Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-01 nr. 3055

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Antanas Šimkus.
MERGINAI, KURI VAKARAIS IŠ NE ITIN PADORIOS REPUTACIJOS ASMENŲ UŽSAKINĖJA EILĖRAŠČIUS
33
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• PEN KLUBO KONGRESAS BLEDE4
• Mariusz Szczygiel.
EGONAS KISCHAS NETENKA GALVOS
1

KALBOS SKILTIS 
• Irena Balčiūnienė.
PERSKAIČIUS R. MILIŪNAITĖS STRAIPSNĮ APIE SKOLINTINĘ LEKSIKĄ VERTIMUOSE
18

MUZIKA 
• MUZIKOS SIZIFAS7

DAILĖ 
• Skaistė Stukaitė.
PIRMOSIOS ŠIUOLAIKINĖS DAILĖS KVADRIENALĖS LABIRINTAI
5
• Jurgita Ludavičienė.
AUKSAS IR GINTARAS, ARBA PUSANTRŲ METŲ TRUKĘS LAUKIMAS
15

TEATRAS 
• Lėlių teatro dailininkę JULIJĄ SKURATOVĄ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
"NEPIGAUS" TEATRO MALONUMAI
2

PAVELDAS 
• PALANGOS GINTARO MUZIEJUJE – RYGOS PORCELIANO PARODA1
• Kristina Jokubavičienė.
DACHAU EKSPONUOJAMI PRANO DOMŠAIČIO PAVEIKSLAI IŠ KLAIPĖDOS

MENO DIS/KURSE* 
 Edward Lewine.
MENAS, SUTVERTAS MIEGOTI GARAŽUOSE
6

KNYGOS 
• NUŽUDYKIME KONSTANCIJĄ1
• KAIP MES RAŠĖME ROMANĄ
• DEVYNI APSAKYMAI
• NAUJOS KNYGOS1

POEZIJA 
• Alvydas Augustinas Jegelevičius.
ŠVIESOS DĖMĖ
2

PROZA 
• Gitana Gugevičiūtė.
SENELĖS PAVEIKSLĖLIAI
6
• Edita Nazaraitė.
GREITKELIS PER ATLANTĄ
2

VERTIMAI 
• Irena Praitis.
POEZIJA

JAUNIMO PUSLAPIS 
• MOKSLEIVIŲ VASAROS AKADEMIJA2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Valerie Solanas.
VYRŲ SUNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS
34

KRONIKA 
• APIE FLIUKTUACIJĄ1
• ATSISVEIKINANT SU ANTANU TAMOŠAIČIU1
• ŠEŠTAS IŠ KAIRĖS1
• "GAIDA" PRIIMTA Į EUROPOS ŠIUOLAIKINĖS MUZIKOS FESTIVALIŲ BENDRIJĄ
• Daiva Adomonytė.
AR TAI TAPO NORMA, VILNIEČIAI?
29

SKELBIMAI 
• DIDŽIOJO VILNIAUS SEIMO 100-MEČIUI SKIRTO PLAKATO KONKURSO NUOSTATAI1
• ISTORINĖS KELIONĖS

DE PROFUNDIS 
• Ramūnas Kasparavičius.
TAIP PASAKĖ SENAS KRIENAS
1
• EUROVIZINIS SINDROMAS2

MENO DIS/KURSE*

MENAS, SUTVERTAS MIEGOTI GARAŽUOSE

Edward Lewine

[skaityti komentarus]

Vieną dieną praėjusį mėnesį Pam Kramlich bandė patiekti priešpiečius dviem svečiams, bet viską sugadino meno kūrinys. Švelnus lietus tapšnojo jos akmeninio namo, prisišliejusio prie vienos iš geriausių miesto kalvų, langus. Senovinį stalelį dengė namų šeimininkės ruoštos salotos, bet videomenas paprasčiausiai nenorėjo užsičiaupti.

Viename ekranų menininkai Gilbert’as ir George’as, filmuoti grubiame 1972 m. video, gurkšnojo kokteilius skambant klasikinei muzikai, o balsas fone vis kartojo: "Gordonas mus girdo". Iš dešinės žiojėjo 1969 m. Nancy Holt ir Roberto Smithsono darbas, kuriame mis Holt tempė kamerą per nendrių lauką, garso takeliui gaudžiant nuo jos trepsėjimo bei pūkštimo ir vos besigirdint pono Smithsono jai duodamiems nurodymams, kuria kryptimi eiti.

62-ejų lieknai misis Kramlich, negailinčiai giedro šypsnio, ir jos šiurkščiam verslininkui vyrui Dickui priklauso tai, ką galima pavadinti didžiausia privačia kolekcija meno, vartojančio elektroninį garsą ir judančius vaizdus. Jis vadinamas videomenu, medijų menu arba laikiniu menu, ir Kramlichai dalijasi su juo savo labirintiškus Kalifornijos Tiudorų namus. Ekranai blykčioja iš susiraizgiusių vamzdžių viršum tamsiai dažytų ąžuolo laiptų. Skaidrės keičiasi virš pūkuotos antklodės ant svečių lovos. Berniuko veidas mirga filmo ekrane kreminio pagrindinio miegamojo ramybėje, kuri šiaip būtų begarsė.

Kai visas menas įjungtas, namas gaudžia, čirpia, ciepsi ir klykia, kliedi, dejuoja ir rėkia. Efektas toks triuškinantis, kad didžiąją laiko dalį Kramlichai daugiau ar mažiau priversti laikyti savo prabangią, nepriekaištingai atrinktą kolekciją išjungtą. Bet jai veikiant, kaip kad per priešpiečius, ponia Kramlich sakosi besimėgaujanti kakofonija. "Man patinka laikyti darbus įjungtus, – sako ji. – Tai smagu. Kaip žaidimų metas".

Jei šiandien Kramlichų namų aplinka gali atrodyti ekscentriškai, tai prieš 10 metų ji būtų visiškas nesusipratimas. Tuo metu videomenas buvo marginali rinka, kuria kolekcininkai vargiai domėjosi. Tačiau dabar videomenas plačiai perkamas tiek kolekcininkų, tiek muziejų, ir yra teigiančių, jog plokštieji ekranai greit gali tapti tokie įprasti namų sienoms kaip rėminti paveikslai.

"Video dabar yra ten, kur fotografija buvo 1970-aisiais", – sako Bruce‘as Jekinsas, Čikagos menų instituto mokyklos dekanas. – Iš pradžių pirkti nuotraukas buvo delsiama, o paskui tai tapo visuotine beprotybe".

Vis dėlto, kaip pastebi pirmoji videokolekcininkų karta, video tebelieka trikdantis, atgrasus mediumas – ypač kai jis rodomas tarp atostogų kadrų su sidabriniais rėmeliais ir įėjimo į patalpą skalbiniams. Dauguma darbų, begarsiai ir atskirti, įtaisyti virš židinio atbrailos ar už sofos. Videodarbai reikalauja dėmesio, ir jie niekad neįsilieja į foną, kaip kad sugeba net monumentaliausias Rothko ar vibruojančių spalvų Stella.

"Jie primena man manuosius Jacko Russello terjerus", – sako kitas aistringas kolekcininkas Normanas Stone’as. – Negali jų ignoruoti".

Pirmoji video kolekcionavimo keistybė ta, kad šis mediumas atsirado iš dalies dėl to, jog menininkai norėjo sukurti tai, ko nebūtų galima kolekcionuoti. Jis gimė 1965 m., kai "Sony" pristatė pirmąją nešiojamą vaizdo kamerą, patraukdama tokius menininkus kaip N.J.Paikas, B.Naumanas, J.Jonas ar V.Acconci’s. "Mūsų vizija buvo menas, kurio negalima parduoti, nebent transliuoti per televiziją", – sakė videomenininkas Billas Viola nesename interviu telefonu.

Deja, 1980-aisiais platintojai ir menininkai video jau pavertė preke. Dabar kainos siekia nuo kelių tūkstančių dolerių iki šešiaženklių sumų. Nors kolekcininkai nekalba apie pinigus, Kramlichų kuratorius neneigia, kad pora galėjo išleisti "milijonus", sukaupdama apie 250 darbų.

Pora, susituokusi 1981 m. po septynių savaičių pažinties, ėmė kolekcionuoti meną, atradusi, kad vienas su kitu neturi nieko bendra. Pasikonsultavę su kuratoriais iš San Fransisko modernaus meno muziejaus ir savo patarėja Thea Westreich, jie pasirinko videomeną, kadangi jis tiko prie Kramlicho domėjimosi technologijomis, o muziejui šiame regione reikėjo mecenatų, be to, šioje srityje menka buvo kolekcininkų konkurencija.

Iš pradžių ponia Kramlich manė, jog su videomenu lengva. "Tiesiog įmeti juostą ir grotuvą ir paleidi", – sakė.

Tačiau greit ji suprato, kad ne viskas taip paprasta. Jei nusiperki paveikslą, jis tau atsiunčiamas dėžėje. Kai Kramlichai perka videoinstaliaciją, tarkim, kurią nors Billo Violos – keletą jo darbų jie turi – jie įsigyja komplektą, kurį sudaro nuo 3 iki 10 komponentų. Jie gauna pagrindinę darbo kopiją – skaitmeniniu Beta ar tiksliausiu galimu formatu; DVD namų peržiūroms kopiją; įrangą, reikalingą darbui rodyti; pagaliau archyvinę dėžę su nustatymo instrukcijomis, planais bei pasirašytu autentiškumo patvirtinimu.

Tik ši dėžė su jos turiniu ir bus išsaugota. Likusioji darbo dalis iš esmės laikina, kadangi greičiausiai, laikui bėgant, nusidėvės, ir turės būti pakeista. "Meno kūrinys yra informacija, – sako 54-erių ponas Viola. – Būtent tai ir įsigyjate". Dėl to jis sakosi noriai pakeičiąs pamestus ar sugadintus DVD bei konsultuojąs įrangos keitimo klausimais.

Nors dauguma kolekcininkų tai supranta, jie neįstengia nežvilgčioti į diskus, juostas bei ekranus kaip į garbintinus meno objektus. Jie kuria papildomas kopijas namų peržiūroms, iš menininkų gautas kopijas laikydami saugioje vietoje. Taip jie atsiduria keistoje padėtyje, nes niekad iš tikrųjų nemato jiems priklausančio meno, išskyrus reprodukcijas. Tačiau videomeno kontekste sunku net kalbėti apie "originalo" sąvoką. Priešingai nei kitos meno formos, kartais parduodamos daugeliu vienetų – pvz., graviūros, keramikos dirbiniai ar fotografijos – videodarbai nepasižymi jokiu rankų darbo aspektu, kuris galėtų sudaryti skirtumą tarp kopijos ir originalo. Teisiškai didžiuma videomeno parduodama apribojant kolekcininko teises ligi kopijavimo asmeniniais tikslais. Praktiškai nėra nieko, kas sulaikytų kolekcininką nuo kopijų išsiuntinėjimo Kalėdoms dovanų.

Bet net jeigu jis taip ir padarytų, neteisėtos kopijos greit gali tapti bevertėmis. Dalis meno patrauklumo – tai būdas, kuriuo jis suderina amžinybės ir betarpiškumo pojūčius. 400 metų senumo Rembrandto portretas ar lanksti senovės graikų skulptūros linija pribloškia šviežumu. Tačiau video neabejotinai atrodys kitaip po keleto šimtų metų. Iš tiesų ankstyvieji darbai jau yra kopijuoti daugelį kartų. Pavyzdžiui, Smithsono ir Holt darbas "Pelkė" iš pradžių buvo demonstruojamas kaip filmas, paskui perrašytas į Beta, vėliau – į VHS, dabar – DVD. Dažnai per tokius pakeitimus dalis originalaus filmo informacijos prarandama, ir darbo išvaizda pasikeičia. Nors "Pelkė" buvo filmuota juostoje, šiandien jos vaizdas plokštumoje ir sumažintos tekstūros.

Tačiau komplikacijos, neatskiriamos nuo videomeno žanro, traukia tiek menininkus, tiek kolekcininkus. Kai kurios šios komplikacijos, žinoma, aptinkamos ir kitokiame šiuolaikiniame mene. Tačiau video vienintelis dėl jų tam tikra prasme išlieka gyvas. Jis gali atrodyti efemeriškas palyginus su marmuro statula, tačiau, kadangi susideda iš informacijos, kurią lengva kopijuoti, gali gyvuoti ilgiau nei akmuo.

"Ši technologija reprodukuojasi tokiu būdu kaip ir žmonės, – sako Viola. – Informacija perduodama iš kartos į kartą, užuot pririšus ją prie vieno objekto. Todėl aš ir dirbu su šiuo mediumu".

Jei patys video neišnyks, tai greičiausiai nutiks įrangai, kuria jie žiūrimi. Neseniai Robertas H.Shimshakas sužinojo, jog baterijos, palaikančios ekraną jo videoinstaliacijai, kurią sukūrė Kanados menininkė Ann Hamilton, nebus gaminamos. Taigi jis suskubo jas pakeisti. Tačiau bekeičiant techninis personalas įbrėžė ekraną, kuris seniai nebegaminamas. "Jie pasiūlė pakeisti jį naujesniu", – sako daktaras Shimshakas, radiologas iš Berklio. Aišku, jis nenorėjo keisti darbo, ir galiausiai technikai rado būdą pataisyti ekraną.

Ir išties techninis personalas yra kasdienybė kiekvienam, kas turi videomeno. Kiekvienąkart, kai įrengiamas naujas darbas pas Kramlichus, atsivedami elektrikai išvedžioti garso, video ir elektros linijų bei įtaisyti naujų rozečių sienose. Kai kurie kolekcininkai aneksuoja ištisas savo namų zonas: įsivaizduokite San Fransisko kolekcininkus Normaną ir Norah Stone, įsimylėjusius "Įelektrintą žemę", menininko Dougo Aitkeno videodarbą, kuriame žmogus eina pilkai gelsvu Los Andželo peizažu.

Originalui reikėjo penkių ekranų ir 1200 pėdų galerijos erdvės. Taigi ponas Stone‘as, psichologas ir šeimos fondo prezidentas, dirbo su ponu Aitkenu, kol transformavo šeimos garažą į instaliaciją su vienekrane kūrinio versija. Kai Stone‘ai užsigeidžia ją pasižiūrėti, jie išgrūda savo Porsche ir BMW mikroautobusą gatvėn.

Videokolekcininkams dažnai kyla erzinantis klausimas: kada įjungti meną. Kai jis įjungtas, jis užgožia visą patalpą; kai išjungtas, kokia tada prasmė?

"Darbas, kuri laikome įjungę daugiau nei kitus, yra S.Douglaso kortų kambaryje", – sako ponia Stone, turėdama omenyje "Kelionę į baimę" (2001) – filmą su specialiai nesinchronišku garso takeliu. – Jis tęsiasi aštuonias valandas ir mane jis nepaprastai nervina, tačiau patinka mano vyrui".

Dažniausiai darbas būna išjungtas, o tai reiškia, jog prabangiai įrengti namai yra užpildyti tuščiais ekranais. Kolekcininkai, kurie laiko meną įjungtą, linkę rinktis švelnią medžiagą, arba ištremia darbus į nuošalius kampus. Daktaras Shimshakas nori, kad videokūriniai eitų, tad tinka mažas sienoje įmontuotas ekranas holo gale. Gary’s Wolkowitzius, drabužių magnatas iš Manhatano, sako, kad jis neseniai susidomėjo video per savo sūnų Bryce’ą, kuris prekiauja medijų menu, ir būdamas namie laiko įjungtus tris neįkyriausius darbus – Jimo Campbello, Alano Ratho ir Johno F. Simono jaunesniojo. Billas Viola miegamajame, deja, demonstruoja tai, ką 57-erių ponas Wolkowitzius apibūdina kaip moters "emocinį momentą". Jis aktyvuoja darbą tik kai būna tinkamai nusiteikęs. "Šis meno kūrinys reikalauja sprendimo", – sako jis. Vienas sprendimų gali būti meno iškeldinimas už namo ribų. Du vienais svarbiausių tituluojami kolekcininkai laiko savo darbus privačiuose muziejuose, toli nuo savo namų intymumo ir ramybės. Martinas Marguliesas, Majamio statybos vykdytojas, ir Ydessa Hendeles, nekilnojamo turto paveldėtoja iš Toronto, sakosi kolekcionuoją video, nes jis juos jaudina. Tačiau šiais metais panelė Hendeles įsirengs medijų kambarį savo namuose. "Aš norėjau mėgautis menu, – sako ji, – bet ne vietoje, kurią tik praeinu".

Pagal "New York Times" parengė L.K.

____________________

* šiuolaikinio meno puslapis

Puslapį rengia Linas Kranauskas (linas@ore.lt)

 

Skaitytojų vertinimai


17488. pojuciai2005-07-04 22:19
taip,buna ir garaziniu meninink.........

17491. Poezija isjungtame ekrane2005-07-04 23:09
"Švelnus lietus tapšnojo ...langus". "Aš norėjau mėgautis menu, ... bet ne vietoje, kurią tik praeinu". "Kreminio pagrindinio miegamojo ramybėje" "man patinka laikyti darbus įjungtus". "Baterijos, palaikančios ekraną,...nebus gaminamos". "Jie pasiūlė pakeisti jį naujesniu". "Nekilnojamo turto paveldėtoja iš Toronto". "Jis juos jaudina."

17502. manoninkus2005-07-05 09:47
visi menininkai garaziniai tik ne visi tai zino

17556. aaabbbccc2005-07-07 00:50
idomus straipsnis. Visgi turbut tie zmones yra tiesiog ekscentriski snobai, bet vistiek verti respecto, tai kur kas, mano manymu, geresnis uzsiemimas, nei pvz vien dometis kaip is daug pinigu padaryti dar daugiau

17596. Zosė2005-07-08 14:25
Migu migu, meno žmonės, bėgs mažyčiai pinigėlių...

17615. Korra2005-07-10 21:50
Nuobooodu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:29:32 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba