrašas skambėtų maždaug taip: "Man labai patiko jūsų paroda. Čia visi žmonės tokie spalvingi kaip ir autorių asmenybės. Linkime ir ateityje tokiu linksmu (gramatinės klaidos privalu) ir spalvingų parodų!"

P.S. R.D. "GRĘŽIMO MANIFESTAS":

1. Paimk pirmą po ranka pakliuvusį vaizdą iš laikraščio, didink jį, kol mažiausio balto taškelio skersmuo sieks bent 0,5 mm. Priklijuok prie kieto pagrindo ir išgręžk kiekvieną baltą taškelį reikalingo dydžio grąžteliu. Atmink, kad kiekvienas vaizdas spaudoje yra atsiradęs tam, kad galėtum tai atlikti.

2. Kuo mažesnį kiekį įvairaus dydžio grąžtų naudosi, tuo aiškesnė bus tavo pasaulėžiūra.

3. Judesiai, atliekami įstatant grąžtą į patroną, primins tau ginklo užtaisymą. Pajusk savyje užkariautoją! Naudok vis didesnius gręžimo aparatus!

4. Pasitenkink gręžimo aparato ergonomiška rankena, tiksliai atitinkančia tavosios rankos formą - žmonės daug dirbo, kad turinys atitiktų formą.

5. Gręžimas mažina materiją, paruošk vietą dvasios hegemonijai!

6. Pajutęs sąmonės laisvėjimą, nenustok gręžti. Atpalaiduok protą ir širdies plakimas netruks susilyginti su instrumento vibracijos dažniu. Tačiau aukščiausią unifikacijos laipsnį pasieksi tik sutapatinęs savo dvasios ir instrumento vibracijos dažnius. Tai ilgas ir skausmingas procesas. Mitologiniais laikais taip atsirado kentaurai, sfinksai ir kiti unifikuotos dvasios gyvūnai.

7. Dabar belieka surasti priežastį pateisinti savo begalinį norą gręžti.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:31:20 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba