Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-11-27 nr. 3261

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• HANS MAGNUS ENZENSBERGER.
utopija
26
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• ARVYDAS JUOZAITIS.
Ugninis Azerbaidžanas
8

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Vokiškoji laisvės prizmė (II)
• SVEIKINAME!

LITERATŪRA 
• KAROLIS BAUBLYS.
„Tik raidžių skeveldros sulipdo vakar ir šiandien“
2

KNYGOS 
• BRIGITA SPEIČYTĖ.
Uodas, menka bjaurybė, arba Smulkiu šriftu apie Silva rerum
48
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pjesių skaitymai: jėgų pasitikrinimas
2

DAILĖ 
• Su dailininku ir rašytoju ROMUALDU LANKAUSKU kalbasi VIDAS POŠKUS.
Kai plunksną keičia teptukas...
3

MUZIKA 
 EUGENIJUS IGNATONIS.
Andrius Žlabys skambina J. S. Bacho partitas
3

KULTŪRA 
• RIMANTAS VINGRAS.
Rudens paralelės: Didžiosios depresijos kultūros programos JAV
• VIDAS BAREIKIS.
„No Theatre“, „No Concert“!

KINAS 
• RITA VALIUKONYTĖ.
J. Meko filmas-instaliacija „Lietuva ir Sovietų sąjungos žlugimas“
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Horizontai

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Žodis
11

POEZIJA 
• LIDIJA ŠIMKUTĖ.
6
• LINA NAVICKAITĖ.
3

PROZA/Apsakymo konkursas 
• AKVILĖ JARMALAVIČIŪTĖ.
Naivumas intymumo
8

VERTIMAI 
• ALBERTS BELS.
Nacionalinės vertybės
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• AUSTĖJA ADOMAVIČIŪTĖ, MONIKA MEILUTYTĖ.
„Dekalogų“ festivalis mezgė dialogą
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• ŠARŪNĄ BANEVIČIŲ kalbina SIMONA SMIRNOVA.
Šarūnas Banevičius: visas mano gyvenimas yra stebuklas
11

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ.
„Filologijos ruduo“ sulaukė 30-ties!
4

KRONIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Latvijos šventė

SKELBIMAI 
• Apie festivalį „Panevėžio literatūrinė žiema 2009“8
• PRENUMERATA

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Amžina mano meilė
2

MUZIKA

Andrius Žlabys skambina J. S. Bacho partitas

EUGENIJUS IGNATONIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Martyno Aleksos nuotrauka iš Nacionalinės filharmonijos
archyvo

Andrius Žlabys, anksti subrendęs ir įaugęs į Lietuvos kultūrą, laikinai (visi mes laikini) gyvena užsienyje, aktyviai koncertuoja įvairiose šalyse, bet reguliariai atvyksta į mūsų garbingiausias sales, nuolatos atsiskaito gimtajai publikai, pateikia naujų darbų, tuo pačiu demonstruoja artistinio credo pastovumo ir kintamumo peripetijas. Vilniaus fortepijono meno gerbėjai mena daug pianisto sėkmingų interpretacijų. Jo solo repertuare bene labiausiai įstrigo Vytauto Bacevičiaus ir J. S. Bacho Wohltemperierte Klavier vakarai. Pirmajame duoklė lietuviškam pradui atspindėjo ir panašiai suvokiamos kosmogonijos bei asmeninio likimo atšvaitus, antrajame –­ anksti nušvitusi meilė aukščiausios prabos muzikai. O meilė be tęsinio, be puoselėjimo ir nenutrūkstamo žavesio – tai tik akimirkos blyksnis, neužfiksuotas ir netyrinėtas.

Lapkričio 14 d. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje (I Vilniaus fortepijono festivalio koncertas) A. Žlabys skambino Johanno Sebastiano Bacho šešias partitas klavyrui BWV 825-830. Ši programa retai pasirenkama – tad tai galvosūkis ir klausytojui. Būtina atsiriboti nuo kasdieninių rūpesčių ir smulkmenų, pabėgti nuo pramogų pasaulio – juk visais kanalais „brukama“ tik vadinama lengvoji muzika – kitaip būtų sudėtinga išsėdėti ilgą vakarą, atsiduoti dėsningai organizuotai tėkmei. Iš anksto žinodami koncerto programą, tikriname asmeninius įspūdžius apie šiuos chrestomatinius kūrinius. Esame klausęsi ir kitų partitų įrašus – R. Tureck skambina lėtai, prasmingai ir tolygiai, bet atitrūkusi nuo šių dienų pajautos, M. Perahia „nubėgo“ lengviausiu keliu – demonstruoja profesionalumą ir meistriškumą, nepalikdamas vietos diskusijai, nepažintai individualybei, „nežinomas“ indas R. Bahrami teikia naujų detalių vaizdinių, improvizuoja ir gėrisi, drąsiai jungia praeities ir dabarties derinius, nepamirštamas G. Gouldas – jo partitų ritmas, kiekvieno garso artikuliacija užvaldo mus, pajungia savajai dėstymo logikai ir tvarkai, kategoriškai įtikina, paneigia ankstesnius „blogų“ mokinių pavyzdžius. Atlikimo menas kinta net ir užfiksuotame viename kuriame nors įraše – kiekvienas klausytojas gali suvokti savaip. O kiekvienas koncertas – tai laukti ir nelaukti viražai, racionaliai numatyti planai ir spontaniškos kūrybinės bangos. Gerai architektūros paminklui – jis stovi tvirtai ir nepajudinamai, bet vėlgi jį įprasminame ir asmeniškai naujai „perstatome“.

Kuo nustebino A. Žlabys? Gyvybingumu. Profesinį meistriškumą, artistinę įtaigą ir įtikinamą skambinamų kūrinių interpretaciją pianistas ne kartą įrodė ankstesniuose pasirodymuose. Šiame vakare Andrius sublizgėjo naujomis spalvomis – neregėta stilistika ir trykštančiu gyvenimo džiaugsmu, jaunatviškumu, kartais netgi atverdamas žaviausius vaikiškumo užkaborius. Tai nepaneigia pianisto intelektualinio prado –­ pasiekti šį rezultatą galima tik nuosekliai išstudijavus kompozitoriaus laikotarpio estetines nuostatas, moks­linę mintį. Prisimename Stasio Vainiūno mintis apie J. S. Bacho kūrybą. Profesorius kartodavo, kad J. S. Bachas buvo toks pat žmogus kaip ir mes, t. y. jam buvo būdinga visa, kas žmogiška – palaima, draugystė ir meilė. Andrius drąsiai įkūnijo šiuos profesoriaus teiginius – suvokė kompozitoriaus kūrybą kaip itin šiuolaikišką, atskleidžiančią ištisą vaizdų visatą, emocijų kupiną diapazoną, atitinkantį ir XXI a. gyvenimo idealus. J. S. Bacho menas gyvas ir šiandien, jis yra mūsų visų neatskiriama dalis, nekreipiant dėmesio į kai kuriuos diskutuotinus dalykus.

Pianistas savitai išsprendė partitų skambinimo erdvės problemą. J. S. Bachas rašė ir skambino (turima omeny kompozitoriaus muzika klavyrui) savo kūrinius kamerinėje aplinkoje, kambaryje, apsuptas artimųjų ir mokinių. Šiandien J. S. Bacho klavyrinių kūrinių gal net negalima skambinti didelėje koncertų salėje, nes taip pažeidžiamas jų intymumas ir savitumas, Bacho laikų instrumento dinaminių galimybių ribos. Andrius nepabijojo didelės salės akustikos – skambino raiškiai ir aiškiai, pasinaudodamas milžiniškomis fortepijono skambesio galimybėmis. Pianistą žavėjo glaudus bendravimas su publika – visa esybe atsiduodamas asmeninio muzikavimo gūsiams, jis stengėsi įtraukti ir kiekvieną klausytoją. Panašiai kaip krikščioniškoji malda – ne atskira, o bendra bažnyčioje. Gal ir šiam koncertui tinkamiausias metas būtų sekmadienio vidurdienis – iškilmingų mišių laiku.

Skambindamas partitas, pianistas nepažeidė jų eilės tvarkos, originaliai įprasmindamas kiekvienos iš jų vietą. Pirmoji siuita savo charakteriu ir išraiškos priemonėmis yra įžanginė, antroji ir trečioji atitinka pagrindinės ir šalutinės partijų funkcijas, ketvirtoji – naujas reikšmingas epizodas, penktoji – scherzo, šeštoji – finalas. Sudėtinga buvo tik įsivaizduoti skaičiaus „šeši“ mistinę prasmę. Jei „šeši“ – šešios Pasaulio sukūrimo dienos, tuomet pirmoji partita yra pirmadienis, o šeštoji – šeštadienis. (Kompozitorius paneigė matematinį tikslų skaičiaus pakartojimą, tik dvi partitas sudarydamas iš šešių dalių, o kitas – iš septynių.) Pianistui patiko šešių partitų tonacinis planas, kurį grafiškai galima būtų pavaizduoti taip:

Iš plano matyti, kaip dėsningai pianistas kūrė visų kūrinių architektoniką, pradedant įžangine pirmąja per minorines (c, a), mažorines (D, G) iki šeštosios –­ kulminacinio taško, kuris pianisto buvo ypač sureikšmintas.

Pianistas išpuoselėjo kiekvienos partitos struktūrą, aiškiai išskirdamas kiekvienos dalies reikšmę. Pirmosios partitų dalys – skirtingų žanrų ir nuotaikų – buvo atitinkamai derinamos su visa partitų dramaturigija. Daug šilumos ir žmogiškų išgyvenimų buvo sudėta į vokiškąjį alemandų vaizdinį, prisimenant ir kompozitoriaus charakterio bruožus, jo kuklumą ir norą išryškinti savo tautos teigiamybes. Andrius tradiciškai priešino jas prancūziškoms kurantoms – kompozitorius švelniai pajuokė prancūzų lengvabūdiškumą. Partitų emocinis kulminacinis centras – sarabandos – buvo atskleistos jautriausiai. Nauji šokiai buvo audžiami naujomis spalvomis ir įvaizdžiais. Finalinės džigos įtikinamai užbaigė kiekvieną ciklą.

Šokio įvaizdis pianistui buvo ypač artimas – jis rūpestingai skleidė šokio, kaip gėlės, želmenis, drauge su kompozitoriumi „iššoko“ visus posūkius, išlaikydamas rimtį ir susikaupimą. Norint visas šešių partitų dalis (iš viso jų – 40) suskirstyti pagal sėkmingumo kategorijas (kaip dabar madinga reitinguoti pedagoginėje praktikoje), pakliūtume į neišsprendžiamas žabangas –­ visos 40 dalių buvo įspūdingos ir kupinos kūrybiškumo ženklų (keli neaiškumai nesumenkino bendrojo įspūdžio) – visas jas vertintume aukščiausiais balais. Galėtume tik palyginti tuos pačius šokius, partitų sudėtines dalis (tai tiksliau būtų galima daryti, turint Partitų įrašą, dabar pasitelkiami tik asmeniniai įspūdžiai). Šešios alemandos – lyg ir kompozitoriaus neišplėtotos, pianisto skambinamos greitai, ir volando per vidurines, tipiškai poetiškas ir lyriškas, iki finalinės e-moll, sugeriančios visas ankstesniąsias. Kurantos, kaip pačios įvairiausios ir netikėčiausios (dar kartą patvirtinamas prancūziškumo įvaizdis), priartėjančios prie alemandų ar su jomis diskutuojančios (kategoriškos priešybės –­ a-moll, G-dur, e-moll). Sarabandas Andrius ypač pabrėžė, sureikšmino ir pažėrė milžinišką fortepijono spalvų gamą (įdomų būtų jas visas klausyti iš eilės, jos sudarytų tam tikrą ciklą – vienodą ir skirtingą, vientisą ir išplėtotą). Andriaus sarabandos –­ Mišių Pakylėjimo ekstazė ir pakylėtos meilės simbolis, meilės, kurios visi trokštame, ieškome ir, suradę, puoselėjame. Buvome liudininkai ir pianisto meilės instrumentui – su kokiu jautrumu buvo skambinama, stengiamasi nepažeisti natūralaus klavišo paspaudimo, išgaunant įvairiausius tylaus skambesio niuansus. Artistine branda nenusileido ir trys menuetai – kiekviena miniatiūra tapo svarbiu bendro vyksmo įvykiu. Vien dėl Penktosios partitos menueto išdaigos verta buvo ateiti į koncertą.

Žavintis pianisto asmeninėmis savybėmis, jo noru bendrauti, nederėtų pamiršti ir skambinimo spalvingumo faktorių – pianistas išgaudavo įvairių tembrų skambesius, labiau linkdamas į švelnias minkštas sferas, frazuotės įmantrybes, mažiau primindamas klavesino garso ataką. Andrius – aristokratas, jo menas elitinis, be pigių blizgučių, popkultūros dulkių. Ritminis įprasminimas itin improvizacinis, laisvai alsuojantis ir paklūstantis prasmingai akcentuacijai. Atskirų dalių tempai ypač greiti – pianistas priminė J. S. Bacho amžininkų pastebėjimus apie kompozitoriaus norą skambinti kuo greičiau. Andriaus interpretuojamos džigos impozantiškai užbaigė kiekvieną mini ciklą, skelbė finalinį šėlsmą. Vienintelis partitų scherzo (a-moll) buvo paskambintas vienu įkvėpiu, kone maksimaliausiu greičiu.

Atskiro dėmesio sulaukė ir pianisto elgesys prie instrumento – Andrius buvo susikaupęs, vengė pašalinių judesių. Pirmosiomis minutėmis beveik nejudėjęs, vėliau po truputį įsisiūbavo, nes „kopė“ į finalinę kulminaciją. Jos metu jautėsi laisvai ir patogiai, tuo pačiu šį jausmą įteigdamas kiekvienam klausytojui. Tai maža smulkmenėlė, bet reikšminga ir padedanti suprasti menininko užmačias.

A. Žlabys surado savo kūrybinį raktą į J. S. Bacho lobyno gelmes. Rečitalio publikos reakcija savotiškai priminė partitų istoriją, kai beveik prieš tris šimtus metų jų publikacijos, anot pirmųjų J. S. Bacho biografų, „buvo sensacingai sutiktos“. Tikėkimės, kad pianistas dar daug kartų grįš prie partitų, ieškos ir ras kitokių interpretacinių įmantrybių, atitinkančių kompozitoriaus ir mūsų dvasią, pateiks modernius sprendimus. O Vilniaus publika lauks naujų A. Žlabio koncertų, naujų programų ir muzikos įrašų (taip pat ir J. S. Bacho partitų), įkvepiančių apmąstymams ir apibendrinimams, padėsiantiems tobulinti J. S. Bacho muzikos sampratas, atskirti tikrąją meninę prasmę nuo vienadienių „žvaigždynų“ šlovės.

 

Skaitytojų vertinimai


56077. ST :-) 2009-12-03 20:28
Puiku, kai ĮVYKIS taip užfiksuojamas jį aprašant.

56107. ŠR2009-12-05 18:33
Puiku, kad kas nors parašo komentarą į muzikos skiltį.

56200. Forlane :-) 2009-12-10 01:22
Nepatiko man greitai sugrotos dalys. Na ir kas, net jei abejotina nuogirda apie paties kompozitoriaus polinki groti greitai butu teisinga - jis paliko muzika interpretuoti. Kai Zlabys grojo letai, manau, buvo tikrai vertinga - fantastiskos sarabandos isties... O siaip romantizuotai Zlabys groja, nelabai kaire ranka girdisi, daznai skambejo ne kalbejimo intonacijos, kuriu taip laukiu partitose, o vandenelio siek tiek romantinio buvo uzpilama. Bet pats faktas, kad kazkas paima ir sugroja visas sesias partitas, kai uz lango karaliauja zvaguliai, radziai, akropoliai ir t.t. - tai stebuklas. As beveik negalejau tuo patiketi ir buvau pusiau transe koncerto metu del tos minties, ir po to visa vakara.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:30:24 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba