Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-11-27 nr. 3261

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• HANS MAGNUS ENZENSBERGER.
utopija
26
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
 ARVYDAS JUOZAITIS.
Ugninis Azerbaidžanas
8

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Vokiškoji laisvės prizmė (II)
• SVEIKINAME!

LITERATŪRA 
• KAROLIS BAUBLYS.
„Tik raidžių skeveldros sulipdo vakar ir šiandien“
2

KNYGOS 
• BRIGITA SPEIČYTĖ.
Uodas, menka bjaurybė, arba Smulkiu šriftu apie Silva rerum
48
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pjesių skaitymai: jėgų pasitikrinimas
2

DAILĖ 
• Su dailininku ir rašytoju ROMUALDU LANKAUSKU kalbasi VIDAS POŠKUS.
Kai plunksną keičia teptukas...
3

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Andrius Žlabys skambina J. S. Bacho partitas
3

KULTŪRA 
• RIMANTAS VINGRAS.
Rudens paralelės: Didžiosios depresijos kultūros programos JAV
• VIDAS BAREIKIS.
„No Theatre“, „No Concert“!

KINAS 
• RITA VALIUKONYTĖ.
J. Meko filmas-instaliacija „Lietuva ir Sovietų sąjungos žlugimas“
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Horizontai

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Žodis
11

POEZIJA 
• LIDIJA ŠIMKUTĖ.
6
• LINA NAVICKAITĖ.
3

PROZA/Apsakymo konkursas 
• AKVILĖ JARMALAVIČIŪTĖ.
Naivumas intymumo
8

VERTIMAI 
• ALBERTS BELS.
Nacionalinės vertybės
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• AUSTĖJA ADOMAVIČIŪTĖ, MONIKA MEILUTYTĖ.
„Dekalogų“ festivalis mezgė dialogą
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• ŠARŪNĄ BANEVIČIŲ kalbina SIMONA SMIRNOVA.
Šarūnas Banevičius: visas mano gyvenimas yra stebuklas
11

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ.
„Filologijos ruduo“ sulaukė 30-ties!
4

KRONIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Latvijos šventė

SKELBIMAI 
• Apie festivalį „Panevėžio literatūrinė žiema 2009“8
• PRENUMERATA

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Amžina mano meilė
2

PUBLICISTIKA

Ugninis Azerbaidžanas

Lyg ir nieko ypatinga, 2009 metų spalis, pas azerus

ARVYDAS JUOZAITIS

[skaityti komentarus]

Vykti į Azerbaidžaną? Kam, kodėl? Dabar?!

Nei vyktum, nei svajotum. Gal ir pažvelgtum ton pusėn, jeigu išgirstum, kad Kaukaze prisikelia močiutės dvasia ar ima šaukti pabėgusi meilė. Bet dabar ten tylu. Tad numoji ranka, – tegul sau tylu. Kai 1991 metais po imperijos griuvėsiais liko SSRS nuolaužos, lankytis buvusiose pietų ir rytų provincijose – anomalija. Kelionė primintų bandymą užšokti ant ledo lyties, kuri ir tirpsta, ir tolsta nuo mūsų krantų. Tokių lyčių dabar ištisi karavanai, visos teritorijos anapus Ukrainos. Tolsta nuo mūsų ir Kaukazas su savo trimis valstybėmis, tolsta ir dešimtys kalniečių tautų Rusijos papilvėje, tolsta ir Kaspijos jūra, jau nekalbant apie audringąsias Vidurinės Azijos diktatūras anapus jūros. Ten, sakoma, net ne valstybės, o kažkokie „tanai“. O kur dar Sibiro platybės?! Ak, tie mūsų širdžių tyrlaukiai – ir jie tolsta.

Tačiau 2009 m. spalio 11 diena vis dėlto perlaužė laiko antspaudą ir priartino tą keistą anomaliją. „AirBaltic“ lėktuvas metė mus ant atskilusios imperijos lyties. Per keturias ore ištirpusias valandas „Boingas 737“ nutrenkė mūsų komandą iš Rygos oro uosto į Apšerono pusiasalį. Ant įsikirtusio į Kaspijos vandenis iškyšulio.

Nuo lėktuvo trapo jau įkvėpėme į plaučius spalio asfalto tvaiką. Išsyk supratome, kad čia ne juokai, jeigu į veidą trenkia drėgnas tropikų vėjas, kuris alsuoja ne Baltijos krize, o amžina gyvybe. Visos akys, kurios ėmė žvelgti į mus Baku Gaidaro Alijevo oro uoste, nė iš tolo nepriminė krizės suėstų Europos akių – jos buvo žvitrios, aštrios ir godžios. Juodos ir rudos. Vien rudos ir juodos – be išimčių. Visą savaitę viešėjome azerų žemėje ir jautėmės joje kaip albinosai. Nors bandėme priprasti prie tų akių, bet nepavyko. Ir vargu ar būtų pavykę net likus ten nugyventi visą amžių. Prie svetimo kraujo ir svetimos rasės nepriprantama, su ja tik susitaikoma. Kaip su gamtos jėga, kuriai tenka paklusti.

Gamtos stichijas sutikdavome kiekviename žingsnyje. Jos priversdavo sustoti šaligatvio viduryje kaip įkaltiems, ypač prieš rengiantis pereiti gatvę. Kai pro akis lekia akla metalo lavina – kur dingsi? Nesvarbu, kad prieš tavo nosį –­ perėja, pažymėta „zebru“ kaip Europoje. Bet čia ne Europa, eiti neverta – kirs pirmoji mašina. Ir nors atvykome į Europos XV Fair Play kongresą, o Azerbaidžanas – šio judėjimo narys, vis vien čia ne Europa. Net šaligatvis, ant kurio reikia ropštis kaip ant sienos, – ne Europa. Jeigu miesto valdžia nebūtų pakėlusi jo krašto puse metro virš važiuojamosios dalies, pėstieji ir šaligatviu vaikščioti negalėtų. Automobiliai liptų tiesiai ant šaligatvių. Čia taip reikia, čia gerbia tik tą, kuris stipresnis, kuris „turi“ daugiau garbės. Trijų milijonų sostinėje kas antras turi daugiau teisių.

Čia valdo ne polis, vadinasi, ne policija, čia valdo rangai – vardai, pareigos, pinigai. Vadinasi, privilegijos. Jeigu žmogus sėda prie vairo, tai jis turi ne teises, o privilegiją. Kartais tai būna pažymėjimas, liudijantis darbą valstybės tarnyboje, kartais – automobilio valstybinis numeris, kuris įpintas į policininko akių tinklainę kaip Korano sura. Policininko atminties tinklainė žino, kad bausti negalima nieko. Galima tik pareikalauti „leidimo šitai daryti“. Jeigu žmogus tokio neturi, jis atkiša kelis manatus (azerbaidžaniečių piniginis vienetas manat ir reiškia „pinigą“, kurio vienetas lygus vienam eurui). Visa tai akivaizdu, regima, neslepiama. Tai demokratija, liaudies valdžia. Ši valdžia liudija visuomenės kraujotaką ir aukštą arterinį spaudimą.

Po Baku mus vežiojęs valstybinės muitinės ir Olimpinio komiteto šulas Chazaras didžiavosi, kad jo niekas niekuomet nesustabdys. Nes jis, pirma, dirbęs kelių policininku, antra, jis yra pasaulio čempionas, o ir apskritai jis – neliečiamas asmuo, nes yra prezidento tarnybos žmogus. Nes prezidentas Ilhamas Alijevas – Olimpinio komiteto prezidentas. Žodžiu, Chazarą pareigos įpareigoja daryti tai, ką jis laiko reikalinga daryti. Todėl ir savo sūnui, kuriam tik septyniolika, nupirkęs automobilį ir leidžia važinėti vienam. Be teisių. Nes to automobilio numeris – taip pat valstybinis, policijos atminties tinklainėje.

Net nestebina, kad miestas skendi automobilių klaksonų skleidžiamuose garsuose. Chazaras vežiojo mus, nepaisydamas jokių eismo taisyklių, ir pypsėjo, ir signalizavo, vis išlėkdamas į priešingą eismo juostą, užlįsdamas kaimynui prieš nosį. Nes jis turi teisę. Baku gatvėse net visuomeninio transporto autobusai (čia tik jie karaliauja gatvėse – nėra nei troleibusų, nei tramvajų, požemiai paliekami metro) dusliai pypsi ne prasčiau už Chazarą. Ir lenda kaip tankai, prigrūsti žmonių, į plieninį srautą – nepaisydami kaimyno automobilio.

Stebino tik viena: kodėl jie visi paiso raudono šviesoforo signalo? „Raudona –­ tai šventa mūsų šviesa“, – pasakė Chazaras.

Raudona spalva – tai ugnies jėga, Od –­ azerų židinys, šeimos ir tautos charakterio branduolys. Liepsna įpiešta į aštuoniakampės žvaigždės vidurį, kuris –­ pačiame Azerbaidžano valstybės herbo centre. Raudona – vidurinioji tautos ir valstybės vėliavos juosta. Sujungianti tautos santarvę su islamu. Suvienijanti mėlyną vėliavos juostą su žalia.       

Sostinės vardas Baku reiškia „vėjų miestą“. Pusantro tūkstantmečio metų, kai ant jūros kranto šlaitų ėmė kurtis gyvenvietė, laikas čia stovi. Jis atpučiamas tik kaip vėjas. Iš anapus Kaspijos, Turkmėnistano stepių. Kaitra čia sumišusi su Kaspijos naftos syvais. Todėl nuolat sakoma, kad ne tik musulmonų viziriai, bet ir Zoroastro žyniai čia atkakliai stebėdavo vėjo ir ugnies žaismą įlankos smėlyje, dulkių stulpuose. Visi visuomet sunerimdavo, kai vėjas nutykdavo ar visai mirdavo. Mums viešint, tik kelios dienos buvo vėjuotos, o keturios – be jokio vėjo. Mūsų šeimininkai įtartinai žvairavo į mus tas keturias dienas. O mes jautėmės lyg rugpjūčio popietę Aukštaitijos atole.

Rudų ir juodų akių jūra vieną dieną vos nesuplojo mūsų penketuko į asfaltą. Miesto centre į akis pliūptelėjo tarsi ugnikalnio lavina. Nutiko tai prie Ekonomikos universiteto, šalia skersgatvio prie buvusių Rusijos generalgubernatoriaus rūmų, anapus gražuolės miesto Rotušės (pastatytos, beje, 1904 metais ir labiau primenančios Didžiosios Britanijos naftininkų valdžią negu Rusijos imperiją). Taigi ten, šalia Azerbaidžano Mokslų akademijos, mus prarijo išvirtusi į gatvę jaunuolių minia. Tai buvo vien jauni vyrai, tarp kurių merginos – tik įaustos į juodą spalvą margos kilimo gijos. Aišku, kad ką tik pasibaigė paskaita, ir jaunas kraujas išsivadavo iš auditorijos sienų. Kas antras jaunuolis godžiai griebė cigaretę, traukė pirmąjį dūmą. Kiekvienas profilis priminė peilį, pjaunantį baltą dieną. Akių žvilgsniai – durklai. Per kelias akimirkas mus suvarpė ir supjaustė valingi jauni žmonės, ir nebeliko jokių abejonių, kad visi jie žino, ko nori iš gyvenimo. Nieko panašaus nebepamatysi šalia Europos universitetų, kur vyrauja amžinas ruduo, išglebimas, krizė ir internacionalas, – kur niekam niekas nebrangu. Ir viskas nuobodu.

Azerbaidžanas – Turkijos šešėlis ir SSRS svarsčiai. Mūsų negalėjo nenuvežti prie azerų „Kemalio Atatiurko“ –­ Gaidaro Alijevo kapo, į nusipelniusių  visuomenės ir valstybės veikėjų kapines. Jos įrengtos įkalnėje, šalia Mili Medžliso, šalies Parlamento. Bronzinio tautos tėvo figūra stovi blizgančio akmens aikštelėje, pakilusi virš visų paminklų ir kapų. Jos fone –­ Azerbaidžano žemėlapis. Priešais, už vieno aptvaro, – dar trys kitos skulptūros: „tautos tėvo“ žmona, tėvas ir tėvo brolis.

Gaidaras Alijevas – SSRS imperijos šulas, Kremliaus figūra. L. Brežnevo laikais buvęs absoliutus komunistinio satelitinio Azerbaidžano vadovas, 13 metų – CK I sekretorius, KGB vadovas, pagaliau –­ ir SSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas. Su perestroika sulaukė pensijos, vadinasi, ir vilos pamaskvėje, algos, apsaugos ir taip toliau. Bet kraujas nerimo, ir jis nesutiko likti ramybėje. Nugyventi amžių Rusijos širdyje?

Tad skrydis namo, į Nachičevanę. Autonominę Azerbaidžano sritį. Ten pensininką bemat „išrinko“ autonominės Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Oponentai – Liaudies frontas su Abulfasu Elčibėjumi priešakyje tuo metu draskė komunistus po visą šalį, draskė ir šalį. Prasidėjo armėnų pogromai, Stepanakertas, vėliau – karas su Armėnija Kalnų Karabache. Azerai pasirodė esą prasti kariai ir netruko prarasti 20 % SSRS jiems paliktos respublikos. Bet ir to buvo maža: likusi šalies dalis ėmė skaidytis į chanatus. Liaudies frontas prarado bet kokius kontūrus, visi suprato, kad galas čia pat. Visų akys nukrypo į Alijevą ogly, kuris vienintelis buvo išsaugojęs autoritetą ir slaptus bei viešus mafinius ryšius. Žūstančios šalies viziris Elčibėjus, kurio nebeklausė net savas Tautos frontas, atskrido pas jį ir paprašė perimti Azerbaidžano valdžią.

1993 metais Gaidaras Alijevas tapo viskuo. Ir iki pat mirties 2003 metais (mirė jis JAV ligoninėje) buvęs komunizmo šulas – chanas, šachas, dievas. Po Baku mus trankęs Chazaras kartą paklausė, ar pažįstu aš vyro balsą, kuris sklinda iš jo kišenės, suskambėjus mobiliajam telefonui. „Tai Alijevas! – žybtelėjo jis auksiniais dantimis, – ir jis mano kišenėje sako, kad didžiuojasi esąs šios žemės sūnus.“ Ta pati frazė šimtus kartų buvo pakartota Baku gatvėse – ant sankryžų, ant reklaminių skydų. Daugybė Alijevo Ogly paveikslų, kiekvienoje įstaigoje, kavinėje, valgykloje. Visur.

Tai akivaizdžiausia Turkijos įtaka, Turkijos šešėlio švinas. Atatiurko, „tautos tėvo“, įvaizdžio mėgdžiojimas, tik vėluojant 70 metų. Ar apsivers kam liežuvis priminti, kad G. Alijevas – komunistas, Rusijos imperijos elito figūra, prievartos aparato funkcionierius? Niekas nedrįs. Nes kas buvo tie komunistai?! – klausia taksistai ir patys atsako: „Vyrai buvo! Jie mokėjo paimti valdžią, o vyras – tai valdžia!“ Valdžia Rytuose – tai viskas. Žmogus protingas tada, kai jo rankose – valdžia, o ne atvirkščiai. Todėl Europa čia amžinuose spąstuose.

Gaidaras Alijevas – genijus, išgelbėjęs Azerbaidžaną nuo subyrėjimo. Jis genijus, nes nukreipęs naftą į Azerbaidžano biudžetą. Jis genijus, nes paklojęs pamatus savo dinastijai. Jis genijus, nes jo vietininkas žemėje – sūnus Ilhamas. Tėvas aksakalas išmokslinęs, išauklėjęs sūnų Maskvos tarptautinių santykių institute, o vėliau ir JAV, ir sūnus stojo jo vieton. Tvarkingai pakilęs visomis valdžios pakopomis, nepažeidęs subordinacijos. Konstitucija buvo kliūtis? Ką gi, ją teko pakoreguoti. To reikėjo švento žmogaus įpėdiniui. Vadinasi, viskuo žemėje pasirūpinta. Tėvas paliko sūnui žemę. Ir šis tapo atsakingas už Azerbaidžaną. Viskas demokratiška. Rinkimų būdu.

„Pas mus demokratija ir tvarka, – sako Chazaras, – prezidentu bet kas netaps. Ir neturi teisės! Kas jau toks, kas sumanys šiaip sau imti ir kandidatuoti?! Gėda būtų visiems! Reikia valdžią išmanyti, kad išdrįstum!“ Kai 2003 metais Ilhamas Alijevas vainikavo šaliai naudingą mitą, visi nusiramino.

Tiesa, Alijevo-tėvo atvaizdo ant piniginio vieneto dar nėra, bet ant visų piniginių vienetų – tiek banknotų, tiek visų nominalų monetų – Azerbaidžano žemėlapis. Su Kalnų Karabachu, suprantama. Privalu gyventi taip, tarsi Karabachas – grynas pinigas. Kvepia karu tas pinigas.

Armėnai – didžiausia, skaudžiausia tema. Nes armėnai dėl visko kalti. Net Rusija tiek nekalta, kiek Armėnija. Nors sovietiniai tankai, valdomi daugiausiai rusų, 1990 metų sausio 20 dieną Baku gatvėse sutraiškė 136 beginklius žmones. Ne, Rusija ne itin kalta. Nors toms aukoms ant „Šachidų kalvos“ pastatytas memorialas – galingas tos kaltės priminimas. SSRS žiaurumai čia nekeikiami. Nes jie – ne vieniši. Stovi ten ir SSRS laikų biustas sovietiniam tankų armijos generolui Z. A., kuris – taip aiškina gidai – sustabdęs Hitlerį prie Stalingrado. Ten pat, ant tos kalvos, sulaidotos ir turkų armijos, 1918 metais vijusios anglus iš Baku, aukos. Bet dar daugiau ten 1992–1993 metų Karabacho karo aukų. Šalia – Turkijos pastatyta mečetė su dviem minaretais kaip raketomis.

Mažai kitataučių Baku. Nors radau latvę Lilijaną, kurią sutikome „Sėkmės džentelmenų“ kavinėje, pačiame cent­re, –­ trina ji ten grindis. Nuo lemtingų 1993 metų čia moteris. Gyvenanti be paso.

„Mėlyna-raudona-žalia“ – tautos ir valstybės vėliava. Solidarumo, ugnies ir islamo spalvos. Tačiau vidurio spalva ypatinga. Ji užspausta antspaudu – musulmonų mėnuliu su aštuoniakampe žvaigžde. Eilinis gidas pasako: azer-baijan –­ reiškia „ugninė žemė“. Raudona – ugninių azerų pirmtakų, „ugnies tikėjimui“ atsidavusių zoroastų tikybos spalva. Židinio liepsna. Zoroastrizmas – pasaulinė religija, kurią užklojo islamas. Tai mūsų kraujas ir mūsų ugnis, sako azerbaidžaniečiai.

Persų-iraniečių pranašas Zaratustra buvo pasiekęs Apšerono pusiasalį, jo sekėjai įsikūrė Baku vietovėje. Dauguma maldininkų, ir šiandien atvykstančių į azerų žemes, ėjo iš Indijos. Nes rado čia prasivėrusias žemės angas, iš kurių negesdama liepsnojo balta nafta. Amžinai degantys šaltiniai – šventi. Ir ėmė statyti čia savas šventoves. Priešinosi Zaratustros išpažinėjai ir krikščionims, ir arabams. Islamas čia galutinai nugalėjo tik X amžiuje. Bet tradicija išsaugota, ugnis iš žemės žaizdų vėl suliepsnojo. XVII–XIX amžiuje indai-zoroastrai vėl atsirado, atkūrė tris maldų namus. Aleksandras Dumas-tėvas, pamėgęs Baku, aprašė vieną iš jų. Įspūdingai pavaizduodamas 1 ha plote liepsnojusius per 100 požeminių židinių. Ne itin seniai tai buvę, juokas – vos prieš 150 metų. Kai A. Dumas čia lankė Zaratustros sekėjų šventoves, F. Nietzsche, klaidžiodamas Italijos Alpėse, kūrė knygą „Taip Zaratustra kalbėjo“. Apie persų pranašo istoriją Europoje. Kalbėjo jis XX amžiaus pranašo kalba. Religijos akimis žvelgiant – juokas, ne amžius praėjo.

Nuostabu, kad ir šiandien Zaratustra-Zaratuštra-Zoroastras gyvas viename iš trijų Atešganų – „šventos ugnies“ šventovėje. Nusilenkti dieviškai liepsnai gali kiekvienas. Ant uždaro kiemo akmeninių sienų randame įrašų arabų ir sanskrito kalba. Tik ugnis dabar plaikstosi ne iš žemės plyšių, o iš vamzdžių, pučiančių dujas.

Šiandien azerbaidžaniečiai įsitikinę, kad jie – ne turkų tauta, kad jie – aukštesni. Pirmiausia dėl to, kad labiau išsilavinę, kad SSRS švietimo sistema paliko jiems bent šį turtą. Turkijoje apstu beraščių, o čia – nė vieno. Antra, jie pranašesni, nes tikroji Azerbaidžano religija – ne islamas, o ugnies išpažinimas, ir azer-baijan reiškia „ugnies žemę“. Didžiausia šventė – kovo 21–22 sandūra, neminėti jos niekas nedrįso net SSRS imperijos laikais. Pavasario lygiadienis – kalendorinių metų pradžia. Tuo metu esama daug apeigų, kurias vainikuoja šokis per laužą – Od – kai apsivaloma ugnimi. Švęsti reikia penkias dienas, šiandien šitai užtikrinta Azerbaidžano įstatymo. Pagaliau švęsti reikia ir keturis antradienius prieš 21-ąją, skiriant po vieną antradienį vienam graikų ir zoroastrų pasaulio elementui: žemei, vandeniui, orui ar ugniai. Islamu čia net nekvepia.

Islamas, atėjęs į Apšeroną su ginklu, įspaustas kaip antspaudas. Pusmėnuliu ant vėliavos. Ugninė spalva – ne tik juosta ant vėliavos, bet ir pamatas, žemė.

Broliai Nobeliai čia siurbę Kaspijos naftą, kai geso atešganų ugnis (paskutinioji užgeso 1903 metais). Alfredas Nobelis patentavęs čia savo atradimus, krovęs pelną būsimai savo vardo premijai. Būtent Baku, o ne kur kitur, jis pastatė pirmą pasaulyje naftos tanklaivį. Ilgai vardo tanklaiviui neieškojo. Jis suteikė jam „Zaratustros“ vardą. Nieko geresnio negalėjo sugalvoti.

2009-spalis
Baku–Ryga–Vilnius   

 

Skaitytojų vertinimai


56000. BD2009-11-30 09:47
aciu autoriui, informatyvu ir idomu...

56021. juozupukas :-( 2009-12-01 01:45
Straipsnis - tendencinga skystalynė. Juozaičio vertinimai, tai lygiai tokie patys kaip kad TSRS (tikriausiai) ignoravimas ir naudojimas smetoninio laikmečio tada dar neturėjusio vertinio SSRS. Bet ir tada buvo jis kitoks SSSR. O tokio rebuso peršamo valstybės pavadinmui nebuvo niekad. Buvo tik TSRS. Ir ar būk tu priešas, ar draugas juo labiau literatūrinis žurnalas, saugantis lietuvių kalbą, bet turi būti teisingas ir nepasiduoti "pigmėjų" provokacijoms. Skaityti irgi jau neįdomu, nes aišku apie ką tas nusifilosofavęs "filiozofas" pliurps. REZIUME: "Sąjūdis" pasėjo grūdą, Nei tai baltą, nei tai rudą... Pažiūrėk - po šitiek metų Į piliečius kulkos trata... Cha, cha, cha... cha, cha, cha... "Išlaisvėjo" Lietuvą... P. S. Jei LITERATŪRMENIS spausdins tokias eiles, tai atsiųsiu vos ne poemą ir dar su raiškiais piešiniais. Bet aišku, kuo tas laikraštėlis gyvena ir kvėpuoja: Hans Magnus Enzensberger ir kitokie... (nevardinsiu-sąrašas ilgas ir pastangos betikslės prieš LITERATŪRMENIŠKŲ asmenybių kultą). Kultinkitės prasiskolinusios valstybukės literatūros klounai. Cha, cha, cha... cha, cha, cha... Žengia klounų LIETUVA...

56035. juozupukui2009-12-01 18:06
oho, stepėse internetą įvedė. o ar žinai, kas yra indaplovė?

56038. jawolh nach 560352009-12-01 22:23
keista man irgi, kodėl patikimus komunistus, kaip antai, toto, pasi, s, terra ir kitus, neatjungia nuo interneto. Žmogaus teisės suprask, į psichuškėse toto važinėja su mersedesu. Negali atjungti interneto psichuškėse, kur stebi LM`ą tūlas toto arba pasi. Tai va, stepėse pasirodo daugiau civilizacijos žvilgsnio. Ten matai psichuškių nėra. Ten stepėse, tokie toto, pasi, s, terros nudvėstų iš bado ir nadateklių.

56047. m.m.u. :-) 2009-12-02 17:04
Seniai teko skaityti tokius įdomius, visapusiškus kelionės įspūdžius... Gerbiu autorių ir truputį pavyduliauju jam dėl gebėjimo taip aiškiai, trumpai ir labai taikliai išsakyti savo mintis... Ačiū redakcijai, suteikusiai galimybę pakeliauti kartu su Arvydu Juozaičiu...

56075. puiku2009-12-03 17:01
Puikus Arvydo straipsnis. Įžvalgus, protingas ir talentingas žmogus.

56092. varedas2009-12-04 12:34
man irgi patiko. buvo įdomu skaityti

56170. suzaveta :-) 2009-12-08 23:23
skaitai... ir pamiršti apie užklupusias negandas bei kiekvienam pakampy tykančias visokiausių "krizių" atmainas. Nuoširdžiai džiaugiuosi autoriaus energija, įžvalga, principingumu, produktyvumu ir stebiuosi,kaip, Arvydai, visur spėjate? Kūrybinės laimės !

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:30:31 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba