Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-01 nr. 3055

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Antanas Šimkus.
MERGINAI, KURI VAKARAIS IŠ NE ITIN PADORIOS REPUTACIJOS ASMENŲ UŽSAKINĖJA EILĖRAŠČIUS
33
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• PEN KLUBO KONGRESAS BLEDE4
• Mariusz Szczygiel.
EGONAS KISCHAS NETENKA GALVOS
1

KALBOS SKILTIS 
• Irena Balčiūnienė.
PERSKAIČIUS R. MILIŪNAITĖS STRAIPSNĮ APIE SKOLINTINĘ LEKSIKĄ VERTIMUOSE
18

MUZIKA 
• MUZIKOS SIZIFAS7

DAILĖ 
• Skaistė Stukaitė.
PIRMOSIOS ŠIUOLAIKINĖS DAILĖS KVADRIENALĖS LABIRINTAI
5
• Jurgita Ludavičienė.
AUKSAS IR GINTARAS, ARBA PUSANTRŲ METŲ TRUKĘS LAUKIMAS
15

TEATRAS 
• Lėlių teatro dailininkę JULIJĄ SKURATOVĄ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
"NEPIGAUS" TEATRO MALONUMAI
2

PAVELDAS 
• PALANGOS GINTARO MUZIEJUJE – RYGOS PORCELIANO PARODA1
• Kristina Jokubavičienė.
DACHAU EKSPONUOJAMI PRANO DOMŠAIČIO PAVEIKSLAI IŠ KLAIPĖDOS

MENO DIS/KURSE* 
• Edward Lewine.
MENAS, SUTVERTAS MIEGOTI GARAŽUOSE
6

KNYGOS 
• NUŽUDYKIME KONSTANCIJĄ1
• KAIP MES RAŠĖME ROMANĄ
• DEVYNI APSAKYMAI
• NAUJOS KNYGOS1

POEZIJA 
• Alvydas Augustinas Jegelevičius.
ŠVIESOS DĖMĖ
2

PROZA 
• Gitana Gugevičiūtė.
SENELĖS PAVEIKSLĖLIAI
6
 Edita Nazaraitė.
GREITKELIS PER ATLANTĄ
2

VERTIMAI 
• Irena Praitis.
POEZIJA

JAUNIMO PUSLAPIS 
• MOKSLEIVIŲ VASAROS AKADEMIJA2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Valerie Solanas.
VYRŲ SUNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS
34

KRONIKA 
• APIE FLIUKTUACIJĄ1
• ATSISVEIKINANT SU ANTANU TAMOŠAIČIU1
• ŠEŠTAS IŠ KAIRĖS1
• "GAIDA" PRIIMTA Į EUROPOS ŠIUOLAIKINĖS MUZIKOS FESTIVALIŲ BENDRIJĄ
• Daiva Adomonytė.
AR TAI TAPO NORMA, VILNIEČIAI?
29

SKELBIMAI 
• DIDŽIOJO VILNIAUS SEIMO 100-MEČIUI SKIRTO PLAKATO KONKURSO NUOSTATAI1
• ISTORINĖS KELIONĖS

DE PROFUNDIS 
• Ramūnas Kasparavičius.
TAIP PASAKĖ SENAS KRIENAS
1
• EUROVIZINIS SINDROMAS2

PROZA

GREITKELIS PER ATLANTĄ

Edita Nazaraitė

[skaityti komentarus]

Žirgai neskubėdami kopė įkalnėn. Kanaano slėnis pamažu melsvėjo, saulė šokinėjo tarp apnuogintų medžių šakų tartum koks pamišęs prožektorius, o gal tiesiog žaidė slėpynių su stirnomis, kurias vaikė raitelių palydoje dalyvaujantys šunys. Indėnų vasara plieskė visu smarkumu, naršydama po kalnus, miškų tankmėje, nutekėdama upeliu ir griūdama putojančiu kriokliu. Tvanas šviesos maišėsi su juodžiausiais šešėliais, o žirgai vis kopė ramia ristele aukštyn ir aukštyn, nešini keturiomis raitelėmis. Vedlė draugiškai pasakojo slėnio naujienas, o Atidė, nors ir atidžiai klausėsi, tačiau mintimis vis artėdavo prie šalia jojančios Kristės, kuri buvo beveik ranka pasiekiama, tačiau jas skyrė trys dešimtys metų.

Atidė stebėjo Kristės nugaros išlenkimą, regis, Kristė buvo gimusi jodinėti žirgais, atrodė kaip kokia kentaurė. Jos nenusakomai ilgos kojos taikiai mataravo prie žirgo kojų, ji vis dar vaikiškai kalbino savo nešiką, kuris, pasirodo, ne taip jau seniai buvo Kalifornijoje laukinis mustangas. Apie tai vedlė prasitarė tik įkopus į kalną, tačiau peizažai buvo kvapą gniaužiantys, ir nerimui nebeliko vietos.

Kristės plaukai subangavo, iš kažkur atsiradęs vėjelis nešė rudens kvapą. Jos mėlynos akys be jokio tikslo bėginėjo kažkur toli, toli už kalnų, ir ji nenoriai atsakinėjo į vedlės klausimus. Atidė ir Kristė mėgdavo kartu tylėti. Ar su žirgais, ar vairuodamos automobilį, jos mėgavosi tyla. Tyla buvo jų didžiausia sąjungininkė. Jos abi žiūrėjo į šviesų dangų, kuriame dar tik pernai skraidė mažas, dvivietis lėktuvėlis virš snaudžiančio slėnio, ten Atidė ir Kristė ramią popietę žalioje, pilnoje rausvų gėlių pievoje skaitė knygas. Tą popietę lėktuvėlis sudužo jų poilsiavietės kieme, prie pat privataus kilimo tako. Abu, pilotas ir keleivis, žuvo.

* * *

Kampuoto veido graikė pašėlusia greitakalbe Atidei aiškino politinio prieglobsčio procesą: reikės laukti maždaug septynis mėnesius, surašyti pareiškimus Graikijos valdžios institucijoms, paskui, gavus dokumentus, rašyti pareiškimą į pasirinktos šalies ambasadą ir laukti, laukti, laukti, laukti, ir laukti.

Atidei laiko sąvoka prarado įprastinį apibrėžimą: dvidešimt aštuoneri metai praeities susivijo į siurrealistinę kometos uodegos formą, pakeliui pylėsi žiežirbos, blykčiojo ugnys, veržėsi karštos dujos, žiojosi krateriai; išlipimas iš "Latvija" pavadinto laivo, Pirėjo uoste netikėtai atsiradus laisvam nuo struktūros laikui; laikui, kai turistinės grupės atsakingieji saugumiečiai, pagauti nenumatyto įvykio karštinės, neteko budrumo ir energingai sugarmėjo į elektronikos prekių parduotuvę, o Atidė, sakytum kieno nematomo rankos vedama, liuoktelėjo į šalutinę gatvelę, nežinodama, kad ši išves ją į gražų prospektą, pilną lengvųjų automobilių; makabriška laiko duobė, kurion įkritusi, Atidė atsidūrė viename taksi su smagiu vairuotoju, vaišinančiu ją aromatingiausiu apelsinu planetoje ir kviečiančiu pasidulkinti viešbutyje; Atidė tik šyptelėjo ir liepė važiuoti ne į viešbutį, bet į artimiausią policijos įstaigą; paskui keli pokalbiai policijos nuovadoje; konspiracinis keliavimas su taksistu, apsikabinus ir vaidinant įsimylėjėlius, kurie nežinia kodėl pasuka Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus būstinėn; purvina šviesšešėliuose mirganti raštinė; Atidė rūko cigaretes vieną po kitos; pasisako, kiek turinti su savim pinigų; labai mažai, nutaria biurokratai ir sumoka taksistui už kelionę. Aplink storą, kampuotaveidę graikę spiečiasi itin sumizgę žmogėnai; visur tvyro įtampa, nervai, rūkalai, skuba, rašomųjų mašinėlių tuksenimas; kampe stovi aukštas vyrukas su barzda; Atidės galvoje šmėsteli mintis, kuri šitoje situacijoje visai nedera, – graikai gražūs vyrai; ji nežino, kad vyras nėra joks graikas, bet galų gale kas kam dabar rūpi; Atidei vaidenasi saugumiečiai, tykantys jos prie durų; jai vaidenasi velniai, inkvizicija, kalėjimas, televizija, gulagai, faraonų mašinos, gaisrinės, katafalkai, greitosios, krokodilai, meškos, beždžionės, radijas, moliuskai, laikraščiai. Galiausiai kampuoto veido graikė pristato jai praplikusį pusamžį vyrą, kuris ją nulydės su grupe kitų pabėgėlių į viešbutį. Grupėje atsirado ir Atidei į akį kritęs vyrukas su barzda. Jai net nedingtelėjo, kad jis nieku gyvu negali būti graikas, bet tuo momentu Atidei nebuvo svarbu, ji be galo siaubinosi ilgų mėnesių, kurie jai atrodė kaip septyni užburto laukimo metai į pažadėtąją žemę.

* * *

Viešbutis niūrus ir tamsokas. Atidė buvo palydėta ir palikta vienos lovos kambarėlyje, kuriame buvo prausykla ir dėmėmis nuėjęs veidrodis, langas ir durys į balkoną, o vietoj užuolaidų – medinės vidaus langinės. Dar stalas ir kėdė. Kaip tik, ko reikia žmogui, palikusiam kažkur toli visą savo neilgą gyvenimą ir susiruošusiam į absoliučią nežinią. Atidė iki šiol nepamena, kaip praėjo jos diena, tik kelias nuotrupas iš pasikalbėjimo su Graikijos saugumo darbuotoju, o gal tai buvo kita diena, dabar jau sunku beatpinti, bet ankstų vakarą ji krito į lovą ir miegojo kaip užmušta.

Kitą rytą Atidę pažadino Nikolas, galantiškas viešbučio administratorius, kuris kažkuo buvo panašus į cirkininką, gal dėl į viršų užriestų ir vaškuotų ūsų. Nikolas buvo egiptietis. Labai sunerimusia veido išraiška jis pranešė Atidei, kad į viešbutį buvo atlėkę tarybinės ambasados atstovai ir ieškojo jos, tačiau jis jiems nieko nepasakęs, nes tokias instrukcijas gavo iš atitinkamų Graikijos institucijų.

Už valandos į viešbutį atvyko trys civiliais rūbais vilkintys policininkai ir nusivežė Atidę į kažkokią įstaigą. Ten ji pasirašė kalną popierių ir gavo neapibrėžtam laikui asmens apsaugą kiaurą parą, kas visiškai nereiškė, jog Atidės lovoje miegojo Graikijos slaptoji policija, anaiptol. Policininkai, kurie keitėsi kas aštuonias valandas, naktimis snaudė viešbučio vestibiulyje arba ten žiūrėjo televiziją. Dienos metu vaikštinėjo drauge su Atide po Atėnus skersai išilgai ir linksmino jos lėto laukimo dienas. Vienas net parodė užskvernėje paslėptą pistoletą. O kitas labai lakoniškai apibūdino savo šalį: esą Graikijoje tiek daug filosofų todėl, kad niekas nenori dirbti, tik postringauti.

* * *

Atidė nuo pat paauglystės neturėjo įpročio knaisiotis savo ar kitų praeityje, gal todėl nemėgo istorijos pamokų, tiesiog jomis bodėjosi. Juk istorija vis bergždžiai kartojasi, keisdama tik formas ir laiką, o iš tiesų niekas iš esmės nesikeičia, visi mokosi istorijos, niekas nepasimoko, tai kurių galų gaišti laiką. Istorijos mokomi jauni, turintys laiko ir stokojantys patirties, o vyresniesiems istorijos pamokos sukeltų nesuvaldomus juoko priepuolius arba didžiausią, jokiais prozakais nebepataisomą depresiją. Istorija yra žmonijos charakterio dokumentas, pateiktas kaip kam patogiau. Dėl įvykių interpretacijų ginčai yra beviltiški, kaip ir šiuolaikiniame mene, čia jau asmeniško skonio dalykas. O už visų šitų teatro dekoracijų tūnanti žmogaus prigimtis nėra tokia patraukli, kad ją kas imtųsi nagrinėti arba vilkti į dienos šviesą. Žmonija trokšta matyti save amžinai jauną, gražią, kilnią, protingą, racionalią, pergalingą; žmonija visada siekia savo susikurtų idealų, tegu ir pačių kvailiausių, betgi vis yra kur link eiti, už ko kabintis, ką nors dėti į šuns dienas, žodžiu, pravaikomas egzistencinis nuobodulys. Atidei dažnai dingodavosi, kad gyvūnijos pasaulis kur kas racionalesnis: žolėdžiai taikiai kramto žolę, plėšrūnai drasko žolėdžius ir kitus plėšrūnus, ir nei vieni, nei kiti nekuria jokių istorinių fikcijų.

Gyvenimo šia diena meno Atidė išmoko nesimokydama, nes jos didžiausia aistra buvo stebėti, o kas nori būti profesionalus stebėtojas, tas privalo laikytis atokiai, kiek įmanoma, kiek leidžia aplinkybės.

Atidė mėgo savo asmens sargybinius, beveik visi kalbėjo angliškai, tad bendravimui nebuvo užkardų. Dauguma – gan jauni vyrukai, kurie nevargino Atidės kvailais klausimais apie jos praeitį ir džiaugėsi galimybe rodyti žaviųjų Atėnų įdomybes keistai bėglei iš "už geležinės" uždangos. Kasdieną jos sąmonę gožė vis nauji įspūdžiai: tai įvairiomis šviesomis nutviekstas Akropolis naktį, tai stojiškas jo baltumas dieną; tai automobiliais ir gremėzdiškais rusų gamybos autobusais springstančios siauros miesto gatvės; tai nykūs viešnamiai su liūdnomis prostitutėmis vakarais; tai saulėtas turgus su gausybe mirgančių vaisių ir daržovių ir per siestą miegantys graikai prekeiviai; tai šurmuliuojančios aikštės, pilnos turistų, sėdinčių už staliukų ir vangiai šnekučiuojančių prie vyno taurės; tai įvairių šalių ambasadų pastatai su besiplaikstančiomis įvairiaspalvėmis vėliavomis, palmės ir apelsinmedžiai. Atidę nustebino milžiniškas kalnas padėvėtų rūbų, suverstų tiesiai ant grindų didžiulėje nebeveikiančioje šventovėje, kur ją nusiuntė kampuotaveidė graikė, nes Atidė Atėnuose liko kaip stovi, tik rankinėje turėjo Rabindranato Tagorės lyrikos knygelę. Apatinius ir batus teko pirktis parduotuvėje, kuri savo puošnumu, marmuro grindimis ir gausybe veidrodžių atrodė kaip kokia naujoviška daiktų šventovė. Maisto skyriuje vaišino alyvomis ir sūriu. Atidė buvo alkana, nes už gaunamą pašalpą teišgalėjo valgyti kartą per dieną, todėl vaišinosi be jokių skrupulų. Nei Lietuvoje, nei Latvijoje, nei Estijoje, jau nekalbant apie Rusiją, parduotuvėse pirkėjų niekas nevaišindavo.

Vieną rytą Atidę aplankė policijos viršininkas, su kuriuo ji kalbėjosi pačią pirmąją dieną. Įslinko į varganą viešbučio kambarėlį kaip lapinas, lėtai apsidairė ir nutūpė ant lovos, šalia Atidės. Klausinėjo apie jos šiokiadienius, apie šį bei tą, kol galiausiai ėmė jai glostyti nugarą ir siūlyti, jo manymu, supermainus: Atidė gausianti atskirą kambarį su dušu, o jis jai pademonstruosiąs, kaip moka pamylėti graikų vyrai. Atidė tokių tiesmukų pasiūlymų kaip gyva nebuvo gavusi, akimirką stojo kraupi tyla, tačiau ji greitai pakilo nuo lovos, pradėjo vaikštinėti pirmyn atgal po kambarį ir aiškinti lapinui, jog jos kambarėlis jai patinkąs, nieko blogo nematanti bendrose, koridoriaus gale esančiose dušinėse, nors prausdavosi ten nenusiaudama basučių, tačiau lapinui to nepasakė.

– Juk namie gražiau gyvenai, ar ne? – paklausė lapinas.

– Gražiau, bet esu čia laikinai, ir ši buitis manęs neerzina.

– Niekam nepasakok apie šį pokalbį.

– Nepasakosiu.

Kitą dieną Atidę perkėlė į dvivietį viešbučio kambarėlį, kuriame jau gyveno dar jauna, tačiau gerokai suvargusi lenkaitė. Kambarys su privačiu dušu netrukus atiteko šviesiaplaukei Vengrijos nimfai, kuri pradėjo rengtis naujutėlaičiais, moderniškai rūbais ir avėti aukštakulnius batukus, visur važinėjo su taksi ir švietė suvargusių pasbėgėlių masėje tartum kokia aušrinė žvaigždė.

* * *

Iš socialistinio rojaus ištrūkę pabėgėliai ėjo per svetimšalių skaistyklą dviejuose apspurusiuose viešbutėliuose, raudonųjų žibintų rajone. Daugiausia tai buvo pavieniai asmenys, vyrų daugiau nei moterų, kelios poros, dvi trys šeimos, nesimatė nei labai jaunų, nei vyresnio amžiaus. Atidė be galo apsidžiaugė sutikusi porelę dailininkų iš Rumunijos, kurie pabėgo iš Čiaučesku imperijos, palindę po traukinio vagonu, per Turkiją. Visi gavo Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus piniginę pašalpą, neapmokamą būstą, jiems buvo garantuota sveikatos apsauga, tačiau dauguma pabėgėlių ilgus laukimo mėnesius leido dirbdami įvairiausius, menkai apmokamus darbus nelegaliai, nes neturėjo Graikijos valdžios leidimo dirbti oficialiai. Šia padėtimi buvo patenkinti visi: graikų darbdaviai – pigia darbo jėga, o pigi darbo jėga – papildomais pinigėliais, kurie dažniausiai pavirsdavo alaus ar vyno buteliais, o tai gerino prekybos reikalus. Neliūdėjo ir šiaip jau merdinčių viešbutukų savininkai bei tarnautojai, nes, be migrantų, retas turistas ten išdrįsdavo apsistoti. Biznis puikiai sekėsi.

Atidė į šią bizniuko karuselę negalėjo įsisukti, nes buvo saugoma slaptosios policijos agentų vos ne keturis mėnesius, tačiau ji ir čia pritaikė jau Lietuvoje puoselėtus laisvosios menininkės principus ir piešė policininkų portretus mainais už pietus ar kino filmą. Graikai yra geraširdžiai žmonės, nusprendė, kai jau vėliau, nebeturėdama nuolatinės palydos, įsiprašė į šiuolaikinės dailės galeriją be bilieto. Trumpai paaiškino durininkei, kad neturi pinigų, ir buvo įleista! Žinoma, galerijos salėse žmonių nebuvo, tik viena Atidė, bet užtat kiek įdomaus, puikaus meno! Argi to neužtenka?

B.d.

 

Skaitytojų vertinimai


17521. Korra :-) 2005-07-05 20:09
Labai įdomus ir puikiai parašytas tekstas - laukiu tęsinio.

20101. durnė :-( 2005-12-01 17:59
mėšlas kažkosks meskit lauk ši paraša

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:29:26 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba