Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-08-23 nr. 2913

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
EUROPOS ATEITIS BERLYNE
2
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vidmantas Valiušaitis.
49-OJI EUROPOS LIETUVIŠKŲ STUDIJŲ SAVAITĖ
2
 Vidmantas Valiušaitis.
PREZIDENTO RINKIMAI: PROBLEMOS IR PROGNOZĖS
5

IN MEMORIAM 
• RIČARDAS GAVELIS3
• TEBŪNIE TAVO VALIA9
• SUDIE SKULPTORIUI ALBERTUI BELEVIČIUI1

LITERATŪRA 
• Gintaras Beresnevičius.
ESEISTIKOS TENDENCIJOS MODERNIOJOJE LIETUVOJE
3

PROZA 
• TOMAS STANIULIS.
DIENA, KURIĄ VERKIAU VISĄ
32

POEZIJA 
• LEANIDAS DRANKO-MAISIUKAS1

KNYGOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
KATĖS IR ANGELO TAKAIS
8
• Romualda Stonkutė.
LIETUVIŲ POETAS ŠALIA VALSTYBIŲ VADOVŲ
• NAUJOS KNYGOS2

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
PORTRETAI

MUZIKA 
• Rytis Jokūbaitis.
FESTIVALIŲ VASARA

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Alma Braškytė.
"SKRYBĖLĖTASIS" VIENIŠIUS
2
• Ramunė Balevičiūtė.
SLAPUKAS

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
IL CASO: SONDECKIS VEDLYS AR KASANDRA
2

AKTUALIJOS

PREZIDENTO RINKIMAI: PROBLEMOS IR PROGNOZĖS

Vidmantas Valiušaitis

[skaityti komentarus]

Prezidento patarėjas Darius Kuolys Europos lietuviškų studijų savaitėje, kuri vyko Kretingoje rugpjūčio 5 d. kalbėjo apie gruodžio 22 d. įvyksiančius Prezidento rinkimus. Savo temą pranešėjas formulavo taip: "Prezidento rinkimai: problemos ir prognozės".

D.Kuolys įvardijo tris pagrindines problemas: 1) neadekvatūs visuomenės lūkesčiai; 2) nemaži valstybės poreikiai arba rimta valstybės situacija; 3) nedidelis pasirinkimas arba ribotos kandidatų politinės potencijos.

Anot pranešėjo, nuo pat 1992 m. pabaigos, kai tiesioginiai Prezidento rinkimai Lietuvoje buvo surengti pirmąsyk, susiduriama su keista socialine, psichologine įtampa tarp itin didelių, neadekvačių visuomenės lūkesčių ir gana ribotų, konstitucijos apibrėžtų Lietuvos Prezidento, kaip valstybės vadovo, galių. Tie visuomenės lūkesčiai, pasak D.Kuolio, daugeliu atžvilgių nulemti pokomunistinės Lietuvos tikrovės.

TIKTŲ AUTORITARINĖ VALDŽIA

Remdamasis tarptautiniu sociologiniu tyrimu "Vertybės: Europa 99", kuriame dalyvavo tarp 32 Europos valstybių ir Lietuva, pranešėjas kalbėjo apie mūsų šalies visuomenės ypatumus.

Lietuvoje mažiausiai iš visų Europos valstybių pasitikima parlamentu. 78 % Lietuvos gyventojų nepasitiki išrinkta valdžia. Tai visuomenė, kuri nelinkusi pasikliauti demokratinėmis institucijomis arba visuomenė su gana silpnais demokratinio gyvenimo instinktais. Lietuva pralenkia visas valstybes, įskaitant net Rusiją ir Rumuniją, smarkiai atsilikdama nuo savo kaimynių Estijos, Latvijos, Lenkijos. Islandijoje net 77 % piliečių pasitiki savo parlamentu, tuo tarpu Lietuvoje tokių piliečių skaičius nesiekia nė 10 %.

Antra minėto tyrimo išvada: Lietuvoje, palyginti su kaimyninėmis šalimis, labiausiai pasitikima spauda. Tarp Europos valstybių labiausiai nepasitikima žiniasklaida Jungtinėje Karalystėje.

Lietuvoje labiausiai nepasitikima, o Skandinavijos valstybėse labiausiai pasitikima teisėsauga. Mūsų kaimynai estai, latviai, lenkai šia sistema už mus pasitiki gerokai daugiau.

Lietuvoje itin nepasitikima valstybės tarnautojais. Mus aplenkia tik Graikija, o mūsų kaimynai yra apie vidurį.

Lietuvos žmonės itin nepasitiki socialine apsauga, sveikatos sistema (aplenkiam tik graikus ir bulgarus). Labiau mes pasitikime švietimo sistema, - čia aplenkiam ne tik graikus, bulgarus, bet ir italus, čekus, britus, dar keletą Europos valstybių.

Dar viena detalė: į klausimą, ar tinka stiprus, parlamento ir rinkimų nevaržomas, t. y. autoritarinis lyderis, Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, atsakoma bene teigiamiausiai. 56 % lietuvių yra įsitikinę, kad jiems toks lyderis tinka. Mus aplenkia tik rumunai, ukrainiečiai ir latviai. Lietuviai prašoka net rusus: taip manančių rusų yra tik 49 %.

Be to, Lietuvoje ypač palankiai vertinama komunistinė praeitis. Čia (iš Europos valstybių) ją aplenkia tik Rusija. Ir ypač skeptiškai Lietuvoje vertinama demokratinė dabartis. Čia vėlgi mus lenkia tik Rusija.

Iš visų pokomunistinių valstybių vien Estija palankiau vertina demokratinę dabartį, negu komunistinę praeitį.

D.Kuolys pabrėžė, kad Lietuvos visuomenė nėra vienalytė, ji poliarizuota, diferencijuota; ta poliarizacija spartėja, jaunų išsilavinusių žmonių įtaka visuomenėje irgi auga. Nuo 1999 iki 2002 metų ta situacija daugiau ar mažiau pasikeitė ir dabartiniai tyrimai parodytų gal kiek ir pakitusią padėtį, bet tam tikros tendencijos vis dėlto turbūt išlieka.

Apibendrindamas pranešėjas sakė, kad vis dėlto Lietuvoje vyrauja išlaikytinių psichologija, t. y. žmonių, kuriems reikia valstybės, sprendžiančios visas jų problemas, o valstybės vadovas įsivaizduojamas kaip tautos globėjas, "gaspadorius", visais besirūpinantis vadas, iškeltas ir besitvarkantis nebūtinai parlamentiniais, demokratiniais principais. Tokio vadovo ilgesys, kaip rodo visuomenės nuomonių tyrimai, lietuviams yra gana natūralus, o visa prezidento rinkimų seka nuo pat 1992 m. žiemos, anot D.Kuolio, kaip tik ir iliustruoja šitą tendenciją.

SVARBIAUSIA ĮVAIZDIS

D.Kuolys priminė 1992-1993 m. rinkiminę kampaniją, kurioje varžėsi Stasys Lozoraitis ir Algirdas Brazauskas. S. Lozoraitis kalbėjo apie sparčią visuomenės kaitą, būtinybę neatidėliotinai moderninti kraštą, tuo tarpu A.Brazausko prioritetus iškalbingai liudijo rinkimų metu per TV dažnai rodytas klipas: kandidatas eina į parduotuves ir garsiai piktinasi mėsos kainomis: kaip jos galėjo šitaip padidėti?..

1997-1998 metų žiemos politinių batalijų rezultatai, kalbėtojo nuomone, irgi buvo daugiau istorinio atsitiktinumo, susiklosčiusių aplinkybių dalykas, bet ne politinių programų konkurencijos išdava. Jeigu būtų kandidatavęs A.Brazauskas, D.Kuolio įsitikinimu, V.Adamkus nebūtų turėjęs jokių galimybių.

Bet atsitiko, pasak pranešėjo, tam tikras paradoksas. Prieš penkerius metus irgi buvo pagalvota apie lyderį, kuris skelbtų: "Nusipelnėme gyventi geriau be didesnių pastangų".

V.Adamkus gana nuosekliai tęsė Lozoraičio platformą: moderninti valstybę, įtvirtinti demokratinius principus, spartinti visuomenės pažangą, ginti piliečių laisves, plėsti savivaldą, aktyvinti piliečius, kurti atvirą visuomenę, stiprią valstybę. Bet tai ne tos vertybės, kurios būtų gerai suprantamos eiliniam žmogui.

Masių psichologijoje, anot D.Kuolio, įvyko nedidelis nesusipratimas. A.Brazauskui nekandidatavus, Artūras Paulauskas, kaip pagrindinis konkurentas ir "sočios kasdienybės", kuri asocijuojasi su socialistine praeitimi, įvaizdžio gynėjas, pasirodė per silpnas: jaunas, drovus, negalintis psichologiškai užtikrinti to socialinio saugumo.

V.Adamkus savo laikysena, santūrumu, gyvenimo patirtimi, solidesniu amžium daugiau atitiko tą visuomene "besirūpinančio tėvo", jos "globėjo" įvaizdį. Ir šiuo atveju visuomenės pasirinkimą, D. Kuolio manymu, daugiau lėmė psichologiniai, nei ideologiniai ar programiniai veiksniai, kurie rinkimuose paprastai turi reikšmės.

LŪKESČIAI DIDELI, GALIMYBĖS RIBOTOS

Kalbėdamas apie visuomenės lūkesčius, kurie yra per dideli, ir konkrečias Prezidento galias, kurios neatliepia tų lūkesčių, D.Kuolys pažymėjo, kad ir pirmasis šių laikų Lietuvos Prezidentas A.Brazauskas su šia problema susidūrė. Pirmaisiais savo prezidentavimo metais jis dar mėgino aktyviai vadovauti Vyriausybei. Kad ir konstitucijos neįteisintomis galiomis, A.Brazauskas pats vadovavo Vyriausybės posėdžiams, greta sėdint premjerui A.Šleževičiui. Taip buvo eksponuojama vientisa ir stipri valdžios piramidė, turėjusi laiduoti žmonėms saugumą, "tėvišką globą".

Po Seimo rinkimų, atėjus konservatoriams, konstitucija nebeleido Prezidentui šitaip žaisti. A. Brazausko retorika pakito. Jis nuolat skundėsi, kad neturi galių, kad norėtų žmonėms padėti, bet konstitucija neleidžia.

Ir tai buvo teisybė. Toks gailesčio reikalaujantis Prezidentas visuomenės palankumo neprarado: visuomenė solidarizuojasi su Prezidentu, kuris norėtų jai padėti, bet negali. Ir aišku visuomenė smerkia "blogąjį" Seimą, kuris neleidžia Prezidentui efektyviai tvarkytis.

Su tokia pat situacija - perdėtų lūkesčių ir ribotų galimybių - susidūrė ir antrasis Prezidentas Valdas Adamkus, pasak jo patarėjo. V.Adamkus irgi mėgino šiai situacijai savaip daryti įtaką, pasirinkęs tačiau kitokią negu A.Brazauskas taktiką.

V.Adamkus nekalba apie galių trūkumą, bet imasi aktyviai veikti, reikšti savo nuomonę klausimais, kuriais, kai kurių politologų nuomone, verčiau jam būtų patylėti - tai ne jo srities klausimai. Į tokius politologų vertinimus V.Adamkus atsako, kad jis esąs ne tik valstybės vadovas, bet ir pilietis, ir kaip pilietis jis jaučiąs pareigą išsakyti savo požiūrį įvairiais gyvenimo klausimais, kurie jam, kaip piliečiui, rūpi.

Tokia pozicija, pasak D.Kuolio, yra gana rizikinga, per savo kadenciją V.Adamkus už tai yra gavęs nemaža "pylos" iš politinių komentatorių ir politikų. Tačiau lig šiol jam vis dėlto pavyko išsaugoti visuomenės pasitikėjimą juo, kaip valstybės vadovu, ir išvengti verkšlenimo dėl Prezidento galių, aktyviai reiškiant savo nuomonę ir statant kartais į gana keblią situaciją valdančiąsias daugumas, kurioms tenka aiškintis visuomenei, kodėl priimami vienokie ar kitokie sprendimai.

D.Kuolio nuomone, Prezidentas tam tikrą vaidmenį šitokia savo taktika atliko: visuomenė nori stipriai, autoritariškai besitvarkančio lyderio, o V.Adamkus subtiliai griovė šitą psichologiją, savo žingsniais pabrėždamas demokratinio prezidento būtinumą. Tai buvo ir tam tikra edukacinė pozicija - Prezidentas, kuris tuos demokratinius principus nuosekliai saugojo ir gynė, galbūt irgi vienaip ar kitaip prisidėjo stiprinant visuomenės demokratinius įgūdžius.

REIKIA VAKARIETIŠKOS KRYPTIES LYDERIO

Antroji problema - tai nemaži valstybės poreikiai, sudėtinga jos situacija. Prezidento patarėjas citavo S.Lozoraitį, kuris savo rinkiminėse kalbose pabrėždavo, jog lietuviai turi įsisamoninti: kiekviena prarasta diena, savaitė, prarasti metai didina Lietuvos atsilikimą nuo Europos, nuo pasaulio, ir reformistinių sprendimų atidėliojimas, tūpčiojimas vietoje atsigręžia prieš mus pačius. Nepriklausomybės dešimtmetis, pasak D.Kuolio, tai aiškiai parodė.

Šių metų pabaigoje Lietuva turi baigti derybas dėl Europos Sąjungos. Iki 2004 m. Lietuva turėtų įstoti, t.y. pasirengti gyventi europinėje erdvėje, su visais to gyvenimo privalumais ir visais iššūkiais, bendradarbiavimo teigiamybėmis ir konkurencinėmis įtampomis, kurie Lietuvos valstybės, Lietuvos visuomenės laukia.

Šių metų lapkričio mėnesį Prahoje Lietuva greičiausiai bus pakviesta į NATO. Tai tam tikras nepriklausomybės įtvirtinimo etapas, nacionalinio saugumo užsitikrinimas. Bet - tik pirmas laiptelis. 2003 m. vyks stojimas į NATO. Taigi Lietuvos integracijai į Šiaurės Atlanto sąjungą turės pritarti NATO šalių parlamentai. Ir čia Lietuva turės atrodyti ypač solidžiai, veržliai, svariai ginti savo interesus.

D.Kuolys linkėjo Lietuvai 2002 m. pabaigoje išsirinkti vakarietišką lyderį, kuris 2003 m. galėtų tinkamai reprezentuoti Lietuvos valstybę moderniame pasaulyje, šiuolaikinėje Europoje, tvirtai ginti Lietuvos interesus tarptautinėje arenoje, efektyviai akumuliuoti ir skleisti idėjas, pozicijas, nuostatas šiuolaikiniam pasauliui suprantamu būdu.

REFORMATORIAUS LIETUVA NETURI

Taip pat svarbu, kad tas lyderis, kad ir turėdamas ribotas įgaliojimus, palaikytų spartaus valstybės ir visuomenės modernizavimo kursą. Pasak kalbėtojo, itin svarbu palaikyti bendrą visuomenės nuotaiką, kad Lietuvai privalu imtis tų darbų, kurie laiduotų mūsų stiprumą, savarankiškumą Europoje bei nūdienos pasaulyje, nes, kaip rodo visuomenės apklausos, vis dėlto gana dažnai čia vyrauja kita nuostata: kaip atrasti pateisinimų nieko neveikti, nieko nedaryti, tenkintis tam tikros stagnacijos būsena. Šiuo atžvilgiu Prezidentas Adamkus, D.Kuolio nuomone, kiek pajėgdamas mėgino brėžti valstybės modernizavimo liniją - keldamas pačią idėją ir ragindamas prie jos prisidėti politines jėgas.

Valstybei moderninti reikalingas ir visuomenės palaikymas. O visuomenė nelabai palaiko radikalias reformas visoje pokomunistinėje erdvėje, anot kalbėtojo. Tačiau skirtingai nuo estų ar lenkų Lietuva neturi reformatoriaus, kuris šia prasme būtų padaręs reikšmingų žingsnių ir ant kurio "galvos" visuomenė galėtų "išlieti pyktį". (L.Balcerowiczius ir dabar keikiamas lenkų, pripažįstamas jis tik Vakaruose, į valdžią atėję socialdemokratai vaizduoja jį kaip visų Lenkijos negandų kaltininką.) Lietuva savo pyktį lieja ant Vytauto Landsbergio, kuris, anot D.Kuolio, reformatorius nebuvo. V.Landsbergis buvo valstybės įtvirtintojas, valstybingumo gynėjas, bet ne reformatorius.

V.Adamkus, pasak kalbėtojo, kaip atsvarą valstybės raidos neefektyvumui mėgino kurti reformistinį sąjūdį, burti reformistines jėgas "naujosios politikos" vardu, bet pasirodė, kad "naujosios politikos" žmonės nelabai suvokia reformų turinio. Jie žaidžia novatoriškumo spektaklį: jie yra nauji, jie už naujas idėjas… Bet kad tai būtų jų idėjos, kurias jie būtų pasiruošę ginti iki galo - pasirodė, kad taip nėra, kad yra ir kitokių interesų. Ir tas naujosios politikos, reformistinės politikos mitas subliūško.

B.d.

 

Skaitytojų vertinimai


362. xX2002-08-25 23:20
Tai bent: "[..] Islandijoje net 77% piliečių pasitiki savo parlamentu, tuo tarpu Lietuvoje tokių piliečių skaičius nesiekia nė 10%."
Dar vienas faktas => tvermės dėsnis: kuo labiau pasitikma spauda, tu mažiau pasitikima valdžia; ir atvirkščiai. Taigi, gerb. Brazauskai ir kiti - ne taip reikia kovoti su ketvirtąja valdžia - kelkit savo autoritetą! Labai įdomus straipsnis. Tik ar dabar Lietuvoje yra demokratija? Drįstu abejoti - ypač po aferos su Williams, Telekomu, Microsoftu etc. ir STT veiksmų Lietuva primena ankstesnių laikų Lotynų Amrikos šalį arba iš viso kažkokį naujadarą - gal tai "Diedukų Lietuva". Bet joje yra ir vitaminų:)

363. Kuosa2002-08-26 15:01
Gal labiau primena imperiniu laiku Rusijos provincija? Gretinti Islandija ir Lietuva tiesiog kvaila.

367. Kelias2002-08-26 22:16
Gerai parashe xX. Nuo saves dar pridechiau - "gelbek mus Vieshpatie nuo tokiu kandidatu, kaip p.Andriukaitis"

9034. Meda :-) 2004-06-13 22:50
Neduok Dieve i 2-aji tura pateks (ar net taps prezidentu) nusenes V. Adamkus ar bobu boba K. Prunskiene... Tada tai is prezidento nieko gero laukti neverta. Geriau tegul juo tampa jaunesni, protingesni zmones kaip V. Blinkeviciute ar P. Austrevicius, o apie Jursena geriau patylesiu...

9035. Meda :-) 2004-06-13 22:52
Straipsni vertinu labai teigiamai, tik gal per daug parasyta-skaitant nusibosta...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:31:19 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba