Vokiškoji laisvės prizmė (II)

Flensburgo gatvelė Autorės nuotrauka

...Ir stoviu aš vagono tarpdury, žvalgydamasi latvės, kuri pasivijo mus jau Hamburgo geležinkelio stotyje – pasirodo, esame atkakę tuo pačiu autobusu ir traukiame ten pat, į Akademie Sankelmark, – ir kuri tą valandą iki išvykimo į Flensburgą nutarė įkvėpti vokiško didmiesčio oro. Traukinys po kelių minučių turi pajudėti, o bilietas bendras mums trims – taip patarė paslaugi stoties budinčioji: būsią pigiau nei pavieniui, ir pati kasos automate nuspaudė reikalingus mygtukus. Štai laikau rankoje bilietą Schleswig-Holstein-Ticket (hm, ir kodėl vokiečiams tų anglicizmų prisireikė, juk gana turi ir savų žodelių?), o latvė –­ stiprių nervų, vis dar nesirodo, užtat pamatau atskubant du jaunuolius, noriu juos praleisti, bet šie nusiteikę su manimi šnektelėti, jau rengiuosi purtyti galvą – anokia aš konsultantė kelionės klausimais, bet susivokiu, kad tas, į mane besikreipiąs, vilki tarnybinę liemenę, jis tikrai neklaus, kokiu traukiniu geriausia keliauti pas omamą; pagaunu jį vokiška greitakalbe minint Šlezvigą-Holšteiną, o man sujauktai vokiškai perklausus, teiraujasi jau aiškiai artikuliuodamas: gal mes važiuoją su tuoju Schleswig-Hol­stein-Ticket ir gal galį paimti dar vieną žmogų? Linkteliu, juk žinau, kad bilietas galioja net penkiems žmonėms, vokietis tarnautojas sukonkretina: reikią paimti štai šį jaunuolį, kuris neturi bilieto... Nužvelgiu tylųjį jo „draugą“, nusprendžiu, kad padorus, mosteliu: „Bitte, kommen“. Perone latvės dar nematyti, tad naująjį bendrakeleivį veduosi į kupė, „senąjį“ – dr. Algirdą, su kuriuo atidardėjome autobusu iš pat Vilniaus, perspėju: „Turėsime dar vieną kompanioną.“ Tyliojo jaunuolio veidu lyg kokios bangelės nuraibuliuoja, jis pirmąkart prabyla: „Ar jūs lietuviai?“ Ne, klausimo aš neišverčiau, taip ir buvome paklausti. Prunkštelėjusi iš netikėtumo, išlekiu paskutinį kartą apžvelgti perono – taip, laiko veltui nešvaistančioji latvė Natalija tekinom beatlekianti, ir štai penkiavietėj kupė mes jau penkiese – dar ir pagyvenęs vokietis, čia pirmasis įsikūręs, dabar mums nekliudomai leidžiąs gagėti pramaišiui lietuviškai ir rusiškai (latviškai tik kokį paldies galiu įterpti)...

Ir patiriam – žodelis po žodelio, tai vienas mestelėdamas klausimėlį, tai kitas –­­ mūsų jaunojo bendrakeleivio R. (tiesą sakant, visai ne vaikėzo – jis pats paaiškina atrodąs jauniau, o esąs trisdešimties) suraizgytą kelionės trajektoriją, nors irgi tik fragmentiškai. Per Vokietiją jis tranzavęs ir vykęs zuikiu, pinigų neturįs, iš mažo Lietuvos miestelio, kuriame darbo nėra, nukakęs pirmiausia į miestą V. (turbūt W) –­ žinąs, kad ten dirbanti mama, norėjęs ją surasti, tiesiog ieškojęs lietuvių kolonijos, keletą tautiečių sutikęs, mamos – ne, o ši jau dešimt metų išvykusi Vokietijon, ne, per tą laiką – jokio laiško, jokios žinios, o tėvas tik geria, kartais namuose ir duonos nėra (tikiu tuo naiviu vaikišku veidu –­ ech, kaip vyrukas, pasiraitojęs rankoves, darbuotųsi, jei tik...); yra dar sesuo, jai irgi sunku; ne, vokiškai jis visai nemokąs, tik angliškai, dabar traukiąs į Daniją, girdėjęs, kad ten galima gauti darbo, esąs stalius, galįs dirbti visokius darbus...

Ir mintiju dabar, žvelgdama pro vokiško traukinio langą – tąją tvarkingo, atsakingo, darbštaus ir pasiturimo gyvenimo prizmę: ar jau turiu sudėti ginklus? Liautis purkštavusi? Gal sulaukiau paskutinio argumento, verčiančio pripažinti pergalę visų dūsaujančiųjų, keikiančiųjų ir su fariziejiškos mielaširdystės mina gailaujančiųjų: „Ar to mes tikėjomės!“, „Ar dėl to kovojome!“ Privalau nuolankiai nusižeminusi muštis į krūtinę: toji Laisvė, lig šiol man tarnavusi bet kokiomis skepsio, pagiežos, nostalgijos kulkomis nepramušamais šarvais, viso labo yra: laisvė motinoms pamesti savo vaikus, laisvė tėvams gerti, laisvė vaikams neturėti darbo ir duonos?..

Bet nežinia kas manyje dar priešinasi šiai akivaizdybei, dar desperatiškai šnibžda „Neee!“ Gal tiesiog sąžinė ir sąmonė užliūliuota to švelnaus traukinio lingavimo, to žinojimo – tuoj Flensburgas, tuoj svetingai į savo glėbį mūsų trijulę priims Akademie Sankelmark, o iš šio Vokietijos pakraščio – ranka pasiekiama ir Danija, kur staliams ne tik duona atriekiama, bet ir sviestas ant jos užtepamas; užliūliuota ir to prisiminimo – kaip rūpestingai tas jaunuolis vokiška tarnybine liemene teiravosi, ar galį priglausti šį neturintį bilieto bedalį?..