Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-11-27 nr. 3261

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• HANS MAGNUS ENZENSBERGER.
utopija
26
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• ARVYDAS JUOZAITIS.
Ugninis Azerbaidžanas
8

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Vokiškoji laisvės prizmė (II)
• SVEIKINAME!

LITERATŪRA 
• KAROLIS BAUBLYS.
„Tik raidžių skeveldros sulipdo vakar ir šiandien“
2

KNYGOS 
 BRIGITA SPEIČYTĖ.
Uodas, menka bjaurybė, arba Smulkiu šriftu apie Silva rerum
48
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pjesių skaitymai: jėgų pasitikrinimas
2

DAILĖ 
• Su dailininku ir rašytoju ROMUALDU LANKAUSKU kalbasi VIDAS POŠKUS.
Kai plunksną keičia teptukas...
3

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Andrius Žlabys skambina J. S. Bacho partitas
3

KULTŪRA 
• RIMANTAS VINGRAS.
Rudens paralelės: Didžiosios depresijos kultūros programos JAV
• VIDAS BAREIKIS.
„No Theatre“, „No Concert“!

KINAS 
• RITA VALIUKONYTĖ.
J. Meko filmas-instaliacija „Lietuva ir Sovietų sąjungos žlugimas“
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Horizontai

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Žodis
11

POEZIJA 
• LIDIJA ŠIMKUTĖ.
6
• LINA NAVICKAITĖ.
3

PROZA/Apsakymo konkursas 
• AKVILĖ JARMALAVIČIŪTĖ.
Naivumas intymumo
8

VERTIMAI 
• ALBERTS BELS.
Nacionalinės vertybės
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• AUSTĖJA ADOMAVIČIŪTĖ, MONIKA MEILUTYTĖ.
„Dekalogų“ festivalis mezgė dialogą
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• ŠARŪNĄ BANEVIČIŲ kalbina SIMONA SMIRNOVA.
Šarūnas Banevičius: visas mano gyvenimas yra stebuklas
11

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ.
„Filologijos ruduo“ sulaukė 30-ties!
4

KRONIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Latvijos šventė

SKELBIMAI 
• Apie festivalį „Panevėžio literatūrinė žiema 2009“8
• PRENUMERATA

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Amžina mano meilė
2

KNYGOS

Uodas, menka bjaurybė, arba Smulkiu šriftu apie Silva rerum

BRIGITA SPEIČYTĖ

[skaityti komentarus]

Sabaliauskaitė K. SILVA RERUM.
– V.: Baltos lankos, 2008, 2009.

Visiškai neketinau rašyti apie Kristinos Sabaliauskaitės šiemet pagarsėjusį romaną „Silva rerum“ ir šiuo rašiniu panūdau atsiliepti ne tiek į pačią knygą, kiek į jos vertinimus. Gal net ne vertinimus, o romano reklaminę strategiją, kuri jais naudojasi. Bet kuriuo atveju anaiptol nemanau ginčytis dėl daugelio išsakytų nuomonių, ypač dėl to, kad autorė turi išties labai lengvą plunksną (ar, reikėtų sakyti, itin sparčią „Wordo“ eilutę), driekte besidriekiančią puslapiais, ar dėl to, kad ji geba megzti nuotykinį pasakojimą, ar išmoningai panaudoti pasakojime istorinio-stilistinio dekoro detales. Visa tai puiku, ir širdingai sveikinu autorę su kitos „lengvaplunksnės“ – Jurgos Ivanauskaitės premija. Taip pat nenoriu tęsti ties K. Sabaliauskaitės pirmtakės kūryba virusių diskusijų dėl jos priklausomybės populiariajai ar nepopuliariajai literatūrai, nes, mano supratimu, šiuo atveju tai visiškai akivaizdu (kaip gal kartais nebūdavo visiškai akivaizdu skaitant J. Ivanauskaitę). Štai sulaukėme gero populiariosios literatūros teksto, kurio kritikai vis pasigesdavo, sakydami, kad „popsas“ lietuvių literatūroje vis dar tebėra keiksmažodis, nors galėtų būti tiesiog žanro įvardijimas, nusakantis kalbėjimo būdą, temą ir auditoriją, o taip esą todėl, kad nėra gerų šios rūšies kūrinių. Taigi toksai pasirodė, ir visiškai pritariu, kad šis romanas buvo įtrauktas į LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, nes argi galima tikėtis, kad gerą populiarią knygą parašyti įmanoma be kūrybiškumo ir išmonės?

Tad kas gi trikdo? Trikdo – žinoma tik mano sugedusią filologinę sąmonę – iš konteksto išimti vertinimų fragmentai, kuriais kaip povo plunksnomis apkaišytas antrojo leidimo viršelis (šį leidimą ir skaičiau) ar autorės tinklalapis. Visa tai neišvengiamai sukuria aplink knygą visų pirma parduodamos prekės, ne kultūrinio artefakto atmosferą. Suprantama, – tokios žaidimo taisyklės, ne apie vertinimą čia kalba, ne jis čia rūpi, o „šimtaburnė fama“, kuriai prie antikinio portreto reikėtų pridurti ir kokius nors finansinę sėkmę simbolizuojančius atributus. Vis dėlto, praėjus metams po knygos pasirodymo ir teisėtai ja pasidžiaugus, nebėra tokios būtinybės primygtinai girti ir siūlyti leidinio, kad tik pirktų. Mano rašinėlis tebūnie kaip tas smulkučio šrifto vos įskaitomas tekstelis ant kokio nors maisto produkto, kurio etiketėje puikuojasi riebus užrašas (maždaug „Gamtos dovana“), o tekstelyje išvardyti konservantai ir maisto priedai. Dėlei vartotojų teisių, nieko daugiau.

Šiaip ar taip, „braškių skonio“ produktas nėra braškės. „Istorijos skonio“ romanas visiškai nebūtinai perteikia istoriją – kaip nutolusį ir siekiamą priartinti individualų žmogaus buvimo būdą laike. Vis dėlto „Silva rerum“ labiausiai buvo išgirtas kaip istorinis romanas ar istoriją interpretuojantis tekstas. Ir ėmiausi skaityti jį didele dalimi tik dėl to, kad turiu su LDK baroku tam tikrų simpatinių ryšių. Taip, kalbant apie šį romaną, galima vartoti apibūdinimus istorinis, istoriškas – tiek, kiek romane yra XVII a. LDK kultūros realijų, daiktybių, istorinių faktų ir asmenybių; bet reikėtų aiškiau įvardyti, kokio pobūdžio istorinė savimonė veikia romane ir kaip tos realijos naudojamos.

Krinta į akis tai, kad romane nėra tiesioginės kalbos, ji virsta menamąja. Pati autorė viename interviu sąžiningai sutinka, kad pasakojimą taip kūrusi todėl, kad istorinė kalba, balsas – sunkiausiai atkuriami, stilizuojami dalykai. Išties romane pasakotojo balsas ir žiūra apglobia ir kur kas labiau kontroliuoja veikėjų balsus, kurie tampa nesavarankiški, pajungti autorinei intonacijai. Tarsi kompensuodamas balsų įvairovės trūkumą, romano pasakojimas, kaip daug kur jau buvo sakyta, takiai ir vingriai plėtojasi ilgais periodais tarsi ornamentas, savo tėkme hipnotizuodamas ir neleisdamas tų balsų pasigesti. Vis dėlto jie yra prislopinti, ir nors atsiliepimuose buvo minimas „išnykstantis pasakotojas“ (anot V. Dusevičiaus), manyčiau priešingai: jei kas šiame romane yra ir niekaip nenyksta, tai visų pirma pasakotojas, kuriam paklūsta herojai. Pasakotojas čia yra ne tiek visažinis kaip realistinėje prozoje, kiek visagalis ironiškas manipuliatorius marionetėmis, kostiumais ar kaukėmis. Tokia pasakotojo pozicija akivaizdžiai rodo, viena vertus, tai, kad šis romanas lyg ir pretenduoja, bando, bet vis dėlto neturi būdo – t. y. kalbos ir žiūros – perteikti XVII a. LDK istorinio ir kultūrinio pasaulio raiškumą, ir dėl to tasai pasaulis (istorija, kaip individuali būtis laike) apskritai romane neįgyja ypatingos savaiminės vertės. Dėmesys šiems dalykams romano pasakojime reikštų dėmesį savarankiškiems herojams ir jų aplinkai. Tuo tarpu herojai romane net neįgauna savarankiško balso, kurį, kaip minėta, nusavina pasakotojas, o aplinka panašesnė į nuotykinių romanų erdvę, kaip gana abstrakčią veiksmo terpę, –­ nors XVII a. Vilnius romane figūruoja kaip didelės siužeto dalies veiksmo vieta, jis neįgauna didesnio simbolinio svorio.

Pasakotojo pozicija prozos tekstuose labiausiai atskleidžia diskursines intencijas (tai, ką siekiama pasakyti ir kokiu būdu). Kokį santykį su istorija siūlo visagalis „Silva rerum“ pasakotojas? Viena vertus, minėtieji nesavarankiški herojai ir abstrakti aplinka sukuria gan tradicinį istoriniams romanams santykį su praeitimi – anachronišką santykį, kai istoriniu dekoru pridengiamas dabarties pasaulis. Šis romanas nesiekia kokiu nors būdu perteikti, interpretuoti XVII a. Lietuvoje gyvenusių žmonių sąmonės, jų specifinio santykio su pasauliu, ir tuo jis nedaug skiriasi nuo kokio nors Vinco Pietario „Algimanto“, kur XIII a. lietuvių kostiumais pasirodo XIX a. pabaigos valstiečiai. Tai elementarus ir, kaip būdinga populiariajai kultūrai – kiek vaikiškai egocentriškas santykis su istorija, kai, skaitydami tekstą apie praėjusį amžių, nesunkiai ir su didžiu susitapatinimo lengvumu ir iš to kylančiu pasitenkinimu atpažįstame save, šiandienos ar nesenos praeities realijas (pvz., skinų ir hipių / pankų ar kitų subkultūrų atstovų kovos gatvėse, orgiastiniai tūsai). Be to, ką ir sakyti, tie XVII a. žmonės romane tokie sekuliarūs, na, daugių daugiausia šiandieniniai sekmadieniniai ar šventiniai krikščionys; barokinio homo religiosus nėra nė pėdsako (nors viršelyje Irenos Vaišvilaitės lūpomis skelbiama, kad „viskas“, kas yra barokas, yra šiame romane, galima žaisti žaidimą „atrask 100 skirtumų“). Viena iš romano scenų galėtų būti suvokiama simboliškai (apskritai simboliškumo romane yra labai nedaug; čia teksto struktūra yra ekstensyvi horizontalioji, sintagminė, ne intensyvi paradigminė). Tasai epizodas – nebylus sergančio tėvo ir dukros pokalbis romano pabaigoje – galėtų būti suvokiamas ir kaip dialogo su praeitimi emblema.

Nuosekliai šis romanas siūlo vartotojo santykį su istorija: pasakojimas kuriamas taip, kaip madingas, istorinėmis detalėmis, antikvariniais baldais ir kitais aksesuarais dekoruotas būstas, kuriame apsigyvena šiuolaikiniai žmonės. Ir nieko čia bloga –­ tai ir malonu, ir gražu, ir užpernykštis sniegas nerūpi. Tik nereikia kalbėti apie šį romaną kaip „kelionę laiku“, nes tokios kelionės vyksta kitaip ir yra vedamos kitokių vedlių. Čia turime daugių daugiausia muziejinį santykį, būdingą dabartinei masinei vartotojų kultūrai – ir vėlgi nieko čia bloga, muziejų misija yra vertinga ir demokratiška – muziejai siekia masėms pritaikyti tai, kas ilgus amžius buvo saujelės išrinktųjų privilegija. Ir žinome, kad toji misija šiandien gali būti efektinga, ypač esant dabartinėms technologijoms – kai muziejuje paspaudi ekrano meniu mygtuką, ir pasirodo koks nors animacinis ar kostiuminis Erodas, „savu“ įgarsintu balsu, kasdienėmis intonacijomis pasakojantis „savo“ istoriją. Ne koks nors nuobodus aprašas prie iškasenos.

Taigi istorija ar, tiksliau, tam tikros detalės pasitelkiamos dabarties žmogaus malonumui ir pramogai, ir reikia pasakyti, kad toji pramoga yra bent vienu požiūriu tikrai rafinuota. Visagalis romano pasakotojas, neleisdamas niekam ištrūkti iš savo kontrolės, smaginasi įdomiu būdu: istorinis dekoras romane sukuriamas tam, kad taptų priemone iš šiuolaikinių pozicijų ironizuoti istorinę sąmonę, kuri to dekoro yra ženklinama, į kurią viena ar kita detalė nurodo. Grįžtu prie religinės sąmonės, kaip akivaizdžiausio dėmens. Nesunku pastebėti, kad visi romane minimi tos religinės-egzistencinės sąmonės elementai –­ memento mori savivoka, nusižeminimo, savęs paniekinimo gestai, derantys su nežabota puikybe, kraštutinė žmogaus nuodėmingumo ir išganymo troškimo įtampa –­ romane inkrustuojami į ironiškas, vertybiškai nužeminančias struktūras. Katino Mauricijaus kirmėlėtas lavonas, iškastas dešimtmečių vaikų, ironiškai perrašo niūraus, mases gąsdinti skirto „mirties šokio“ scenas vaizduojamajame mene ir literatūroje (anot J. Bakos sentencijų –­ „Nic nie miło, gdy się zgniło“; „Dzisiaj żyjem, jutro gnijem“). Nuodėmės ir išganymo įtampa rodoma komišku ir vulgaroku girtuokliaujančių klarisių, paskui duodančių skaistumo ir kitus reikiamus įžadus, epizodu, o religinės dorybės aistra, pereinanti į puikybę, iškyla kaip paaugliškas Uršulės įnoris ar banalūs apdairių vienuolynų vyresniųjų išskaičiavimai. Tokių ironiškų inkrustacijų rasime ir akademinio gyvenimo VU vaizduose (Birontas „teisę būti savimi“ įrodinėja mušdamasis gatvėse su barokiniais „skinais“, apsiginklavusiais karvių lenciūgais, o ne dispute ar savo rašomoje disertacijoje), ir visuomeninės-politinės tematikos epizoduose (pastarųjų apskritai yra labai nedaug, bet Norvaišos skrynelė su politiniu kompromatu, paslėpta išmatose ir ten „perlaikyta“, yra to paties pobūdžio „istorizmas“). Taip, vietoj barokinių kontrastų turime postmodernią ironiją. Pavyzdžiui, toks J. Bakos „dvasinių pramogų“ posmas: „Świat – psu brat, / Grzech – kanalya, / Jedyna miłość – / Jezus Marya“ – galbūt tik šiandienei ausiai skamba ironiškai, nes jau nebegalime patikėti, kad kas nors taip galėjo melstis. O jei netikime, kad žmonės taip galėjo gyventi (tikrai, ir patikėti, o tuo labiau kitus įtikinti labai sunku), tampame ironiškais.

Todėl veltui autorė ar galbūt jos reklaminės kampanijos organizatoriai išsikirpo iš Nerijaus Brazausko recenzijos citatą apie „karteziškąjį dualizmą“ (skamba iškilmingai) – ypatingo filosofinio pagrindo romane neįžvelgiau, tuo labiau kontrastingo barokinio dualistinės sąmonės varianto. Tasai sielos (dvasios) ir kūno dualumas gal ir galėtų pasirodyti, bet tuomet jis turėtų priminti vertybių hierarchijas ir būtų labai nepopuliarus, tuo tarpu romane įtampos klostosi ne dramatinėje hierarchijos linijoje, o ironijos horizontalėje.

Yra epizodų, kur toji ironija išnyksta, bet išnyksta podraug su istoriniu dekoru –­ tose scenose, kur daiktų, žmonių, jų veiksmų istoriškumas mažiausiai aktualus –­ erotinėse scenose, kai kuriais atvejais –­ meilės intrigos linijose. Gal dėl to, kad toji ironija čia išnyksta, Uršulės ir Bironto meilės istorija tokia sentimentali, o prie senstančių Norvaišų erotinės scenos ežere kombinuojama barokinio stiliaus štukaterija, – „keturių elementų“ koncepcija, –­ mano požiūriu, nelabai lipdosi, atrodo dirbtinai (nors šiaip tėvų Norvaišų linija, senstančių žmonių meilės vaizdavimas romane yra vienas sėkmingų momentų). Romanas parodo, kad santykis su praeitimi įmanomas tik ją atmetant – iš tos sakymo pozicijos, kokia pasirinkta romane, nėra kitų būdų atsigręžti į istoriją. Taip, ironiškas atmetimas čia yra būdas atsigręžti į istoriją. Neverta papildomai ką nors įtikinėti, kad toks žvilgsnis yra įmanomas, turi savo šviečiamąją ar pažintinę vertę ir iškyla kaip alternatyva herojiniam istorijos diskursui (apie tai rašė R. Šerelytė). Noriu tik pažymėti jo pobūdį, kad jis nebūtų painiojamas su kitomis žiūrėjimo galimybėmis ar pristatomas kaip kas nors kita.

Dar viename atsiliepime apie „Silva rerum“, regis „Pravdoje“, buvo paminėtas „Mickevičius“, plojąs šiam romanui katučių. Susimąsčiau: koks Mickevičius? Gal Kapsukas? Ar Krėvė? Adomas?! Juokaujat. Aišku, juokaujat. Galiu įsivaizduoti, kad Adomas, šį tą skolingas LDK barokui, mums – ne Kristinai Sabaliauskaitei, bet medijų sukurtam jos romano autorės simuliakrui, taip pat ano komentaro, na, ir man, šio rašinėlio autorei, taip rimtai į viską reaguojančiai, – pamokomai perskaitytų savo neapsakomai senamadišką pasakėčią „Komar, niewielkie licho“ („Uodas, menka bjaurybė“). Apie su(si)reikšminimo komizmą.

 

Skaitytojų vertinimai


55974. pl :-) 2009-11-29 17:33
Esminga recenzija. Tai ne pusbrolių pasiglostymai.

55975. ž. r.2009-11-29 18:14
Labai puikiai parašytas tekstas.

55976. auksinis kardas2009-11-29 18:16
nesupratau minties.

55977. auksinis kardas 2009-11-29 18:18
"labai puikiai" yra bjauri tautologija, kaip ne geda, literaturos vertintojai. apie knyga nieko naujo nesuzinojau, bet uztat kiek daug - apie reklama! juokingi zmones - kovoja pries reklama, ir patys ja reklamuoja.

55978. pati geriausia 2009-11-29 18:51
sio popsinio romano recenzija, izvalgi ir tiksliai ivardijanti. Niekas ne pries reklama, tik reklama - ispusta,o pasakyti, kad karalius nuogas, - kazkodel bijoma.Kitas dalykas,- ir pop literatura turi buti kokybiska, profesionaliai parasyta,o va su situo Silva rerum autore galima tikrai pasveikinti.

55979. Trys šimtai dešimt2009-11-29 19:51
Malonu skaityti Brigitos recenzija - kiekvienas vertinimas pasvertas, kiekvienas zodis - tikslus. Pagaliau sudeti teisingi akcentai - Sabaliauskaites knyga yra geras populiariosios literaturos produktas, bet nereikia persistengti reklamuojant ja kaip vos ne filosofini-istorini romana. Sakyciau, autorei pasiseke, kad tokia rimta mokslininke skyre tiek savo laiko ir demesio.

55981. ....2009-11-29 20:23
Kova su neskoninga knygos reklama yra sveikintina, bet knyga yra vertesnė, nei recenzentė bando įteigti. Akivaizdu, kad K. S. parašė ne tik gerą knygą, bet ir puikiai perteikė baroko epochos žmogaus jauseną. Turiu omeny Jona Motieju Norvaisa ir jo silva rerum. Esu skaites nemazai LDK bajoru dienorasciu, todel uz savo zodzius atsakau. Recenzente, mano ziniomis, yra beissigimstancio XVIII a. baroko ir velesnio laikotarpio specialiste - ta patvirtina ir Bakos citatos. O tai jau trupuciuka kitoks nei knygoje aprasomas laikas. Negaleciau neigti, kad Sabaliauskaites romane yra popsiniu, anachronistiniu dalyku, bet tai detales, kurios nesugadina bendro ispudzio. Pagaliau, kas galetu buti nuobodziau uz tobulai "atkurta" XVII a. bajoro knyga?

55986. o2009-11-29 20:47
ar pati romano tema dabar labai aktuali, neaktuali. Neįdomus romanas, istoriškai neįdomus. Visai nereikalingas man dabar, šiandien, rytoj.

55991. ....2009-11-29 21:21
Ka reiskia "ïstoriskai neidomus"? Kai kam (pvz., man) patinka istorija ir vykes istorinis romanas, o kai kam ne. Taip ir reiketu rasyti.

55999. bibliotekos žiurkė2009-11-29 23:37
Recenzijos autorė šiaip yra XIX a. lietuvių literatūros specialistė, tad nenuostabu, kad vien `simpatinių ryšių` barokui nepakanka ir ji nejunta pačios baroko dvasios, jo šerdies. Priešingai nei Sabaliauskaitė puikiai pagavusi ir epochos aromatą, ir dvasią, ir, priešingai, nei čia teigiama, puikiai užčiuopusi būtent dekartiškąsias įtampas. O šventybės ir sekuliaraus vulgarumo samplaika kasdienybėje atskleista meistriškai - man bene puikiausia scena, kaip novicės po įšventinimo euforijos valo prastuomenės prispjaudytas grindis... Recenzijoje kritikuojamą autorės ironiją ir skvarbų žvilgsnį galima aš laikyčiau brandaus proto ir talento ženklu. Apskritai, perskaičius recenzijoje išvardintus priekaištus nelabai aišku, koks romanas recenzentę idealiai tenkintų - neironiškas, su archaiškais autentiškais dialogais, parašytas "ne populiariai", akademiškai prisodrintas filosofijos? Dar vienas tradicinės lietuvių literatūros kūrinys? Gal nereikia... Kaip tik dėl to "Silva rerum" atrodo kaip gaivus oro gurkšnis. Atrodo labiausiai Speičytę įsiutino reklama ir sodrus kūrinio sensualumas. O man - patiko.

56001. silva2009-11-30 09:47
Puiki knyga, ką ir bekalbėt!

56003. 310-am2009-11-30 11:45
Na tai kad lyginant romaną ir šią recenziją visgi atrodo, kad rimtesnė ir epochai jautresnė mokslininkė yra visgi Sabaliauskaitė...

56004. iš tiesų - 2009-11-30 11:52
puikus populiariosios literatūros pavyzdys.Vienas iš nedaugelio - vykęs. Kodėl lietuviai negali turėti savo "Trijų muškietininkų"?

56012. einavejais2009-11-30 15:53
Labai gera recenzija - rami, pagarbi ir siūlanti aiškų skaitymo kontekstą.

56017. o dangaus kiaušiniai2009-11-30 20:12
daugiau tokių įžvalgių recenzijų!

56020. o2009-12-01 00:46
vis tiek Sabaliauskaitė geriau perprato XVII a. bajorų pasaulį, nors tu ką. Ir studiozai skinai man netgi labai įtikinamai atrodo, prisiminus, ką VU įnamiai išdarinėjo mieste. O jei kam trūksta intelektualių diskusijų pavaizdavimo, teskaito Jono Chrizostomo Paseko ar kokio Počobuto-Odlanickio memuarus, tai supras, kad kardas, o ne silogizmai buvo pagrindinis to meto argumentas.

56022. hej2009-12-01 05:04
Kaip supratau, esmė, kad baroko žmonės parodyti be tikrų religinių jausmų, tokie pat religiniai cinikai, kaip dabartinė dauguma. Padaryta eilinė krikščioniško religingumo parodija, iš kurios susikrauti pinigėliai. Tai kuo šitas romanas skiriasi nuo televizinių paistalų apie tikėjimą? Tuščias reikalas - bet jeigu kam patinka, labai prašom, mėgaukitės.

56023. menotyra2009-12-01 09:26
man regis, pagrindinė problema ta, kad filologai dirba tik su literatūriniais šaltiniais ir pamokslų tekstais, todėl turi susidarę labai siaurą, muziejinį, `vertybiškai aukštinantį` baroko vaizdą. Nieko keista, kad kai epocha pažįstama tik iš poezijos ir klebonų raštijos, Sabaliauskaitės nutapyta gyvybinga realistinė ir `ciniška` baroko panorama gali nejuokais trikdyti. Bet dėl šios priežasties tikrai nereikia rinktis auklėjamo, globėjiško tono rašant recenziją kolegei mokslų daktarei, ypač kai ši visa galva geriau raukia autentikoje ir šaltiniuose. Neskanu.

56024. littera2009-12-01 09:33
Del "menotyros" komentaro - o poezija ir "klebonu rastai" - tai jau ne autentika? :)

56025. to menotyra :-) 2009-12-01 09:43
Nuostabi fraze - "visa galva geriau raukia". Po tokios frazes visi Tamstos argumentai darosi dar labiau itikinami. Ypac toji formuluote - vertybiskai aukstinantis vaizdas. Sabaliauskaitei butu daugiau naudos be menotyros, kuri nesupranta, kad recenzijoje kalbama ne tiek apie vaizduojamo laikmecio tikruma, kiek apie praeities vaizdavimo ir santykio su ja buda. NB Menotyrai vertetu zinoti, kad filologai dirba su tekstais (placiaja prasme), o jeigu menotyra apie praejusius laikus gali suzinoti ne is tekstu, o is autentikos (kad ir kas po situo zodziu butu slepiama) ar dar ko - prasom, juk Uzurka dar nespejo visos istorijos aprasyti.

56040. el.paštas2009-12-02 00:42
Labai smagu, kai i diskusija isijungusi knygos autore pateikia idomiu detaliu. Tik nereikia taip jautriai reguoti ir matuotis, kuri didesne. Recenzente nemenkina romano, priesingai - ji vertina. Ir kartu kritiskai vertina barokines reklamos strategijas "paauksuoti auksa". Be proto puciant net geriausias daiktas gali tapti burbulu ir sprogti - visos musu kapitalizmo statybos yra puikus to pavyzdys. Laikykimes oriai.

56049. Vis tiek2009-12-02 17:20
Smulkmė yra šitas romanas sakau aš.

56055. <>2009-12-02 22:31
Kaip sakė Diuma (Dumas)- tėvas, daug kas prievartavo istoriją, bet ne kiekvienas jai padarė vaiką. Save, be abejo, Diuma priskyrė pastariesiems. Manau, kad Sabaliauskaitė tai padarė net geriau nei Diuma "Trijuose muškietininkuose". Kol kas yra tik vienas romanas, gal bus ir kitų? Gal ir kritikai/ės parašys?

56065. Tautietis2009-12-03 13:09
Regis dar neatšokom nuo „išprusimo“ cituoti rusų autorių mintis, o jau kaip povo plunksnomis recenzentė kaišioja lenkiškas. Gerai sako *Vis tiek - Smulkmė yra šitas romanas sakau aš. Pridedu - tokia ir recenzija.

56083. hiena2009-12-03 23:17
Gaila, kad kažkas priminė "Tris muškietininkus" - jau buvau besutinkanti, kad tebūnie, laikykim tą Silvą bent šiek tiek paskaitomu popsu, bet prisiminus Diuma letenėlės nusviro: kur jau ten "Silvai" iki "Trijų muškietininkų"... Paplėkęs džiūvėsėlis prieš mmmmmmmm pyragą

56084. tatanka2009-12-03 23:49
gal ko nesupratau, bet aciu

56085. tatanka2009-12-03 23:54
cia apie pyraga, juk visos gyvenimo nelaimes ir kataklizmai, pasirodo, del nesusipratimu, nesusikalbejimu, nesusisnekejimu, atsiprasau, kad esmi atviri. ir spontaniski, kad kitokie, nei kas bando ikisti i kazkokius remus. neskaicioau nieko, bet netycia ilindau i siuos komemtarus ir kazkaip praregejau, net zagseti pradejau

56086. tatanka2009-12-03 23:56
jei pradesit cituoti mane kaip save, susisapnuosiu

56094. qm2009-12-04 15:25
Bet juk romano pabaigoje visi pagr. herojai turėjo mirti. Ir tragiškai. O čia kažkoks "post-tvaninis" muiliukas. Kur karas, badas ir maras? Tai koks čia romanas, jei happy-endas? Ir dar... Nuo kada Vilniaus bernardinės klarisėmis pavirto? Čia gal dėl konspiracijos?

56098. Tautiečiui2009-12-04 21:57
Lenkiškos citatos recenzijoje yra organiškos. Pasigūglink, kas buvo Baka ir turbūt žinai, kas buvo Adomas Mickevičius.

56104. Tautietis2009-12-05 12:25
Aaa, Adomas Mickevičius dabar tampa organišku Trojos arkliu lenkizmui į Lietuvą. Regis tik Speičytė nusivažiavo į lankas su bajoriško knarkimo inspiracija.

56126. R2009-12-06 23:02
Analizuojant recenziją, matoma, kad joje tėra viena mintis- knyga netinkamai atspindi barokinį stilių- tačiau ši mintis pateikiama dešimtimis sakinių, ipinant bereikalingas citatas, tuščius, realiai nieko nereiškiančius ir tik vaizdo efektams sudaryti skirtus žodžius. Gal tai ir rimtos mokslininkės tinkamai parašyta recenzija, tačiau ją labai sunku skaityti ir tuo labiau suvokti. Sunku sutelkti dėmesį kai ištisos pastraipos kartoja tą patį ir tik tą patį.

56127. Trys šimtai dešimt2009-12-06 23:22
Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę. Mano nuomone, tokių knygų kaip "Silva Rerum" reikia kuo daugiau. Nes būtent nuo jų galbūt prasidėtų lindimas į tuos gilesnius klodus, dėl kurių virkauja recenzentė.

56129. Lo :-( 2009-12-07 00:57
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Visą šią recenziją su žemėm sumaišo neigiamas nusistatymas prieš reklamą, kuri iš viso neturėtų būti minima recenzijoje. Nes tai du skirtingi dalykai. Yra literatūra ir yra leidybos verslas. Autorius rašo, o leidėjas parduoda. Jei leidėjas neparduotų, bankrutuotų. O reklamoje, jei dar recenzentė nepastebėjo, kritika paprastai nėra reiškiama - tik liaupsinimas. Ar matėt McDonaldo reklamoje kur nors parašyta, kad nuo mėsainių greit užaugs antsvoris? Regis, kad ne. Leidėjai pasirūpino knygą pareklamuoti, o bet tačiau net ir labai reklamuojamas netikęs daiktas niekad neįgaus pardavimų pagreičio. Taip kad recenzentei reikėtų likti prie savo akademinių tarpplanetinių žodžių kupinos teksto analizės ir interpretacijos, o jau rinkodaros žaidimus palikti šios srities žinovams.

56130. taigi :-) 2009-12-07 07:59
Gerai parasyta recenzija. Nepikta, subalansuota ir tikrai be jokiu virkavimu. Zmones, daugeli jusu kankina kazkokia masine psichoze - kai jau kas nors pradedama be saiko girti (ar girtis), nebera ribu. Si recenzija nieko nejuodina ir nepaneigia - tik atkreipia demesi i dalykus, kuriuos tikrai visai verta pastebeti. O rase profesionali kritike, tai profesionaliu literaturologiniu stiliumi ir parasyta. Nesuprantu, ko cia nervintis.

56133. Andrius Užkalnis :-) 2009-12-07 11:16
Rašau "labai patiko", nes tai tikrai iliustratyvus pasisakymas, kuriame kaip mažame tulžies lašelyje atsispindi visa prarūgusios tautinio supratimo apie leidybą, knygas ir kultūrą esybė. Taupančiam laiką skaitytojui tereikia perskaityti antrą recenzijos pastraipą. Ten viskas, ko reikia: pavydas, pinigų skaičiavimas svetimoje kišenėje, filologės įžvalgos į rinkodarą ir dar šleikštokas apsimestinis susimenkinimas ("smulkučio šrifto vos įskaitomas tekstelis"). "Nebėra tokios būtinybės primygtinai girti ir siūlyti leidinio, kad tik pirktų" - taip, nes neduok Dieve parduos dar daugiau knygų už pinigus. Visiems žinoma, kad tikrai geros knygos yra tik tos, kurių niekas neskaito ir neperka (ir, ko gero, tos, kurių net niekas ir neleidžia, tos tai išvis pačios vertingiausios).

56147. A2009-12-07 17:57
Straipsnis labai jau pompastiskas kaip tokiai nykiai knygiukstei. KS romanas - pretenzingas ir kartu primityvus, vietomis kvepiantis plagiavimu (pasaulio pabaigos puota - skaitet Zadie Smith "White teeth"?). Negi tikrai kam sita "istorijos prieskonio" rasliava ar romanas, kaip cia vadinamas, galetu patikti? Turbut tikrai Lietuvoje truksta geru knygu kad isugdyti aukstesni skaitytoju skoni.

56185. Marija2009-12-09 17:17
Kiekvienas rašytojas gali kritikuoti, bet, deja, ne kiekvienas kritikas sugeba rašyti.

56199. Kritika 2009-12-10 01:20
Ne kiekvienas gabus rašytojas geba kritikuoti, ne kiekvienas gabus kritikas turi noro rašyti.

56203. Marija2009-12-10 10:14
Kai gabus kritikas nenori rašyti, tai jau tragedija. Taip pat kaip mokytojas, kuris nemyli vaikų ir nenori mokytis pats.

56215. braske :-( 2009-12-10 23:22
Neiveikiau iki galo, nes toks sprangus stilius, kad net neidomu skaityti.

56226. Asta :-) 2009-12-11 12:25
Neskaiciau knygos, todel negaliu pati ivertinti, bet tiesa sakant geram darbui JOKIA kritika nepakenks, tik pades. Todel kodel reikia bijoti profesionalios kritikos? Visu pirma autore turetu tik padekoti uz pastabas ir nematau nieko niekinancio nei smeizianciosioje recenzijoje, tuo labiau tulzies ar pinigu skaiciavimo... :) Galbut sios recenzijos kritikai dar per mazai recenziju skaite yra?? Kritiska recenzija dar nereiskia, kad nuvertinamas darbas. Ji turi pabrezti pliusus ir tuo labiau minusus, kurie turi pasitarnauti autoriui kaip konstruktyvi kritika. Na, o ar knyga tikrai vertinga, parodys laikas ir daugiau kritikos bus tik nauda, geras kurinys pragyvena visas blogas kritikas, to ir nuosirdziai linkiu:)Tik gal reikia tureti pagarbos truputi pries savo darbo profesionalus? JUk ju pareiga yra pasakyti kas gerai ir kas blogai, ir atleiskit, bet daugeliui is musu dar labai toli iki to ziniu lygio kuri turi gerbiama recenzente. Gaila, kad daugelis dabar paskaites keleta knygu ir panarses internete jau jauciasi protingesnis uz literaturologa...

56249. Pavarges :-) 2009-12-12 16:11
Niektauzos.

56250. naftalinas2009-12-12 16:17
panašu, kad recenzentės spintoje yra ne vienas megztas sijonas.

56288. albumelis :-( 2009-12-14 13:06
del dievo meiles, kaip nuobodu! ir dar neprofesionalu. vadinas, Brigitai neaptiko. ak, kaip graudu, kad is tos subjektyvios nemeiles taip ispeikti norisi....

61121. kritiška2010-07-06 14:47
Susireikšminimo komizmo esama ie rezenzijoje. Ypač toje imituojamoje atsiprašinėjimo intonacijoje, pačios rezenzentės-visažinės uzurpuojamoje pozicijoje - "kad (...) nebūtų painiojamas su kitomis žiūrėjimo galimybėmis ar pristatomas kaip kas nors kita"

61140. simas2010-07-07 08:42
zodine diareja, ne kitaip... eikite jus filologe pas fizikus geriau...

66537. Elė :-( 2011-03-05 15:55
Prisipažinsiu neperskaičiau knygos iki galo, nes Pavargau, o taip daug tikėjausi. Kada pradėjau kalbėti apie romaną su draugais, mano emocijos sujaudino net tuos, kurie šiuolaikinių liet. romanų neskaito. Tai gal yra apie ką kalbėti, jei emocijos tokios ryškios. Manau akcentas toks – romanas parašytas vaizdiniais tam kad būtų vartojamas. Man priminė 3D "making" filmus, kur įtaigiai įpiešiamas virtualus vaizdas. Gal ir Lietuvoje kas nors nufilmuos šį kūrinį, nes toks tokį turėtų traukti. Kas liko nepastebėta, tai dievo ar dvasios nebuvimas, kas visiškai netinka istoriniam romanui. Jos kūrinys ir herojai ir piešiamas pasaulis neturi sielos. Visi nuspalvinti paveikslai – jos neblogos vaizduotės kūriniai, bet niekas nesujaudina, kaip spektaklyje, kur vis jauti sceną. Erzina tie istorinių dokumentų aprašų intarpai. Esu daug archyvinių dokumentų skaičiusi, ir tai jos knygoje viso labo prisegta kaip iliustracija. Kokia tų terminų prasmė? Bajorų šeima visiškai negyva, charakteriai kaip už stiklo patalpinti. Nei jie turi pareigų, nei žino dėl ko gyvena. Keisčiausia man iliustratyvaus apsiblaususio bajorėlio figūra, kada aplinka ir varguoliai patalpinti vaizdingame katarsyje: ryškūs, net ir klaikūs. Yra siužetas: didiko name šveičiama asla, gramdomas purvas - man primena Žemaitės kūrybingai atskleistą baudžiavą ir jau apdainuotą valstiečių buitį socializmo leistuose kūriniuose. Skaičiau bajorių Puzininos, Tyzenhauzaitės istorinius romanus, negalėjau atsitraukti nuo aprašomų vaizdų, jie tiesiog įtraukia į įtaigų šalies istorinį audinį, kur kiekviena asmenybė turi pareigas šeimai, tautai, tėvynei, dievui. Juose nėra siurrealistinių siaubų, bet šviesa ir tamsa grumiasi tokiose plonybėse, kad atrodo kvėpuoji to šimtmečio oru, išgyvenimais. Va ta dvasia… jokia dvasia Silva Rerum taip ir nenuausta. Nejaučiu brokinio kilimo. Visi sumaitoti kažkokiame tamsiame dvasiniame purve, į išorę išversti tik viduje esantys viduriai (21 amžiaus relikvijos). Man atrodo, krikščioniškoje aplinkoje gyvenanti tos epochos karta, net tamsiausioje kertelėje matė prošvaistę, giedrą. Bet tautai dabar penktasis laikraščio puslapis įdomiausias, kodėl jos tuo nepamaitinti. Tai kaip menas gelbės pasaulį? Tiesiog išleista romano 2 dalis (neskaičiau) privertė mane paieškoti ką kiti apie tai galvoja. Pagarbiai, Elė

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:30:32 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba