Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-11-27 nr. 3261

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• HANS MAGNUS ENZENSBERGER.
utopija
26
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• ARVYDAS JUOZAITIS.
Ugninis Azerbaidžanas
8

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Vokiškoji laisvės prizmė (II)
• SVEIKINAME!

LITERATŪRA 
• KAROLIS BAUBLYS.
„Tik raidžių skeveldros sulipdo vakar ir šiandien“
2

KNYGOS 
• BRIGITA SPEIČYTĖ.
Uodas, menka bjaurybė, arba Smulkiu šriftu apie Silva rerum
48
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pjesių skaitymai: jėgų pasitikrinimas
2

DAILĖ 
• Su dailininku ir rašytoju ROMUALDU LANKAUSKU kalbasi VIDAS POŠKUS.
Kai plunksną keičia teptukas...
3

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Andrius Žlabys skambina J. S. Bacho partitas
3

KULTŪRA 
• RIMANTAS VINGRAS.
Rudens paralelės: Didžiosios depresijos kultūros programos JAV
• VIDAS BAREIKIS.
„No Theatre“, „No Concert“!

KINAS 
• RITA VALIUKONYTĖ.
J. Meko filmas-instaliacija „Lietuva ir Sovietų sąjungos žlugimas“
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Horizontai

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Žodis
11

POEZIJA 
• LIDIJA ŠIMKUTĖ.
6
• LINA NAVICKAITĖ.
3

PROZA/Apsakymo konkursas 
• AKVILĖ JARMALAVIČIŪTĖ.
Naivumas intymumo
8

VERTIMAI 
• ALBERTS BELS.
Nacionalinės vertybės
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 AUSTĖJA ADOMAVIČIŪTĖ, MONIKA MEILUTYTĖ.
„Dekalogų“ festivalis mezgė dialogą
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• ŠARŪNĄ BANEVIČIŲ kalbina SIMONA SMIRNOVA.
Šarūnas Banevičius: visas mano gyvenimas yra stebuklas
11

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ.
„Filologijos ruduo“ sulaukė 30-ties!
4

KRONIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Latvijos šventė

SKELBIMAI 
• Apie festivalį „Panevėžio literatūrinė žiema 2009“8
• PRENUMERATA

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Amžina mano meilė
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

„Dekalogų“ festivalis mezgė dialogą

AUSTĖJA ADOMAVIČIŪTĖ, MONIKA MEILUTYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Diskutuoja festivalio
„Dekalogas-Dialogas“ dalyviai

Kamilės Žičkytės nuotrauka
iš festivalio archyvo

Spalio 29–30 d. festivalio „Dekalogas-Dialogas“ Vilniuje metu vyko aukštųjų mokyklų vadovų susitikimas „Scanner“, kurio tema – „Teatro menas: aukštųjų teatro meno mokyklų atsakomybė ir pareiga“. Diskusijoje dalyvavo mokyklų vadovai iš Strasbūro, Liono, Frankfurto, Milano ir Vilniaus, svečiai iš Kopenhagos ir Berlyno. Svarstyta, ar aukštoji mokykla turi mokyti vien amato, ar ugdyti studentus ir kaip asmenybes? Ar turėtų būti vienodinamos Europos aukštųjų meno mokyklų programos?

Menininkų ir politikų komunikacijos problema

Sprendimai švietimo sistemoje susiję su politiniais sprendimais. Kaip pastebėjo „Scanner“ dalyviai, politikai teatrą suvokia teoriškai, o menininkai – praktiškai, todėl tarp jų sunkiai užsimezga (jei išvis užsimezga) dialogas. Pasigendama aktyvesnio teatro praktikų dalyvavimo, sprendžiant svarbius kultūros ir švietimo politikos klausimus. Menininkai teisinėmis reformomis susirūpina tik jas patvirtinus, o ne svarstant, kodėl dažniausiai valdžia priima sprendimus, sukeliančius neigiamą menininkų reakciją. Kaip teigė seminare dalyvavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja teatrologė Rasa Vasinauskaitė, aukštųjų meno mokyklų situacija priklauso nuo šalies kultūros tradicijų, švietimo ir kultūros politikos. Tačiau ne viena šalis turi bendrų švietimo ir kultūros problemų: tai menininkų ir politikų bendradarbiavimo stoka, priešprieša tarp teatrų, siekiančių skirtingų – komercinių ir meninių – tiks­lų, tarptautinių mainų trūkumas ir kita.

Lietuvos muzikos ir teatro akademi­ja –­ universitetinė aukštoji mokykla –­ šiandien išgyvena švietimo reformą. Pagal Lietuvos aukštojo mokslo reformą į visas šalies aukštąsias mokyklas priimami abiturientai, gavę aukščiausius balus vidurinėse mokyklose. Šis metodas neturėtų būti taikytinas menininkus rengiančioms aukštojo mokslo įstaigoms: čia atranka turėtų remtis talentu, o ne mokyklos pažymiais. Tačiau, norėdama išlaikyti aukštosios mokyklos statusą, LMTA studentus turi priimti Švietimo ministerijos nustatyta tvarka.

Bolonijos proceso reikšmė

Šiuo metu aukštosioms mokykloms aktualus Bolonijos procesas. Jo tikslai: kurti bendrą aukštojo mokslo erdvę, užtikrinti aukšto lygio išsilavinimą tiek Europos piliečiams, tiek užsienio studentams, skatinti Europos švietimo sistemos konkurencingumą, rengti aukštos kvalifikacijos specialistus Europos darbo rinkai, remti dėstytojų ir studentų mobilumą, didinti aukštojo mokslo sistemos skaidrumą ir lankstumą. „Scanner“ susitikime diskutuota, kiek ir kaip Bolonijos proceso reformos veikia ar turėtų veikti aukštojo meninio išsilavinimo sistemą.

Įgyvendinant Bolonijos proceso reformas, ryškėja nacionaliniai skirtumai. Nėra bendros, Europos mastu dirbančios institucijos, kuri koordinuotų, kaip įgyvendinamos Bolonijos proceso reformos. Dažniausiai jos vykdomos tik formaliai, per daug neįsigilinant ir dažnai nesugebant pasinaudoti suteikiamomis laisvėmis.

Diplomų standartizacija siekiama skatinti aukštųjų meno mokyklų bendradarbiavimo ir scenos menų profesionalų mainus. Tačiau kiek ir kokios disciplinos turėtų būti dėstomos aukštosiose meno mokyklose? Kokią dalį programų turėtų sudaryti specialybės moduliai, kokią –­ bendrojo lavinimo disciplinos? Režisierius Gintaras Varnas pabrėžė, kad aktoriams būtinos teorinės paskaitos: „Aktorius turi mokėti atskirti baroką nuo gotikos, pažinti Manet, Modigliani, Picasso kūrybą.“ Režisierius Aidas Giniotis iškėlė kurso vadovo, diegiančio studentui menines vertybes, svarbą: „Vedlys, kuris skiepija ne tik profesionalumą, bet ir meninį kūrybinį požiūrį, turi būti.“ Išmokyti amato nepakanka, mokykla turi būti jauno menininko vertybes, jo asmenybę formuojanti terpė.

Akademiniai mainai

Apsikeitimas patirtimi, mintimis svarbus tam, kad teatro kūrėjai galėtų tobulėti. Tik nesutariama, kas ir kaip turėtų mainytis. Vienas iš variantų – meno mokykloms keistis dėstytojais. Čia kyla kalbos barjero problema. Dažniausiai išvažiuoja nebūtinai geriausi dėstytojai, o tie, kurie puikiai moka užsienio kalbą. Žinoma, galima būtų dėstyti ir su vertėjų pagalba, bet tai reikalauja papildomų lėšų.

Kitas kelias – į užsienį išleisti vieną arba du studentus, kurie grįžę dalytųsi įgytomis žiniomis ir patirtimi su bendrakursiais. Šiuo atveju kyla kita problema: aktorių tobulėjimui svarbus kolektyvinis darbas, todėl ilgesniam laikui atsiskirti nuo bendrakursių gali būti neparanku. Vis dėlto studentai, kurie išvyksta, gauna progą išmokti lankstumo, ugdyti gebėjimą prisitaikyti prie naujo kolektyvo. Tai būsimam aktoriui gali praversti ateityje, dirbant su įvairiais režisieriais, skirtingose trupėse, jei kurso draugų kūrybiniai keliai išsiskirtų.

iliustracija
Diskutuoja festivalio
„Dekalogas-Dialogas“ dalyviai

Kamilės Žičkytės nuotrauka
iš festivalio archyvo

Kai kuriose Europos Sąjungos aukštosiose menų mokyklose, pavyzdžiui, Strasbūro nacionalinėje mokykloje dėstytojai į užsienį laikinai išleidžia ne pavienius studentus, o grupeles. Danijos nacionalinės teatro mokyklos rektorius Sverre Rødahlis sakė: „Jei norime būti mobilūs, turime mokymo procesą padalyti į kelis etapus. Tačiau ar galime šią teoriją taikyti, kai kalbame apie aktorių rengimą?“

Studijų trukmės klausimas

„Scanner“ susitikime kalbėta apie studijų trukmę. Bakalauro studijos Liono ir Strasbūro mokyklose trunka trejus metus, Frankfurto ir Vilniaus – ketverius, magistro laipsniui įgyti paprastai reikia dar dviejų. Kiek aktoriams reikėtų studijuoti, kad įgytų užtektinai įgūdžių profesionaliajai scenai ar dėstymui aukštojoje mokykloje? G. Varnas įsitikinęs, kad šešeri metai aktoriui, norinčiam ne vien gauti diplomą, bet ir įgyti teisę dėstyti, –­ per daug. „Aktoriams primestas magistro laipsnis“, – teigė režisierius. Jam prieštaravo R. Vasinauskaitė, sakydama, kad magistrantūros studijos naudingos: „Rašydami magistro darbą, aktoriai išmoksta verbalizuoti savo mintis.“ Jai antrino LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanas Algis Mažeika: „Magistro studijos padeda įgauti teorinių žinių, jauniems menininkams tai galimybė pereiti į kūrybinę veiklą.“

Liono mokyklos direktorius Thierry’s Pariente pastebėjo, kad studentams, kurie ateina mokytis turėdami patirties, trejų metų pagrindinių studijų pakanka, bet tiems, kurie dar nesubrendę, – trejų metų per mažai. Liono mokyklos vadovas tikisi, kad jų mokyklos trejų metų studijos prilygsta kitų mokyklų ketverių metų bakalaurui. Ne vien nuo studijų trukmės, bet ir nuo jų kokybės bei intensyvumo priklauso, kiek – trejų, ketverių, penkerių ar šešerių – metų reikės jaunajam menininkui išugdyti. „Gal labiau turėtų būti rūpinamasi pirminiu mokymu, pasirengimu aukštajai mokyklai?“ – klausė Thierry’s Pariente. Į Strasbūro ir Liono aukštąsias teatro mokyklas aktoriai priimami arba įgiję kokį nors išsilavinimą, arba tie, kurie turi kelerių metų darbo teatre praktiką.

Skirtingų sričių menininkų bendradarbiavimas

Mokymosi kokybei įtakos turi įvairių specialybių studentų bendradarbiavimas. Šiuo atveju liūdniausiai atrodė Lietuvos situacija. Aktoriai ir režisieriai mokosi kartu LMTA, tačiau, pavyzdžiui, scenografai ugdomi Vilniaus dailės akademijoje, teatro dramaturgų programos nėra nė vienoje aukštojoje mokykloje, teatro technikai – dažniausiai savamoksliai. Skirtingose mokyklose arba savarankiškai besimokantiems jauniesiems teatro praktikams sunkiau rasti vienas kitą, dirbti kartu.

Kaip teigė prancūzų dramaturgas Enzo Cormannas, Liono nacionalinėje aukštojoje teatro meno ir technikos mokykloje yra susiformavusi disciplinų hierarchija. Aktorių trupė – branduolys, į kurį žvelgia kitų disciplinų studentai (dramaturgai, scenografai, kostiumų dailininkai, teatrinių kostiumų sukirpėjai, teatro administratoriai, techniniai vadovai, šviesų ir garso specialistai). E. Cormannas pateikė pavyzdį, kaip keitėsi požiūris į dramaturgus ir jų rengimą. Iš pradžių rašantieji teatrui tekstus buvo laikomi „paslaptingomis būtybėmis, kurios naktimis paslapčia į pašto dėžutes įmeta savo kūrinius“. Paradoksalu, bet, rašydami kolektyvui, dramaturgai kuria vieni. E. Cormanno teigimu, būsimieji dramaturgai turi pažinti teatrą iš vidaus, perprasti spektaklio kūrimo mechanizmą, žinoti aktorių, režisierių, scenografų ir kitų specialistų darbo principus. Strasbūro nacionalinėje mokykloje aktorystės, režisūros, scenografijos, kitos disciplinos suvokiamos kaip lygiavertės, įvairių specialybių studentai ugdomi kaip teatro visuma.

Mokykla ir teatras

Savose šalyse aktoriai į teatrus kviečiami ne dėl diplomų, bet dažniausiai dėl turimų pažinčių. Diplomai labiausiai reikalingi tiems, kurie, norėdami dirbti užsienyje, turi įrodyti, kad turi atitinkamą išsilavinimą. Jaunųjų teatro menininkų integracija į profesionalaus šalies teatro gyvenimą dažniausiai prasideda studijuojant. Kokiais būdais tai vykdo Europos aukštosios meno mokyklos?

iliustracija
Gintaras Varnas: „Valstybiniai teatrai galėtų puoselėti nekomercinį meną“
Kamilės Žičkytės nuotrauka
iš festivalio archyvo

Strasbūro atvejis – teatro ir aukštosios mokyklos bendradarbiavimo pavyzdys. Studijų programą formuoja Strasbūro nacionalinio teatro, šalia kurio įsikūrusi aukštoji mokykla, direktorius. Toks artimas ryšys leidžia tenkinti abiejų pusių poreikius: mokykla rengia studentus, kurių reikia teatrui, studentai įgyja patirties repetuodami ir vaidindami teatre. Tuo pat metu mokykla išleidžia trejus metus kartu dirbusius įvairių specialybių jaunuosius kūrėjus, todėl jie gali kartu įkurti savo teatrą arba papildyti kitų teatrų trupes.

Frankfurto aukštosios muzikos ir teatro mokyklos studentai su profesionaliaisiais teatrais susipažįsta kitaip. Trečiaisiais moks­lo metais jie keliauja į teatrą kurti spektaklių, ketvirtaisiais – diplominių darbų. Šitaip susipažįsta įvairių specialybių studentai, mokosi dirbti kartu. Būsimieji teatro režisieriai gali padirbėti ne vien su dar besimokančiaisiais, bet ir su profesionaliais, teatre dirbančiais aktoriais. Frankfurto teatrai kuria bendrus projektus su jaunaisiais menininkais, šiems tebestudijuojant.

LMTA nemaža dalis dėstytojų – teatro praktikai, tad studentai po studijų ar dar tebesimokydami gali sulaukti kvietimo į savo pedagogo vadovaujamą teatrą. Kaip teigė R. Vasinauskaitė, teatro rinka Lietuvoje maža, tad stengiamasi išlaikyti proporcijas, renkant aktorius konkretiems teatrams. Tačiau ne visada po studijų jie patenka į tuos teatrus, per ketverius metus spėja daug kas pasikeisti. Pavyzdžiui, G. Varno kursas buvo rinktas Kauno valstybiniam dramos teatrui, kuriam tuo metu režisierius vadovavo. Tačiau dėl teatro trupės pasipriešinimo turėjęs palikti meno vadovo pareigas, G. Varnas įkūrė teatrą „Utopia“, kurio pagrindą dabar sudaro režisieriaus išauginti jaunieji aktoriai.

Kokiais keliais po studijų gali pasukti jaunieji teatro praktikai? Kurie iš jų veda meninio tobulėjimo link, kurie – paskandina monotonijoje? Neretai teatro menininkai pasiduoda komerciniams projektams. Televizijos serialai, laidos, reklamos –­ didesni pinigai ir populiarumas aktorius dažnai visai nuvilioja nuo teatro scenos. G. Varnas: „Tarp aktorių sklando posakis –­ jei tavęs nėra TV, tavęs iš vis nėra.“ Menines ambicijas neretai sunaikina geresnio materialaus gyvenimo siekis.

Komercija užkariauja ir teatrus. Lietuvoje, kaip tvirtino G. Varnas, komercijai vis labiau pasiduoda valstybiniai teatrai, didelę repertuaro dalį sudaro komedijos, miuziklai. Valstybiniai teatrai, kuriuos finansiškai remia valstybė, galėtų puoselėti nekomercinį meną, bet Lietuvoje situacija kitokia. Į valstybinius teatrus priimti aktoriai gauna pastovią algą, socialines garantijas ir įgyja teisę dirbti teatre iki gyvenimo pabaigos. Aktyvesni valstybinių teatrų aktoriai dažnai įsidarbina ir televizijoje, kuri tampa svarbesnė už repeticijas teatre. Kaip ambicingam režisieriui dirbti su tokiu kolektyvu?

Garsiausi Lietuvos teatro režisieriai –­ Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, G. Varnas – yra įkūrę nepriklausomus teatrus. Tokį kelią, baigę studijas, neretai pasirenka ir jaunieji teatro praktikai. Nepriklausomi teatrai aktorius samdosi pagal autorines sutartis, jie negauna socialinių garantijų, dėl sceninių aikštelių trūkumo neturi nuolatinio darbo – repeticijų, spektaklių, bet būtent šie kolektyvai išlaiko aukštą meninį Lietuvos teatro lygį.

Atviros visuomenės instituto Pagalbos fondo Lietuvoje vadovė Elona Bajorinienė siūlė ryšius stiprinti per ELIA (European League of Institutes of Arts) tinklą: „Reikia tarptautiniu lygiu išsakyti klausimus, kurie yra problemiški ir aktualūs ne vienai šaliai.“

„Scanner“ seminaras Europos aukštųjų teatro mokyklų vadovams leido susipažinti su kultūros ir švietimo situacija kitose šalyse, suvokti nacionalinius skirtumus. Diskusijose nepavyko rasti konkrečių sprendimų, bet pasidalyta žiniomis ir patirtimi. Ar mokykla turi ugdyti studentus kaip ambicingus menininkus, kūrėjus? Vienbalsiai nuspręsta – taip. Tačiau kokiais būdais tai turi būti daroma? Ir ar reikia vienodinti švietimo sistemas? Šie klausimai liko atviri.

 

Skaitytojų vertinimai


56111. selė :-) 2009-12-05 22:59
Kaip tikra suvalkietė, tiesiog instiktyviai visur ieškau nors trupučio naudos... netik buvo įdomu skaityti, bet ir nemažai sužinojau apie aktorių, režisierių ir kitų scenos žmonių ruošimą... ačiū autorėms...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:30:38 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba