Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-08-23 nr. 2913

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
EUROPOS ATEITIS BERLYNE
2
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vidmantas Valiušaitis.
49-OJI EUROPOS LIETUVIŠKŲ STUDIJŲ SAVAITĖ
2
• Vidmantas Valiušaitis.
PREZIDENTO RINKIMAI: PROBLEMOS IR PROGNOZĖS
5

IN MEMORIAM 
• RIČARDAS GAVELIS3
• TEBŪNIE TAVO VALIA9
• SUDIE SKULPTORIUI ALBERTUI BELEVIČIUI1

LITERATŪRA 
• Gintaras Beresnevičius.
ESEISTIKOS TENDENCIJOS MODERNIOJOJE LIETUVOJE
3

PROZA 
• TOMAS STANIULIS.
DIENA, KURIĄ VERKIAU VISĄ
32

POEZIJA 
• LEANIDAS DRANKO-MAISIUKAS1

KNYGOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
KATĖS IR ANGELO TAKAIS
8
• Romualda Stonkutė.
LIETUVIŲ POETAS ŠALIA VALSTYBIŲ VADOVŲ
• NAUJOS KNYGOS2

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
PORTRETAI

MUZIKA 
• Rytis Jokūbaitis.
FESTIVALIŲ VASARA

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Alma Braškytė.
"SKRYBĖLĖTASIS" VIENIŠIUS
2
 Ramunė Balevičiūtė.
SLAPUKAS

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
IL CASO: SONDECKIS VEDLYS AR KASANDRA
2

JAUNIMO PUSLAPIS

SLAPUKAS

Ramunė Balevičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aktorius Arūnas Sakalauskas rež. Roko Ramanausko spektaklyje "Romas ir Arūnas"
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Oskaro Koršunovo spektaklyje "Shopping and Fucking" yra scena, kurioje Arūno Sakalausko Markas santykius su Dariaus Gumausko Geriu aiškinasi sėdėdamas pirmoje salės eilėje, tarp žiūrovų. Žiūri į veidrodyje atsispindinčius jų veidus ir kalba Geriui intymiausius dalykus. Ir nejaukiai jaučiasi ne jiedu, o būtent mes, žiūrovai, stebintys šou virtusį intymų asmeninį pokalbį. Tai savotiška provokacija ir publikai, ir aktoriams, kurie nori nenori priversti atsiriboti nuo daugybės juos stebinčių akių - gyvų ir kamerų. Jie kažkur kitur - toje zonoje, kurioje yra savimi ir kuri neliečiama. Žinoma, "Shopping`e..." toks aktorių egzistavimo būdas yra specialiai išprovokuotas, tarsi eksperimentinis, tačiau Arūnas Sakalauskas kiekviename vaidmenyje išsaugo tą savotišką slaptą, neliečiamą zoną, neprieinamą net pačiam godžiausiam žvilgsniui.

Sunku rasti režisierių, su kuriuo Sakalauskas nebūtų dirbęs (nors, ne, nesunku - pas Nekrošių jis niekada nevaidino). Daugiausia vaidmenų sukurta Jono Vaitkaus, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo spektakliuose. Sakalauskas, vos pradėjęs vaidinti Kauno dramos teatre, iškart išsiskyrė iš ten dirbusio (su savo vadovu Vaitkumi) savo kurso. Vanagėlis ir Binoklis atkreipė į save dėmesį "Literatūros pamokose", Kreontas - "Antigonėje", Jorkas - "Ričarde II". Kuo? Aktoriaus sugebėjimu pačiam modeliuoti vaidmenį, įtaigiai atskleisti personažo minties raidą, mokėjimu į personažą pažvelgti lyg iš šalies.

Kai kuriuose ankstesniuose spektakliuose rež. G.Varnas Sakalauskui patikėjo savojo alter ego vaidmenį. Nereikėtų ilgai laužyti galvos, jei norėtume rasti ir kitų režisierių, skyrusių šiam aktoriui jiems patiems artimiausius personažus. Žinoma, kiekvienas atvejis individualus, tačiau, kai mąstai apie perdėm estetizuoto teatrališkumo kupinus ankstyvuosius Varno spektaklius, argi neatrodo keista, kad visaip kaip savo išskirtinumą norintis demonstruoti režisierius savo "antrininku" spektaklyje renkasi būtent Sakalauską. Prie tokios spektaklių formos savo impozantiškumu ir ekscentriškumu gal labiau derėtų, pavyzdžiui, Dainius Kazlauskas. Sakalauskas ir jo sukurti personažai neturi nei teatrališkos arogancijos, nei stiprios asmenybės charizmos. Kita vertus, nėra jie tokie ir paprasti: kone visi yra nepritampantys, kone visi nešiojasi savyje liūdesį dėl neišsipildžiusių svajonių ir nuoskaudas slepia po abejingumo arba nerūpestingumo kauke. Be to, daugelis Sakalausko personažų visaip stengiasi išvengti konfliktų, mieliau renkasi stebėtojo, komentatoriaus vaidmenį arba tiesiog apsimeta tuo, kuo nėra. Ir stengiasi nerodyti to, kas iš tikrųjų skauda (tai atitinka ir paties aktoriaus nuostatą vaidmenimis nekalbėti apie asmeninius dalykus). Todėl jie kelia simpatijas ir gailestį. Galbūt todėl jais pasitiki ir režisieriai, "atiduodami" jiems savąjį alter ego.

Tiesa, bene patį pirmąjį kartą ieškoti savojo herojaus Varnas pabandė ne su Sakalausku, o su Andriumi Žebrausku spektaklyje pagal Federico Garcia Lorcos pjesę "Jei praeitų penkeri metai" (1994 m.). Tačiau jau 1995-aisiais sukurtame spektaklyje pagal Alberto Camus romaną "Svetimas" pagrindinį vaidmenį suvaidino A.Sakalauskas. Apie spektaklį tuomet kalbėta labai daug, ir recenzentų nuomonės, reikia pasakyti, išsiskyrė. Dalis kritikų (tiksliau - kritikių) tiesiog alpėjo dėl "žodžiais nenupasakojamos" Sakalausko vaidybos: neįtikėtinai intymu, nuoširdu, tikra, jautru, subtilu ir pan. (Vis dėlto reikia pripažinti, kad retai kuriam Sakalausko vaidmeniui tiktų tokie apibūdinimai.) Kiti gi pasigedo "kažko labai svarbaus", nes režisierius, anot R.Vasinauskaitės, "tarsi norėdamas pabrėžti romano pavadinimą bei likti ištikimas Camus tekstui, jau nuo pat spektaklio pradžios daro Merso svetimą". Tik bandymo susitaikyti su mirtimi scenoje Merso su baime ir skausmu pažvelgė į save ir į aplinką. Bet tai truko vos akimirką: mirtį jis pasitiko ramiai, tarsi susigrąžinęs tą egzistencinio pasmerktumo jausmą. Merso nebuvo nelaimingas nepritapėlis, nebuvo auka, kenčianti dėl savo kitoniškumo. Jis sąmoningai pasirinko tokį gyvenimą, galbūt todėl jo autorefleksijos galėjo publikos ir nesujaudinti.

Savaip "svetimi" ir kitų dviejų Varno spektaklių herojai: Režisierius iš Lorcos "Publikos" ir Julijus iš Botho Strausso "Laiko ir kambario". Tik čia jau nebėra to tiesumo, to išdidumo būti kitokiam. Personažai tarsi pradeda slapstytis: Režisierius - už kaukės, o Julijus - invalido vežimėlyje. Jie slepiasi, kad apsisaugotų nuo nusivylimo ir skausmo arba kad užmaskuotų kokius nors kompleksus, nepasitikėjimą savimi. Gali pasirodyti keista, bet tas slapstymasis personažus atskleidė visapusiškiau ir padarė juos patrauklesnius publikai. Nors kita vertus, Julijui, rodos, "svetimam" būti tiesiog patogu, ir jau niekas, net kadaise mylėta ir, matyt, vis dar kai ką reiškianti moteris nieko negali pakeisti. Anot Julijaus, mes nieko nenorim, nieko nesiekiam, mes mėgaujamės sielos ramybe, vidine harmonija, kai nieko nenorime.

Sakalausko Režisierius "Publikoje" įgijo jaudinamo pažeidžiamumo, nes, nors ir būdamas "svetimas", jis nenusigręžė nuo jam priešiškos aplinkos, nerezignavo, neužsisklendė savy, o iš visų jėgų stengėsi įgyvendinti beprotišką savo svajonę, tikėjo ja. Jis norėjo, kad prasiveržtų meilė, kad spektaklis pavergtų ir įkvėptų žiūrovus, pagaliau kad personažai sudegintų uždangą ir mirtų iš tikrųjų. Žinoma, drauge su jais mirtų ir teatras. Tai ir buvo šitai suvokusio Režisieriaus drama.

Nors Režisierius ir kovoja dėl savo "teatro po atviru dangumi", tačiau pats jis norėtų likti nuošalyje. "Juk mane matys publika. Žuvęs mano teatras..." - sutrinka Režisierius, Pirmajam vyrui (Andrius Bialobžeskis) nusprendus jį padaryti savo pjesės veikėju ir išstumti į sceną. Jei jau reikėtų Režisierių lyginti su kaukių komedijos personažais, tai labiausiai turbūt jis panašėtų į Pjero - šiek tiek juokingą nevykėlį, svajotoją, poetą. Bet pagrindinis "Publikos" veikėjas, tarsi nenorėdamas būti atpažintas, persirengia Arlekinu. O ar nepanašią situaciją kuria Rimas Tuminas "Revizoriuje"? Tik čia jam savo "liūdesių" nereikia slėpti, nes aplinkiniai jų ir taip nepastebi, jie patys Chlestakovui primeta visai kitokį vaidmenį.

Vaidinant "Svetimą", intymus Sakalausko santykis su vaidmeniu išlieka per visą spektaklį, tačiau kartu išryškėja ir pastanga tą intymumą nuslėpti. Nes toks vaidmens kūrimo būdas, kai personažas prisileidžiamas labai arti, o juo labiau kai su juo identifikuojamasi, šiam artistui tikrai nėra pats priimtiniausias. "Turi suprasti tą žmogų, kurį vaidini. Suprasti, kas jis toks, kodėl taip elgiasi. Visa kita vaizduotė", - sako aktorius. Be abejo, saikingai intymūs dalykai visada patrauklūs, gražu, kai pamatai, kas artistą labiausiai jaudina, kam jis simpatizuoja, - ir tai vaidinant vis tiek pasimato, kad ir kaip aktorius gintųsi "giminystės" su savo personažais. Dažnai tas intymumas "bendraujant" su vaidmeniu "išlenda" visai netikėtai, tarsi netyčia. Triukas po triuko, kaukė po kaukės ir staiga - kažkas tikro. Atrodo, kad Sakalausko personažai bus puikiai įsisavinę "Svetimo" pamokas atsiriboti, nuslėpti intymius dalykus.

Calderono dramoje "Gyvenimas - tai sapnas" G.Varnas Sakalauskui vėlgi skyrė labai svarbų ir vėl "dvigubą" vaidmenį - Klarino, rūmų juokdario, artimiausios princui Sigizmundui sielos. Juokdario situacija tradiciškai visada konfliktiška (nors tas konfliktas neatviras), o to, kuris suvokia esąs juokdarys, - dar ir dramatiška. Manau, A.Sakalauskui juokdario amplua ypač artimas tuo, kad jis suteikia galimybę būti įvykių centre (akivaizdu, kad aktorius visada tuo mėgaujasi), ir tuo pačiu išsaugoti savotišką privatumą, autonomiškumą. Be abejo, svarbūs čia ir "žemiškesni" dalykai: pavyzdžiui, sceninis aktoriaus lankstumas, įvairialypės plastinės galimybės, savotiškas fokusininko talentas vaidmenį sukurti vos spragtelėjus pirštais ar žvitriai apsisukus ant kulno.

Kai Klarinas ir Dainiaus Kazlausko Sigizmundas pirmąkart susitinka rūmuose, juokingiau, tiesą sakant, atrodo princas, o ne juokdarys. Klarinas puikiai perpratęs aplinką: jis suvokia ir savo vietą bei vaidmenį rūmuose, ir tai, kaip toji aplinka įpareigoja elgtis Sigizmundą. Pajutęs draugiškumą ir artimumą naujajam Lenkijos princui, Klarinas stengiasi padėti jam pritapti. Tačiau tuo jiedu ir skiriasi, kad Sigizmundas nenori ir negali būti juokdarys. Nors bičiulystė su Sigizmundu Klarinui tampa tikrai svarbi, bet visko jai aukoti jis anaiptol nepasiryžęs: atsiradus nors menkiausiam pavojui, Klarinas pasirengęs akimirksniu be jokios širdperšos atsižadėti visų draugysčių. Koks paradoksas: tada, kai jį drauge su Sigizmundu prirakina prie uolų, Klarino, to silpnavalio, egoistiško prisitaikėlio, koks jis pasirodo besąs, gaila daug labiau nei Sigizmundo. Žinoma, juk jis taip žavingai patempia lūpą verkšlendamas, kad negavo pavalgyti... Tačiau susidūręs su mirtimi Klarinas suvokia, kad visas jo juokdariškas prisitaikėliškumas nieko vertas: "Mirtis sulygina visus, iš dulkės virtęs - dulke vėl pavirsi".

Taigi nuo visam pasauliui abejingo "Svetimo" iki viskuo pasaulyje besidominčio juokdario. Nuo personažą savy įkalinančios autorefleksijos iki virtuoziško manipuliavimo kaukėmis. Nuo "grynakraujo" lyrizmo iki žavingo psichologijos ir žanriškumo derinio.

Nuo Klarino, gailiai dūsaujančio ir verkšlenančio, kad jau kelinta diena jam tenka skaityti filosofą, vardu "aš nepavalgiau", nebetoli iki Chlestakovo, taip pat verkšlenančio, kad jį apgyvendino prastame kambaryje, kad tiekia bjaurų maistą. Sakalausko Chlestakovas - talentingiausias mano matytas verkšlentojas. Tačiau dar ir prieš Klariną, ir prieš "Revizorių" buvo gana netikėtas Marko vaidmuo O.Koršunovo spektaklyje "Shopping and Fucking". Tą netikėtumą tuomet nulėmė ir dramaturgijos pobūdis, ir tam tikra prasme solidari pozicija visų spektaklyje vaidinusių aktorių, kurie, anot R.Marcinkevičiūtės, tarsi sakė: "Nesu vaidmuo, esu asmuo". Iš šalies žiūrint, Marką norėtųsi lyginti su Merso - abu vaidmenys pakankamai intymūs, tačiau Koršunovo spektaklyje tas intymumas akivaizdžiai sąmoningai forsuojamas, drastiškai apnuoginamas. Ir kartu parodoma, kad toks bendravimas neįmanomas, kad bendrauti galima tik nuolat vaidinant.

Kita vertus, Markas - turbūt konfliktiškiausias ir sykiu "nepatogiausias" Sakalausko vaidmuo. Būtent Markas, nusprendęs, kad pradės naują gyvenimą, "užsuka" spektaklio veiksmą.

Nesvarbu, daugiau ar mažiau aktorius pažįsta aplinką, apie kurią kalba Markas Ravenhillas. Svarbu, kad čia neapsimesi nei juokdariu, nei naivuoliu plevėsa. Negali likti ir neutralus, kai kiekvieną tavo krustelėjimą fiksuoja kamera ir veidrodžiai nuolat primena apie publikos buvimą (ir čia šis buvimas atrodo daug grėsmingesnis nei "Publikoje"). Tuomet tas, anot R.Marcinkevičiūtės, atsiribojimas, tas pabėgimas į savąjį "kreidos ratą" neatrodo pasyvus ir nepanašėja į kompromisą, greičiau atvirkščiai - jis aktyviai ir net su įniršiu išreiškia aktoriaus poziciją nebūti "firminiu ženklu".

Įdomiausia, kad tas, pavadinkime, nesuvaidintas, neerzacinis intymumas netikėtai ir jaudinamai blyksteli visai kitokio tipo vaidmenyse, pavyzdžiui, Režisieriaus, Klarino ir pagaliau Chlestakovo.

Prieš pradėdama kalbą apie "Revizorių", norėčiau trumpam pasiduoti vaizduotei. Prisimenu trumpą nebylų epizodą iš Tumino "Edipo", kur Sakalausko Tarnas kažkaip nepastebimai atsiduria ant Sigito Račkio Kreonto kelių. Pamatė režisierius, kaip meiliai ir juokingai tokioje situacijoje atrodo šis duetas, tada nusprendė pašmaikštauti, savaip sukeisdamas judviejų vaidmenis vietomis, ir sukūrė "Revizorių", kurio emblema gali būti Račkio Tarno glėbyje sūpuojamas trapus, bejėgis Sakalausko Chlestakovas. O kalbant rimčiau, "Revizoriuje" Tuminas užčiuopė ir smarkiai sutirštino šią Sakalausko savybę, kuri aktoriui ne tik padeda pelnyti publikos simpatijas, bet kartais ir trukdo išryškinti dramatiškesnes vaidmens puses (taip, matyt, bus atsitikę su Normanu Algirdo Latėno "Aprengėjuje").

Iš ko pažinsi talentą? Iš sugebėjimo akimirksniu priversti patikėti teatrine iliuzija. Pirmąsyk užburti tokios iliuzijos kritikai aikčiojo po Koršunovo "Senės". R.Vanagaitė rašė: "Jo plastika: embrionas ir nykštukas; jo monologai, stovint ant galvos; jo eisena linkstančiom bejėgėm kojom... Trijų minučių scena: pargriautas ant nugaros, jis niekaip negali atsiversti kniūbsčias, graibo ir graibo orą vabzdžio kojytėmis." Po "Meistro ir Margaritos" premjerinio spektaklio recenzentai entuziastingai ir pasigardžiuodami aprašinėjo scenas su Sakalausko Katinu. Iš tiesų tik kelios detalės - juokingai suraukta nosis, persikreipusi ir suglebusi laikysena, dar šleivas patipenimas - ir iškart su džiaugsmu atpažįsti, kad šis kostiumuotas basakojis (ir nemiauksintis!) padaras yra katinas.

Neįtikėtinai preciziška plastine raiška sužavi ir Chlestakovas (nors šis vaidmuo, be abejo, nėra tik iš detalių "sulipdytas" charakterinis tipažas kaip Katinas "Meistre ir Margaritoje"). Tačiau geriau pagalvojus toks apibūdinimas Sakalauskui ne itin tinka. Dažnai jo personažų judesiai atrodo sunkiai koordinuojami, todėl jis kartais "iškrenta" iš kokios nors personažų grupės (pavyzdžiui, Tumino "Edipe") arba kontrastuoja su "teatrališka", ekspresyvia ar monumentalia plastika pasižyminčiais herojais (pavyzdžiui, Sakalausko Režisieriaus duetas su Kazlausko Fokusininku "Publikoje"). Chlestakovo plastiką greičiau būtų galima pavadinti išsiderinusia, pairusia. Tačiau šie iš pažiūros nevaldomi judesiai aktoriaus tiksliai fiksuojami. Tai padeda išgauti komiškumą ir kartu tą išsiilgtąją teatro iliuziją.

Tiesa, Chlestakovas - tai ne katinas. Jam apžavėtą publiką reikia išlaikyti gerokai ilgiau, o kai personažas ryškių transformacijų nepatiria, sunku išvengti monotonijos (gal todėl vargšelis, kai netyčia "užsikerta" fantazija ir tenka žvilgtelėti į akis realybei, tiesiog užmiega?). Visas smagumas yra laukti, ką dar iškrės nesusigaudantis situacijoje Chlestakovas ir kaip į tai sureaguos apsikvailinę aplinkiniai.

Chlestakovas nesuka sau galvos, ką apie jį mano kiti, nėra linkęs per daug analizuoti ir vertinti, ką mato aplink, nors ir sako mėgstąs pasisakyti eilėmis arba proza. Todėl jam nereikia apsimetinėti. Sakalausko Chlestakovas, naivus ir nekaltas kaip kūdikis, į revizoriaus laukiantį miestuką atvyksta lyg ne iš šio pasaulio. Baikštus, užguitas ir truputį laukinis, aprengtas baltais naktiniais marškiniais, basas pasirodo jis spektaklio pradžioje. Geria iš grandine prirakinto prie lovos puodelio, čia pat viską išpurkšdamas į veidą savo pašnekovams, ir svaičioja apie Peterburgą. Tačiau vos Gorodničius (Vytautas Šapranauskas) pasiūlo persikelti iš vargano smuklės kambarėlio į jo namus, Chlestakovas atkunta, pagyvėja, net ima vaikiškai ožiuotis prieš tarnus ir kvailokai džiūgauja staiga vieną iš jų nukirsdinus. Po to patekęs į itin maloniai jo atžvilgiu nusiteikusią aplinką, išpuoštas ir užganėdintas, jis negali atsidžiaugti Gorodničiaus namiškių ir svečių, o ypač koketiškų moteriškių dėmesiu. Jam daug ir nereikia: "kad tik gerbtų ir mylėtų"... Bedžiūgaudamas žavusis Chlestakovas visokiais būdais ima nertis iš kailio, kad suteiktų malonumo aplinkiniams: jūs man, aš jums. Iš čia ir istorijos apie draugystę su Puškinu, "Normos" bei "Figaro vedybų" autorystę, ir kliedesiai apie itin reikšmingas valdininko pareigas. Ne su azartiško ir godaus lošėjo aistra, o veikiau su vaikišku neatsargumu prašydamas vis daugiau ir daugiau, jis tarsi nujaučia, kad tuoj tuoj kas nors atsitiks. Toks sumišęs ir turbūt tikrai besitikintis grįžti jis išvežamas iš "prarastojo rojaus". Ir ką gi padarė šis naivuolis? Sudaužė žmonių svajones, kone sugriovė jų gyvenimus.

Akivaizdu, kad šitam liūdesiui ir sumišimui, troškimui visiems įtikti ir patikti aktorius simpatizuoja. Iš kitų dalykų kikena: kad ir iš savo paties artistinei asmenybei būdingo mielo, padūkėliško, kartais šiek tiek infantiloko berniokiškumo ir iš tos savotiškos nepritapėlio kaukės. Ką nors sau miela Arūnas Sakalauskas randa bet kuriame vaidmenyje. Bet niekada nesako: "Jis - tai aš". Ir taip išsaugo paslaptį, kurią kaskart eidamas žiūrėti naujo spektaklio tikiesi įminti ir... apsidžiaugi, kai nepavyksta. Tada aktoriaus portretą norisi pavadinti "Kas jūs, aktoriau?". Žinoma, nenauja, neoriginalu, tačiau, manau, toks nenumalštantis klausimas - nemenkas aktoriaus įvertinimas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:31:16 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba