Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-11-27 nr. 3261

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• HANS MAGNUS ENZENSBERGER.
utopija
26
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• ARVYDAS JUOZAITIS.
Ugninis Azerbaidžanas
8

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Vokiškoji laisvės prizmė (II)
• SVEIKINAME!

LITERATŪRA 
• KAROLIS BAUBLYS.
„Tik raidžių skeveldros sulipdo vakar ir šiandien“
2

KNYGOS 
• BRIGITA SPEIČYTĖ.
Uodas, menka bjaurybė, arba Smulkiu šriftu apie Silva rerum
48
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pjesių skaitymai: jėgų pasitikrinimas
2

DAILĖ 
• Su dailininku ir rašytoju ROMUALDU LANKAUSKU kalbasi VIDAS POŠKUS.
Kai plunksną keičia teptukas...
3

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Andrius Žlabys skambina J. S. Bacho partitas
3

KULTŪRA 
 RIMANTAS VINGRAS.
Rudens paralelės: Didžiosios depresijos kultūros programos JAV
• VIDAS BAREIKIS.
„No Theatre“, „No Concert“!

KINAS 
• RITA VALIUKONYTĖ.
J. Meko filmas-instaliacija „Lietuva ir Sovietų sąjungos žlugimas“
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Horizontai

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Žodis
11

POEZIJA 
• LIDIJA ŠIMKUTĖ.
6
• LINA NAVICKAITĖ.
3

PROZA/Apsakymo konkursas 
• AKVILĖ JARMALAVIČIŪTĖ.
Naivumas intymumo
8

VERTIMAI 
• ALBERTS BELS.
Nacionalinės vertybės
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• AUSTĖJA ADOMAVIČIŪTĖ, MONIKA MEILUTYTĖ.
„Dekalogų“ festivalis mezgė dialogą
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• ŠARŪNĄ BANEVIČIŲ kalbina SIMONA SMIRNOVA.
Šarūnas Banevičius: visas mano gyvenimas yra stebuklas
11

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ.
„Filologijos ruduo“ sulaukė 30-ties!
4

KRONIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Latvijos šventė

SKELBIMAI 
• Apie festivalį „Panevėžio literatūrinė žiema 2009“8
• PRENUMERATA

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Amžina mano meilė
2

KULTŪRA

Rudens paralelės: Didžiosios depresijos kultūros programos JAV

RIMANTAS VINGRAS

[skaityti komentarus]

Esame įpratę sukaktis minėti proginiais renginiais. Dažnai lazdą perlenkiame: tam, kad kūrinys skambėtų ar meninis arba socialinis reiškinys būtų aptartas, laukiame progos – kieno nors gimimo, mirties metinių, kurio nors istorinio įvykio sukakties. Tačiau kartais gyvenimas paryškina vieną ar kitą datą, nelyginant mokytojas pirštu bakstelėdamas į istorinę paralelę. Kalbu apie spalio 24-ąją – būtent tą dieną prieš aštuoniasdešimt metų žlugo Niujorko fondų birža. Atrodytų, kad įvykiai po šio žlugimo pynėsi lyg siūlai į kamuolį: įsitikinimas, kad rinkos dėsniai, sukūrę 1920-ųjų gerovę, sugebės įveikti „laikinus“ sunkumus finansinėje sistemoje, lyg lazda kirto antruoju galu – milijonai amerikiečių prarado darbą, nusidriekė eilės prie duonos, atsirado ištisi benamių kvartalai. Iškalbingi dainų pavadinimai: „Brolau, gal galėtum sušelpti dešimčia centų?“ („Brother, can you spare a dime?“). Dabar ši daina yra tartum muzikinis Didžiosios depresijos simbolis, bet tuomet ji buvo populiari – hitas, sakytume jaunimo žargonu. Didžiosios depresijos siautulyje, 1932-aisias, prezidentu tapo Franklinas Delanas Rooseveltas. Jis paskelbė ir ėmėsi įgyvendinti socialinių reformų bei federaliniu lygmeniu remiamų viešųjų darbų projektus, žinomus bendru „Naujojo kurso“ („New Deal“) pavadinimu. „Naujasis kursas“ neapsiribojo vien bankų ar ekonominėmis reformomis. Jis įtraukė kultūrines programas. Apie muzikinę programą papasakosiu plačiau.

Ankstyvosios „Naujojo kurso“ kultūrinės programos, pavadintos PWAP ir FERA santrumpomis, įdarbino dailininkus ir skulptorius, kad savo darbais išpuoštų valstybinius pastatus: įstaigas, muziejus, bibliotekas, vaikų namus. Programos buvo parengtos ne tam, kad valstybės tarnautojams sukurtų jaukią darbo aplinką. Jomis buvo siekiama suteikti užsakymų, darbo dailininkams. Dailininkų darbai buvo atrenkami ne pagal ekonominį poreikį, o pagal kompetenciją.

Reikšmingiausia „Naujojo kurso“ kutūrinė programa buvo „Federalinis projektas numeris vienas“ („Federal Project Number One“). Ji buvo įkurta 1935 metais. Programą sudarė keturi padaliniai: Federalinis vaizduojamojo meno projektas, Federalinis teatro projektas, Federalinis rašytojų projektas ir Federalinis muzikos projektas. Pagrindinis jo tikslas –­ įdarbinti menininkus pagal specialybę. Finansuojama iš federalinio biudžeto, programa siekė kūrėjus įdarbinti jų gyvenamoje vietoje, stabdyti meninių pajėgų būrimąsi vien didžiuosiuose miestuose. Ji puikiai atspindi „Naujojo kurso“ dvasią – federalinė vyriausybė prisiiėmė ekonominę atsakomybę už piliečius. Ne visiems patiko tai, kad sunkmečiu valstybė leidžia mokesčių mokėtojų pinigus meno kūriniams įsigyti ir, maža to, bando įdarbinti menininkus, kurie, neaišku, ar ką vertinga sukurs. Kodėl jiems neįbrukti kastuvo į rankas ir – pirmyn griovių kasti! „Federalinio projekto numeris vienas“ atstovai mosuojantiesiems kastuvais aiškino, kad menininko kūryba yra lygiai toks pat darbas, kaip ir kiti. Jeigu federalinė vyriausybė per viešųjų darbų projektus remia kitų sričių darbininkus, nėra pagrindo tokios pat paramos neteikti menininkams. Projektas atsirado dėl aktyvios kūrybinių sąjungų veiklos.

Miltonas Meltzeris, knygoje „Smuikai ir kastuvai“ („Violins & Shovels“) aprašydamas Federalinį muzikos projektą, pasakojimą pradeda pavyzdžiu: penkiolikos metų jaunuolis Richardas Kapuchinskis buvo projekto įdarbintas Milvokėje perrašinėti partitūrų. Nors minimalus amžius įsidarbinti per Federalinį muzikos projektą buvo dvidešimt vieneri metai, jaunuoliui padaryta išimtis, nes jo tėvas dėl sveikatos būklės negalėjo dirbti. R. Kapuchinskis vėliau tapo violončelininku Bostono sinfoniniame orkestre, vadovavo Kamerinės muzikos katedrai Oberlino koledže. Vien Milvokės kopijuotojų padalinys per Federalinį muzikos projektą parengė 2000 partitūrų. Federaliniam muzikos projektui, kuris savo veiklą pradėjo 1935-aisiais, vadovavo Nikolajus Sokolovas – smuikininkas ir dirigentas, gimęs Kijeve, vėliau studijavęs Jeilio universitete. Prieš pradėdamas vadovauti projektui, N. Sokolovas buvo Klyvlendo orkestro dirigentas. Apie projekto mastą –­­ visų pirma muzikantų nedarbą – galime spręsti iš M. Meltzerio pateiktų skaičių: iš 15 000 Niujorke registruotų Amerikos muzikos federacijos narių 12 000 buvo be darbo; kai Niujorke buvo atidarytas „Roxy“ teatras, į 80 orkestro vietų pretendavo 3000 muzikantų. N. Sokolovas dirbo dviem kryptimis: per regioninius projekto atstovus jis kūrė koncertinius padalinius ir paraleliai muzikos mokymo centrus, pavyzdžiui, simfoninį orkestrą ir muzikos mokyklą. Į koncertinius padalinius muzikantų atranka vyko per perklausas. 1939 m. juose buvo įdarbinta 8000 muzikantų. Jie dirbo 28 simfoniniuose orkestruose, 90 kamerinių orkestrų, 55 šokių orkestruose, 15 kamerinės muzikos grupių, 33 choruose ir operų kompanijose. Muzikos mokymo centrai įdarbino apie 6000 mokytojų. Tam, kad Federalinis muzikos projektas neatimtų pragyvenimo šaltinio iš privačia praktika besiverčiančių mokytojų, pamokos projekto muzikos mokymo centruose buvo dėstomos tiems, kurie neturėjo iš ko mokėti. M. Meltzeris pateikia įspūdingą skaičių: per projekto gyvavimo laikotarpį šia galimybe pasinaudojo maždaug 14 milijonų žmonių, daugelis jų iki tol neturėjusių muzikinio išsilavinimo. Federalinis muzikos projektas įkūrė Kompozitorių forumo laboratoriją – moderniosios muzikos projektą, gyvavusį penkerius metus. Kompozitoriai teikė kūrinius atrankos komisijai, ir, sėkmės atveju, galėdavo parengti kūrinį, jį surepetuoti ir atlikti koncerte. Po atlikimo klausytojai užduodavo klausimus kompozitoriui. Šios diskusijos tapo populiarios. Yra išlikę nuorašų, kurie liudija, kad kai kuriose diskusijose dalyvaudavo daugiau nei 60 kompozitorių, tarp jų Aronas Coplandas ir Roy’us Harris. Federalinis muzikos projektas nepamiršo rašančiųjų apie muziką – buvo bandoma parengti Amerikos kompozitorių žinyną, kuriame būtų pateikiamos biografijos, kūrinių sąrašai ir naudojamų formų suvestinės. Projektas nebuvo baigtas. Jis nutrūko, aprašius 2200 tuomet Amerikoje kūrusius kompozitorius ir išanalizavus 7000 kūrinių. Federalinis muzikos projektas įdarbino etnomuzikologus – jie rinko ir studijavo įvairiausio kultūrinio paveldo Amerikos liaudies dainas.

Apie 1940 m. projektas ėmė nykti. Prasidėjus karui, visa „Federalinio projekto numeris vienas“ veikla tapo nebeįmanoma. Tačiau vertėtų įsiklausyti į M. Meltzerio nuomonę, kad karas nebuvo vienintelė šio projekto žlugimo priežastis. Viena iš priežasčių buvo ta, kad menininkų ir jų kūrybos rėmimas neatnešė politikams rinkėjų balsų. Cituodamas Rooseveltą, Meltzeris pabrėžia, kad išrinktas politikas atstovauja rinkėjams, ir, jei rinkėjai menus laiko nevertais paramos, politikas vargu ar ką gali pakeisti.

Mano supratimu, Roosevelto „Naujojo kurso“ kultūros programos buvo naujoviškos, drąsios, kylančios iš prezidento inauguracinės kalbos, kviečiančios nebijoti nieko, tik savęs. Galbūt šis šūkis galėtų būti pakartotas ir dabar, juolab kad nedaug ko pasimokėme iš 1929-ųjų griūties: atrodo, kad godumas yra stipresnė jėga nei racionalumas. Norėčiau, kad tie, kurie šiandien privatizuoja pelnus ir socializuoja nuostolius, neatimtų muzikavimo galimybės iš ateinančios kartos.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:30:29 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba