Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-01 nr. 3055

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Antanas Šimkus.
MERGINAI, KURI VAKARAIS IŠ NE ITIN PADORIOS REPUTACIJOS ASMENŲ UŽSAKINĖJA EILĖRAŠČIUS
33
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• PEN KLUBO KONGRESAS BLEDE4
• Mariusz Szczygiel.
EGONAS KISCHAS NETENKA GALVOS
1

KALBOS SKILTIS 
 Irena Balčiūnienė.
PERSKAIČIUS R. MILIŪNAITĖS STRAIPSNĮ APIE SKOLINTINĘ LEKSIKĄ VERTIMUOSE
18

MUZIKA 
• MUZIKOS SIZIFAS7

DAILĖ 
• Skaistė Stukaitė.
PIRMOSIOS ŠIUOLAIKINĖS DAILĖS KVADRIENALĖS LABIRINTAI
5
• Jurgita Ludavičienė.
AUKSAS IR GINTARAS, ARBA PUSANTRŲ METŲ TRUKĘS LAUKIMAS
15

TEATRAS 
• Lėlių teatro dailininkę JULIJĄ SKURATOVĄ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
"NEPIGAUS" TEATRO MALONUMAI
2

PAVELDAS 
• PALANGOS GINTARO MUZIEJUJE – RYGOS PORCELIANO PARODA1
• Kristina Jokubavičienė.
DACHAU EKSPONUOJAMI PRANO DOMŠAIČIO PAVEIKSLAI IŠ KLAIPĖDOS

MENO DIS/KURSE* 
• Edward Lewine.
MENAS, SUTVERTAS MIEGOTI GARAŽUOSE
6

KNYGOS 
• NUŽUDYKIME KONSTANCIJĄ1
• KAIP MES RAŠĖME ROMANĄ
• DEVYNI APSAKYMAI
• NAUJOS KNYGOS1

POEZIJA 
• Alvydas Augustinas Jegelevičius.
ŠVIESOS DĖMĖ
2

PROZA 
• Gitana Gugevičiūtė.
SENELĖS PAVEIKSLĖLIAI
6
• Edita Nazaraitė.
GREITKELIS PER ATLANTĄ
2

VERTIMAI 
• Irena Praitis.
POEZIJA

JAUNIMO PUSLAPIS 
• MOKSLEIVIŲ VASAROS AKADEMIJA2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Valerie Solanas.
VYRŲ SUNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS
34

KRONIKA 
• APIE FLIUKTUACIJĄ1
• ATSISVEIKINANT SU ANTANU TAMOŠAIČIU1
• ŠEŠTAS IŠ KAIRĖS1
• "GAIDA" PRIIMTA Į EUROPOS ŠIUOLAIKINĖS MUZIKOS FESTIVALIŲ BENDRIJĄ
• Daiva Adomonytė.
AR TAI TAPO NORMA, VILNIEČIAI?
29

SKELBIMAI 
• DIDŽIOJO VILNIAUS SEIMO 100-MEČIUI SKIRTO PLAKATO KONKURSO NUOSTATAI1
• ISTORINĖS KELIONĖS

DE PROFUNDIS 
• Ramūnas Kasparavičius.
TAIP PASAKĖ SENAS KRIENAS
1
• EUROVIZINIS SINDROMAS2

KALBOS SKILTIS

PERSKAIČIUS R. MILIŪNAITĖS STRAIPSNĮ APIE SKOLINTINĘ LEKSIKĄ VERTIMUOSE

Irena Balčiūnienė

[skaityti komentarus]

Vertimų recenzijos pasirodo retai ir atsitiktinai, ypač gvildenančios kokią nors apibendrintą problemą, todėl buvo malonu skaityti šmaikštų, "be pykčio" parašytą Ritos Miliūnaitės straipsnį ("Būrimas ramune". – "Literatūra ir menas", 2004 m. spalio 22 d.) apie tai, ar penkių romanų vertėjai – Pranas Bieliauskas, Laimantas Jonušys, Mafalda Tupė, Almis Grybauskas ir Akvilė Melkūnaitė – pagrįstai renkasi skolinį, dažniausiai tarptautinį žodį arba svetimybę, kai turime ir savą žodį.

Straipsnio stilius nepriminė nuo pat "Varpo" laikų vykstančių kalbininkų ir rašytojų bei vertėjų susirėmimų, kuriuose ietis laužė būgininkai, jablonskininkai, dabušininkai, žaibus svaidė Vincas Krėvė, Vaižgantas, Balys Sruoga, Faustas Kirša.

Vaizdingai šias istorijas apžvelgęs Aleksandras Žirgulys straipsnyje "Kovose dėl žodžio" ("Pergalė", 1974, Nr. 2) atkreipia dėmesį, kad: "Išpūsti, labiau pasinešę į šmaikštų žodį, o ne į pagarbą faktams rašytojų teigimai kiek dezorientavo visuomenę. Smarkus ir aistringas rašytojų žodis išklibino kalbininkų autoritetą. Su tuo pamažu blėso ir žmonių noras klausyti kalbininkų balso ir dėtis į galvą jų skelbiamus gramatikos dėsnius, juoba kalbos negerovių aiškinimus. Pasyvesnės sandaros žmonėms, nenorintiems didesnio darbo užsikrauti ir ko nors daugiau mokytis, patiko kalte kalamos mintys: gramatikų duodamos taisyklės nepastovios, ne visi vienaip jas nustato ir t.t. Taigi tie, kam reikia, neskubėjo mokytis, linko palaukti: gal dar kitas ims kitaip aiškinti... Tokios abejutiškos nuotaikos smukdė bendrąją kalbos kultūrą. Pernelyg pasitikėdami vien paprasta kalbos nuojauta ar intuicija, rašytojai jautėsi galį kurti ne per daugiausia domėdamiesi, ką tie įkyrūs "blusininkai" rašo".

Tais laikais, kai grožinės literatūros vertimai buvo sutelkti "Vagos" leidykloje, smarkavo Valys Drazdauskas, rašomajai kalbai piršdamas nederinamojo pažyminio vartojimą po pažymimojo žodžio (straipsnyje "Prabanga ar netvarka". – "Kultūros barai", 1978, Nr. 11).

Jonui Klimavičiui straipsnyje "Ar darbas gali būti nuožmus" ("Kultūros barai", 1988, Nr. 2) subarus R.Sadauską, Č.Kudabą, J.Žėkaitę, E.Ignatavičių, E.Kuosaitę-Jašinskienę dėl būdvardžio "nuožmus" netaisyklingo vartojimo (nuožmiai taupė, nuožmiai saugojo, nuožmiai našlavo, nuožmiai artėjo, nuožmiai teisingas), atsikirto Ingė Lukšaitė, pasiremdama net M.K.Sarbievijaus žodžiais apie "aštrų ir šmaikštų stilių".

Galim prisiminti 1985 metais "Literatūroje ir mene" Sauliaus Tomo Kondroto išprovokuotą diskusiją (straipsnį "Dėl literatūros kalbos") ir kalbininkų (Bonifaco Stundžios "Bendrinė kalba ir menininkas", Prano Kniūkštos "Kalta ne kaimiečių kalba"), taip pat rašytojo Romualdo Granausko ("Įsiklausymas į vėjus, arba Kas yra genialus jaunuolis?") atsakymus, kuriuose nesižavima tokiais S.T. Kondroto stiliaus perlais: "turi skirtis su kibiru, pribrendęs čiupti šakes", nei tvirtinimais, kad "mūsų literatūrinė kalba tiek tetinka gyvenimo reiškinių pilnatvei atvaizduoti, kiek tinka sonetas atvaizduoti skerdyklų darbui".

Ir šių dienų straipsniai spaudoje arba internetiniai komentarai rodo, kad niekinantis požiūris į kalbą ir kalbininkus – tai "moderniu" save laikančio intelektualo ženklas.

"Tai, ką kasdien vartojame, – per skurdu, o tai, ką tariamės turį ir išties kadaise turėjome, – be gyvybės, nenatūralu, neskamba", – tvirtina Marius Ivaškevičius ("Ketvirtas kartas, arba Lietuviškos metamorfozės. Trumpa Lietuvos istorija", rašyta Šveicarijos dienraščiui "Neue Zürcher Zeitung" 2002 m. Frankfurto knygų mugės proga. – "Šiaurės Atėnai", 2002.XII.7).

"Pėdinam jūrų krantais ir, svinguodami / etimologijos temomis, kritikuojame / prasmių reikšmes drenuojančius / kalbininkus", – jam antrina Aidas Marčėnas eilėraštyje "Tėvo dvarelis".

Kadangi kalbininkai beletristikos, ypač poezijos, kalbai užsimerkę netaiko bendrinės kalbos mastelių, manau, šis kalbėjimas liudija mąstymo tingumą ir slaptą žmogaus nenorą būti viešai baramam, nes kas labiau už kūrėjus trokšta pagyrų, žavėjimosi?

Ką į šias aimanas būtų galima atsakyti? Gal tiktų citata iš Gražvydo Kirvaičio verstos A.Berdžeso knygos apie Williamą Shakespeare’ą ("Šekspyras", – "Vyturys", 1990): "Žodžio dovana – štai ko būsimam rašytojui negali duoti jokios teorinės studijos, jos, kaip ir vizitas pas Bilingzgito turgaus krovikus arba bitnikus, gali praturtinti jo žodyną, tačiau negali išmokyti to pamatinio meno dėlioti žodžius naujais ir nuostabiais raštais, kurie stebuklingai atspindi kokią anksčiau neįspėtą gyvenimo tiesą. Šekspyro sugebėjimas meistriškai naudotis gimtąja kalba – tai įgimtas talentas, tačiau išugdyti jį buvo galima tik vartojant, puoselėjant ir mylint anglų kalbą, dalyką, nemokytą mokyklose".

Taigi yra rašytojų, kurių mokyti nereikia, iš kurių galima tik mokytis. "Naktį nakčiausią", – gali pasakyti P.Cvirka. "Naktį delčią", – S.Nėris. Svarbiau milžinėti dvasia, kūnas tik molis", – Vaižgantas. Norim šmaikštybių apie "antrą galą" – skaitykim Dominyko Urbo verstą F.Rabelais. Yra puikaus lietuviško žargono.

Originaliai literatūrai gali padėti ir vertimai, nes vertimų kalbą praturtina ryšiai su kitomis kultūromis, poreikis perduoti naują patirtį.

Teisinga R.Miliūnaitės mintis, kad raiškos priemones vertėjas renkasi kur kas sąmoningiau (ir pridurčiau – atsakingiau) nei gimtąja kalba rašantis. Šioje srityje nepralenkiami yra mokslininkai literatūrologai, dideli gimtosios kalbos mylėtojai, jei tikėtume jų žodžiais.

Viena iš akademinio žargono virtuozių yra Viktorija Daujotytė. Nežinau, ar kas (tikrai ne vertėjas) įstengtų pranokti jos beribį patosą, painius galvosūkius su daugybe įmantriausių tarptautinių žodžių. Kiekvienas V.Daujotytės tekstas galėtų būti migloto kalbėjimo ir dirbtinio kalbos komplikavimo pavyzdys. Pavyzdžiui, straipsnyje "Gyvenimo imperatyvas lyrikoje" ("Pergalė", 1984, Nr.3) kritikė postringavimus apie nepaliaujamą dėmesį dvasinėms vertybėms ramsto tokiais pasakymais: dvasia funkcionuoja, sąžinė koordinuoja, pasaulėžiūrą fermentuoja karo grėsmė, generalizuojama lyrinės savianalizės linija, transformuojanti refleksija, medituojamas dangus, romantinės antinomijos, dvasingumo metonimijos, sielos parametrai, diferencinis semantikos bruožas, meditatyvaus susitelkimo ženklas ir taip toliau. O štai perlai iš rašytos po dvidešimties metų knygos "Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai" ("Tyto alba", 2003): "Erdvėdamas ekstensyviai plečiamomis linkmėmis, pasaulėvaizdis intensyvėja kaip vidaus tikrovė, kaip vidaus pasaulėvaizdis, kaip išorybių interiorizacija", "(...)oksimoroninis priešybių sulydymas ekstatinėje būties jausenoje(...)", "(...)sublimaciniai procesai, kurie yra vienas iš kalbos raidos impulsų, lietuvių kalboje nebuvo intensyvūs(...)".

Putinas turbūt pats geriausiai galėtų priminti V.Daujotytei: "Net ir tie, kuriems rūpi tik kalbos grožis, pripažins, kad svetimybė kalboj yra toks pat estetinis nusižengimas, kaip detonuotas garsas muzikoj arba įtėkšta rašalo dėmė paveiksle"("Kalbos dėsningumas ir jos menas", – 1930, "Raštai", t. 8).

Man regis, kad tik pernelyg gera nuomonė apie save leidžia kurpti tokio pobūdžio rašinius. Neįsivaizduoju, kas, gal "dvasingųjų" užimama padėtis, sulaiko kalbininkus nuo kritikos.

Tarptautiniai žodžiai taip pat paklūsta mados vėjams. Seniau buvo pamėgti problema, spektras, prizmė, dabar – diskursas, situacija, paradigma, modelis, aspiracijos.

Aiškumas susijęs su paprastumu, be kurio neįmanomas mąstymo skaidrumas ir profesionalumas. "Filosofai B.Paskalis, K.Jaspersas, Ė.Fromas rašė be galo aiškiai, neperkraudami tekstų sukta frazeologija ir begalinėmis nuorodomis, o išminties pasakė ne mažiau, gal dar daugiau negu jų amžininkai. Didžiosios tiesos visada pasakomos paprastai" (A.Zalatorius. – "Literatūra ir menas", 1992.I.4).

Visi žinome, kad nėra pasaulyje kalbos, kurios žodyninė sudėtis apsiribotų tik savais senaisiais žodžiais. Skolinių kiekį įvairiais kalbos vystymosi laikotarpiais lemia konkrečios istorinės ta kalba kalbančios tautos gyvenimo sąlygos. Jei palygintume lietuvių ir anglų kalbas (remdamiesi Z.Zinkevičiaus "Lietuvių kalbos istorija" ir A.C. Baugh "A History of the English Language"), pamatytume, kad skolintų žodžių kiekis ankstyvuoju lietuvių kalbos laikotarpiu buvo nedidelis. Šiek tiek finizmų, germanizmų.

Pradėjus Lietuvos valstybėje vartoti kanceliarinę slavų kalbą, slavizmų bei per slavus gautų žodžių padaugėjo. Jų skaičių papildė polonizmai, pradėję rastis nuo XIV amžiaus pradžios.

Maždaug nuo XIII amžiaus į lietuvių kalbą ėmė brautis vokiečių kalbos skoliniai, nors jų, iki raštijos pradžios gautų, labai nedaug.

Rašytiniu laikotarpiu skolinių procentas labai padidėjo. 1569 metų Liublino unija plačiai atvėrė lenkų kalbai duris į Lietuvą. Po III Respublikos padalijimo (1795 m.) didžioji etnografinės Lietuvos dalis atiteko Rusijai, o Užnemunė buvo priskirta prie Prūsijos. Prasidėjo Lietuvos rusinimas ir vokietinimas.

XX a. lietuvių kalbos laukė naujas išbandymas, susijęs su kalbos "turtinimu", – sovietinimas.

Pavyzdžiui, į anglų kalbą lotyniški žodžiai pateko dar prieš gentims persikeliant į Britaniją. Leksinių lotynų kalbos pėdsakų liko ir pirmųjų salos gyventojų keltų kalboje, kadangi kone keturis šimtmečius prieš įsiveržiant germanams, Britanija buvo Romos imperijos valda. VI a. pabaigoje prasidėjęs krikščionybės plitimas į senąją anglų kalbą atnešė naują srautą lotyniškų žodžių, bet tai buvo bažnytinė kalba, nestokojanti ir graikiškos kilmės žodžių.

VIII–XI a. – skandinavų kalbų įtakos anglų kalbai laikotarpis. Tai buvo užkariautojų kalbos, bet jos lengvai susiliejo su vietine kalba, nes tautos buvo to paties kultūros lygio.

Trečias gausus skolinių šaltinis, įsiliejęs į anglų leksiką, buvo prancūzų kalba – normanų dialektas po normanų užkariavimo 1066 metais ir prancūzų literatūrinė kalba maždaug nuo XV amžiaus. Suskaičiuota, kad prancūzų kalbos skolintiniai žodžiai sudaro daugiau kaip pusę anglų leksikos.

Visi šie senieji skoliniai prisitaikė prie anglų kalbos fonologinės, morfologinės, semantinės sistemos ir yra suvokiami kaip savi žodžiai.

Matome, kad mūsų skolintinė leksika daug šimtų metų jaunesnė, todėl graikų, lotynų, prancūzų, italų, anglų kalbų skoliniai pas mus atkeliavo per tarpines kalbas kaip polonizmai arba germanizmai.

Seniausi anglų rašto paminklai yra iš VII–VIII amžių, lietuvių – iš XVI amžiaus. Anglų kalbos rašto istorijai – trylika tūkstančių metų. Mūsiškei – per keturis šimtus, ir tai su dideliais pertrūkiais.

Didžiuojamės, kad lietuvių kalba yra pati archajiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, bet raštas į Lietuvą atėjo vėlai, kaip ir krikščionybė. Prūsijoje, o ne Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gimė lietuvių raštija. Tai buvo ne pasaulietiniai raštai, o "Dievo žodžio" skelbimas, ne originali kūryba, o daugiausia vertimai. 1547 m. išleistame Mažvydo "Katekizme", mažo formato, 79 puslapių knygelėje, glūdi mūsų rašybos ir literatūrinės kalbos normų kodifikacijos užuomazgos. Ji – ir vertimo meno pradžia.

Nelietuvių kilmės žodžiai (kartu su jų vediniais) sudaro apie 20 procentų pirmoje lietuviškoje knygoje pavartotos leksikos. Didžioji skolinių dalis – slavizmai (ne tik slavų kilmės, bet ir per slavus gauti žodžiai), yra vienas kitas germanizmas, keliolika knyginių lotynizmų. Įdomiausia, kad Mažvydo raštuose randame bemaž visų tų skolinių ir lietuviškus atitikmenis: blūdas – paklydimas, kreivatikystė; čertas – velnias; čėsas – laikas; dėkavoti – dėkoti; dyvynas – nuostabus; griešnas – nuodėmingas; kožnas – kiekvienas; mūka – kančia; neprietelius – priešas; rūbas – drabužis; smertis – mirtis; svietas – pasaulis; grabas – karstas; ploščius – apsiaustas.

Daugelio pirmųjų lietuviškų knygų radimasis nelengvas, o likimas liūdnas. 1590 m. Karaliaučiaus kunigas Jonas Bretkūnas baigė versti visą Bibliją. Dėl nepalankių sąlygų dirbo vienuolika metų su ilgomis pertraukomis, kurių neskaitant susidarytų maždaug penkeri ištisinio darbo metai. Ir tai nedaug, nes vėliau komisijai patikrinti tą vertimą prireikė net dešimties metų! J. Bretkūnas vertė naudodamasis ne tik Liuterio Biblija, bet ir tekstais kitomis kalbomis. Biblijos vertimo paraštėse ir pačiame tekste jis surašė įvairius galimus kitokius kai kurių frazių variantus, pateikė daug žodžių sinonimų, gretiminių formų. Vaizdingų liaudiškų veiksmažodžių gausumu Bretkūno nepralenkė joks Prūsijos lietuvių rašytojas iki pat Donelaičio. Deja, pavydint jam lietuviško Liuterio garbės, tikrinimo darbas buvo vilkinamas, ir Biblija nebuvo išspausdinta.

Palyginkime to vienišo pasišventėlio darbą su aprašymu, kaip maždaug tuo pat metu ir nebe pirmą kartą Biblija buvo verčiama Anglijoje:

"Penkiasdešimt keturi vertėjai pasidalino į šešias grupes ar būrelius – dvi Vestminsteryje, vadovaujamas Lanseloto Endriuso, dvi Oksforde – Džono Pardingo, dvi Kembridže – Edvardo Laivlio. Vienai grupei baigus versti skyrių, vertimą peržiūrėdavo kitos dvi. Kai atsirasdavo ypatingų sunkumų, būdavo konsultuojamasi su mokytais vyrais iš universitetų, nebūtinai dvasininkais. Poetinių Senojo Testamento dalių, pavyzdžiui, psalmių ir Saliamono giesmės, skambėjimo darną tikrino meistrai, gerai nusimanantys apie žodžių muziką. Radjardo Kiplingo apsakyme "Šventojo Rašto įrodymai" vaizduojama, kaip Šekspyras ir Benas Džonsonas svarsto kalbos problemą, pateiktą jiems vieno Biblijos vertėjo. (...) Jie buvo didžiausi savo amžiaus poetai; o Biblija turėjo tapti ir literatūros, ir maldos kūriniu" (A.Berdžesas. "Šekspyras").

Pirmosios lietuviškos knygos LDK autorius Mikalojus Daukša taip pat buvo vertėjas ir patriotas, kadangi parengti lietuvišką knygą Lietuvoje buvo sunkiau negu lotynišką ar lenkišką. Pirmųjų lietuviškų knygų LDK autoriai kalbos požiūriu – dvikalbiai. Rašydami lietuviškai, jie naudojosi lenkų literatūra, o dažniausiai tiesiog vertė iš lenkų kalbos. Rašyti lietuviškai – reiškė nusileisti žemyn, dirbti prastuomenei, su kuria niekas nesiskaitė.

"Katekizmą" (1595 m.) Daukša vertė iš XVI a. pabaigoje Krokuvoje išėjusio ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos lenkiško katekizmo vertimo. Vertė gana laisvai, šį tą praleisdamas, pakeisdamas, papildydamas, vartodamas nemažai leksikos gretimybių, abstrakčios ir perkeltinės reikšmės žodžių, kartais lietuvišką žodį paaiškindamas skoliniu ir atvirkščiai. Prirankiojo reikiamų žodžių abstrakčioms sąvokoms, darėsi naujadarus. Polonizmų ir slavizmų vartojo palyginti nedaug. Ne vienas religinis pasakymas Daukšos "Katekizme" turi tokį pavidalą, kuris vėliau nebekito ir išliko iki mūsų dienų: "Alkaną papenėti, trokštantį pagirdyti".

"Katekizmas", matyt, buvo išleistas nedideliu tiražu ir jau XVII a. pamirštas. Apie jį XIX a. nežinojo net pirmieji mūsų raštijos tyrinėtojai.

Galim sunkią savo rašto kalbos kūrimo istoriją tęsti, bet galim ir sustoti. Visa, ką turim, lyginant su kitų europinių kalbų istorijomis, vienoje saujoje telpa. Na, dar buvo Donelaitis, spaudos draudimas, "Varpas", "Aušra", trumputis nepriklausomybės tarpsnis, sovietinė okupacija su atnaujintu rusinimu ir atkurta nepriklausomybė su aimanuojančiais kūrėjais.

Gal išties nereikėjo taip pasiaukojamai plušti mažvydams, bretkūnams, daukšoms ir jablonskiams. Rašytume dabar didžiąja rusų arba lenkų kalba, ir nieko mums netrūktų. Tik reikštų, kad mes, kaip tauta, pristigome ryžto įvardinti bevardę tikrovę, kad atsisakėme, anot Antano Maceinos, "savo požiūrio".

Antra vertus, kam per skurdi mūsų kalba, gali kurti kitomis kalbomis. Juk rašė rusiškai Jurgis Baltrušaitis, o prancūziškai Oskaras Milašius.

Žinoma, ir mums, vertėjams, kai dirbam skubėdami (kaip esame leidyklų prievartaujami daryti), tarptautiniai žodžiai pirmi šauna į galvą. Lietuviško žodžio paieška reikalauja pastangų, todėl, daug nemąstę, originale perskaitę comic, ir verčiam komiškas, o ne juokingas, continent – kontinentas, o ne žemynas, illusion – iliuzija, o ne regimybė, instinctively – instinktyviai, o ne nevalingai, monotonic – monotoniškas, o ne vienodas, period – periodas, o ne laikotarpis, tarpsnis, role – rolė, o ne vaidmuo.

Negalima nepaminėti, jog kartais vertėjai yra pagiriami. Štai kokias šlovinančias eilutes, recenzuodamas Vytauto Visocko iš čekų kalbos išverstą Bohumilo Hrabalo knygą "Pernelyg triukšminga vienatvė" ("Strofa", 2003), Sigitas Parulskis paskyrė vertėjui: "Šnekant apie verstos knygos kalbą, neišvengiamai kyla vertėjo problema, ir šiuo atveju Vytauto Visocko garbei reikėtų pasakyti, kad jis didis rašytojas, tam tikru lygmeniu, kalbos klausos lygmeniu, prilygstąs B. Hrabalui".

Panašiai ir R.Miliūnaitė (tiesa, nepamiršdama nei "originalo grandinių", nei "visada už nugaros alsuojančio tikslingumo"), girdama vertimų kalbą, sakosi net jaučianti švelnų pavydą vertėjams, radusiems tiek "žodeliukų, žodelyčių, žodykščių ir netikėtomis jungtimis suguldžiusių į vinguriuojančius sakinius". Neatspariam pagyrimams žmogui tokie žodžiai medum širdį tepa. Bet žvelgiantiems į savo darbus kritiškiau kyla pamatuotas klausimas – kuo grindžiami šie teiginiai?

Galėtume prisiminti, kaip už "kaimiškos" leksikos vartojimą Valdas Petrauskas kritikavo Juozo Balčikonio verstas Haufo pasakas ("Vertimo keliais". – "Naujos knygos", 1978, Nr.9).

Kalbininką J.Šukį, o, jo manymu, ir skaitytojus, "vargina ir vietomis erzina" Dominyko Urbo išversto E.Zola romano "Moterų laimė" kalba. Kalbininkui nepatinka "kreitėjo įniršusi turgaus boba, daugiau baltybės verčiasi iš aukšto dangaus, dideliausias bokštas iš baltų kojinaičių, atsidūręs paskutiniškame skurde, baltos karaliūnaičios, begaliniškai liūdna" ("Paskutiniškai, begaliniškai... ir dar gudriau". – "Literatūra ir menas", 1968.IX.7).

Arba, pavyzdžiui, tipingas karalienės Viktorijos laikų anglas net susijaudinęs stengiasi slėpti jausmus, rūpinasi, kad jo kalba skambėtų kuo ramiau ir padoriau. Moterys vengia aukščiausio laipsnio būdvardžių, hiperbolizavimo, nevartoja visuomenės nepripažintų žodžių. Tą laikotarpį vaizduojantis rašytojas pirmenybę teikia lotyniškos kilmės žodžiams, įsigyvenusiems anglų kalboje, tačiau nestokojantiems knyginio atspalvio. Lietuviški atitikmenys ne visada pasižymi šiomis savybėmis. Mūsų žodžiai šiltesni, vaizdingesni. Šiuo atveju – kaip kompensacija – kartais gelbsti tarptautiniai žodžiai, labiau išryškinantys dalyką negu jų sinonimas – bendrinės kalbos žodis, ir stiliaus sumetimais jų tenka pabarstyti tekste, ne visada originalą atitinkančiose vietose ir rizikuojant sulaukti priekaištų, kad buvo galima vartoti lietuvišką žodį.

Vertinimų prieštaringumas kyla dėl to, kad vertinama nelyginant vertimų su originalu. Tiesiog "man gražu, o man negražu". Kodėl tada kartu su Valiu Drazdausku neėmus tvirtinti, kad vertėjas net privalo turėti savo stilių, iš kurio būtų atpažįstamas.

Ar gali kalbininkai vertinti – girti arba peikti – vertimų kalbą? Kaip skaitytojai, be abejonės, jie gali turėti savo nuomonę apie kalbos sklandumą, vaizdingumą. Kaip kalbos mokovai gali ir privalo pamatyti leksikos, gramatikos, sintaksės akivaizdžias, abejonių nekeliančias klaidas. Tiktai tam nereikia nei kalbų mokėti, nei vertimo išmanyti.

Tačiau tikroje vertimo recenzijoje turėtų susilieti mokslinė analizė ir meninė nuovoka, todėl nieko keista, kad niekas ir nesiima to daryti. Pasirengimo nestigtų gal tik aukštųjų mokyklų literatūros katedrų dėstytojams, kalbų pramokusiems kalbininkams, redaktoriams, patiems vertėjams, tačiau visi teigia, kad įdėtas darbas neatsiperka. Pridurtume, jog kartais ir baigiasi ne taip, kaip buvo norėta.

Štai apie Marselio Prusto romano "Prarasto laiko beieškant" vertimą, atliktą A.Merkytės ir dar paskui redaguotą dviejų lietuvių meninio vertimo meistrų – R.Ramunienės ir J.Naujokaičio, didžiulę recenziją parašė taip pat nemažai knygų iš prancūzų ir daugelio kitų kalbų išvertęs Valdas Petrauskas ("Prusto pusėje". – "Pergalė", 1981, Nr. 4). Tas "įsismelkimo į Prusto pasaulį" rašinys buvo toks įspūdingas, kad sudomino ne tik vertėjus, bet ir platesnius literatų bei skaitytojų sluoksnius. Antai S.T.Kondrotas, apžvelgdamas literatūrinę tų metų mozaiką, sakosi ilgai ieškojęs "kokio rakto, kuris padarytų prieinamą M.Prusto literatūrą", ir V.Petrausko straipsnis tokį raktą davęs.

Netrukus pasirodė vertėjos A.Merkytės atsakymas ("Kelias į Prusto pusę". – "Pergalė", 1981, Nr. 10), paneigęs beveik visus V.Petrausko įmantriai grindžiamus teiginius ir priminęs, kad recenzija turi būti ne savo erudicijos demonstravimas ar išradingos citatos.

Kalbininkai yra mūsų darbo talkininkai ir bendražygiai. Jei kartais bijome kalbininkų siūlomo naujadaro, sakydami "neįprasta, kas nors nesupras, sunku įsiminti, nelengva ištarti", pamokoma būtų dabar vartojamų "ponas ir ponia" atgaivinimo istorija. Atkūrus nepriklausomybę, prie "Gimtojo krašto" savaitraščio (kurio vyriausiasis redaktorius buvo Algimantas Čekuolis) apskritojo stalo susėdo rimta draugija: kalbininkai Antanė Kučinskaitė, Vytautas Ambrazas, Aleksas Girdenis, Juozas Pikčilingis, užsienio kalbų specialistai Jonas Kilius, Gražvydas Kirvaitis, Lionginas Pažūsis, etnografė Angelė Vyšniauskaitė, darbininkas Kazimieras Uoka ir rašytojas Saulius Šaltenis.

Kadangi sovietmečiu vienas į kitą privalėjom kreiptis "draugas, drauge", kilo reikalas rasti kitą pagarbų kreipinį. Kalbininkas V. Ambrasas apžvelgė kreipinių ponas, ponia ir panele istoriją nuo pat seniausių mūsų raštijos paminklų ir priminė, kad jų vartosena buvo drastiškai nutraukta 1940 metų liepos 29 dienos nutarimu.

Kalbininkų siūlymą grįžti prie šių kreipinių ponas, ponia ir panele ryžtingai parėmė tik Gražvydas Kirvaitis, priminęs, kad šį kreipinį jau vartoja grožinės literatūros vertėjai. Tačiau J.Kilius ėmė tvirtinti, kad ponas jam asocijuojasi su lenkišku nuolankumu, – atrodo, kad reikia kartu ir ranką pabučiuoti, o gal ir skverną. L.Pažūsis blogiausiu atveju būtų rinkęsis kreipinį garbusis, garbioji. A.Girdenis pripažino, kad nebus lengva priprasti prie pono, tačiau jį reikia drąsiai atgaivinti. A.Kučinskaitė nuogąstavo, kad jeigu į mus rytoj kreiptųsi "ponai, televizijos žiūrovai", – turbūt daugelis nusišypsotų, ne vienas ir pasipiktintų. Ji siūlė neskubėti – viskam reikia laiko ir saiko. Labiausiai pakraupęs buvo S.Šaltenis. Anot jo, lietuvių kalbos ir psichologijos požiūriu ponas yra mums svetimas. O jau kaime toks kreipinys esąs "už sąmonės ribų". Jis priminė, kad žmogui, kaip Dievo tvariniui, nereikia jokių rangų, nereikia jo grūsti į rėmus, negalima varžyti pagoniškų sąmonės pradų.

O kaip šiandien mums atrodo kreipinys ponas, ponia? Įprastas, kasdieniškas, ir tiek.

Nutarusi paklausyti R.Miliūnaitės raginimo "pasigalynėti dėl kiekvieno lietuviško žodžio erdvės", peržiūrėjau savo naujausią vertimą – Virginijos Woolf "Orlandą" – ir pasibraukiau visus (ar beveik visus) tarptautinius žodžius. Jų radau kone keturis šimtus. Daugiau kaip trys šimtai buvo seniai mūsų kalboje įsigyvenę skoliniai. Didelėmis grupėmis (daugiausia per kalbas tarpininkes) atkeliavę skoliniai: iš graikų – apopleksija, archyvas, arkivyskupas, asketas, atmosfera, biblioteka, biografas, biografija, charakteris, chronologija, chronometras, cilindras, cinikas, delfinas, diadema, gama, genealogija, harmonija, hekatomba, himnas, katalikybė, kakofonija, katedra, klimatas, kripta, kritika, kritiškas, leopardas, melodija, miazmos, mikrobas, mikroskopas, muzika, muziejus, mitologija, mitologinis, mantija, mechanizmas, mūza, melodija, pažas, perimetras, pergamentas, piramidė, pirotechnika, psichologija, simbolis, simetriškas, telegrafas, telegrama, teleskopas, tonas, tonacija, vargonai;iš lotynų – altorius, aktas, arka, asociacija, avantiūristas, bulė, centras, ceremonija, citata, civilizacija, dedikuoti, dokumentas, deklamuoti, egzaminas, ekscentriškas, eksperimentas, fabrikas, faktas, figūra, foliantas, formalumai, genijus, heraldinis, imperija, istorija, istorinis, inkrustuoti, jubiliejus, kamertonas, kapelionas, kompasas, komplektas, komponuoti, kontekstas, korpusas, kulminacija, legenda, literatūra, marmuras, materija, moneta, nervai, nimbas, normalus, objektas, omnibusas, organizmas, ordinas, premija, principas, profesorius, religija, restauracija, ritualas, sanitarija, satyra, satyriškas, scena, sekvestruoti, skulptūra, spekuliantas, subjektas, suma, tekstas, temperamentas, teritorija, testamentas, transportas, variantas, vulkaninis; iš prancūzų – alėja, ambasadorius, balionas, barža, buduaras, bufetas, dama, data, diplomatas, ekranas, emalis, ekipažas, enciklopedija, etiketas, flotilė, fortas, fonas, fontanas, fregata, galerija, gobelenas, grenadierius, grota, iliuzija, kabinetas, karnavalas, komanda, kontrastas, korsetas, kupiūra, lando, leitenantas, likeris, livrėja, medalionas, memuarai, ministras, modelis, paviljonas, pensija, pensnė, perukas, platforma, portsigaras, portretas, restoranas, revoliucija, romantiškas, salonas, sekretorius, stilius, trofėjus, tualetinis, uniforma, vitražas, vizitas, vizitinė (kortelė), želė.

Ir mažesniais būreliais iš italų (baldakimas, balkonas, granitas, koridorius, madona, raketa, rizikingas, porcelianas, pianinas, kontrabanda), iš vokiečių (jėgeris, šriftas), iš anglų (transas, džiunglės, parkas, brigas, laineris, starteris, liftas) ir kitų – arabų, indoneziečių, hebrajų, persų, turkų, portugalų – kalbų.

Paaiškėjo, kad ketinau palaidoti daug gyvų žodžių, todėl ėmiau svarstyti, ar negalėčiau atgaivinti "apmirusių vietų". Pavyzdžiui: abstraktus – atsietas; anuliuoti – panaikinti, atšaukti, paskelbti negaliojančiu; apatija – visiškas abejingumas, nesirūpinimas likimu; aristokratas – didikas; aromatas – kvapas, malonus kvepėjimas; aspektas – požiūris; centras – vidurys; ekscentriškas – keistuoliškas, nepaprastas, įnoringas; ekstazė – neapsakomas džiugesys, beribis džiaugsmas, neišmatuojama laimė; energingas – veiklus, ryžtingas; fakelas – deglas; fantazija – vaizduotė; filosofas – giliamintis; filosofinis – giliamintiškas; fosforescuoti – švitėti; fragmentas – ištrauka; galantiškas – mandagus; gracingas – grakštus; horizontas – akiratis; idealus – tobulas; idealas – tobulybė, aukštas tikslas, tobulumo pavyzdys; iliuzija – regimybė, neįvykdoma, apgaulinga svajonė, viltis; instinktyviai – nevalingai; intelektas – protas, protingumas, gebėjimas mąstyti; interpretuoti – aiškinti; koketė – viliokė; komanduoti – įsakinėti; komplimentas – pagyrimas, malonybė; kostiumas – eilutė; manieros – laikysena, elgsena; maskuoti – slėpti; materialumas – daiktiškumas; minimumas – mažiausias kiekis; mistiškas – paslaptingas, slėpiningas; moralė – dorovė; natūralumas – tikroviškumas; oranžerija – šiltnamis; pagonis – stabmeldys; pauzė – pertrauka, stabtelėjimas; peizažas – vietovaizdis, gamtovaizdis; periodas – tarpsnis; planuoti – ketinti; pliumažas – plunksninis galvos dangalas, žirgo pakinktų papuošalas; poza – laikysena, kūno padėtis; primityvus – pirmykštis; principas – elgesio, veikimo taisyklė; privatus – asmeninis, priklausantis; procesija – eisena; proziškas – kasdienis, šiokiadienis, pilkas, nuobodus; rafinuotas – įmantrus, grakštus, dailus, rinktinis, ištobulintas; rekomenduoti – siūlyti, patarti; rozetė – roželė (rožės formos puošmena); solidus – orus; spektaklis – vaidinimas; subtilus – grakštus, švelnus; stichija – gaivalas; šarlatanas – sukčius, šundaktaris; taktas – saiko jausmas; tipiškas – būdingas; vulgarus – šiurkštus, storžieviškas; vulkanas – ugnikalnis. Ir daugelis lietuviškų variantų pasirodė tinkamesni. Žinoma, liko ir nepakeistų tarptautinių žodžių, (pavyzdžiui, dūlavo kaip pilkas lapo skeletas).

Publikaciją remia Valstybinė lietuvių kalbos komisija

 

Skaitytojų vertinimai


17498. IVS2005-07-05 08:01
Labai naudingas straipsnis. Išsikirpsiu ir pasidėsiu į stalčių. Rimtai. Retai kada sutinki straipsnį, kuris ne tik zirzia ir taip negerai ir anaip negerai, bet ir pataria, pamoko, kaip turėtų būti.

17500. .ktines sk.2005-07-05 09:13
Lingvistas inteligentiskai artikuliuoja idiomos reautentizavimo problema :)

17506. oi vaje vaje2005-07-05 11:29
"Anglų kalbos rašto istorijai – trylika tūkstančių metų. Mūsiškei – per keturis šimtus, ir tai su dideliais pertrūkiais." KIEK METU ANGLU KABLOS RASTO ISTORIJAI????

17513. netycia2005-07-05 14:23
Tie trylika tukstanciu metu - pati tikriausia netycine klaida. Turetu buti trylika simtu.

17525. Devynis kartus...2005-07-06 09:45
...perskaityk rankraštį, ir tik po to siųsk redakcijoms savo darbą. Bendras palinkėjimas visiems autoriams!

17542. Korra2005-07-06 20:14
Kam reikia rašyti "visiškas abejingumas", jeigu galima rašyti trumpai - apatija? Autorė rekomenduoja nesąmones ir dar labiau su purizmo buldozeriu nori išlyginti ir taip lygią, nevaisingą mūsų kalbą.

17543. Korra2005-07-06 20:49
Apie Daujotytę tai ji teisingai parašė.

17563. Ohologas2005-07-07 11:51
; rafinuotas – įmantrus, grakštus, dailus, rinktinis, ištobulintas;Pvz.-rafinuotas saulegrazu aliejus. Tesiam-imantrus-filigranishkas.Grakstus-lieknas.dailus- grazus(as).Rinktinis-atrinktas(rinktines(olimpines)dalyvis). Toliau-lieknas+grazus=AS!:))))

17564. kaziune2005-07-07 12:47
abejociau del paskutines pastraipos kai kuriu lietuvisku variantų. Visų pirma, lietuviski atitikmenys daznai susideda is 2 žodžių, ir tai gali sukelti nepatogumų, pvz., pliumažas, minimumas, aromatas, etc. Be to, siūlomi lietuviški atitikmenys, regis, ne visada sinonimiški tarptautiniams, pvz., keistai skambetų toks posakis-`universitete dirba 250 giliaminčių, t.y. filosofų`; `primityvus` tikriausiai nėra lygus `pirmykštis`ir pan. O siaip straipsnis l. įdomus, nors gal kiek nestruktūruotas; džiugu, jog pasakyta teisybė apie vieną iš mūsų `šventųjų karvių`. Beje, kalbant apie tarptautinius žodžius, verta būtų pasidomėti tais atvejais, kai lietuvių kalboje įsitvirtinę tarptautiniai žodžiai pradeda igyti naujus prasminius niuansus , veikiant svetimoms, visų pirma-anglų-kalboms. `Donoras`2003 tarpt. ž. žodyne aiškinamas tik kalbant apie kraujo perpylimą, gi pas mus jau senokai kalbama apie `šalis-donores`. įDOMI ŽODŽIO `AGRESYVUS` ISTORIJA-IŠ NEIGIAMOS REIKŠMĖS jis virto teigiamos reikšmės žodžiu-Sabas žaidė agresyviai, kompanija turi agresyvią plėtros strategiją .. Manyčiau, vertėjams tokie žodžiai gali sukelti daug sunkumų.

17567. Y-P2005-07-07 14:08
Наткнулся на обсуждение лингвистами старых экспериментов Conrad (1972, Cognitive economy in semantic memory, J. Exp.Psych, 92). Как я понял, в этих экспериментах удалось установить, что полисемантические словоформы хранятся «в мозгу» «несколько раз» - в каждом семантическом поле лежит эта словоформа отдельно. Скажем, «труба» - рядом с домом и печкой, и она же отдельно – рядом с барабаном и скрипкой. Или «очаг» - рядом с печкой и рядом с «ядром». Это само по себе очень занятно, но обсуждать гипотезы лингвистов я не могу, меня только на прочтение и внутреннее хмыканье хватает. Интересно, как эти эксперименты обсуждались. Как я понял, против них восстали сторонники «принципа экономичного хранения информации»: полисемия рассматривалась как средство, позволяющее свернуть информацию, хранить меньше словоформ, чем предметов. Однако имеется множество сведений об избыточности речи, избыточном многократном кодировании и т.д. И в конце эксперименты были признаны – и выстроена иная гипотеза экономии. Выгоднее хранить семы многозначного слово «несколько раз», неоднократно повторяя одну словоформу в разных местах, чем перебирать всех возможных значений, связанных с одной словоформой. Вроде бы поэтому трудно для слова задать списком все его значения – это кропотливая работа. А вот сказать, есть ли такое-то значение у данного слова (словоформы) – гораздо легче. И получилось, что отвергнута одна гипотеза экономии и принята другая, тоже гипотеза экономии. Они противостоят друг другу, но не противостоят «принципу экономии». И пришло мне в голову, что принцип экономии (языка, мышления и проч.) вообще не есть проверяемый принцип. Это мыслительная форма, в рамках которой нам (сейчас) удобно понимать мир. Она с равным успехом надевается на любое значение – при опровержении данной гипотезы экономии всегда можно найти формулировку, при которой принятая гипотеза будет тоже отвечать принципу экономии. Так что различать теории по «критерию экономичности» не очень удобно. С одной стороны, это происходит естественным образом – чего ради делать теории более громоздкими, чем можно? С другой стороны, если одна гипотеза менее экономна, чем другая, так это вполне может быть по той причине, что в ней другое экономится

17586. Korra2005-07-07 23:17
Na, nieko pavarei Y - P. O dėl "filosofas" ir "giliamintis" tai atkreipkite dėmesį, kad autorė kalba apie koreguotą savo darytą vertimą. Tokiam vertime visai įmanoma, kad kalbant apie kokį kaimietį buvo pasakyta "filosofas", autorė po to pasirinko žodį "giliamintis", kuris buvo visai įmanomas tame kontekste. Autorė nesiūlo visur keisti "filosofo" į "giliamintį" et cetera. Siūlau atidžiau skaityti tekstus.

17588. Y-P2005-07-07 23:54
Yvanoff-Pietroff:)

17589. VZ2005-07-07 23:55
Zynom zynom:)

17601. kanars2005-07-08 19:59
straipsnį skaityt užmečiau, kadangi per keletą tūkstančių ženklų nepasirodė nė krislo racijos. tačiau kai priėjau vietą, kur A. Burges pavadinamas Berdžesu, o Šekspyras - Shakespeare`u, ir apskritai kai tokiems argumentams pasitelkiamas būtent Burgesas, - tai išvis rankos nusvyra.

17603. Tokie laikai2005-07-09 01:20
Gerai autore raso, neverkia, nedejuoja, netvirtina "mano mano". Stipresne uz vyrus israiskos jega, atskiria kas "yra" ir kas "rodosi". Netusciazodziauja. Siais laikas moterys netik vyrams valgyti pagamina, bet ir ABC paaiskina. Likviduoja ju paliktas gyvenimo dykvietes - spragas.

17608. Autorė2005-07-09 19:26
tiesiog pasako, kad geriau teikti pirmenybę lietuviškiems žodžiams ir neuždraudžia vartoti kitų, tai normali prityrusios vertėjos pozicija, be jokio purizmo, nes išgujus bet kokios kilmės žodį tuojau atsiranda skylė, kurios nėra kuo užkišti. Kartais komentuojama vien dėl paties komentavimo, kai tuo tarpu būtų geriau pasiklausyti, ką sako tetos ir dėdės.

20050. lituanistė :-) 2005-11-29 22:03
Tikrai sutinku su mintimis apie prof. Daujotytę. Jau tikrai"užknisa" tie eilėraščiai, kurie patys skleidžiasi, ką bekalbėt apie visus tarambarambarbambizmus, kurių gausybė rėžia akį, ausį ir skonį, atgraso nuo kalbos, nuo literatūros, nuo viso to vadinamojo dvasingumo. Ne, niekada nesikeikiu, bet V.D.tekstai kartais sukelia tokį norą, bent jau parūpsta lietuviškai leptelėt: o tu rupke, argi negalima pasakyt žmoniškiau? kam tada ir kas tada ta gimtoji kalba, jei ja nerašom, nekalbam, nevertinam? Geras straipsnis, ačiū, ypač už tai, kad nieko primygtinai neperša. Mūsų teisė rinktis, kaip sako visuotinai "labai" mėgstama reklama. Siūlau: kalbėkim be baimės lietuviškai. Mus supras. Atsiras tokių. Tikrai.

51099. KK2009-01-27 17:07
puikiai pastebėta, kad tik "dvasingosios" Daujotytės užimama padėtis sulaiko nuo pagrįstos kritikos. Kada ateis laikas, kai pataikūniškumo nebelaikysim vertybe?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:29:16 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba