Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-01 nr. 3055

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Antanas Šimkus.
MERGINAI, KURI VAKARAIS IŠ NE ITIN PADORIOS REPUTACIJOS ASMENŲ UŽSAKINĖJA EILĖRAŠČIUS
33
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• PEN KLUBO KONGRESAS BLEDE4
• Mariusz Szczygiel.
EGONAS KISCHAS NETENKA GALVOS
1

KALBOS SKILTIS 
• Irena Balčiūnienė.
PERSKAIČIUS R. MILIŪNAITĖS STRAIPSNĮ APIE SKOLINTINĘ LEKSIKĄ VERTIMUOSE
18

MUZIKA 
• MUZIKOS SIZIFAS7

DAILĖ 
• Skaistė Stukaitė.
PIRMOSIOS ŠIUOLAIKINĖS DAILĖS KVADRIENALĖS LABIRINTAI
5
• Jurgita Ludavičienė.
AUKSAS IR GINTARAS, ARBA PUSANTRŲ METŲ TRUKĘS LAUKIMAS
15

TEATRAS 
• Lėlių teatro dailininkę JULIJĄ SKURATOVĄ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
"NEPIGAUS" TEATRO MALONUMAI
2

PAVELDAS 
• PALANGOS GINTARO MUZIEJUJE – RYGOS PORCELIANO PARODA1
• Kristina Jokubavičienė.
DACHAU EKSPONUOJAMI PRANO DOMŠAIČIO PAVEIKSLAI IŠ KLAIPĖDOS

MENO DIS/KURSE* 
• Edward Lewine.
MENAS, SUTVERTAS MIEGOTI GARAŽUOSE
6

KNYGOS 
• NUŽUDYKIME KONSTANCIJĄ1
• KAIP MES RAŠĖME ROMANĄ
• DEVYNI APSAKYMAI
• NAUJOS KNYGOS1

POEZIJA 
• Alvydas Augustinas Jegelevičius.
ŠVIESOS DĖMĖ
2

PROZA 
 Gitana Gugevičiūtė.
SENELĖS PAVEIKSLĖLIAI
6
• Edita Nazaraitė.
GREITKELIS PER ATLANTĄ
2

VERTIMAI 
• Irena Praitis.
POEZIJA

JAUNIMO PUSLAPIS 
• MOKSLEIVIŲ VASAROS AKADEMIJA2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Valerie Solanas.
VYRŲ SUNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS
34

KRONIKA 
• APIE FLIUKTUACIJĄ1
• ATSISVEIKINANT SU ANTANU TAMOŠAIČIU1
• ŠEŠTAS IŠ KAIRĖS1
• "GAIDA" PRIIMTA Į EUROPOS ŠIUOLAIKINĖS MUZIKOS FESTIVALIŲ BENDRIJĄ
• Daiva Adomonytė.
AR TAI TAPO NORMA, VILNIEČIAI?
29

SKELBIMAI 
• DIDŽIOJO VILNIAUS SEIMO 100-MEČIUI SKIRTO PLAKATO KONKURSO NUOSTATAI1
• ISTORINĖS KELIONĖS

DE PROFUNDIS 
• Ramūnas Kasparavičius.
TAIP PASAKĖ SENAS KRIENAS
1
• EUROVIZINIS SINDROMAS2

PROZA

SENELĖS PAVEIKSLĖLIAI

Gitana Gugevičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos fotografija

Mes pietaujame. Motina, tėvas, senelė ir aš. Srebiam daržovių sriubą. Lenkdamasis duonos, įkišu pilvą į lėkštę ir sutepu megztinį. Nujaučiu, kad motina žaibuoja akimis ir tik apsimeta nieko nematanti – atseit kultūringi žmonės neturėtų sukelti diskomforto nekultūringiems...

Senelė irgi siekia duonos. Irgi apsiteršia: keli žirniai nurieda po kėde, pervirusios bulvės ir ištežusios morkos sudrimba ant staltiesės, į kurią jau sunkiasi riebus sultinys. Motina purkštauja kaip žarstekliu glostoma katė – atseit to jau jai per daug. Tėvas guodžia ją sakydamas, kokį skanų jovalą šiandien ji išvirusi. Motina skundžiasi, kad vis tiek kuris nors iš mūsų ją nuvarys į kapus. Greičiausiai tai būsianti jos pačios motina, kuri dabar skaičiuoja varnas už lango. "Ir ką čia skaičiuoti, – nesupranta motina. – Trys jos... Trys! Ir viskas. Nėra čia ko skaičiuoti..." Ir aš nesuprantu, ką čia skaičiuoti, bet man atrodo, kad senelė ir neskaičiuoja, o tik apsimeta skaičiuojanti. Iš tikrųjų ji galvoja, kad jos balsas neteko stiprumo, kad žvilgsnyje neliko skvarbumo, o rankose – maža jėgos. Oi, pasiimtų ji dabar rykštelę, nors prieš daugelį metų neėmė, oi, dailiai išrašytų dukrelės nugaros drobelę gražiausiais raštais, jei tik jėgų turėtų, jei tik nebūtų tokia ...

Ima senelė lazdelę ir klibikščiuoja į savo kambarį, kaitindama motinai kraują ir, kaip man atrodo, gėdindama tėvą ir mane... Man tai – nereikia… Apsieisim be sentimentų ir panašiai... Irgi mat priekaištautoja atsirado... Ką aš padarysiu?! Kas manęs čia klausys?! Ir išvis – kuo čia dėtas aš?! Tiesiog klykiu viduje, o į senelės priekaištus – tyla prie stalo ir zvimbiančios bitės už lango. Ir kažin iš kur atsigrūdusi pasiklydusi miesto širšė siurbia švininį nektarą pačiame miesto centre pražydusiame liepyne, o visa bičių šeima renka pusfabrikačius ir neša savo investicijas į senoviniame pastate įsikūrusio banko pastogę. Atrodo, kad kaimo mokytoja, ištremta į miestą kartu su žirklėmis, rankdarbių dėžute ir keliais nuotraukų albumais (tiek to šlamšto jai tebuvo leista turėti), pasiėmė ir visą septynių avilių bityną... Atrodo, kad mano, lyrinio subjekto, lūpomis prabilo autorius. Tfiu – į tai...

Čiumpu duonos riekę, ant jos užsiguldau negrabiai (motina pjausto kaip lietuvė) atpjautą kumpio gabalą ir stoviu prie senelės durų, kaip visada galvodamas, ar verta belstis, ar eiti nesibeldus. "Amžinai nepriėdęs!" – man iš paskos rėkia motina...

Kartą, kai motina liepė pakviesti senelę vakarieniauti, prie durų prastovėjau gal penkiolika minučių, bet taip ir neišgirdau to išganingo "prašom". Netekusi kantrybės, motina tiesiog atplėšė duris ir rado senelę sukniubusią ant laikraščių, žurnalų iškarpų, nuotraukų, reprodukcijų ir plakatų ritinių, popieriaus gniužulų ir popieriaus paketų, su žirklėmis rankose, su nutįsusia seile per visą krūtinę. Atvykę medikai nieko nediagnozavo ir nieko negalėjo paaiškinti – suleido raminamųjų, o kai senelė padeklamavo pusę "Anykščių šilelio", išvažiavo.

Kitą kartą ėjau pas senelę savo reikalais ir nusprendžiau nesibelsti. Maniau – padarysiu siurprizą. Kai atvėriau duris, man į nosį mušė sieros, "višnevskio" ir tirštas pakalnučių, levandų, alyvų kvapas, o senelė pusplikė matavosi kažkokį popierinį kostiumą: viršutinę kūno dalį ji jau buvo susukusi į popierinį kokoną, kurio smaigalyje virpėjo mažytė beveik plika galva be skarelės, o apatinė jos dalis – pradedant nudribusiais sėdmenimis, nuplikusia pute ir baigiant rachito išsukiotais kojų pirštais – buvo tokia gėdingai nuoga ir žeidžianti mano akis, kad netekęs amo pats sudribau ant slenksčio, o kai atsibudau, jau buvo penkta valanda ryto, ir dabar negaliu pasakyti, ar tikrai tas antras kartas buvo. Tikriausiai sapnavau, kaip ir pusę to, ką čia dabar bandau papasakoti – žinau, kad nėra jokio reikalo, bet tai darau specialiai. Kaip motina... Motina specialiai stato mane vidury kambario ir susirinkusiems arkliadančiams, triukšmadariams, seniams, pasipūtusiems gimnazistams, nekenčiamiems giminaičiams liepia deklamuoti mokykloje išmoktą eilėraštį... Šlykštų kaip mano gyvenimas... Ir jo viso neprisimenu... Ir jis apie Lietuvą tėvynę... Ir mikčioju kaip idiotas... Tada tėvas išsitraukia akordeoną, sugrabalioja akordą ir galvos linktelėjimu man rodo pradėti "Ant kalno klevelis...". Ir bliaunu pjaunamo avino balsu... Va, dėl to ir pasakysiu, kad mano motina dėvi korsetą, nes, jos pilvas šlykščiai nudribęs, kad ji neturi nė vieno tikro danties ir kad kairiąja ausimi prastai girdi, nes, virbalu krapštydama sierą, pradūrė būgnelį... O tėvas nesivalo užpakalio – mačiau jo glaudes, numestas po vonia...

Dėl visa ko krebžtelėjau nagais į duris ir įkišau nosį į kambarį, ant kurio spalvingų sienų draskėsi agresyvūs saulazuikiai; kuris ūžė nuo žemai gatvėje zujančių automobilių, drebėjo nuo pirmuosiuose aukštuose įsikūrusių kavinių leidžiamo popso ir po kurį sklandė senelės tyla... Galėjau valandų valandas stebėti, kaip ji skrupulingai karpo nuotraukas iš laikraščių, žurnalų, sąsiuvinių, reklaminių bukletų, brangių albumų, kuriuos rasdavo mano tėvų bibliotekoje – knygų nugarėlių kolekcijoje, o paskui lygiai taip pat atsargiai klijuoja paveikslėlius pačios pasigamintu lipalu – krakmolu, užpiltu verdančiu vandeniu. Ji man su skudurėliu rankose leisdavo eiti iš paskos ir lyginti po peizažais, natiurmortais ir vienišų sodybų fotografijomis susidariusias oro pūsles, retkarčiais lazdele bakstelėdama į vieną ("Ja-ko-bas van Reis-da-lis... "Medžiais apaugęs tvenkinys", – greitai išpyškindavau), į kitą ("Džo-nas Kons-tab-lis... "Šieno vežimas"! – sušukdavau), į trečią (Vin... Vin-sen-tas van Go-gas... "Menininko kambarys"? – netikėdamas paklausdavau) ir į paskutinį tą dieną ("Gran-tas Vu-das... "Pavasaris grįžta") paveikslėlį, kurio ir mano akivaizdoje sukniubdavo ir trumpam liaudavosi kvėpuoti... Tada aš išeidavau, nes mano kietai vaikiškai širdžiai buvo "ne lygis" stebėti, kaip senelė pakelia savo apsiašarojusį veidą ir žvelgia kažkur pro sienas, langus, kiaurai mane į kažkokius nesuartus laukus ir sulaukėjusias karves... Aš išslenku lauk varomas pareigos ruošti pamokas...

Motinai šiandien nereikia į darbą, tai iš proto eina namuose – ji kimba į atlapus tėvui dėl sugadintų meno albumų, o šis tik gūžčioja pečiais, kad nieko nežino ir nieko nematė... Man liepia kuo greičiau susirinkti savo niekingą Yu gi oh kolekciją ir dingti iš akių... Paskui motina dar aiškinasi, kodėl tėvas ką tik suvalgė gabalėlį olandiško sūrio, o ne dar vieną jos skanųjį kotletą, kaip žadėjo... O dar paskui motina prisimena, kad yra vargšių vargšė, priversta tarnauti vyrams ir visuomenės atmatoms... Tada tėvas trenkia durimis. Tada motina trankosi su pašluostėmis, šepečiais ir bliauna žiūrėdama serialus... Tada paskambina klasiokas Čiū-ū-ū-ty-tė-la ir kviečia į kiemą "pažaisti krepšio" (suprask, brolau, – parūkyti), o motina tyko už kampo atsakymo... Aš pažadu, bet vėliau, kai "paruošiu pamokas" (suprask, brolau, – kai nusiramins motina). Motina šveičia sienas ir duris, aplenkdama senelės kambarį...

Paskui staiga vėl kažkas paskambina, ir mano motina vos neapsimyža iš džiaugsmo, laimės ir saldybės, dieviškuoju kanalu paplūdusios į nudžiūvusio bambuko sielą: "Petras atvažiuoja! Brolis atvažiuoja!" (supraskit visi – krutinkit savo subines ir blizginkit, kas dar neblizga, ir senelę paruoškit prekybai, nes šiandien senės – brangiausios!). Aš spiriu jai į pliką pėdą, o motina tik žvengia: "Pablūdo iš laimės vaikis! Erdvę užuodė!" Žvengia, pro rakto skylutę rėkia senelei, kad atvažiuoja jos mylimas Petras; dažosi lūpas, pakuoja senus daiktus, surinktus iš koridoriuje vis dar likusios sieninės spintos, – ją, kai tik nebebus senelės, tėvai išvers ir įtaisys kinį šuniui, kurį man žadėjo nupirkti trečiojo gimtadienio proga... Dabar man net ne tris kartus daugiau, ir man to šuns nebereikia – jis man tik trukdys miegoti ir smirdės... Bet motinai atrodo, kad reikia, nes tokiu būdu aš įprasiu kuo nors rūpintis ir būsiu jautresnis seniems žmonėms... Ji pati turėjusi papūgą. (Papūgą! Prieš šimtą metų!.. Jai tėvai nieko negailėjo.)

Žodžiu, visiškas šūdas... Ir jeigu Petras atsiveš tą pusprotį vunderkindą, tai nieko kito nebeliks, kaip tik nusišauti, nes tikrai būsime sustatyti vienas šalia kito; būsime matuojami, sveriami, nurenginėjami ir aprenginėjami, bus apžiūrinėjamos mūsų panagės, sveriamos smegenys, tikrinami dantys, matuojamas intelekto koeficientas ir taip toliau, ir panašiai. Aš kaip visada turėsiu pažadėti "pasitempti", lygiuotis į Petrą – Šūdatrą Mažąjį ir tik tada galėsiu eiti į kiemą, kur būtinai kirsiu tam mažapimpiui... Išgirdęs, kad motina koridoriuje jau čepsi bučiuodamasi su broliu, išslenku į balkoną, kad galėčiau atsipalaiduoti nuo kylančios įtampos – paspjaudyti praeiviams ant galvų...

"O, kaip malonu"... "Na, nereikėjo išlaidauti"... "Ką jūs, tai vienas malonumas"... "O kur jūsų vyriukas?"... "O jūsiškis kur?"... "Na, jis kur nors čia". Jaučiu, kaip motina niršta, bet pamačiusi mane balkone atlyžta: "Eikš čia, mielasis. Pasisveikink". Pasakau "labas" ir gaunu lauktuvių – šlykščią knygą apie Vinetu. Pasakau, kad nemėgstu skaityti, – irgi gaunu, tik šįkart niuksą. "Kartais tai, ko nemėgsti, ilgainiui tampa malonumu", – suokalbiškai sako dėdė. "Tai taip, kaip dulkinti ryžą riebią tetą?" – mintimis paklausiu jo. Man atrodo, kad jis suprato, ką norėjau jam pasakyti, nes atšlyja ir pereina prie svarbesnių reikalų.

Pasirodo, kad namo statyba vyksta ne taip sklandžiai, kaip buvo planuota, bet jie (t.y. mano priekvailė motina ir minkštakiaušis tėvas) tegu nesijaudina, nes jis tuo nieko nenori pasakyti. Iki rudens vis tiek viskas bus sutvarkyta, o kol kas pagyvens "susispaudę". (Nieko sau "susispaudę"! Keturių kambarių bute per du aukštus!) Be to, jų Petras pagal moksleivių studijų mainų programą yra pakviestas pusę metų pasimokyti JUNGTIN(iuose) A(rabų)... tad vietos tikrai užteks. Na, brangioji negalėjo atvažiuoti, nes jai kažkodėl staiga pašlijo nervai (matyt, nuo artėjančių permainų), ir ji ilsisi SANATORIJOJE. Motina pasiskundžia, kad per visą savo gyvenimą dar nė karto nėra buvusi SANATORIJOJE arba KURORTE. Petras ir motina priekaištingai žiūri į tėvą, kuriam staiga prisireikia į tualetą... O šiaip viskas gerai, ir jie labai lauktų mūsų, kai tik įsikurs naujame name su mūsų sena senele...Tada motina staiga prisimena, kad senelė vis dar neaprengta ir vis dar sėdi kambaryje, kuris greitai atiteks man...

"Ką darysit su popieriais?" – lyg tarp kitko klausia motina. – Žinok, kad visas kambarys skendi šiukšlėse, o į sienas baisu ir pažiūrėti – nuotraukos ir paveikslėliai, paveikslėliai ir paveikslėliai, peizažai ir peizažai, natiurmortai ir peizažai... Pabandyk atimti žirkles – verkia kiaurą parą... Net ne verkia, o rauda... Net ne rauda, o groja nervais..." "Na, – sako dėdė Petras, – apgyvendinsime ją rūsyje... arba prieglaudoje... galės daryti ką nori..." – ir juokiasi. Ir motina juokiasi. Tėvas šypsosi – kažkaip nenatūraliai. Tiesą sakant, man išvis nejuokinga.. "Juokauju, žinoma", – pridūrė išsijuokęs į valias Petras. "Žinoma, – sutinka motina. – Eik, pakviesk ją... Ir tegu greičiau – niekas neturi laiko čia sėdinėti..." "Na, na, brangioji, – ramina ją tėvas. – Gal Petras ir neskuba... Gal po taurelę?" "Na, gal po vieną ir nepakenktų..." "Betgi tu prie vairo!" – bando vyrams sutrukdyti motina. "Ne, sesute, manęs laukia vairuotojas!" – iškelia smilių Petras. "O! – su pagarba atšlyja motina. – Savas vairuotojas?.. Paaukštino?.." "Ir dar kaip, sesute!.. Ir dar kaip!" – išdidžiai atsilošia krėsle Petras, leisdamas tėvui pripildyti stiklą. "Na, tai sveikiname iš visos širdies... (Oi, man rodos, kad tuoj vemsiu... Kažkokia lietuvių liaudies pasaka apie rogeles, pastatyta Holivude.).

Tikriausiai Čiū-ū-ū-ty-tė-la jau surūkė nugvelbtą cigaretę ir dabar visiems pasakoja, koks esu mulkis, kad net nesugebu išsivilkti iš namų, nes taip bijau savo motinos, kad pridedu į kelnes, kai tik ji į mane pasižiūri. O tėvo aš nebijau, nes mano tėvas yra bailys, kuris, pasak Čiū-ū-ū-ty-tė-los, irgi iki apsišikimo bijo mano motinos... Būčiau žmogus kaip žmogus, bet visi mes – labiau nenormalūs negu normalūs... Ir aš jų tarpe... Ir dar su mumis gyvena senė, kuri taip garsiai čekši žirklėmis, kad Čiū-ū-ū-ty-tė-la vakarais ilgai negali užmigti, nes jo kambarys – tiesiai po tos senės kambariu, ir jis bijo, kad ji, praardžiusi grindis, įlįs į jo kambarį ir sukarpys jo Yu gi oh kortas... O kartais ji taip perdžia, kad Čiū-ū-ū-ty-tė-la krenta iš lovos, nes mano, kad prasidėjo karas... Na, – galvoju apie tai, ką pasakė Čiū-ū-ū-ty-tė-la, – gal iš dalies jis ir teisus, bet kam taip viską perdėti?.. Dėl Yu gi oh ir aš jaudinuosi, bet ne daugiau... Mintyse aiškinau Čiū-ū-ū-ty-tė-lai, kad pasaulis yra šviesesnis nei jo kambarys, o į tą teritoriją, ruošiausi pasakyti motinai, kur buvo kalinama senelė, aš niekad nesikraustysiu, nes žinau, kad senelės kambaryje saulės jau nelieka iškart po pietų, todėl ten nesiveržiu, nors tu ką... Man patinka šviesa ir viskas, kas iš to išeina...

"Ar tu pasijudinsi?!" – girdžiu, kaip putoja užvirusi motina. "Einu jau, einu", – pasiunčiu jai kiek riebesnį žodį ir maunu kiek kojos neša, kol negrįžo mano arogancija kirviu...

"Senele, – sakau praverdamas duris. – Petras tavęs laukia..." Ir žinau, kad niekas neatsakys, – senelė niekada neatsako... Dabar ji jau visiškai nekalba... Net į akis nebežiūri – vis kažkur pro šoną... Todėl užeinu į kambarį, kad padėčiau susirinkti žirkles ir dar nepaliestus žurnalus. Sukneles, kurių ji nevilkėjo daug metų... Popierinius kostiumus, kurių ji prigamino kokią dešimtį – vieną, mažesnį, ji padarė man. Nesakė, bet aš supratau, nes ant kokono "krūtinės" didžiosiomis raidėmis iš spalvotų popierėlių buvo sudėliotas mano vardas. VARDAS – štai kaip buvo užrašyta...

"Senele, – vėl pašaukiau, nes vakaro prietemoje iškart negalėjau atskirti, kur senelė, o kur kokonas, kur popierių krūva, o kur senelė. – Senele", – sušnabždėjau įtempdamas akių raumenis – nenorėjau uždegti šviesos, kad neišgąsdinčiau jos. Sykį, kai įpuolęs į tamsų kambarį, uždegiau elektros lemputę, iš netikėtumo ji apsisisiojo, o paskui ir apsiverkė... "Atleisk", – sakiau jai ir verkiau kartu. Ji man glostė galvą, ir taip verkėme, kol atėjo motina ir pasakė: "Tiek senas, tiek mažas – abu durni"...

Todėl dabar įspėjau: "Senele, aš uždegu šviesą". Ir uždegiau. Ir nieko – kambarys kaip kambarys. Tik be senelės. Vadinasi, ne tas kambarys. Vadinasi, kambarys ne kaip kambarys. Kitoks kambarys. Beprasmis kambarys su beprasmiškai apklijuotomis sienomis ir beprasmiškai sukrautomis popieriaus krūvomis... O kai iš spintos senėlė iškiš galvą, kambarys vėl bus prasmingas...

Ir kantriai laukiu, kol senelė iškiš iš spintos galvą, bet ji neiškiša, ir gana. Tada jai sakau, kad einu ieškoti. Suskaičiuoju iki trijų ir einu. Vaidinu, kad labai ilgai ieškau: pakišu galvą po lova – apsižvalgau ir senelės ten nerandu. Tada pakeliu pasipūtusią antklodę ir po ja, savaime suprantama, senelės nerandu. Tada ieškau po stalu, po kuriuo nėra senelės. Ir pasižiūriu po kėde, po kuria senelė nepalįstų, net jei būtų mano metų... Pakeliu vieną kitą laikraštį ir sakau, kad "niekaip negaliu rasti senelės". Paskui atsargiai praveriu spintos duris, praskleidžiu naftalino prisigėrusius skudurus ir senelės nerandu. Tada, sakyčiau, sunerimstu ir puolu prie praviro lango, bet keturiais aukštais žemiau nerandu senelės ir išsigąstu, kad ją jau kažkas paėmė ir nežinia kur išvežė. Bet, išsigandęs galvoju, ji negalėjo išeiti pro langą, nes būtų kilęs baisus triukšmas, užgožęs ir popsą, ir mašinų ūžimą...

"Nėra senelės!" – šaukiu ir girdžiu, kaip nepatenkinta motina liepia man neišsidirbinėti. "Aš neišsidirbinėju!" – vėl šaukiu. Pasigirsta nepatenkintas murmesys, ir į senelės kambarį įkiša galvą tėvas. Paskui motina. Paskui Petras. Visi pakartoja mano maršrutą. Visi neranda ir nesuprasdami dairosi aplink kaip ką tik išsiritę karveliai. Petras įnirtingai gestikuliuoja tėvui po nosimi, o tėvas mostais ginasi nuo Petro gestų. Motina renka telefono numerį ir į ragelį aiškina, kad senelė išėjo po pietų ir negrįžta. Labai nervinasi, kai jai liepia nesinervinti ir paskambinti po trijų savaičių, jei senelė bus vis dar negrįžusi. "Tinginių gauja!" – suklykia į ragelį motina ir trenkia jį ant telefono ragų. Petras trenkia tėvui į nosį, o tėvas atatupstas trenkiasi į kėdę. Aš tupiu kampe ir graužiu iš gėdos nagus – dabar Čiū-ū-ū-ty-tė-la pasakos, kad mes ne tik nenormalūs, bet dar ir mušamės kaip kokie asocialai. Greičiausiai Čiū-ū-ū-ty-tė-los motina uždraus Čiū-ū-ū-ty-tė-lai su manimi draugauti, o Čiū-ū-ū-ty-tė-la viską taip papasakos visam kiemui, kad su manimi nebedraugaus niekas ir aš būsiu priverstas užmušti savo motiną...

"Žor-žas Se-ra... – šniurkščiojau. – "Kurbevua tiltas". – Akys slenka nuo paveikslėlio prie paveikslėlio. – Al-brech-tas Alt-dor-fe-ris... "Peizažas"... Lu-kas Kra-na-chas... "Poilsis pakeliui į Egiptą..."

Spalvos ir vaizdai, vandenys ir miškai, grojantys padebesių angelai ir triūsiantys žmogeliai maišėsi mano galvoje lyg paletėje – visko buvo tiek daug, o aš buvau per mažas, kad viską pamatyčiau... Man sunku buvo žiūrėti pačiam... Man buvo kur kas paprasčiau žiūrėti į lazdelės smaigalį ir tada matyti, kur link jis veda... O dabar lazdelė stovėjo atremta į sieną, smailiuoju galu į dangų. Ir jos niekas nelaikė... O tėvas šluostėsi iš prakirstos lūpos sruvenantį kraują... O Petras nervingai žvalgėsi pro langą... O motina rovėsi plaukus... O lazdelės smaigalys rėmėsi į pavardę... O motina tėvui dėjo šaltą kompresą... O Petras pasakė "atsiprašau"... "Ža-nas Fran-su-a Mi-lė", – perskaičiau aš... O tėvas pasakė "nieko tokio"... O motina pasakė, kad ją vis tiek kas nors nuvarys į kapus – ir greičiausiai tai būsianti jos pačios motina, kuri dabar velniai žino kokius juokus krečia... O aš žiūrėjau į "Varpų rinkėjas", ir man skaudėjo šonus nuo jų sunkaus darbo... O Petras pasakė, kad jis nebeturi daugiau laiko žaisti slėpynių... O tėvas nesakė nieko... O motina prašė dar palaukti... O laikas bėgo... O aš mačiau tris susilenkusias moteris, kurios viską girdėjo... O Čiū-ū-ū-ty-tė-la leido Ozzy Osborne’ą... O aš verkiau... O baltas vikšrelis slinko nupjautu javų lauku... Aš pasitryniau akis – slinko, nors tu ką...

Motina sutiko, kad nieko čia nebeprisėdėsim... Dėdė susiruošė važiuoti, nes vairuotojas sėdi mašinoje visą dieną neėdęs – jis dar turįs sąžinės... Baltas vikšrelis – senelės kokonas – slinko nupjautu javų lauku ir retsykiais į mane atsigręždavo... Motina liepė man liautis spoksoti į sieną... Tėvas pasakė, kad jokio skirtumo, kur aš spoksau, nes mane tikriausiai ištiko šokas nuo minties, kad senelė prasmego skradžiai žemę arba išėjo kiaurai per sieną... Senelė parodė, kad eina į mišką... Motina pasiskundė Petrui, kad ji jau nebegalinti su manimi susitvarkyti, – man nuolat šokas... Petras pasakė, kad dažniausiai tokie dalykai praeina, – tiesiog per daug įspūdžių. Tėvas sutiko, kad turėčiau pasveikti, kai man sukaks dvidešimt penkeri, kai vesiu, privalėsiu sunkiai dirbti ir auginsiu keletą vaikų. Senelė parodė, kad susitiksim giraitėje už kaimo... Aš nusišluosčiau ašaras – jaučiausi tarsi viešai apsimyžęs. Motina pasakė, kad gerai, jog paverkiau, – mažiau reikės myžti... Dėdė pasakė: "Na, na... Kam taip žiauriai..."

Atrodo, tuo viskas ir baigėsi... Nors ne, – senelė iškėlusi didįjį pirštą erzino motiną, bet ji nieko nematė. Pradėjau kikenti. Į mane žiūrėjo kaip į kvailį. Pradėjau purtytis iš juoko. Man norėjo kviesti greitąją. Pradėjau žvengti kaip arklys, ir jau niekas negalėjo manęs sulaikyti.

Senelė šypsojosi...

 

Skaitytojų vertinimai


17453. Kazacho dainos2005-07-04 10:23
Rašymo pradžiamokslis. Gal tai neišvengiama? Kol įgundi, rašai kaip tas kazachas ant asilo: dainuoju apie viską, ką matau. Ir, aišku, turbūt tai lemia dar ir ta sumauta lietuviškos literatūros tradicija: tas įgrįsęs sentimentalumas, tas baudžiauninko, nuolat prievartaujamo, nuolankumas ir... užtat gilus, paslėptas :-)dvasingumas.

17947. giedrė :-) 2005-07-27 13:23
Kazahui siunciu linkėlimus. Norėčiau paskaityti nors kokią jo rašliavą, nes tas, kuris bando taip stipriai kirsti, turbūt greitai ir taip pat žemai kris. O kūrinėlį tikrai vertą paskaityti. Tikrai kiekvienas iš mūsų buvo lyginamas su kokiu kitu bedančiu šudžių, kiekvienas iš mūsų turėjo tokias gyvanimo akimirkas kai norėjosi ne tik apsimyžti (atleiskit už tokį netaktą), bet ir apsišykti...

18907. Trockis :-) 2005-10-12 22:29
Nu, pažvengiau gerai...:) Kartais mosteli liūdnums ar kokia tai nostalgija, kartais prisimeni savo senelę, bet skaityti linksma, tas paauglys, ar kas jis bebūtų, kupinas šaunaus humoro, atmiešto ironija/sarkazmu. Dievinu tokį. Oj, net atsipalaidavau skaitydamas. Praskaidrino gūdų rudens vakarą šita rašliava. BIS! :)))

19402. trejetuke :-( 2005-11-04 18:49
tikra nesamone negaliu pakesti tokio sudo

34671. Ponis2007-01-30 21:28
Kas cia? Vertimas? Kristof?... Nepanasu i apsisnarglejusia lietuviu literatura

34672. jurga2007-01-30 22:12
tu cia, Poni, bandai reabilituotis? vis tiek nesupranti, ka rasai

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:29:18 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba