Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-11-27 nr. 3261

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• HANS MAGNUS ENZENSBERGER.
utopija
26
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• ARVYDAS JUOZAITIS.
Ugninis Azerbaidžanas
8

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Vokiškoji laisvės prizmė (II)
• SVEIKINAME!

LITERATŪRA 
• KAROLIS BAUBLYS.
„Tik raidžių skeveldros sulipdo vakar ir šiandien“
2

KNYGOS 
• BRIGITA SPEIČYTĖ.
Uodas, menka bjaurybė, arba Smulkiu šriftu apie Silva rerum
48
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
 RIDAS VISKAUSKAS.
Pjesių skaitymai: jėgų pasitikrinimas
2

DAILĖ 
• Su dailininku ir rašytoju ROMUALDU LANKAUSKU kalbasi VIDAS POŠKUS.
Kai plunksną keičia teptukas...
3

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Andrius Žlabys skambina J. S. Bacho partitas
3

KULTŪRA 
• RIMANTAS VINGRAS.
Rudens paralelės: Didžiosios depresijos kultūros programos JAV
• VIDAS BAREIKIS.
„No Theatre“, „No Concert“!

KINAS 
• RITA VALIUKONYTĖ.
J. Meko filmas-instaliacija „Lietuva ir Sovietų sąjungos žlugimas“
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Horizontai

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Žodis
11

POEZIJA 
• LIDIJA ŠIMKUTĖ.
6
• LINA NAVICKAITĖ.
3

PROZA/Apsakymo konkursas 
• AKVILĖ JARMALAVIČIŪTĖ.
Naivumas intymumo
8

VERTIMAI 
• ALBERTS BELS.
Nacionalinės vertybės
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• AUSTĖJA ADOMAVIČIŪTĖ, MONIKA MEILUTYTĖ.
„Dekalogų“ festivalis mezgė dialogą
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• ŠARŪNĄ BANEVIČIŲ kalbina SIMONA SMIRNOVA.
Šarūnas Banevičius: visas mano gyvenimas yra stebuklas
11

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ.
„Filologijos ruduo“ sulaukė 30-ties!
4

KRONIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Latvijos šventė

SKELBIMAI 
• Apie festivalį „Panevėžio literatūrinė žiema 2009“8
• PRENUMERATA

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Amžina mano meilė
2

TEATRAS

Pjesių skaitymai: jėgų pasitikrinimas

Nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (XI.03–07) įspūdžiai

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Unė“
Dmitrijaus Matvejevo
nuotrauka iš
„Versmių“ archyvo

Festivalį „Versmė“ mintyse vadinu „juodu“ darbiniu daugiadieniu renginiu. Jei „Sirenų“ festivalyje ar „Auksinėje kaukėje“ tarsi iš po žemių išdygsta šimtas kitas teatrui labai nusipelnusių ir svarbių personų, kurios žūtbūt turi gauti kvietimus į spektaklius, tai šiųmetėse „Versmėse“, kur įėjimas laisvas, ant vienos rankos pirštų suskaičiavau pjesių skaitymus lankiusius teatro kritikus... „Juodadarbių“ visur negausu, ar ne?..

Pjesių skaitymus pirmiausia vertinu kaip nepretenzingą kūrybinių jėgų pasitikrinimą – tiek dramaturgų, tiek režisierių. Paskelbiamas konkursas, autoriai siunčia pjeses, komisija skaito. Vėliau, matyt, tam tikru būdu (kokiu, nežinau) pjesės pasiekia teatrus (atrodo, tik kai kuriuos), o šie jau ieškosi režisieriaus, buria aktorių grupę. Ar atsišauks į paskelbtą pjesių konkursą didieji talentai, kas žino. Sėkmės dalykas. Bet jei ir pjesė – ne lobis, ir režisierius – varguolis, tai bendras darbo rezultatas kartais žiūrovams sukelia neįtikėtiną miego priepuolį (per vieną tokį skaitymą, kad neprisnūsčiau, salėje skaičiavau kitus, tai jau padariusius...).

Gaila, kad Gintaro Varno ir Kauno valstybinio dramos teatro anksčiau rengtos „Panoramos“ pažadinti dramaturgijai autoriai (Marius Macevičius, Gabrielė Labanauskaitė, Gintarė Adomaitytė, Dovilė Zelčiūtė, Aistė Ptakauskaitė) dabar vėl „prisnūdo“. Nėra motyvacijos, paskatinimo, bendradarbiavimo su teatrais?..

Visada įdomus „Versmių“ atidarymas, primenantis mažą spektaklį: naujų autorių veidai, daug šypsenų, komplimentų, kartais – dviprasmybių... Paprastai pjesių vertinimo komisijos narė, dramaturgijos tyrinėtoja Aušra Martišiūtė pakalbina dramaturgus, pasidalina įžvalgomis. Šiemet ji pažymėjo: „Iš pasiūlytų pjesių matyti, kad į dramaturgiją suka poetai, mėgstantys rizikuoti menininkai, emigruojantys žmonės. Jau galima išskirti „Atviro rato“ mokyklą. Gaila, provokacijai šiemet nepasidavė vyresnės kartos dramaturgai. Lietuviams artima istorinė tematika. Daugelio pjesių kalba graži, gyvas kalbos pojūtis. Šiuolaikinė šneka – kaip epochos dokumentas. Štai Gintaras Grajauskas pjese „Brunonas ir barbarai“ įtvirtino naują istorinės dramos tipą.“

G. Grajauskas paatviravo: „Visą gyvenimą mane domino dalykai, kurių negalima išmokti. Profesionalus dramaturgas, profesionalus poetas – kaip to išmokti? Mano santykis su teatru komplikuotas. Įsiminė ir pašiurpino dar vaikystėje matytas spektaklis „Batuotas katinas“, kuriame pagrindinį veikėją vaidino moteris. Kodėl?.. (...) Teatras –­ kolektyvinis žaidimas, kurio sėkmė priklauso nuo daugybės faktorių.“

iliustracija
„Taksi numeris penki“
Dmitrijaus Matvejevo
nuotrauka iš
„Versmių“ archyvo

Aktorius Justas Tertelis, konkurse dalyvaujantis antrą kartą, sakė, kad dramaturgijos rašymas – būtinybė, kuriant spektaklį „Atvirame rate“, ir paaiškino, kaip atsirado „nauja“ dramaturgė Laura Juknytė (taip pasirašė J. Tertelis, nusiuntęs konkurso atrankai pjesę „Sudie, idiotai, arba Ne rugiuose, bet prie bedugnės“). Anksčiau „Versmėse“ dalyvavusi jo kolegė iš „Atviro rato“ Marija Korenkaitė („Pabėgimas į Akropolį“) buvo pasirinkusi Lauryno Juknos slapyvardį. Taigi J. Terteliui norėjosi šio žaismingo pokšto tradiciją tęsti.

Režisierius Albertas Vidžiūnas, su Šiaulių dramos teatro aktoriais rengęs J. Tertelio pjesės skaitymą, kalbėjo: „Iš karto supratau, kad pjesę jauno žmogaus savidestrukcijos tema rašė vyras. Pasigendu tokių pjesių teatre: sodrus, atviras konfliktas, laisvė interpretuoti, kurti charakterius. Dabar visi teatrai „apaugo buhalterijomis“, tad, kaip režisierius, negaliu pasakyti, koks bus pjesės likimas Šiaulių dramos teatre.“

Kelis pjesių skaitymus žiūrėjęs kultūros ministras Remigijus Vilkaitis atidarymo prakalbą pradėjo linksmai: „Ačiū už skystus plojimus.“ (Padėtį diplomatiškai gelbėjo LNDT generalinis direktorius Adolfas Večerskis, tuojau pat paraginęs į „Versmių“ atidarymą suorganizuotus ateiti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentus: „Na, paplojam ministrui!..“) Taigi kultūros ministras R. Vilkaitis pažymėjo: „Nacionalinio dramos teatro projekto „Versmė“ dėka įsibėgėja procesas (nacionalinės dramaturgijos ir teatro praktikos jungties – R. V.), apie kurį kalbėjo kelios teatro kritikų kartos.“ Paskui R. Vilkaitis kaip pavyzdį pateikė Paryžių, kurio kiekviena gatvė, namas, kavinė įamžinti menininkų kūryboje ir atsiminimuose. Deja, Vilnius tuo pasigirti negali. „Jei Jūs neaprašysite savo pasimatymų, tai kas juos aprašys?“ – nerimavo ministras.

iliustracija
„Brunonas ir barbarai“
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš „Versmių“ archyvo

Pjesių skaitymus pradėjo spektaklio pagal Juliaus Kelero pjesę „Taksi numeris penki“ eskizas. Vaiva Mainelytė, įstabioji, žavioji ir jau likimo vargų paženklinta, buvo ne tik šio skaitymo svarbiausia aktorė. Režisierė Yana Ross sugalvojo gudrų sprendimą: pasitelkusi videovaizdą, savotišką V. Mainelytės „namų kiną“, ji nubrėžė paralelę tarp aktorės biografijos ir pjesės personažo, taip pat aktorės. Pati pjesė gana kuklių galimybių: aktorė (po skyrybų?) tarsi suvedinėja sąskaitas su savo gyvenimo vyru, kuris „veikia“ kaip balsas per aptiktą jo dienoraštį (taip parodoma, kaip tuos pačius kartu išgyventus įvykius vertino – arba vertina dabar –­ du susvetimėję žmonės; vyro dienoraštį skaito aktorė). Y. Ross ir V. Mainelytė pjesės aktorės nekelia „ant koturnų“: scenoje priešais mus – elegantiška, bet žemiška moteris, be kažin kokių aktorystės apžavų. Videovaizde (videografė – Eglė Eigirdaitė) rodoma kasdieniška pačios Vaivos Mainelytės buitis: štai moteris valo dulkes nuo fotografijų rėmų, kepa bulvinius blynus, mokosi naujos pjesės tekstą (tik gal montažą reikėtų apgalvoti, nes po kalno skaniųjų blynų nei pjesės tekstą pasimokysi, nei apžvalgėlę parašysi...) Spektaklio finalas pribloškė dokumentalumu: V. Mainelytė važiuoja taksi namo, o režisierė ją kalbina apie pirmąją šeimyninę patirtį –­ tragikomišką, gal kiek nostalgišką. Aktorė prisimena sovietmečio buities vargus ir tą keistą personažą, kuris buvo jos vyras, mėgęs prabangą, komfortą, kvepalus... Intymu, privatu, bet etikos ir gero skonio ribos neperžengtos. Žodžiu, eskizas įrodė: sulauksime jautraus ir įdomaus spektaklio.

Birutė Marcinkevičiūtė ir toliau keliauja teatre kaip aktorė-vienišė (o norėtųsi ją pamatyti kokiame gera partneryste grįstame spektaklyje!). Šį kartą ji pristatė spektaklio „Unė“ eskizą pagal savo rašytą pjesę apie aktorę Unę Babickaitę (1897–1961). Komplikuotas kelias: išliko U. Babickaitės dienoraštis, jos legenda ir mūsų įsivaizdavimai, kokia tai galėjusi būti moteris-aktorė. Matyt, B. Marcinkevičiūtė eskizą išplėtos iki pažintinio-biografinio spektaklio, kuriame svarbiausios bus „moters teatre, moters teatro“ temos. Josios Unė –­ ironiška, aikštinga, pasiutusi aktorė. Intrigos, pavydas tarp teatro žmonių aktualus visais laikais (menininkus, o kiti sako, kad ir Tėvynę, geriausia mylėti iš tolo...). U. Babickaitės dienoraščiuose svarbi ir kita jos gyvenimo dalis –­ sugrįžus iš tremties, be teatro. Dramatiška patirtis suformavo tada ir kitokias moters vertybes, mąstymą. Gaila, pjesėje šio svarbaus asmens pasikeitimo atsisakyta. Ar nebus nueita paviršiumi, matysime spektaklyje...

iliustracija
Pjesės „Sudie, idiotai, arba Ne rugiuose, bet prie bedugnės“ skaitymai: Vladas Baranauskas
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš „Versmių“ archyvo

Grupė kūrėjų, prisistačiusių kaip Šilutės kamerinis dramos teatras (nors dauguma jų Vilniaus mažojo teatro žmonės) pristatė G. Grajausko pjesės „Brunonas ir barbarai“ skaitymą (režisierius Linas Mikuta). Jei Gintaras G. parašytų herojinę patetinę Lietuvos istorinę dramą, turbūt jo kūrybos gerbėjai išvirstų iš kojų. Kol kas virsti neturėtume: kaip Gintarui G. ir būdinga, istorija deherojizuojama, ironizuojama, nureikšminama... Viename netoli Klaipėdos esančiame bare žavus vietos jaunimėlis „duoda galvon“ alaus padauginusiam vokiečių turistui. Toliau dramaturgas žaidžia istorija: seka nureikšmintą Brunono (ar ne per daug Paulius Čižinauskas šaržuoja garbųjį Brunoną?) žūties ir lietuviškų valdžios intrigų istoriją. Pabaigoje vėl grįžtame į veiksmą bare, kur alus liejasi laisvai... Gražus, ironiškas, stilingas galėtų būti teatro žaidimas. O jei dar rastųsi viečiukės žmogui ir jo problemai, dėl pjesės režisieriai tiesiog varžytųsi...

J. Tertelio pjesė „Sudie, idiotai...“ nepretenduoja į intelektualumo viršukalnes. Bet autorius turi retą dovaną: jautriai mato ir girdi jaunus herojus, jų vidinį pasaulį, aplinką, laiką (pavyzdžiui, konjunktūros tendencijas švietimo srityje). Dramaturgą J. Tertelį stiprina aktoriaus J. Tertelio patirtis ir profesiniai įgūdžiai. Tai, kad šią pjesę pasirinko du režisieriai –­ du teatrai, suteikė retą progą palyginti jų interpretacijas, tarsi naujai išgirsti pačią pjesę.

Režisierius A. Vidžiūnas pjesės konfliktą schematizavo: atseit „negeri“ vyresni dėdės ir tetos mokyklos posėdyje tardymo metu mėgina „gerąjį“ Martyną (Mindaugas Jurevičius), pašalintą iš universiteto, apkaltinti galbūt prisidėjus prie merginos Miglės žūties...

Tuo tarpu režisierius Aidas Giniotis iš pradžių gudriai „kortas sumaišo“: Ainio Storpirščio Martynas nė kiek neprimena „nekalto“ vaikino – jis elgiasi provokuojamai, erzinasi, bando posėdžio dalyvių kantrybę. Pedagogai, aiškindamiesi aplinkybes, su juo kalbasi kaip su lygiu sau žmogumi. Pamažėle vaikino bravūra slopsta, atsiveria jautrus žmogus – ne angelas, bet toks, su kuriuo gali tapatintis dauguma jaunųjų žiūrovų. Tiesa, kūrybinei grupei liko išspręsti dar vieną Martyno charakterio rebusą. Finale jis apkaltina pačius posėdžiautojus kaip „dingusius žmones“, kurie pradangino savyje žmoniškumą. Kaltinimas kiek deklaratyvus ir –­ kokiu pagrindu? Kur įrodymai? Kaip jam pačiam sekėsi savyje išsaugoti „žmogų“, jei pats nepastebėjo, kaip mergina prašė jojo pagalbos?..

iliustracija
Pjesės „Sudie, idiotai, arba Ne rugiuose, bet prie bedugnės“ skaitymai: Vladas Bagdonas ir Ainis Storpirštis
Dmitrijaus Matvejevo
nuotrauka iš
„Versmių“ archyvo

Beje, dabar, kai žiniasklaida „groja nervais“ dėl galimų pedofilijos įvykių Kaune, pjesė meta iššūkį ir režisieriams. Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas menamą mokytojo seksualinį priekabiavimą prie jaunimo pjesėje vaidino tiesiogiai, atvirai. Režisierius A. Giniotis sprendė subtiliau: Vlado Bagdono mokytojas, galima sakyti, netyčia kiek peržengė intymią jaunų žmonių kūno erdvę, ir šie jau patys vaizduotėje suvaidino „priekabiavimą“...

Dar neteko matyti taip gausiai į teatrą susirinkusios jaunos publikos ir kolegų apskritai tą vakarą, kai „Atviro rato“ aktoriai vaidino spektaklio eskizą. Aidas Giniotis it dirigentas siuntė „bangas“ ant žemės sėdėjusiems žiūrovams tol, kol šie vos ne ratu apsupo aktorius scenoje, Mažojoje salėje, taip sutaupydami vietą kitiems. Pavėlavę – net vienas Seimo narys, teatro kritikai – glaudėsi, kur galėjo, kryžiavo kojas ant žemės. Kai į sceną įėjo kuklusis aktorius Vladas Bagdonas, jaunimas pratrūko plojimais, be jokių paraginimų „iš aukščiau“... „Atviras ratas“, ne naujiena, turi savo publiką –­ nepižonišką, nestokojančią jaunatviško romantizmo gerąja prasme. Ne režisūrine koncepcija, ne milijonu šviežių gėlių scenoje, videovaizdų griūtimi, ne aktoriais „plikom rūrom bei skūrom“ patraukia šis teatras savo žiūrovus. O kuo? Vidinės tiesos pojūčiu, sąžiningumu? Akylumu šių dienų „jauno žmogaus portretui“? Talentingo teatro, publikos ir laiko jungties mįslės...

 

Skaitytojų vertinimai


56029. skystas tekstas2009-12-01 13:18
labai

56033. hmmm2009-12-01 16:49
tirstam tekstui tirstos paspirties reikia

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:30:29 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba