Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-01 nr. 3055

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Antanas Šimkus.
MERGINAI, KURI VAKARAIS IŠ NE ITIN PADORIOS REPUTACIJOS ASMENŲ UŽSAKINĖJA EILĖRAŠČIUS
33
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• PEN KLUBO KONGRESAS BLEDE4
 Mariusz Szczygiel.
EGONAS KISCHAS NETENKA GALVOS
1

KALBOS SKILTIS 
• Irena Balčiūnienė.
PERSKAIČIUS R. MILIŪNAITĖS STRAIPSNĮ APIE SKOLINTINĘ LEKSIKĄ VERTIMUOSE
18

MUZIKA 
• MUZIKOS SIZIFAS7

DAILĖ 
• Skaistė Stukaitė.
PIRMOSIOS ŠIUOLAIKINĖS DAILĖS KVADRIENALĖS LABIRINTAI
5
• Jurgita Ludavičienė.
AUKSAS IR GINTARAS, ARBA PUSANTRŲ METŲ TRUKĘS LAUKIMAS
15

TEATRAS 
• Lėlių teatro dailininkę JULIJĄ SKURATOVĄ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
"NEPIGAUS" TEATRO MALONUMAI
2

PAVELDAS 
• PALANGOS GINTARO MUZIEJUJE – RYGOS PORCELIANO PARODA1
• Kristina Jokubavičienė.
DACHAU EKSPONUOJAMI PRANO DOMŠAIČIO PAVEIKSLAI IŠ KLAIPĖDOS

MENO DIS/KURSE* 
• Edward Lewine.
MENAS, SUTVERTAS MIEGOTI GARAŽUOSE
6

KNYGOS 
• NUŽUDYKIME KONSTANCIJĄ1
• KAIP MES RAŠĖME ROMANĄ
• DEVYNI APSAKYMAI
• NAUJOS KNYGOS1

POEZIJA 
• Alvydas Augustinas Jegelevičius.
ŠVIESOS DĖMĖ
2

PROZA 
• Gitana Gugevičiūtė.
SENELĖS PAVEIKSLĖLIAI
6
• Edita Nazaraitė.
GREITKELIS PER ATLANTĄ
2

VERTIMAI 
• Irena Praitis.
POEZIJA

JAUNIMO PUSLAPIS 
• MOKSLEIVIŲ VASAROS AKADEMIJA2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Valerie Solanas.
VYRŲ SUNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS
34

KRONIKA 
• APIE FLIUKTUACIJĄ1
• ATSISVEIKINANT SU ANTANU TAMOŠAIČIU1
• ŠEŠTAS IŠ KAIRĖS1
• "GAIDA" PRIIMTA Į EUROPOS ŠIUOLAIKINĖS MUZIKOS FESTIVALIŲ BENDRIJĄ
• Daiva Adomonytė.
AR TAI TAPO NORMA, VILNIEČIAI?
29

SKELBIMAI 
• DIDŽIOJO VILNIAUS SEIMO 100-MEČIUI SKIRTO PLAKATO KONKURSO NUOSTATAI1
• ISTORINĖS KELIONĖS

DE PROFUNDIS 
• Ramūnas Kasparavičius.
TAIP PASAKĖ SENAS KRIENAS
1
• EUROVIZINIS SINDROMAS2

PUBLICISTIKA

EGONAS KISCHAS NETENKA GALVOS

Mariusz Szczygiel

[skaityti komentarus]

iliustracija
Egonas Kischas 1932 m. Šanchajuje

Rugsėjo 12-ąją jos visos valgė virtuvėje, kai atėjo policijos inspektorius su teismo sargybiniu ir ėmė pašnibždomis kalbėtis su ponia Koutzka. Jos girdėjo, kaip nervinasi senė ir kaip nervinasi inspektorius, vis kartojantis, jog jam jau užteksią bėgioti nuo vienų namų prie kitų. Jei ponia Koutzka kelsianti jam sunkumų, jis netrukus irgi sukelsiąs jai sunkumų. Senė nenorėjo su juo kivirčytis, nuėjo pas merginas ir paklausė, ar kuri nors nenueitų su sargybiniu į kriminalinį teismą, pas Ferdinandą Prokupeką.

Merginos virtuvėje tvirtino mačiusios Prokupeką nuotraukoje "Iliustruotame kurjeryje", ir joms daręsi bloga vien pasižiūrėjus. Visas miestas žinojo, jog jis kitą dieną turėjo būti pakartas, nes pasmaugė tris moteris ir sužalojo jų kūnus. Inspektoriui buvo reikalinga kuri nors mergina, nes Prokupekas užsinorėjo merginos. Paskutinis pasmerktojo noras turėjo būti patenkintas.

Nė viena mergina nenorėjo eiti su inspektoriumi, tad ponia Koutzka liepė poniai Petržikovai rengtis ir eiti. Ponia Petržikova dirbo pas ponią Koutzką valytoja. Dar prieš dešimt mėnesių ji buvo viena iš merginų vardu Olga, kol užsikrėtė, o kai grįžo iš ligoninės, atrodė tokia susenusi ir bjauri, jog nebebuvo įmanoma jos įsileisti į saloną. Ponia Koutzka nenorėjo priimti Olgos, tačiau ši kaukė, jog priešingu atveju nusižudysianti. Jai buvo leista miegoti gydytojo kambaryje ir duodama valgyti – už tai ji turėjo valyti namus. Savaime suprantama, niekas jos nebevadino Olga, tik ponia Petržikova. Bet dabar ir ponia Petržikova ėmė šaukti, jog verčiau šoks į Vltavą, negu eis pas Prokupeką.

Tuomet ji ir atsiliepė. Ji buvo pati gražiausia salono mergina. Visi ją vadino Žydrąja Tonia – pagal akių ir ampyrinės suknelės spalvą. Ji pasakė: aš eisiu.

Vienas jaunas sargybinis prie kameros liūdnai atsiduso: "Tokia graži mergina, nejaugi jums ne gėda?"

Prokupekas vilkėjo purvinus skarmalus, o ant jo spuogais nuberto veido styrojo aštrūs šeriai. Jai norėjosi bėgti – ji bijojo, kad jos nepasmaugtų, bet neišsidavė ir pagalvojo: "Jei jau čia atėjau, tegu nors pasidžiaugia".

– Mačiau jūsų atvaizdą "Iliustruotame kurjeryje", – pasakė ji. – Iš karto man patikote, todėl ir atėjau. Jis kažką be galo šiurkščiai atrėžė. Ji praleido su juo pusvalandį.

– Dabar jau gali eiti, – baigė jis. Tačiau, paduodant jam ranką, jai pasidarė jo gaila. Ji sušnibždėjo: "Norėčiau dar truputėlį čia pabūti".

Jis vėl jai kažką atsakė lygiai taip pat šiurkščiai, ir ji pasiliko.

Naktį grįžusi į savo kambarį, ji pamatė, kad draugės ("Tos kekšės, tos kiaulės") pastatė jai ant naktinio staliuko kartonines kartuves. Rytą, kai ji ėjo pusryčiauti, visi jau skaitė laikraštyje apie egzekuciją ir sakė: "Turėtum didžiuotis, tavo mylimasis išaukštintas. Tik neatnešk į namus mažojo Prokupeko".

Tonia pabėgo į savo kambarį.

Ji nulipo žemyn tik vakare, kai atėjo klientai, ir tuomet tos kekšės visos choru sušuko: "Kartuvių Tonia!" Nė vienas svečias į ją nė nepažvelgė. Kai pirmą nakties atėjo jos tikrasis meilužis, blondinas Vilis (jis visuomet sėdėdavo prie vidurinio stalo geltonomis pirštinėmis), ir Tonia norėjo prie jo prisėsti, jis sušuko taip, kad visi girdėtų: "Kai budelis ruošis mane timptelti už virvės, liepsiu tave pakviesti!"

Iš Koutzkos salono ji pabėgo kitą dieną.

Ji nuėjo į "Žydrąjį kukulį" – ten nebuvo gramofono, be to, ji jau nebesivilko ampyrinės suknelės ir nebesiavė lakuotų batelių. "Žydrąjį kukulį" ji paliko po trijų dienų, nes atėjo kažkoks Koutzkos klientas, pažino ją ir išpasakojo visą istoriją.

Jai beliko tik šaligatvis, ir ji trisdešimt metų vaikščiojo Prahos gatvėmis.

Egonas Ervinas Kischas pirmą kartą ją pamatė "Mimozoje" apie 1910-uosius, kai jai jau buvo gerokai per penkiasdešimt.

Ji kaip tik buvo susimušusi su tokia Bete Mikne, kuri šaukė: "Eiiiik pas savo galvažudžius", ir visi aplinkui juokėsi. "O man akyse aptemo, – vėliau sakė Tonia Kischui. – Prišokau ir vožiau tai miknei paršavedei į snukį, kad net marmeladas paplūdo iš nosies. Paskui suspaudžiau ją tarp kojų ir taip pašildžiau, kad greitajai teko ją išsivežti".

Nuo tada Betė Miknė bijojo net žodžiu užsiminti apie Kartuvių Tonią.

Kischas lankėsi naktinėse smuklėse Senamiesčio turgaus aikštės rajone, kaip ir visi, kuriems tekdavo vengti nakvynės, – muzikantai, spaustuvės rinkėjai, žurnalistai, prostitutės, girtuokliai, benamiai ir suteneriai. Paryčiais jie visi gėrė kavą ir valgė karštus žarnokus.

Greta "Mimozos" buvo "Bataliono" smuklė. "Batalione" nebuvo lėkščių, tik staluose išgremžtos ertmės, į kurias žarna būdavo pilstoma sriuba. Skardiniai šaukštai prie stalų buvo tvirtinami grandinėlėmis, kad svečiai jų neišsinešiotų.

Kita aikštės arklidė vadinosi "Cafe Melantrich". Jos savininkas neleisdavo į vidų mušeikų, epileptikų ir raupsuotųjų – jie valgydavo stati prieangyje.

Vieną naktį vokiečių laikraščio "Bohemia" žurnalistas Kischas "Mimozoje" vėl sutiko abi peštukes. Jis priėjo prie Kartuvių Tonios. Pokalbis prasidėjo nuo klausimo, ar jis nepastatytų jai degtinės. Jis pastatė ne tik jai, bet ir miknei ir net antrajai kaimynei, kurią visi vadino Drebančia Frida.

Tik po trečio stiklo Tonia pareiškė pasiruošusi paaiškinti jam, kas ją sieja su kartuvėmis. Tačiau ji iškėlė jam sąlygą: Kischas turįs nueiti pas ją – ten ji jam daugiau papasakosianti. Jo apsilankymas buvo jai svarbesnis už degtinę ir pinigus. Tegu šeimininkė mato, kad pas ją dar ateina klientų!

Jis praleido su ja daug valandų, sunkiai traukdamas gyvenimo smulkmenas. Tačiau kartą ji nelauktai pratrūko ir ėmė sakyti ginamąją kalbą prieš įsivaizduojamą teisėją. Ji kaltino Betę Miknę, Drebančią Fridą ir kažkokią lenkę Vandą, reikalavo savo išteisinimo ir nuosprendžio savo priešininkėms.

Jis susipažino su Kartuvių Tonia, būdamas dvidešimt penkerių.

Kischas dažnai stovėdavo eilėje prie sriubos kartu su badaujančiaisiais, nakvodavo prieglaudoje, dirbo statistu teatre, šungaudžio padėjėju. Geriausi reportažai jam pavykdavo tuomet, kai jis pats būdavo įvykių dalyvis. "Jei man iškildavo sunkumų, būtinai apie juos užsimindavau – dažnai jie būdavo įdomesni už pačią temą".

Kai 1908-aisiais jis norėjo aprašyti Pankraco kalėjimo kapines, vyresnysis prokuroras jam atsakė: "Patekimas į kalėjimo kapines yra toks pats neleistinas disciplinos sumetimais, kaip ir lankymas kameroje, nes kalėjime palaidotieji mirė neatlikę bausmės iki galo, ir jiems tebegalioja imperatoriškosios kalėjimų instrukcijos".

Kischas perlipo per sieną ir detaliai viską aprašė. Jis neužmiršo paminėti ir to, jog tuo metu kišenėje turėjo vyresniojo prokuroro neigiamą atsakymą.

Reportažas neįmanomas be smalsumo. "Kai važiuoju tramvajumi, kažkas verčia mane domėtis, kokią knygą skaito tas ponas priešingame tramvajaus gale. Galiu kelis kvartalus sekti kokią nors porelę, kad sužinočiau, kokia kalba jie kalbasi. Žvilgčioju pro svetimus langus, ieškau kapinėse pažįstamų pavardžių.

Jis kolekcionavo smulkmenas ir domėjosi kiekviena banalybe, jei tik buvo spalvinga. Kischo gerbėjas profesorius Klimešas iš Karolio universiteto ketvirtajame dešimtmetyje landųjį reporterį sutiko Paryžiuje. Jiems užėjus į kavinę, Kischas dirstelėjo į peleninę: "O, žmonės išmeta vis ilgesnes nuorūkas – vadinasi, krizė praėjo", – pasakė jis.

Jis gimė bute virš parduotuvės. Ant XIV amžiuje statyto Dviejų Lokių namo įėjimo Kožnos ir Melantrichovos gatvių sankryžoje, prie pat Senamiesčio turgaus aikštės, kabojo vokiška iškaba: "S.Kischas ir brolis, manufaktūros sandėlis". Čekiško vertimo nebuvo. "S.Kischas" buvo Egono dėdė, o "brolis" – jo tėvas. Jie buvo vokiškai kalbantys žydai.

Berniukas padėjo dirbti parduotuvėje, išmanė Austrijos-Vengrijos armijos uniformų audinius (kiekvienas pulkas nešiojo vis kitos spalvos apykakles, antpečius ir apvadus). Jis baigė vokišką pradinę mokyklą, kurią anksčiau lankė Rilke. Metus studijavo chemiją. Metus tarnavo kariuomenėje kaip savanoris. Paskui už dyką referavo mokslines ataskaitas laikraščiui "Prager Tageblatt", kol pagaliau pakliuvo į dienraštį "Bohemia" kaip miesto reporteris.

Po kelių mėnesių jis pabandė susirasti Kartuvių Tonią. Kažkas jam pasakė, kad nei jos, nei Drebančios Fridos jau nebėra. Tuomet jis parašė reportažą "Kartuvių Tonios dangun žengimas". Maždaug nuo reportažo vidurio veiksmas vyksta danguje.

Jis įsivaizdavo, kaip jos kartu su Frida (Frida su naktiniais, Tonia ampyrine suknele, raštuotomis kojinėmis ir lakuotais bateliais) važiuoja policijos vežimu į dangaus karalystę.

Už teismo stalo sėdi aukščiausiojo tribunolo teisėjas, ponas ilga vatine barzda. Abipus jo stovi du teismo asesoriai iš dangaus ir iš pragaro, varto aktus ir deginėjasi cigaretes į mėnulio skydą.

Dabar kviečiama Antonina Havlova, vadinama Kartuvių Tonia. Atnešami jos aktai. "Slaptas ištvirkavimas. Kūno sužalojimai. Viešų vietų teršimas".

Pasirodo, ji 32 kartus bausta policijos ir tris, ne, keturis kartus – teismo.

– Visada nekaltai, – tikina ji, – visada nekaltai, taip, kaip ir gyvenu.

Visi net sudreba:

– Kaip tai gyveni?

– Ak, tiesa, juk esu mirusi. Iš susijaudinimo tokie dalykai pasimiršta.

Prieš dangaus vartus Tonia pasakoja tai, ką pasakojo Kischui savo urve Kožnos gatvėje. Į tribunolo teisėjo klausimą, kodėl ji nuėjo pas galvažudį Prokupeką, ji atsakė: "Iš tiesų, pati nežinau, kodėl".

Tuomet į dangų įvažiuoja gramofonas su garsintuvu. "Kiekvienam sava dangaus karalystė", – sako teismo pirmininkas, ir Tonia jau šoka su blondinu Viliu ant debesies.

Dangaus teismo idėja tais laikais buvo tokia neįprasta, jog Tonia iš tiesų ėmė gyventi pomirtinį gyvenimą: daugelį mėnesių Prahos miesto teatras (vokiečiams) kas vakarą vaidino operetę "Kartuvių Tonia". Kischas sukūrė kelias teksto versijas, o paskutinioji buvo išversta į visas pagrindines pasaulio kalbas.

Jau kurį laiką Prahoje gyvenimas virte virė. Visi čia ko nors ieškojo. Prahos čekai architektai projektavo kubistinius namus, "kad namai naujoviškai atspindėtų judėjimą".

Ržetežovos gatvėje, "Monmartro" kavinėje, kurios sienos buvo nukabinėtos kubistinių paveikslų karikatūromis, Egonas Kischas, stebimas droviojo Kafkos, pirmasis mieste šoko tango.

Netrukus fotografai ims kratytis secesijos laikų požiūrio į moteris kaip į "sielos indus" ir fotografuos jas, apvynioję virvėmis ir lynais.

Netolimoje ateityje per vernisažus bus eksponuojamos radijo imtuvų "vidurių" nuotraukos.

Vos po keliolikos metų čia, Prahoje, bus sukurtas pirmasis pasaulyje filmas, kur aktorė bus nufilmuota visiškai nuoga.

Dabar Kischo name įsikūrusi Prahos miesto muziejaus direkcija, o manufaktūros sandėlyje – brangaus čekiško stiklo parduotuvė.

Greta buvusio ponios Koutzkos salono veikia baras "Indigo". Virš baro – trys metalinės vyrų figūros, o vietoje jų lyties organų styro peiliai. Ant vieno peilio užmautas prezervatyvas. Kvepia žole, barmenas vilki marškinėlius su užrašu "Don’t use".

Dar už poros žingsnių, jau pačioje madam Koutzkos salono vietoje, ties Platnerskos ir Žateckos gatvių kampu, 1925-aisiais, praėjus septyneriems metams nuo Čekoslovakijos įkūrimo, buvo pastatytas erdvus, funkcionalus miesto bibliotekos pagrindinis pastatas. (Knygų su reportažais apie Tonią šifrai: GC 24398, GC 17608.)

"Bataliono" smuklė, kur nebuvo lėkščių, tik ertmės staluose, ir gretimas "Mimozos" baras, kur Kischas pirmą kartą sutiko Tonią, profesoriaus Klimešo teigimu, buvo už Tyno bažnyčios prie Senamiesčio turgaus aikštės. Pro kairįjį bažnyčios šoną įsukęs į gal metro pločio gatvelę, paskui įėjęs pro plačius vartus, atsidursi didžiajame Tyno dvaro kieme.

Aštuntajame dešimtmetyje aplankęs šią vietą, lenkų reporteris Januszas Roszko kieme išvydo tik skardinius garažus. Dabar čia veikia dešimt elegantiškų restoranų bei parduotuvių ir meno galerija, kur neseniai veikė Anderso Sorano paroda. Šis menininkas fotografuoja revolverių vamzdžių skyles, spermą ir kraują.

1900-aisiais iš pusės milijono Prahos gyventojų buvo tik 30 tūkstančių vokiečių. Dauguma jų buvo žydų kilmės.

"Nė vienas miesto vokietis nepalaikė su puse milijono miesto čekų jokių ryšių, išskyrus prekybinius. Joks vokietis niekada nebūtų prisidegęs cigaretės Čekų mokyklų kūrimo draugijos degtukais, ir atvirkščiai. Čekai niekada nesinaudojo Vokiečių mokyklų draugijų degtukais", – rašė Kischas apybraižoje "Vokiečiai ir čekai".

Net koncertai buvo, anot jo, vienkalbiai.

Vienkalbiai buvo baseinai, parkai, žaidimų aikštelės, dauguma kavinių ir parduotuvių. Visas šimtas čekų ir vokiečių universitetų katedrų turėjo savo atitikmenis kita kalba. Nebuvo nė vienos bendros įstaigos, bendros klinikos ir net lavoninės.

Vokiečių Praha – tai beveik vien turtuoliai, kurie valdė kasyklas, bankus, fabrikus; profesoriai, karininkai, apynių pirkliai, tekstilės fabrikantai. Septyni procentai Prahos gyventojų turėjo du prabangius teatrus, dvi aukštąsias mokyklas, du rytą ir vakare išeinančius dienraščius.

Vienas jų buvo "Bohemia", sergėjusi, kad niekas niekada neišdrįstų peržengti tautinių getų ribų.

Vos priimtam į redakciją Kischui buvo į galvą įkaltas principas, jog negalima pavartoti nė vieno čekiško žodžio be vokiško vertimo, nes "negalime daryti prielaidos, jog mūsų skaitytojai moka čekų kalbą". Rašant apie šūksnius "Slava!", buvo būtina skliaustuose paaiškinti, jog šaukiama "Hoch!". Populiarus moteriškas vardas Blazena "Bohemijoje" būdavo verčiamas kaip Beatričė. Kischas rašė, jog, taip pavadintos reportažuose, moterys savęs neatpažindavo.

XIX amžiuje, atgimstant čekų tautai ir Prahai dėl žmonių antplūdžio iš kaimų atgaunant slavišką charakterį, Čekijos žydai rinkosi daugiausia vokiečių kultūrą (taip, remdamasis kitais tyrinėtojais, rašo ir Angelo Rippelino knygoje "Magiškoji Praha"). Čekijos žydai buvo klusnūs Vienos dvaro pavaldiniai ir puoselėdavo svajonę tapti imperatoriškaisiais patarėjais ar nors prekybiniais patarėjais. Habsburgai jiems teikė privilegijų, o čekams jie atrodė nekenčiamos monarchijos įkūnytojai.

Tipiškas žydų inteligentas manė, jog iš geto ištrūkti jam pavyks tik pabrėžiant savo vokiškumą. Tačiau Kischo, Kafkos šeimas ir kitas vokiškai kalbančių žydų buržuazijos šeimas nuo visų socialinių sluoksnių skyrė trigubos ribos.

Nuo čekų buržuazijos – vokiečių kalba.

Nuo čekų prastuomenės – turtas.

Nuo vokiečių buržuazijos – žydiška kilmė.

Vokiečių prastuomenės mieste nebuvo, galbūt išskyrus vienintelį žmogų – vieną šaltkalvio padėjėją.

Per šią prarają vedė, anot Kischo, nematomi tiltai. Vienu tokiu tiltu Kischas pabėgo iš savo geto.

Iš pradžių jis, kaip ir Kafka, mokėsi čekų kalbos. Lygiai kaip Kafka, jis važinėjo į "nepadorias" vietas – tai yra į Prahos pakraščius. Vėliau, kaip ir beveik visi Prahos vokiečiai menininkai, jis ėmė regzti romanus su paprastomis čekų merginomis. Pavelas Eisneris, jų amžininkas, eseistas, o vėliau Kafkos vertėjas į čekų kalbą, šiam reiškiniui paskyrė visą esė rinkinį, pavadinęs jį "Meilužės".

Kischo draugė buvo pardavėja iš galanterijos parduotuvės Smichovo darbininkų rajone.

Vėliau reporteris ėmė bendrauti su penkiolikmete gaisrininko dukra Emčia, kurią ypač traukė šokis. Ji taip beprotiškai šokdavo ant stalo "Monmartro" kavinėje, kad ją imta vadinti Emčia Revoliucija. Ji nebuvo nei prostitutė, nei revoliucionierė, o rašydama Kischo žmonai po daugelio metų, kreipdavosi į ją "Maloningoji Ponia…".

Jei Kischas nebūtų pabėgęs iš savo trigubo geto, nebūtų išlikę tiek Prahos "pogrindžio" liudijimų.

Kischas buvo futbolo komandos kapitonas. 1913-ųjų gegužės 25-ąją dešinysis krašto gynėjas Wagneris neatėjo į rungtynes, ir vokiečių komanda pralaimėjo čekų komandai.

Per šį neatėjusį žaisti futbolininką Kischas tapo žinomas visoje Europoje. Kitą dieną dešinysis krašto gynėjas ėmė aiškintis negalėjęs ateiti, nes dirbąs šaltkalvio padėjėju. Kischas negailestingai jį išplūdo, tačiau netrukus tik išpūtė akis iš nuostabos.

Dėl neaiškių priežasčių kaip tik šiam krašto gynėjui kažkokie karininkai iš Vienos įsakė, likus valandai iki rungtynių, tuojau pat eiti į korpuso vadavietę ir išlaužti spyną. Butas priklausė kažkokiam aukštam karininkui. "Atrodė visiškai neįprastai, tarsi kokios damos: vien tualeto reikmenys, dėžutės, iškvėpinti laiškai ir jaunų vyrų nuotraukos". Karininkai traukė iš stalčių žemėlapius ir dokumentus.

Kischas tuojau pat prisiminė rytą skaitęs imperatoriškojo spaudos biuro pranešimą apie pulkininko Alfredo Redlio savižudybę. Buvo rašoma, jog jis nusižudęs "pasimaišius protui, nes pastaruoju metu dažnai skundėsi nemiga". Išreikštas didis liūdesys dėl karininko, "kurio laukė puiki karjera", netekties.

Kischui tapo aišku, jog tai ir buvo Prahos generalinio štabo viršininko butas. Kodėl jis nusižudė?– laužė galvą Kischas. Matyt, buvo šnipas. Kieno? Tik Rusijos. Buvo priverstas arba pats apsisprendė.

Kandidatas į karo ministro postą, armijos vadas, geriausias agentų medžiotojas, instrukcijos, kaip demaskuoti šnipus, autorius pats buvo šnipas! O valdžia norėjo šį faktą nuslėpti.

Dienraščio "Bohemia" redakcija sugalvojo būdą, kaip ši pasibaisėtina žinia galėtų pasirodyti vakariniame leidinyje. Kad austrų cenzūra negalėtų konfiskuoti numerio, buvo išspausdintas paneigimas: "Paneigti gandai, neva pulkininkas Redlis, vakar nusižudęs Vienoje, buvo išdavikas ir šnipinėjo Rusijai. Komisija, įsakiusi išlaužti jo buto Prahoje duris ir apieškojusi stalčius, nustatė visai kitus nusižengimus". Paskelbus šią informaciją, jau nebebuvo įmanoma išlaikyti paslapties. Prasidėjo vyriausybės ir armijos krizė.

Po karo Kischas detaliai ištyrė šią istoriją.

Redlis Vienos pašte gaudavo pinigų iš rusų. Jis žinojo, kaip tai rizikinga. Tačiau tą dieną jo draugas leitenantas Hromadka nutraukė su juo santykius ir nutarė vesti. Redlis ištisas savaites delsė atsiimti sumą, tačiau dabar bandė gelbėti meilės ryšį – nupirkti leitenantui automobilį ir išvykti su juo į kelionę. Kariuomenės agentai sekė Redlį. Kai jis nuėjo į savo apartamentą Vienos viešbutyje, vienas karininkas perdavė jam įsakymą: jis turįs nusižudyti, o vadovybė pažadanti, jog niekas nesužinos tikrosios savižudybės priežasties.

Reportažą apie tarptautinės aferos užkulisius Kischas užbaigė žodžiais: "Tačiau visas pasaulis ir taip viską sužinojo, nes vienos futbolo komandos gynėjas neatėjo į vienas rungtynes – su antrosios lygos komanda, Holešovicų "Union".

1914-aisiais Kischas išėjo į frontą kaip Austrijos-Vengrijos kariuomenės kapralas. Cheminiu pieštuku jis rašė dienoraštį. Jis aprašė, kaip jam ištrūko paskutinė saga, kaip paskutinis muilo gabaliukas įkrito į šulinį, kaip kraujas ištepė katiliuką. Bendražygiai šaipėsi: "Užsirašyk, Kischai!" (tai vėliau tapo vieno jo bestselerio pavadinimu). Kartu su maistu į frontą ateidavo paštas su Kischui skirtais laikraščiais.

Ligoninėn buvo nešamas į pilvą sužeistas kareivis, o Kischas peržiūrinėjo Vienos laikraščio puslapius: "2-osios Austrijos loterijos traukimo 6-oji diena"…

Lavonų kvapas darėsi nebepakeliamas. "Daugybę Dresdeno teatro žvaigždės Paulinos Ulrich gerbėjų nudžiugins žinia, jog…".

Pro burną kraujuojantis kareivis prašė vandens. "Šv.Kryžiaus aikštė. Šviesiaplaukę ponią pilku kostiumėliu paskui ją sekęs ir tikrai jos pastebėtas ponas labai prašo…".

Jo būrys, brisdamas per upę, ima skęsti. Draugai klimpsta, neturi ko įsitverti, negali ištrūkti iš sūkurio. Plaukiantys valtimi šautuvų buožėmis daužo rankas tiems, kurie įsikabino į valties kraštus. Austrų spaudos komunikate apie visa tai pranešama trumpai ir su pasitenkinimu: "Mūsų pietinė armija sustiprino savo pakrantės pozicijas ties Drinos žiotimis".

Kai po pusmečio Kischas buvo sužeistas mūšyje su rusais, jis buvo atgabentas į ligoninę Prahoje. Kischas pasakojo broliui apie kėlimąsi per Driną. Brolis pasakė: gryna išmonė. Laikraščiuose apie tai nebuvo parašyta nė žodžio.

Buvo dalykų, kuriuos jis vadino "Z.K.". Berlyniečiai sakydavo "Zum Kotzen" – tai reiškė "Išvemti" arba "Galima apsivemti".

Jis nutarė, jog buržuazinė spauda ir jo vaidmuo joje yra "Z.K.".

Jis įsitikino, jog žodžio laisvė neįmanoma ten, kur laikraščiai yra kapitalistinės įmonės, orientuotos į pelną. Tie, kurie turi pinigų, mašinų ir popieriaus, gali "laisvai" skelbti savo pažiūras ir lygiai taip pat "laisvai" ginčyti ir triuškinti nei pinigų, nei mašinų neturinčio priešininko pažiūras.

Po 1917-ųjų sužeidimo jis buvo paskirtas į armijos štabo Pagrindinį spaudos biurą. Tačiau 1918-aisiais jis jau dalyvavo nelegaliose kareivių tarybose ir buvo paskirtas Raudonosios gvardijos vadu Vienoje. Dieną, kai buvo paskelbta respublika, Kischo vadovaujama Raudonoji gvardija kuriam laikui buvo užėmusi didelio buržuazinio laikraščio būstinę. Raudonosios gvardijos programa buvo paprasta: ginti bolševikų revoliuciją, ginti respubliką nuo "respublikonų", automobiliais važinėjančių pas imperatorių.

Jis rašė tekstus ir samprotavo apie Spalio revoliucijos padarinius Austrijai. Jis kėlė Raudonosios gvardijos dvasią, rodydamas Rusijos pavyzdį: "Ką būtų padariusi su bolševikų žeme Prancūzija, Anglija ir Vokietija, jei jų nebūtų sulaikiusi puikiosios Rusijos Raudonosios gvardijos baimė?.."

Grįžęs į Prahą, jis perdirbo senuosius savo reportažus naujai knygai.

Štai senas reportažo apie benamių prieglaudą fragmentas: "Kartais prieglaudoje pasirodydavo lankytojų. Ateidavo žmonių, kurie ieškodavo darbininkų. Niekada gyvenime nesu gavęs tiek daug pasiūlymų. "Galbūt esate malūnininko padėjėjas?..".

Naujojoje versijoje Kischas jau ne tik stebi, bet ir žino: "Kartais prie mūsų būrio prieidavo lankytojai, ieškantys pigių sezoninių darbininkų. Dažniausiai tai būdavo nelegalūs tarpininkai, ieškantys prekės. Šios prekės – tai vargšai, kurie gyveno vargingiau negu paprasti darbininkai. Jie yra prekės šioje prekyboje sielomis, nes čia prieglobsčio ieškančių žmonių skurdas, kaip teoriškai įrodė Marksas, paverčia juos rezervine bedarbių armija, kurią kapitalistai gali be gailesčio išnaudoti. "Galbūt esate malūnininko padėjėjas?..".

Pavadinimą "Naktis benamių prieglaudoje" Kischas pakeitė į "Prieglaudą". Kodėl? Galbūt "Naktis" reiškia, jog reporteris ten praleido tik vieną naktį ir iš tiesų nesusipažino su padėtimi? Juk kitą naktį viskas galėjo atrodyti visiškai kitaip. Galbūt pavadinimu "Prieglauda" Kischas apibendrino: čia taip būna visada?

Jis baigė rašyti knygą. Buvo nusivylęs Praha. Mėgo čekus, bet kiekviename žingsnyje jautė jų triumfo nuotaikas. Šis triumfas ėmė išsigimti į nacionalizmą, nesąmoningai nukreiptą prieš visus vokiečius.

"Mane vadina žydpalaikiu, vokiečiu, žurnalistėliu, kalba, jog mėgaujuosi, leisdamas laiką su visuomenės atmatomis", – skundėsi jis ir persikraustė gyventi į Berlyną.

Nuo 1919-ųjų beveik trisdešimt metų Kischas važinėjo į Prahą, bet niekada ten ilgiau nepagyvendavo. Jis lankė tėvus ir sėdėdavo kavinėse su Franzu Kafka, su jo artimiausiu draugu Maxu Brodu, kuris buvo rašytojas, bet kuriam, kaip žinoma, didžiausią šlovę pelnė tai, jog neišpildė paskutinės draugo valios – jis po Kafkos mirties nesudegino nė vieno jo rankraščio; bei su Franzu Werfliu, fabriko savininko sūnumi ir poetu ekspresionistu.

Būdavo sakoma, jog tose kavinėse "kafkuojama, broduojama, verfliuojama ir kišuojama", užuot gėrus ir užkandžiavus. Jie balsu skaitė savo tekstus ir puoselėjo savo išskirtinumo bei neapibrėžtos kaltės jausmą, smelkte persmelkusį visą vokišką Prahos žydų literatūrą.

Dažniausiai jie lankydavosi kavinėje "Union", vadinamoje "Unionka", ties Narodni Tržidy ir Na Perštyne kampu, kavinėje "Metro" už dvidešimties metrų, kuri priminė metro vagoną, arba Hybernskos gatvėje, kavinėje "Arco", – jos viduryje stovėjo apskritas stalas, prie kurio lankytojai skaitydavo savininko prenumeruojamus amerikietiškus laikraščius.

Brodas tvirtindavo mėgstąs Kischą, bet reportažuose jis esą pernelyg vaikąsis efektingumo, o tai žudo meną. Be to, jo manymu, skaitant šiuos reportažus, matyti, kaip autorius tarsi bando pasakyti: "Aš jums dar padarysiu įspūdį!" Kafka savo ruožtu sakydavo, jog mėgsta Werflį, bet vadino jį erdvės kapitalistu, nes poetas smarkiai tuko.

Kartais jų aplinkoje pasirodydavo moterų. Galbūt 1918-aisiais kavinėje "Arco" Kafka pirmą kartą pamatė savo būsimą meilužę Mileną Jesenską, kai ji bandė prasibrauti tarp staliukų. Ši mokytoja, žurnalistė, narkomanė, retkarčiais dirbusi bagažo saugotoja Vienos stotyje, rašė, jog šiose kavinėse moterys kartu su eilinėmis surūkytomis cigaretėmis ir eiliniais meilužiais prarasdavo ir savo moteriškumą, pilkėjo, nuobodėjo ir bjaurėjo, prarasdavo pavardes, jų vardai sutrumpėdavo, ir jos pagaliau virsdavo draugais.

1935-aisiais "Metro" kavinėje viena moteris pirmą kartą sutiko Kischą. Jie garsiai diskutavo, ar reportažas – žurnalistika, ar menas. Jie susidraugavo ir drauge praleido ketverius metus Meksikoje.

Jos vardas Lenka Reinerova, jai dabar 87-eri.

Ji vadinama paskutiniąja Čekijoje gyvenančia vokiečių rašytoja. Lenka Reinerova gimė Prahoje. Jos motina buvo žydė iš Žatkos, daugiausia vokiečių gyvenamo Čekijos miesto, o tėvas buvo Prahos žydas. Kai devyniolikmetė Lenka susipažino su Kischu, ji stažavosi laikraštyje "Arbeiter Illustrierte Zeitung", kurio visa redakcija, Hitleriui atėjus į valdžią, persikraustė iš Berlyno į Prahą.

Lenkos Reinerovos buto, esančio Smichovo darbininkų rajone, langai viršutiniame namo aukšte išeina į gatvę, kuria nuolat važinėja tramvajai. Lenka gyvena viena.

Lenkos senelė buvo įsodinta į gestapo sunkvežimį ir daugiau nebegrįžo. Lenkos motina užplombuotame vagone išvažiavo iš Terezino nežinoma kryptimi. Jos tėvas mirė Terezine nuo skarlatinos. Vyresnioji sesuo ir jos aštuonerių metų sūnelis žuvo dujų kameroje Lodzėje. Jaunesnioji sesuo mirė Birkenau.

Jos vyras mirė po karo, dukra išvyko iš Čekoslovakijos po Prahos pavasario.

2002-aisiais išėjo Lenkos Reinerovos knyga "Kavinė virš Prahos".

– Šioje kavinėje jau sėdi visi, kuriuos pažinojau. Kartu su jais ir Kischas, – sako ji, gerdama stiprią juodą kavą. – Jie belaukia tik manęs.

Lenka Reinerova apsivelka storą paltą, ir mes važiuojame pasižiūrėti žemiškųjų kavinių. Tik "Unionkos" jau nebepamatysime, nes jos jau nebėra. Namas nugriautas, vietoje jo stovi įstiklintas blokas.

Plzenskos gatvėje skambina ir bilda tramvajai. Lenka Reinerova švytėdama įlipa į vagoną. – Todėl taip ilgai ir gyvenu, – sako ji, stovėdama ant laiptelių.

– Kodėl?

– Nes važinėju tramvajais. Niekada neskaitau tramvajuje, tik sėdžiu ir stebiu miestą pro langą. Stebėjimas mobilizuoja. Važiuoju, o mano smegenis vis pasiekia kokie nors dirgikliai. Todėl ir nemėgstu metro. Bankuose žmonės nervinasi, kai valandą turi stovėti eilėje. O aš žinau, kad ten maloniai praleisiu valandą. Atsisėdu, jei kas užleidžia man vietą, ir stebiu žmones. Man tai visada praverčia.

Stovime prie "Metro" rūmų, priešais "Tesco" prekybos centrą miesto centre.

– Vienintelis metro, kurį mėgau, – tai ši kavinė. Čia ateidavo kairiųjų ir antifašistinių pažiūrų rašytojai.

Įeiname į stikliniu stogu dengtą vidinį rūmų kiemą. Kavinė pirmajame aukšte buvo ilga ir siaura, tarsi vagonas. Jos langai išeidavo į šį kiemą.

Staiga Lenka Reinerova sušunka:

– O neee!

– Kas atsitiko?

– Ten dabar kirpykla. Tik pasižiūrėkite. Štai! Užrašas! "Manikiūras".

– Gal užeikime, – siūlau jai.

– Ne! Grįžtame namo! – sukomanduoja ji ir nusisuka. – Juk tai šventvagystė! Nelipsiu tokia daugybe marmurinių laiptų vien tam, kad dar labiau susinervinčiau.

– Bet turėjome važiuoti į "Arco" prie Masaryko stoties…

– O kam? Aš jau kartą ten buvau ir nenoriu dar kartą tai išgyventi. Prisėdau su drauge, ir viskas buvo kaip prieš karą, tik, be abejo, bjauriau. Staiga apie vidurdienį padavėjos ėmė dengti stalus baltomis staltiesėmis. Ar galite įsivaizduoti?

– Ką?

– Staltieses didmiesčio kavinėje! O po trijų valandų jos tas staltieses nuėmė. Mačiau, nes kai atsisėdu kavinėje, sėdžiu tiek, kiek reikia.

– Kam reikėjo tų staltiesių?

– Nes "Arco" trims valandoms per dieną virsta valdiška Vidaus reikalų ministerijos valgykla. Ministerija rekonstravo tuos griuvėsius pagal senas fotografijas. Kavinė, į kurią vaikščiojo "Proceso" autorius, virto policijos valgykla! O prie rūbinės stovi vitrina su Kafkos knygomis. Jei jūs tai išgalvotumėte, rašydamas reportažą, būtų tikra beskonybė, – redaguodama laikraštį, tikrai tokios išmonės nespausdinčiau. Deja, tai tikrovė.

B.d.

Iš lenkų kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS

________________________

Versta iš "Gazeta Wyborcza", 2003.VIII.26

 

Skaitytojų vertinimai


17604. kanars2005-07-09 03:18
oho, net Golema prisiminiau. o ji prisiminiau po kitam texte pamineto Stokerio Drakulos.. bet kodel cia minimas Anders Sorano skamba taip panasiai i Andre Serrano? :) tik kad pastaraji Google randa :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:29:16 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba