Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-11-27 nr. 3261

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• HANS MAGNUS ENZENSBERGER.
utopija
26
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• ARVYDAS JUOZAITIS.
Ugninis Azerbaidžanas
8

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Vokiškoji laisvės prizmė (II)
• SVEIKINAME!

LITERATŪRA 
• KAROLIS BAUBLYS.
„Tik raidžių skeveldros sulipdo vakar ir šiandien“
2

KNYGOS 
• BRIGITA SPEIČYTĖ.
Uodas, menka bjaurybė, arba Smulkiu šriftu apie Silva rerum
48
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pjesių skaitymai: jėgų pasitikrinimas
2

DAILĖ 
 Su dailininku ir rašytoju ROMUALDU LANKAUSKU kalbasi VIDAS POŠKUS.
Kai plunksną keičia teptukas...
3

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Andrius Žlabys skambina J. S. Bacho partitas
3

KULTŪRA 
• RIMANTAS VINGRAS.
Rudens paralelės: Didžiosios depresijos kultūros programos JAV
• VIDAS BAREIKIS.
„No Theatre“, „No Concert“!

KINAS 
• RITA VALIUKONYTĖ.
J. Meko filmas-instaliacija „Lietuva ir Sovietų sąjungos žlugimas“
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Horizontai

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Žodis
11

POEZIJA 
• LIDIJA ŠIMKUTĖ.
6
• LINA NAVICKAITĖ.
3

PROZA/Apsakymo konkursas 
• AKVILĖ JARMALAVIČIŪTĖ.
Naivumas intymumo
8

VERTIMAI 
• ALBERTS BELS.
Nacionalinės vertybės
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• AUSTĖJA ADOMAVIČIŪTĖ, MONIKA MEILUTYTĖ.
„Dekalogų“ festivalis mezgė dialogą
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• ŠARŪNĄ BANEVIČIŲ kalbina SIMONA SMIRNOVA.
Šarūnas Banevičius: visas mano gyvenimas yra stebuklas
11

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ.
„Filologijos ruduo“ sulaukė 30-ties!
4

KRONIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Latvijos šventė

SKELBIMAI 
• Apie festivalį „Panevėžio literatūrinė žiema 2009“8
• PRENUMERATA

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Amžina mano meilė
2

DAILĖ

Kai plunksną keičia teptukas...

Su dailininku ir rašytoju ROMUALDU LANKAUSKU kalbasi VIDAS POŠKUS

[skaityti komentarus]

Esate ne tik rašytojas, bet ir tapytojas. Galbūt reikėtų formuluoti atvirkščiai: pirmiausia tapytojas, pas­kui –­ rašytojas? Ar abi kūrybos sritys Jums vienodai svarbios? Kuo save laikote pirmiausia?

Netyčia atspėjote, kad mane pirmiausia reikėtų laikyti tapytoju. Kodėl? Seniai, mokydamasis Plungės vidurinėje mokykloje, domėjausi menu ir buvau pasišovęs tapti dailininku, ketinau vykti į Kauno meno mokyklą, bet iš to sumanymo dėl nepalankių aplinkybių nieko doro neišėjo... Bet potraukis tapyti nedingo. Tuo metu pradėjau ir rašinėti, taikydamas į literatus. Norėjau tapti ir dailininku, ir rašytoju, taip vėliau ir nutiko. Juokaudamas esu sakęs, kad priešpiet dabar esu rašytojas, o popiet – dailininkas. Rašymą nuo tapymo visada aiškiai atskiriu, nes tapybai literatūros nereikia. Ji nieko nepasakoja ir neprivalo šio darbo imtis, palikdama jį literatūrai.

Žvelgdamas į Jūsų paveikslus, skaitydamas noveles ir apsakymus, norėčiau brėžti paralelę tarp abstrakčiojo ekspresionizmo tapybos ir „beat generation“ prozos. Abu šie reiškiniai formavosi tuo pačiu metu. 1961 m., kai ėmėtės dažų, kartono ir teptukų ir išleidote pirmąsias apysakas, Jackas Kerouacas buvo parašęs „Kelyje“, „Dharmos valkatas“, „Daktarą Saksą“, o „didysis varvintojas“ Jacksonas Pollockas buvo nutapęs „Mėlynus strypus“, „Rudens ritmus“, „Velykas ir totemą“.

Tų sąsajų negalėjo nebūti. Meno ir literatūros raidai Vakaruose nebuvau abejingas, stengiausi iš užsienio gauti knygų anglų ir vokiečių kalbomis, buvau susižavėjęs džiazu. Taip atsirado apysaka „Džiazo vežimas“, atspindinti vakarietiškas tendencijas, laisvės siekimą. Atvirai šio nusiteikimo kūryboje nedeklaravau. Viskas slypėjo potekstėje. Bet skaitytojas nutuokė, kaip reikia suprasti kūrinio turinį, tad rašytojas nekalbėjo į tuštumą. Drąsesnis jo žodis buvo visada laukiamas, kai visaip gudraujant pasisekdavo prasmukti pro cenzūros užtvaras.

Kodėl pasirinkote abstrakčiai ekspresyvią tapyseną?

Tą lėmė man artima estetika, užsienio autorių knygose išdėstyta abstrakcionizmo teorija. Jokia kita meno kryptis netraukė, tai suvokiau anksti. Nutapęs kelis natiurmortus, mečiausi į išgrynintą abstrakciją. Galėjau taip pasielgti, nes pajamų iš dailės nesitikėjau. Buvau laisvas, niekam neįsipareigojęs. Bet tai reiškė, kad į oficialias pa­rodų sales niekada nebūsiu įsileistas... Kai rengiau parodas atsitiktinėse, „neparodinėse“ erdvėse, dvi iš jų („Vagos“ leidykloje, Miestų statybos projektavimo institute) buvo skandalingai likviduotos. Tad apie kokį „tylųjį modernizmą“ šiandien reikėtų kalbėti? Šis terminas netikslus. Tyla reiškia tylą, konformizmą, sąmoningą prisitaikymą, bet ne atvirą konfliktą su režimu. O konfliktas buvo neblėstantis ir ilgalaikis, kol galiojo įvairūs draudimai. Į kompromisus tapyboje nesileidau, tad likau vienišas autsaideris. Buvo ir daugiau į mane panašių, nors jie turėjo didesnes galimybes, kurias teikė dailininko diplomas ir LDS nario statusas. Į tai nebandžiau pretenduoti. Lietuvoje dailininku laikomas tas, kas įsigijo atitinkamą diplomą...

Abstrakcionizmas buvo paskelbtas ideologine diversija. Baisus dalykas! Todėl apie jo toleravimą nevertėjo nė svajoti. Abstrakcija buvo didžiausias ir grėsmingiausias iššūkis socrealizmui ir apgailėtiniems jo adeptams, protesto prieš sistemą išraiška ir drastiškas posūkis į dvasinę nepriklausomybę. Valdžia nebuvo tokia kvaila, kad šito nepastebėtų. O provincialios mąstysenos socrealizmo baudžiauninkams (dažniausiai ribotų gabumų) abstrakcionizmas buvo pagiežos ir paniekos objektas.

Kas yra abstrakcija vaizduojamoje dailėje? Ar tai tik spontaniški spalvinių dėmių ir linijų deriniai, ar kas nors daugiau?

Tai pirmiausia kompozicija (kaip muzikos kūrinio), pasižyminti atitinkama struktūra ir ritmu. Atsisakiusi figūratyvumo, abstrakcija nieko nepraranda, ji tik išplečia tapytojo galimybių ribas, nebepriklausydama vaizduojamai dailei, kadangi ji ne vaizduoja, bet išreiškia: pasaulėjautą, nuotaiką, dvasinę būseną, egzistencinę būties sampratą etc.

Ką laikytumėte savo tapybos Mokytoju? Ar tapybos (ypač abstrakčios) –­ kaip ir poe­zijos – galima išmokti ir ar būtina mokytis?

Konkretaus mokytojo neturėjau, dailės instituto ar akademijos neteko lankyti. Mano geriausias mokytojas buvo viso pasaulio menas, matytas Europos, Amerikos ir Japonijos muziejuose ir galerijose. Tapybos negalima išmokti. Tačiau, jei nori pasiekti geresnį rezultatą, privalai nuolat lavinti skonį, grožio jausmą, geriau pažinti meną. Dabar skelbiama, kad menininku gali būti kiekvienas, vadinasi, talentas nereikalingas. Bet apsišaukėliai, užsiėmę meno profanavimu, žino, ką daro: šiandien pasaulyje svarbiausia ne talentas, kūrybiškumas ir savitumas, –­ viską lemia reklama ir įvaizdis. Tai palaima šarlatanams, kurių visur pilna, ne tik Vilniaus ŠMC.

Ką tapybos požiūriu laikytumėte bendraminčiais?

Jų ne tiek daug tarp Vilniaus mūrų, bet nevalia nepaminėti „Individualistų“ grupės, kuriai priklausiau. Sambūris buvo gana draugiškas ir jaukus, surengėm nemažai įdomių parodų. Gaila, nunyko, bet gal dar atkus? Plintant niveliacijai, akcentavome individualybės svarbą kūryboje, o tai juk aktualu.

Iš užsienio dailininkų labiausiai vertinu ryškiąsias modernizmo figūras, kurios iškilo menui išsivadavus iš suplėkusio akademizmo. Ch. Miró, P. Klee, P. Picasso, V. Kandinskis, E. Nolde, E. Munchas, G. Braque’as –­ mano mėgstamų ir vertinamų dailininkų sąrašas tuo neapsiriboja. Iš lietuvių dailininkų artimiausiais laikyčiau P. Domšaitį, V. Vizgirdą, K. Šklėrių, A. Galdiką, P. Gailių, V. Kisarauską, V. Kasiulį, iš Amerikos grįžusius K. Varnelį, P. Lapę, V. Igną. Deja, dviem pastariesiems (ir ne tik jiems) neatsirado vietos Nacionalinėje dailės galerijoje... Neįvertintas liko ir P. Domšaitis, nors užsienyje išgarsėjęs kaip puikus tapytojas, dalyvavęs daugybėje parodų su vokiečių ekspresionistais. Lietuvoje nuolatos garbinami vienas ar du stabais paversti dailininkai. O kiti kūrėjai ignoruojami ir pamirštami. Ar dažnai dabar prisimenamas, pavyzdžiui, T. K. Valaitis?

Ką pasakytumėte apie spalvą savo kūryboje? Ypač įdomi ir reikšminga Jūsų kompozicijose mėlyna spalva.

Tapybos esmė yra spalvos ir jomis sukuriamos formos, todėl spalva man svarbi. Į paveikslą ji patenka tiek iš pasąmonės, tiek ir apgalvotai pasirinkus, ypač tada, kai kompozicija koreguojama, šalinant jos trūkumus, išryškėjančius truputį vėliau. Jaunystėje domėjausi spalvų psichologija, tad apie jas kai ką žinau. Kiekvienas turime mėgstamą spalvą. Turbūt dažniausiai naudoju mėlyną ir žalią, juodą taip pat. Ji padeda formuoti struktūrą. Spalvos mus nuolat veikia. Jos net gydo. Pagaliau pasaulyje nėra daikto, kuris neturėtų spalvos. Štai kur stebuklas! Spalva tapyboje –­ dvasinės dailininko būklės atspindys. Tapydami tartum rašome vidinio gyvenimo dienoraštį.

Gal tapybinėje abstrakcijoje ne veltui bandoma ieškoti garso ir vaizdo analogijų? Ar susietumėte savo tapybą su džiazu? „Bitnikiškiausią“ apysaką „Džiazo vežimas“ – dedikavote būtent jam...

Mano tapyba turi aiškių sąsajų su muzika. Kas yra abstrakcionizmas, jei ne spalvų muzika? Kaip kompozitorius naudoja garsus, taip tapytojas –­ spalvas. Tai ir buvo mano idée fixe. O muzika (gera) man daug padeda. Ji inspiruoja ir atpalaiduoja vaizduotę, sustiprina ritmo pojūtį, kuris ypač būdingas džiazui. Prie molberto kai kada elgiuosi kaip džiazo muzikantas, improvizuoju. Improvizacija stimuliuoja vaizduotę. Galbūt talentas yra proporcingas vaizduotės galiai. Jei ši skurdi, blankus ir kūrybinis rezultatas.

Papasakokite apie savo kūrybinį procesą.

Kūrybos procesas (tai skamba nelabai poetiškai) priklauso nuo sėkmės ar nesėkmės prie molberto. Kartais jis greitas, kai kada tampa beveik kankyne. Buvo atvejų, kai prie paveikslo teko grįžti dvidešimt ar daugiau kartų. Kompozicija smarkiai pasikeisdavo arba būdavo sunaikinama. Toks darbas reikalaudavo didelių pastangų ir alinančios įtampos. Visada klysta tie, kurie mano, kad abstrakti kompozicija – tai lengvas ir neatsakingas patepliojimas, kurio sėkmingai gali imtis vos ne kiekvienas. Nesąmonė! Niekalą pagaminti lengva, bet vertingas kūrinys neatsiranda lyg kiaušinienė keptuvėje, nors ir ją reikia sugebėti vykusiai iškepti...

Tapau akriliniais dažais. Jais, ko gero, pirmasis ir pradėjau tapyti dar senais sovietiniais laikais, aprūpintas bičiulių iš užsienio mainais į lietuviškas knygas. Vienos kompozicijos –­ ant drobės, kitos –­ ant kartono ir popieriaus. Pravertė įvairi medžiaga, buvusi po ranka. Didesnis formatas padiktuoja ir atitinkamą sumanymą, jis malonesnis už nedidelių matmenų kompozicijas, teikia daugiau galimybių, bet greičiau patuština piniginę... Tačiau negi dėl šito jo vengsi?

Ko reikia gerai kūrinio kompozicijai? Kada baigiate darbą ir (ar) būnate patenkintas rezultatu?

Gera kompozicija susiformuoja tada, kai visi jos elementai yra ten, kur ir turi būti, kai niekas nekliudo harmoningai darnai. Darbas baigiamas, kai prie jo nieko nebereikia pridėti ar pašalinti. Tačiau kiekvienu atveju būtina siekti kuo didesnio tobulumo. Menas nepakenčia lengvabūdiško požiūrio. Jei elgsies netinkamai – nedaug laimėsi, nepasieksi kokybės. O tai svarbiausia. Pasaulis ir taip pilnas įvairiausio populistinio šlamšto. Drįsčiau tvirtinti, kad kūrybai rimtai atsidavęs tapytojas – magas su teptuku rankoje, stebukladarys, todėl privalo garbingai pateisinti vardą.

Ką manote apie menininko ir auditorijos santykį? Kam kuria menininkas? Sau, žmonėms ar „į stalčių“?

Dailininkas kuria ir sau, ir kitiems. Tačiau ar jo darbų pasigendama? Neatrodo, kad Lietuvoje menas būtų reikalingas ir brangus, ir lietuviai, būdami užkietėję materialistai, giliau juo nesidomi. Publikos skonis primityvus, miesčioniškas ir neišlavintas, orientuotas į kičą. Lietuvis greičiau už nemenką sumą įsigis veislinį katiną, negu pirks paveikslą. Kur mūsų kolekcininkai? Kur privačios ir naujos valstybinės kolekcijos, normali meno rinka? Gausybės visokių fondų ir bankų parama mūsų dailininkams? Vykusiai organizuojami aukcionai? Laidos per televiziją ir radiją apie šiuolaikinį meną, kad žmonėms tai nebūtų terra incognita, tamsus ir nepažįstamas miškas? Pagaliau – kokia dailininko padėtis tėvynėje? Ji apgailėtina, todėl Lietuva dailininkui yra gana nyki ir atgrasi šalis, iš kurios jis priverstas bėgti, jei nenori būti nuolat žeminamas, ignoruojamas, nevertinamas ir nustumtas į skurdžiausius visuomenės sluoksnius. Tai slegianti situacija. Puikiai jaučiasi ir klesti tik grobuoniško kapitalizmo rykliai ir biurokratizmo tranai, šimtatūkstantinė brangiai apmokamų valdininkų armija. Ką visa ši klika turi bendra su menu ir kultūra? Kaip korupcijos ir kai kurioms įtakingoms arba savoms personoms skirto padlaižiavimo nevengiančioje LR kultūros ministerijoje suvokiama kultūra? Kokie „šviesuoliai“ ten darbuojasi? Na, o ministras žvelgia į šalies kultūrą nuo marinuotų agurkų stiklainio...

Sovietmečiu su savo tapyba buvau „už borto“, ir tai manęs nė kiek nestebino. Tačiau ir šiandien jaučiu neslepiamą priešiškumą. Štai vasarą „Arkos“ galerijoje vyko apžvalginė paroda: 1960–2009 „Abstrakcija ir ekspresionizmas – dvi Vilniaus tapybos tradicijos“, ir ką gi, – nei jos kuratorė R. Jurėnaitė, nei kuratorės asistentė I. Koncytė nesiteikė man pasiūlyti parodoje dalyvauti, nors vienas iš pirmųjų anuomet, dar septintojo dešimtmečio pradžioje, ėmiau tapyti ekspresyvias abstrakcionistines kompozicijas. Nesuprantu, kodėl nusipelniau akivaizdaus ir paniekinančio ignoravimo, noro nutylėti ir pažeminti. Nebuvau kviestas į jokią neseniai Vilniuje veikusią didelę parodą. Tuo tarpu vokiečiai, išvydę mano tapybos albumą, pasiūlė vieną ar net kelias parodas Vokietijos miestuose. Pavasarį tariausi ir dėl pa­rodos Paryžiuje, kur solidi galerija parodė daug palankumo. O ko tikėtis Vilniuje? Turbūt nieko, tik nepagarbos ir abejingumo. Taip elgiamasi ir su mano knygomis: net trys, išleistos pastaraisiais metais, spaudoje nebuvo net paminėtos.

Kas yra menininkas – mokytojas, amatininkas, verslininkas?

Menininkas, jei jis ne apsišaukėlis, nėra ir negali būti nei amatininkas, nei verslininkas ar apsukrus vertelga. Tai pašaukimo vedamas žmogus, keistuolis, negalintis nekurti net ir tada, kai jo triūsas tamsios minios nepageidaujamas ir nevertinamas. Čia ir glūdi egzistencinės prasmės paieškos. Juk menininkas gyvena tam, kad kurtų, o kuria tam, kad gyventų. Kitų, reikšmingesnių paskatų, lyg ir nebelieka.

 

Skaitytojų vertinimai


56089. cholera2009-12-04 11:41
ka gi, gerb. Vidai, kada gi deramai subresit ir patvirtinsit daktaro varda- cia lds nuovarisai Nidoj pliku pasturgaliu teplionem inspiracijas jums zadina, o cia Lankausko dvasines subtancialijos virpejimui pagarba atiduodat.. ?

56114. Gritenastocholera2009-12-06 12:52
Pavyzdys visuomet uzdega.

56116. sick 2009-12-06 13:32
man Vido terliojimasis su Nidos plenero chebra irgi atrodo keistas...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:30:31 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba