IN MEMORIAM

RIČARDAS GAVELIS

1950.XI.8 - 2002.VIII.18

[skaityti komentarus]

Balio Butauto nuotrauka

Literatūros pasaulį ištiko skaudi ir netikėta netektis - rugpjūčio 18 d. Vilniuje savo namuose 52-aisiais gyvenimo metais staiga mirė Ričardas Gavelis, vienas garsiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų. Jo talentą plačiausiai išgarsino romanas "Vilniaus pokeris", pasirodęs Lietuvos laisvėjimo įkarštyje 1989 m. ir apstulbinęs visuomenę raiškia sovietizmo metastazių analize bei atvirais meilės vaizdais. Šie motyvai plėtojami ir turtinami modernios meninės kalbos Vilniaus ciklo romanuose "Vilniaus džiazas" (1993), "Paskutinioji žemės žmonių karta" (1995), "Prarastų godų kvartetas" (1997), "Septyni savižudybės būdai" (1999). Romaną "Jauno žmogaus memuarai" (1991) kritika įvertino kaip ypač meistrišką totalitarinio režimo meninį atvaizdą. Vilniaus vaizdas R. Gavelio prozoje išsiskiria mūsų literatūroje kaip unikalus reiškinys.

R. Gavelis visuomenės sąmonėje įsitvirtino kaip ryškiausias liberalios mąstysenos reiškėjas prozoje ir publicistikos straipsniuose, kuriuos spausdino "Respublika" ir "Veidas". Jis nuosekliai skelbė laisvo, veiklaus ir atsakingo gyvenimo idėją. Jo meninė kalba išsiskiria racionalumu, konstruktyviu pradu, kuris dera su pasakojimo įtampa, nevaržoma vaizduote ir aistra, akivaizdžiu poreikiu naikinti bet kokius intymaus gyvenimo vaizdavimo tabu, demitologizuoti stingdančius mitus, išvaduoti gimtąją literatūrą iš provincializmo.

R. Gavelis taip pat yra išleidęs keturis apsakymų rinkinius, publicistikos knygą "Nemirtingumas" apie mafijos nužudytą žurnalistą Vitą Lingį, parašęs keletą pjesių ir kino scenarijų, jo kūrybos išleista kitomis kalbomis.

R. Gavelis gimė 1950.XI.8 Vilniuje, 1968 baigė Druskininkų vidurinę mokyklą, 1973 fiziko teoretiko diplomu baigė studijas Vilniaus universitete, 1973-1977 dirbo Mokslų Akademijos Fizikos institute, po dvejus metus dirbo žurnalų "Mokslas ir gyvenimas" ir "Pergalė" redakcijose. Tačiau įsitvirtinęs literatūroje didžiąją savo kasdienybės dalį skyrė vien kūrybai, sąmoningai gyveno profesionalaus rašytojo gyvenimą, sėkmingai bendradarbiaudamas su spauda ir leidėjais. Rugpjūčio pradžioje leidyklai "Tyto alba" įteikė naują savo romaną.

Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba

Tarsi slogutį prisimenu, kaip niršiai būdavo puolamas kiekvienas, kuris bandydavo išlįsti iš po tos lietuviškos liepos ir pasidairyti po platesnius laukus. Jis eina svetimais keliais, būdavo sakoma su irzuliu, apsimeta daugiau už visus žinąs, bando priblokšti drastiškais įvaizdžiais. O su kokia pagieža, demagogiška užuojauta būdavo aptariamas kiekvienas kultūrinis emigrantas: dievulėliau, ką jis, bejėgis lietuvaitis, gali nuveikti plačiam pasauly, nieko jis nenuveiks, pražus, nublanks! Taip dūsaujančio akutės niršiai blizgėdavo, aiškiai sakydamos, jog jis savo rankom pasmaugtų tą išeivį, kad tik šiam ginkdie nepavyktų nieko pasiekti. Net išvažiavusieji į Maskvą išsikovoti padorios vietos bent jau sąjunginėje hierarchijoje būdavo ir nebyliai, ir balsiai smerkiami: matai, svetimų laurų įsigeidė, galima sakyti, mus išdavė. Suprask, privalo sėdėt namie ir nė nosies nekišt iš mūsiškio dievo užkampio.

Kažkas neįvardijamas visąlaik kvietė mus virti savo sultyse ir niekur nekišti nosies, Mums turi rūpėti tik savi dalykai, mokė tasai kažkas, o kiti lai rūpinasi savais. Šią programą įvykdėm tobulai: nė vienas lietuvis neįsiterpė į pasaulinį dvasios elitą, o jei kuris naiviai bandė, tauta jam ne tik nepadėjo - išvien trukdė.

Pasaulis tėra girdėjęs apie lietuvius sportininkus: apie Gerulaitį, apie Sabonį. Manau, jog tai klaiku. Didžiosiose pasaulio knygose teliks brūkštelėta paraštėje: lietuviai katais sugeba gerai manipuliuoti teniso kamuoliuku ar krepšinio kamuoliu. Ir tiktai tiek.

Didi tauta, galinga tauta!

Aš brūkštelėjau trumpą laiškelį Mykolaičiui-Putinui:

Gerbiamas profesoriau,
aš sužinojau, kad Jums buvo siūloma išleisti "Altorių šešėly" Anglijoje ir Prancūzijoje, tačiau Jūs atsisakėte. Pagal Jūsų koncepciją, anaiptol nedera savo rašinių pasaulyje. Esą Jūs rašėte lietuvių tautai apie lietuvių tautą, kitiems nė nereikia žinoti visų tų dalykų. O literatūrinė šlovė Jums suvis nereikalinaga.

Nė nežinau, ar taip išties buvo. Bet jei buvo tikrai taip, negaliu Jums už tai atleisti. Kiekviena lietuviška eilutė, kiekvienas lietuviškas paveikslas, išėjęs į paltųjį pasaulį,- tai mūsų visų pergalė. Tokių mažyčių pergalių būtina siekti visomis jėgomis, kiekvieną mirksnį, bendromis pastangomis. Tik taip tauta gali įgauti savo vardą ir dvasią.