Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-08-23 nr. 2913

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
EUROPOS ATEITIS BERLYNE
2
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vidmantas Valiušaitis.
49-OJI EUROPOS LIETUVIŠKŲ STUDIJŲ SAVAITĖ
2
• Vidmantas Valiušaitis.
PREZIDENTO RINKIMAI: PROBLEMOS IR PROGNOZĖS
5

IN MEMORIAM 
• RIČARDAS GAVELIS3
• TEBŪNIE TAVO VALIA9
• SUDIE SKULPTORIUI ALBERTUI BELEVIČIUI1

LITERATŪRA 
• Gintaras Beresnevičius.
ESEISTIKOS TENDENCIJOS MODERNIOJOJE LIETUVOJE
3

PROZA 
• TOMAS STANIULIS.
DIENA, KURIĄ VERKIAU VISĄ
32

POEZIJA 
• LEANIDAS DRANKO-MAISIUKAS1

KNYGOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
KATĖS IR ANGELO TAKAIS
8
• Romualda Stonkutė.
LIETUVIŲ POETAS ŠALIA VALSTYBIŲ VADOVŲ
• NAUJOS KNYGOS2

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
PORTRETAI

MUZIKA 
• Rytis Jokūbaitis.
FESTIVALIŲ VASARA

JAUNIMO PUSLAPIS 
 Alma Braškytė.
"SKRYBĖLĖTASIS" VIENIŠIUS
2
• Ramunė Balevičiūtė.
SLAPUKAS

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
IL CASO: SONDECKIS VEDLYS AR KASANDRA
2

JAUNIMO PUSLAPIS

"SKRYBĖLĖTASIS" VIENIŠIUS

Alma Braškytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aktorius Andrius Žebrauskas režisieriaus Rimo Tumino spektaklyje "Maskaradas"
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Akademinio teatro Mažojoje salėje 1988 metais atsirado Valdo Kukulo ir Rimo Tumino spektaklis "Čia nebus mirties". Apie Paulių Širvį ir pokario Lietuvą. Aktorių grupėje, vaidinusioje priverstinai švenčiantį, įbaugintą, nelinksmą pokario kaimo jaunimą, Klubo vedėją sukūrė aktorius Andrius Žebrauskas. Jo personažas atrodė dar tylesnis, jautresnis ir trapesnis už kitus. Visa povyza - nepritekliaus ir keistos elegancijos derinio efektas - nieko per daug ir viskas maksimaliai tvarkinga. Aplink kaklą kruopščiai apvyniotas šalikas, varžantis galvos judesius, kėlė dvejopą įspūdį: ligos, pažeidžiamumo, trapumo ir kartu - užsisklendimo, atsiribojimo nuo to, kame yra priverstas dalyvauti. Sakytum, personažas dėvėjo šaliką tam, kad nebūtų priverstas žiūrėti į tai, į ką nenorėtų žiūrėti. Žvilgsnis visą laiką nukreiptas priešais save arba į save. Kartu A.Žebrausko Klubo vedėjuje galima buvo nujausti vidinę stiprybę, savotišką autonomiją prievartinio entuziazmo šventėje. Žinoma, jėgos buvo nelygios. Žebrausko personažo tvirtumas brutalios jėgos akivaizdoje tebuvo stiklinio stuburo "tvirtumas". Jei galima pustoniais ir niuansais pavaizduoti išprievartavimą, agitacinio teksto skaitymas per ruporą - vienas tokio vaizdavimo momentų. Šiame spektaklyje Tuminas išryškino Žebrausko sugebėjimą perteikti išorinį trapumą ir kartu vidinį atsparumą.

Dar dviejuose R.Tumino spektakliuose A.Žebrausko sukurti personažai šliejasi prie minėto Klubo vedėjo - Palestinietis ("Nusišypsok mums, Viešpatie" pagal Grigorijaus Kanovičiaus romanus, 1994) ir Mokytojas Žvirblis (Sauliaus Šaltenio "Lituanica", 1996). Tai vėl personažai "inteligentai", arba, kaip pats aktorius juos yra pavadinęs viename interviu - "skrybėlėtieji", stiprūs ne fizine jėga ar emociniu užtaisu, o savo tikslingumu, tikėjimu juos užvaldžiusia mintimi, idėja. Pats aktorius taip apibūdino Palestinietį: "Kai vaidinau, vieną temą pasirinkau. Medis su šaknim. Tai žmogus, kuris turi tikslą, jis nedaro nei vieno nereikalingo judesio"; "Jo tikslas - Palestina. Visas jo gyvenimas įprasmina tą idėją. Todėl jam užtenka energijos ir jėgų eiti ir nueiti".

Palestinietis atsiribojęs nuo aplinkos, nugrimzdęs į save. Žvilgsnis nukreiptas į priekį, reakcijos santūrios. Intravertiškumą paryškina ir drabužis (kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė) - juodas ilgas griežtų linijų paltas, kartu su skrybėle "uždarantis" personažą. Palestinietyje, kitaip nei Klubo vedėjo vaidmenyje, nebėra vaidmenyje akcentuoto išskirtinio jautrumo ir savisaugos. Šalia kitų "Nusišypsok mums, Viešpatie" veikėjų, gyvų spalvingais tarpusavio santykiais, emocijų, ateinančių ir vėl užgęstančių minčių ir atsiminimų išgyvenimais, Palestinietis atrodo pernelyg idealizuotas, vienspalvis, vienaplanis, anot L.Vildžiūno, kietas, atšiaurus, su fanatiško pasiryžimo atspaudu veide.

Kitas "skrybėlėtasis" - mokytojas Žvirblis. Jam vėl būdinga "minimalistinė" plastika, pasak J.Lozoraičio, "nebylūs ir atidūs judesiai". Bet Žvirblis, skirtingai nuo beveik nerealaus, spektaklio pabaigoje lyg paukštis apsiaustu teatrališkai nuplasnojančio Palestiniečio, kaip teigia tas pats Lozoraitis, "kuklumo įsikūnijimas (...) neefektingas, kasdienis. (...) A.Žebrauskas vaidina ne įsijautusį kūrėją, o prie įvairiausių aplinkybių prisitaikantį mažą žmogų. Nuolankus prieš brutalią jėgą, gyvena akimirkos impulsais, skeptikas, nepraradęs tikėjimo ir vilties".

Taigi šiuose spektakliuose R.Tuminas atkakliai eksploatuoja aktoriaus "teigiamo inteligento" įvaizdį. 10 dešimtmetyje atėję į teatrą Gintaras Varnas ir Oskaras Koršunovas pasikviečia vaidinti A.Žebrauską. Jų spektakliuose, kuriuose itin svarbūs aktoriaus sugebėjimai perteikti mintį sąlygiškomis priemonėmis, galėjo atsiverti Tumino spektakliuose dar nematytos A.Žebrausko savybės. (Deja, tenka šiame tekste nubrėžti savavališką ribą, 9-10 dešimtmečių sankirtą, kadangi ankstesnių spektaklių neliko atmintyje, nei, atrodo, vaizdo įrašuose).

1993 metais G.Varnas pakvietė aktorių vaidinti pagrindinį vaidmenį, Jaunuolį, spektaklyje pagal Federico Garsia Lorcos "Jei praeitų penkeri metai". Regis, tai nebuvo sėkmingiausias Varno spektaklis: paradoksali, poetiška Lorcos pjesė tapo dar hermetiškesnė, varginanti paviršiniu teatrališkumu, neužpildytu minčių, emocijų, santykių tiesa. Vis dėlto, mano galva, darbas kitokios raiškos spektaklyje buvo naudinga patirtis aktoriui, savotiška kūrybinė laboratorija. Žebrausko Jaunuolis - dekoratyvus, anemiškas personažas, artėjantis prie kaukės - davė galimybę pabandyti būti kitokiam. Be to, Jaunuolis turėjo archetipinio pantomimos personažo Pjero - išblyškusio užsisvajojusio įsimylėjėlio, ieškančio laimės, bruožų. Anot paties aktoriaus, Pjero - artimas jo prigimčiai prototipas.

O 1994-aisiais atsitiktinumo dėka, likus dešimčiai dienų iki premjeros, Žebrauską pagrindiniam Auklės vaidmeniui pakvietė O.Koršunovas. "Oberiutinės" trilogijos spektaklyje "Labas Sonia Nauji metai" (pagal Aleksandro Vvedenskio "Eglutė pas Ivanovus" ir Jeano Anouilh`o "Vyturys") aktorius sukūrė netikėtą ir ekspresyvų vaidmenį. Anot paties aktoriaus, buvo nuspręsta atsisakyti išorinių moteriškumo bruožų: "Svarbiausia buvo vaidmens tema, labai ryški, koncentruota, energetiškai stipri... Istorija paprasta, - žmogus užmušė vaiką, ir už tai žmogų pakorė. Man šiuo atveju buvo labai svarbi vaidmens tema - kodėl žmogus užmuša. Kas užmušė - jis pats ar kažkas kitas jo rankomis?" Spektaklio pradžioje juoda iki žemės suknia (kostiumai Sandros Straukaitės) vilkinti, raiškiu energingu šokėjos žingsniu vaikus į maudynes atsivedanti Auklė, įbedusi akis į priešais save rankoje laikomą knygą, valinga ir nesutrikdoma. Vaikams įsisiautėjus, Auklė tvirtai sukąstais žandikauliais ir nepriekaištingai ištiesta nugara atrodo kaip padorumo įsikūnijimas, teisingumo personifikacija. Nepadoriems vaikų žaidimams peržengus Auklės kantrybės ribas, ji atsistoja, tiesi ir teisi, skelbia nuosprendį: "Sonia, tu nusipelnei šios mirties". Rankose atsiranda kirvis ir kai ji tiksliu judesiu pasisuka profiliu, baigtis aiški - šitas budelis nepermaldaujamas. Aktorius sugeba išsaugoti trapią ribą ir nešaržuoti personažo, net ir pradiniame vaidmens evoliucijos etape. Dar intymesnis aktoriaus ir vaidmens santykis tampa prisipažinimo scenoje. Režisierius Auklei čia vėl numato artimą šokiui partitūrą: ji klūpo priešais kaltinantį chorą, paskui ištiesus į šalis rankas šaukia: "Aš išprotėjusi!"; ir netgi šiame "operiškos" vaidybos epizode justi aktoriaus užuojauta pasimetusiai, pasibaisėjusiai savo poelgiu Auklei. Globėjiškai ir suprantamai aktorius žiūri į savo personažą, pasakojantį apie savo vaikystę, švento Mykolo pasirodymą ir "balsus", raginančius beprotiškam žygiui. Policijos nuovadoje, skubiai sumetančių "Tėve mūsų" bukų policininkų apsuptyje atitempta Auklė - nekasdieniška, tragiška, bandanti suprasti savo poelgį. Kūno plastika nesikerta su išgyvenimų psichologiškumu, o jį išryškina, savo grožiu sudaro kontrastą nerangiam, suglebusiam, "beformiam" kitų personažų judėjimui. Čia Auklė pasiduoda beprotiškam norui kalbėti Sonios žodžius "Kai eglutę užžiebs, aš į salę įeisiu, suknelę pakelsiu...", čia krenta lyg pakirsta, perverta savo atlikto poelgio baisumo. Atrodo, ji egzistuoja kitoj plotmėj nei aplinkiniai, jos judesiai rituališki, jos siaubas religinis: "Mano rankos kruvinos, mano dantys kruvini, mane apleido Dievas". Žiūrint į šitą Auklę apima panašūs į baimę ir gailestį jausmai. Auklės nerimas persiduoda policininkams, jie raminasi degtine, bet juos irgi užvaldo gailestis. Apskrities viršininkas bando nusikratyti to neplanuoto gailesčio, atsiriboti nuo žmogžudės. Žvaliai sarkastiškai klausia: "Na, Aukle, malonu būti žmogžude?". "Ne, sunku!" - iš karto paprastai, nuoširdžiai paperkančiai atsako Auklė. Teisme ji panirus į save braukia stryku per varpelio šoną kaip užsižaidęs vaikas, nekreipiantis dėmesio į tai, kas aplink jį vyksta. "Aš nebegaliu gyventi"- lyg teigia, lyg klausia ji. "Štai ir nebegyvensi." Kai Auklę išneša, jos veide sustingusi liūdna nuostaba. Nuo pradžios žiauraus valingumo, šaltumo A.Žebrausko Auklė per nusikaltimą, paskui atgailą, pasiekia - ar gali taip būti? - apsivalymą. Regis, O.Koršunovas leido pasireikšti tai aktoriuje esančiai energijai, kurią Tuminas "laikydavo uždarytą", duodamas jam lyrinius, vidinio išgyvenimo vaidmenis.

Tačiau 1997 m. kitame savo spektaklyje "P.S.byla O.K." (pagal Sigito Parulskio pjesę) O.Koršunovas pats duoda Žebrauskui tokį "lyrinį" vaidmenį. Mokinys I (Izaokas) yra ta spektaklio figūra, kuri, nedominuodama scenos erdvėje, yra centrinė visų įvykių ašis. Vis dėlto, lyginant su Aukle arba vaidmenimis R.Tumino spektakliuose, tai daug blankesnis vaidmuo. "Konkrečioji" pjesės medžiaga, t.y. Mokyklos vaizdavimas - gyvas, taiklus, atpažįstamas. Pavyzdžiui, gyvybinga, sodri scena - Mokinio I pasakojimas apie tėvą - "lenktynininką". Atpažįstamas mokyklinis žiaurumas, įtempti tarpusavio santykiai ir archetipiškai "teisinga" Mokinio I laikysena - žūtbūt ginti savo įsivaizduojamą tėvą. A.Žebrausko personažo situacija kiek primena Klubo vedėjo, bet aktorius sugeba atrasti naujų spalvų. Jo Mokinys tvirtai sukandęs žandikaulius ir į savo kankintojus sugeba žiūrėti su panieka. "Konkrečios" medžiagos prisodrintos spektaklio scenos leidžia vis kitaip atsiskleisti ir daugiabriauniam pjesės tekstui. Deja, mano požiūriu, tokios gyvybės stokoja "mitologinė" spektaklio plotmė: Abraomo-Izaoko santykiai, Hamleto ir Tėvo Šmėklos bendravimas. Ir todėl Žebrausko Mokinys yra neįtikinantis santykiuose su Tėvo Šmėkla, Abraomu, jo "filosofavimai" skamba kaip tuščia abrakadabra, o santykis su sakomais "tekstais" neaiškus, neartikuliuotas. Labiau pavykę Mokinio ir Mokytojos-Motinos-Mylimosios (Dalia Michelevičiūtė) santykiai. Juvelyriškai graži mizanscena, kai Mokytoja siunčia Mokinį pas Tardytoją. Ji kalba iš tolo ir iš aukšto, įrėmusi jam į petį mokytojo lazdelę: "Visada yra kas nors, kuo gali būti apkaltintas. Kaltinimas anksčiau už nusikaltimą." Išdidžiu judesiu nuleidžia lazdelę ir nori praeiti pro jį, bet Mokinys žengia porą žingsnių į priekį ir nepasuka peties, Mokytojui einant pro šalį. Ji visu kūnu atsitrenkia į jį. Akimirka netikėto švelnumo, skausmo ir atpažinimo. Na ir žinoma, skaidri, režisūriškai lakoniška meilės scena spintoje-nespintoje. Abiejų vaikiška nuostaba, džiaugsmas, atvirumas, pirmas nesąmoningas aktas. Spintos durys tai užsidaro, tai vėl atsidaro. Jie jau kiek kitokie - ramesni, kalba apie gyvenimą kartu. Aktas. "Patirtis mus naikina". Durys užsidaro. Kai vėl atsidaro, jie dar labiau suaugę, džiaugsmo mažiau, Mylimosios balse - skausmo gaidelės, Mokinio veidas sustingęs, šaltas, jis bjauriai kosčioja...

Dar kelis aktoriaus sukurtus personažus norisi sujungti į vieną grupę: Tarną iš "Maskarado" (1997, rež.R.Tuminas), Počtmeisterį Špekiną iš "Revizoriaus" (2001, rež.R.Tuminas), Korovjevą iš "Meistro ir Margaritos" (2000, rež.O.Koršunovas). Tai komiški personažai. Kaip ir Simeonovas-Piščikas iš "Vyšnių sodo" (1990, rež.R.Tuminas). Kaip žiūri "komiškieji" Žebrausko personažai? Jiems netinka žodis "stebi", nes tam žvilgsiniui nebūdingas aktyvumas. Nei apie Počtmeisterį Špekiną, nei apie Simeonovą-Piščiką to nepasakysi. Počtmeisterio žvilgsnis nukreiptas arba į save, (užsisklendęs savyje), arba apgautas jį sudominusio asmens (A.Sakalausko-Chlestakovo), jame - visiškas užsimiršimas, atsidavimas. Net ir Simeonovas-Piščikas, kuris turi labai konkrečių tikslų, atrodo, kažkaip netyčia atsiranda ten, kur jam reikėtų būti. Gal tik Tarnas - turbūt ekstravertiškiausias iš visų "komiškųjų" - domisi tuo, kas vyksta aplink jį. Vėlgi - tas domėjimasis panašesnis į nesuinteresuotą vaiko smalsumą, nei į "tarnišką" šnipinėjimą, domėjimąsi domėn.

Paradoksaliai nepraktiški A.Žebrausko personažai. Net tie, kuriems pagal pareigas (Počtmeisteris, Tarnas, Simeonovas-Piščikas), derėtų tvirtai stovėti ant žemės. Valdininkas, pašto viršininkas, skaitantis svetimus laiškus - Žebrausko atveju visiškai patiki, kad jis skaito laiškus iš ypatingo smalsumo, ne norėdamas kažką šnipinėti, o kaip pasakų knygas, iš džiaugsmo panirti į tą pasakišką pasaulį, kurį atveria svetimi laiškai. Pasakišką, nes jį galima įsivaizduoti, susikurti. Nes jis visiškai kitoks nei pažįstama kasdienybė. Počtmeisteris, atrodo, svetimas jį supančiai aplinkai, nors ir yra šiaip taip prie jos prisitaikęs. Galbūt todėl, kad drovisi ir nejaukiai jaučiasi realybėje, yra kažkin koks pernelyg trapus, bekūnis greta M.Capo Liapkino-Tiapkino, A.Dapšio Zemlianikos personažų, gaivališkų E.Gabrėnaitės Anos Andrejevnos ir jos dukters Marijos Antonovnos A.Kvietkutės, žmonių "be vaizduotės", "be niuansų". Vis dėlto matyti, kad tas atsitraukimas, atsisakymas dalyvauti tikrovėje kartu su kitais - priverstinis. Viešumoje Počtmeisteris įsitempęs, susikaustęs, kiek sutrikęs, vis supurtomas nevalingo judesio. Tikslus, žiūrovų juoką sukeliantis linkstančio kelio judesys (nevalingo "nusižeminimo" išraiška?) suteikia visai Počtmeisterio plastikai trūkčiojantį ritmą, sukelia komišką įspūdį dėl išdavikiško kūno nepaklusnumo, nepasiduodančio pastangoms jaustis oriai ir laisvai. Priešingai, Tarnas visiškai laisvas! Atlieka, kas jam liepta greitai, noriai, kartais sulaukdamas niukso, bet skrieja lyg vėjas. Net atrodo, kad jam visiškai smagu siausti kieme. Būtent jį, Tarną, pagavęs gaivus laivės pojūtis aplinkoje, kurioje laisvės nėra. Efemeriškasis Korovjevas iš viso nepavaldus tikrovės dėsniams. Tai "užprogramuota" romane, o Žebrausko įkūnytas Korovjevas atrodo tiesiog "išlipęs" iš romano. Kaip pasiekiamas efemeriškumas? Ankštas kostiumas per trumpomis kelnėmis, gatvės girtuoklio nevalyvumas - visai realistiška. Bet kūdikiškai nekaltai pasišiaušę plaukai ir ne šio pasaulio gyvenimo išraiška veide plius vaiduokliškas svyravimas, sugebėjimas kažkaip tyliai "nusiplauti" - visa tai žavu ir nepamirštama.

Ar galima išskirti bruožus, siejančius visus Žebrausko vaidmenis? Polinkis į melancholiją, liūdesį. Net valingų "skrybėlėtųjų" valia kažkokia melancholiška. Veikti, turėti tikslą juos stumia ne pozityvus veiklumas, ne džiaugsmas daryti, o viduje slypinti stoka, trūkumas. Vienatvė. Intravertiško charakterio ir įgimto artistiškumo, estetiškumo, grožio siekimo konfliktas ir/ar dermė.

 

Skaitytojų vertinimai


1270. @2003-01-28 18:23
dievinu zebrauska:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:31:17 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba