šoka laumžirgis
virpančius skritulius
vis plačiau ir lėčiau
įsisukęs virš
viksvų ir varpučių
kilimo
gal geltonos Hopperio pievos
o gal Stingo auksinio lauko
ta vėjuota geltona šviesa
balto vienišo namo pastogėn
šešėlin žalian – –
laukimo tuštymė
apauga
ilgos iš ilgesio smilgos
grimzlios švytinčios pievos
iki pat pašaknių
kol pakirs
trumpesys – – –
* * *
tolsta blakstienos valtelė
nematomo kranto pusėn
juodas rėželis
dailiai išgaubtoj
horizonto arkoje
gelmens paviršius
drumsčias
ir peršti –
visada šitaip peršti
ežerui
mūsų valtelės
kol pasimarkstęs
išašaroja
į krantą – –
Plaštakės
Tai sudegusių plaštakių sparnai.
Plazda ir kyla aukštyn.
Spragsi, plėnimis krinta
Ir vėl – aukštyn.
Plaštakės imituoja degimą,
Kai plaikstos ore.
Ugnis jų ilgesio stichija.
Jų namai.
Pabaiga ir pradžia.
Kai grįžta,
plyštančiais savo sparnais
liepsną išaudžia
ir pradeda šokt
amžinybę.
Seno dvarininko atsidūsėjimas
o buvo laikai,
atsidūsta,
ir neliko laikų –
vien kelias pramintas
iš čia ir dabar
pakelėj toj malūno
besparnio šešėlis
prislėgęs pečius
patina tiktai dulkių
ant odos ir stiklo
už kurio
žalvarinės žvakidės
aptekę ugnies praeitim
traiškanojančios akys
jau užrakus šviesa
ir kertelėj tamsioj
dar Arachnė kuprota
siūlą laiko
arba
nebelaiko – –
et, per audžiamą rūką
sunku įžiūrėt – –
Kalėdos
ištremtas rojaus medis
nukirstom šaknim
elektros lempučių
šviesokaitroj
nokina stiklo
vaisius
Vėlai vakare
kai išsinersiu iš rūbų
lyg iš ankštos žalčio odos
nusimaustysiu žiedus
nusivalysiu šypsnių
ir avonų dekorą
nusižiedinusi
nusižievinusi
baltmarškinė
užmerkus akis
sulauksiu
malonių nakties
tylaus išrišimo
iš dienos pinklių
raiščių ir pančių
švelnaus nurišimo
laisvės
tamsos visatoje
ten apdilęs
tikriausiai nebūtinas
aš plaukia it mėnuo
lyg žegnojas
lyg tirpsta
lyg ištaria
amen
prieš sapno
komuniją
Negrįžtamas procesas
retėjantys kaulai
išėjimo prasidėjimas
nykti
išpūsti save
tarsi dulkę
pro korėto
skeleto
sietą
skubantis kūnas