Amžina mano meilė

gn nutraukimas

Kai tik prisimenu jį – nebylųjį ir bylųjį, spalvotą ar juodai baltą – ima mušti karštas prakaitas, drebu kaip numizmatas, pamatęs carinę nikolaškę. Kas gali pamiršti bent sykį ekrane matytą evangelišką, komišką, prakeiktą, dainuojantį, verkiantį, šokantį daugiaveidį?

– Jei susitiksi jį – perduok gerų dienų!

– Kas jis?

Ecce kinas!

Mano pažintis prasidėjo TADA.

Pamenu, tysojome „Jaltos“ viešbučio paplūdimyje prie tolimos ir lietuviui brangios Juodosios jūros su Arka¹ ir gėrėjomės kylančiu saulės disku. Roma aplink, tarsi sapnų kine nežinia ką šnabždėjo žydros vilnys. Už persirengimo būdelės pasigirdo paslaptingas moters balsas. Čia jis (ne balsas, o Arka) pasikėlė ant alkūnių ir ėmė dairytis besijuokiančios pupytės. Sučepsėjo barzdotomis lūpomis tarsi nudiegtas aštraus skausmo, pakraipė galvą.

– Prasitrink akis! – kandžiai tariau. –­ Matai, kokia Gražuolė čiuožia.

Dilba kažin ką numykė apie Paskutinę atostogų dieną, žlegtelėjo atgal į smėlį, o po daugelio metų sukūrė filmą mano pasiūlytu Gražuolės pavadinimu.

Kitą vasarą, kai intensyviai svarsčiau, ar stoti į prekybos ekonomiką, ar į stomatologiją, žaidėme su Vycka² kelioniniais šachmatais pievoje prie Ariogalos. Vakaras buvo šiltas, kvepėjo ką tik nupjauta žolė. Saulė, tokia pat kaip ir prie Juodosios jūros, leidosi už XIII a. pirmoje pusėje kryžiuočių nusiaubto piliakalnio (jau sumečiau, kam pasiūlyti temą scenarijui apie Herkų Mantą). Vycka sunkiai stumdė šachmatus (mikroskopiniai, kelioniniai), tad užstačiau jam vaikišką matą. Jis įsispoksojo į atole kirbančias skruzdėles. Viena, stambesnė, daužė mažosios galvą į smilgos stiebą, kaskart pasitaisydama smunkančius retro stiliaus Lokių brolio akinius (paskui Vycka tokius pat uždėjo tam filmo personažui).

– Niekas nenorėjo mirti, ar ne? – mirktelėjau kolegai. Tačiau jis nieko neatsakė, mostelėjo ranka, puolė ieškoti pieštuko ir popieriaus skiautės. Ir pakvietė mane išgerti kavos.

Kavos bizalas kaimo užkandinėje buvo šlykštus. Keikdami užkampį ir pasaulinį kinematografą, apmetėme kūrybinius planus maždaug iki dvidešimt pirmojo amžiaus. Paaiškėjo, kad be Almos³ tikrai neišsiversime. Apšarmoję nuo išminties ir provincijos dulkių, nupėdinome prie apdaužytos telefono būdelės, norėdami paskambinti 3-ajam į Ave, Vita. Ant sienelės kaip ant kokios pilies griuvėsių aptikome vinimi ištatuiruotą aforizmą: „Tas saldus žodis – laisvė“. Ir pasirašyta: „Privet iz Moskvy. Kentauras Vycka.“

Atšilimo laikotarpiu, šiek tiek nuslūgus karo prisiminimams, šeštąjį dešimtmetį su Raima⁴ nusipirkome mėlynas trikampes glaudes su sagomis ties klubais. Tada tokios buvo madingos. Tačiau Raima staiga nuliūdo, įsiuto, turbūt dėl mėlynos spalvos, nors apsiuvai buvo balti ir raudoni. Jam tai priminė nežinia kokią vėliavą. Taip ir sėdėjo kaip Akmuo ant akmens, raudodamas, kokiame nuostabiame pasaulio mieste yra gimęs. Ten kur Eifelis, Sena, Mulen Ružas...

Tuo tarpu mes su Džoniu⁵ (tuomet vardai buvo madinga duoklė bitlams, čia jums ne kokie nors muškietininkai) nardėme Dubysos srovėje kaip Smokas ir Mažylis, nosis užsispaudę skalbinių segtukais. Prisidūkę, šlapi išropojome į krantą. Juokėmės iki žemės graibymo.

– Kalakutai! – kvatojau, rodydamas į Džonį.

– Aha, – kikeno būsimasis tokio filmo operatorius, rodydamas į mane.

Taigi nebūdavo nė dienos, kad kam nors nepakiščiau idėjos. Kai gatvėje pamačiau pardavinėjant apelsinus, iškart sumojau – reikia filmuoti Exupery. Na, kad ir Mažąjį princą. Genialios mintys visada paprastos. Užtenka tik pamatyti apelsiną. Man jis panašus į Žemės rutulį su geltonu smėliu ir Sachara iš lėktuvo skrydžio.

Pazylioję po šokių, susigrūsdavome į mano ankštą kambarėlį ir, išsukę vienintelę lemputę, nusitvėrę žiūronus, spoksodavome į naktinę gamtą: su chna dažytais plaukais Moteris ir keturi jos vyrai priešais, geltonuojančiame lange, nusimesdavo dekoracijas, atsukę vonios čiaupą laukdavo karšto vandens. Suaugusių žmonių žaidimai? Mes buvome tikri dokumentininkai, veristai. Neseniai kažkokiame filme mačiau vonią, ponią ir polietileninę plėvelę. Bet argi be manęs, burtininko, tai ko nors verta? Renuariškos nostalgijos jokioje parduotuvėje nenusipirksi.

gn nutraukimas

Po Vienos dienos kronikos klausydavomės, kaip Adomas nori būti žmogumi. Ką jis veikė, kol dar nebuvo išrastas magiškasis realizmas, narstėme filosofines idiomas: ar teutonai, bėgdami nuo žemaičių, turėjo humoro jausmą?..

Ne visiems patikdavo mano patarimai. Kartais išaušdavo ir Atpildo diena. Vieną kartą Vycka iš Japonijos parsivežė nešiojamą stereopatefoną. Niekaip negalėjo atsiklausyti vienintelės turėtos plokštelės: „Mamajokero“... Sukdavo ir sukdavo, kol kartą, kai ta egzekucija nusibodo, leptelėjau: „Anokia čia technika. Va, mūsų kino studijos tonvagenas...“ Bet netikėtai jie visi staiga sukilo ir išmetė mane iš paviljono. Sako, dergi savo draugų lizdą. Kaimiečiai, ką ten su jais. Patari kaip žmogus, o tau ką daro? Aš net piršto nepajudinau. Bet esu ne iš kelmo spirtas, staiga atplėšiau dekoracijos duris ir, pagriebęs montažines žirkles, sukarpiau tekančios saulės šaly pirktą suvenyrinį kimono.

Taip originaliai pasielgus, kelias į kino meną man buvo ilgam užkirstas. O dar žadėjo kramtomos gumos duoti. Kramtomoji guma tais laikais buvo žiaurus skanėstas. Bičiuliai, vadinasi!

Iš nevilties trankiausi po Žaizdas žemės mūsų, po Lietuvą. Jie festivaliuose, aš –­ provincijoj. Kolūkiuose paišiau Lenino galvas. Užkaliau pinigų. Paskui nutariau: Ignotas grįžo namo. Mano toks vardas – Ignotas. O sugrįžimo proga parašiau revoliucinę dainą: „Mes susijungsim, mes susijungsim...“ Filme paskui ir kalvis visa gerkle tą melodiją traukė. Galvoju, reikia susirasti tuos niekšus ir prigirdyti.

Vyrų vasara ėjo į pabaigą. Susitikimas buvo fantastiškas. Nusiaubėme ką tik atidarytą „Neringos“ restoraną. Apvėmėme mozaiką, sukritome į fontanėlį. Paskui nežinia iš kur atsirado Marius⁶, kartu su juo atšliaužė keli Gyvieji didvyriai, bet aš užtrenkiau restorano duris ir pasakiau:

– Mums nebereikia, spyriau šveicoriui Velnio nuotakai į koją, man pasirodė, kad tai buvo moteris. Bet kaip išpirką jai (jam?) kišenėn įgrūdau valstybinį pinigą su Lenino atvaizdu. Jo pavyzdžiu ir piešdavau ant tarybinių ūkių stendų. Toliau grojo pasiutęs Džiazas... Virpėjo Veidas taikinyje...

Iš kažkur išdygęs Rupša kimiu balsu gergždė:

– Morta, Morta, dar po kvortą...

Garbės žodis, daugiau nieko nebeprisimenu.

Bet jau po kelių sekundžių pasiklydome senamiestyje, negalėjome užkopti į Gedimino kalną, išsibarstę ant Jaunimo sodo suoliukų valgėme ledus. Švito. Aušra prie Nemuno. Iš kur tokiu metu ledai? Į mus gailiai žiūrėjo du mažyliai: Gytis⁷ ir Algutis⁸. Jie ėjo į darželį, už rankutės tempė besispyriojantį Miką⁹. Visiems padovanojau kramtomosios gumos.

– Dėde, – staiga uždainavo choru kaip dainų šventėje, – čia ne kramtoškė. Čia tokie balti pailgi guminiai balionėliai pakeliuose.

– Imkit, imkit, – paraginau, – nesiožiuokit, kramtoškė – kapitalistų išmislas. Užaugsit, tada galėsit kramtyt...

Sutikit, puikūs buvo metai, Laikas ėjo per miestą, mainėme Riešutų duoną į Nesėtų rugių žydėjimą, Kelionė į rojų buvo Faktas, visi švilpavo slaptažodį Sadūto tūto, Žingsniai Naktibaldas priversdavo atlikti tėvams Mažąją išpažintį, Jausmai liejosi it sausas vynas, Laiptais į dangų visi kopė kaip Šešiolikmečiai, ir niekas kaip dabartiniais skurdžiais laikais nemaldavo: Atsiprašau!

____________________________________
¹ Žinomas režisierius.
² Labai garsus režisierius.
³ Žinomas režisierius.
⁴ Žinomas režisierius.
⁵ Garsus operatorius.
⁶ Žinomas režisierius.
⁷ Žinomas režisierius.
⁸ Žinomas režisierius.
⁹ Žinomas operatorius.