Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-01 nr. 3055

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Antanas Šimkus.
MERGINAI, KURI VAKARAIS IŠ NE ITIN PADORIOS REPUTACIJOS ASMENŲ UŽSAKINĖJA EILĖRAŠČIUS
33
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• PEN KLUBO KONGRESAS BLEDE4
• Mariusz Szczygiel.
EGONAS KISCHAS NETENKA GALVOS
1

KALBOS SKILTIS 
• Irena Balčiūnienė.
PERSKAIČIUS R. MILIŪNAITĖS STRAIPSNĮ APIE SKOLINTINĘ LEKSIKĄ VERTIMUOSE
18

MUZIKA 
• MUZIKOS SIZIFAS7

DAILĖ 
• Skaistė Stukaitė.
PIRMOSIOS ŠIUOLAIKINĖS DAILĖS KVADRIENALĖS LABIRINTAI
5
• Jurgita Ludavičienė.
AUKSAS IR GINTARAS, ARBA PUSANTRŲ METŲ TRUKĘS LAUKIMAS
15

TEATRAS 
 Lėlių teatro dailininkę JULIJĄ SKURATOVĄ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
"NEPIGAUS" TEATRO MALONUMAI
2

PAVELDAS 
• PALANGOS GINTARO MUZIEJUJE – RYGOS PORCELIANO PARODA1
• Kristina Jokubavičienė.
DACHAU EKSPONUOJAMI PRANO DOMŠAIČIO PAVEIKSLAI IŠ KLAIPĖDOS

MENO DIS/KURSE* 
• Edward Lewine.
MENAS, SUTVERTAS MIEGOTI GARAŽUOSE
6

KNYGOS 
• NUŽUDYKIME KONSTANCIJĄ1
• KAIP MES RAŠĖME ROMANĄ
• DEVYNI APSAKYMAI
• NAUJOS KNYGOS1

POEZIJA 
• Alvydas Augustinas Jegelevičius.
ŠVIESOS DĖMĖ
2

PROZA 
• Gitana Gugevičiūtė.
SENELĖS PAVEIKSLĖLIAI
6
• Edita Nazaraitė.
GREITKELIS PER ATLANTĄ
2

VERTIMAI 
• Irena Praitis.
POEZIJA

JAUNIMO PUSLAPIS 
• MOKSLEIVIŲ VASAROS AKADEMIJA2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Valerie Solanas.
VYRŲ SUNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS
34

KRONIKA 
• APIE FLIUKTUACIJĄ1
• ATSISVEIKINANT SU ANTANU TAMOŠAIČIU1
• ŠEŠTAS IŠ KAIRĖS1
• "GAIDA" PRIIMTA Į EUROPOS ŠIUOLAIKINĖS MUZIKOS FESTIVALIŲ BENDRIJĄ
• Daiva Adomonytė.
AR TAI TAPO NORMA, VILNIEČIAI?
29

SKELBIMAI 
• DIDŽIOJO VILNIAUS SEIMO 100-MEČIUI SKIRTO PLAKATO KONKURSO NUOSTATAI1
• ISTORINĖS KELIONĖS

DE PROFUNDIS 
• Ramūnas Kasparavičius.
TAIP PASAKĖ SENAS KRIENAS
1
• EUROVIZINIS SINDROMAS2

TEATRAS

"NEPIGAUS" TEATRO MALONUMAI

Lėlių teatro dailininkę JULIJĄ SKURATOVĄ kalbina RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Julija Skuratova grimuoja Poznanės animacijos teatro aktorių

Rimtų lėlių teatro dailininkų Lietuvoje – ne itin daug. Reiktų paminėti Tavo mokytoją Vitalijų Mazūrą, vyresniuosius kolegas – Rimą Driežį, Jūratę Januškevičiūtę, Algį Mikutį (visi jie ir režisieriai), bendraamžes – dailininkę Neringą Keršulytę bei dailininkę ir režisierę Gintarę Radvilavičūtę. (Gaila, kad netekom "Miraklio" įkūrėjos Vegos Vaičiūnaitės...) Iš pastoviau dirbančių lėlių teatre, ko gero, ir viskas... Kaip jautiesi būdama tokios retos profesijos atstovė?

Besidominčių lėlių teatru ir dirbančių jame tikrai nedaug. Vyrauja nuomonė, kad lėlių teatras – tik vaikams. Ir gal tai kai kuriuos atbaido.

Man patinka lėlių teatras. Jis suteikia menininkui daug galimybių. Galima sakyti: lėlių teatras – formos teatras, kuriame laibai svarbus dailininko scenografo darbas.

Bet rimčiau investuoti į dailininko darbą pas mus gali tik finansiškai pajėgesni valstybiniai – Vilniaus "Lėlės" ir Kauno lėlių – teatrai. Na, dar V. Mazūras savo privačiam "Paršiuko Ikaro" teatrui dirba be honorarų...

Be abejo, lėlių teatro dailininkui Lietuvoje nėra kur įsibėgėti. Gal tik Vilniuje... Turiu galvoje Vilniaus "Lėlės" teatro bazę, aktorių trupę, meninę atmosferą, galimybes eksperimentuoti...

Gaila: sukuri vieną spektaklį per metus – ir sėdi be darbo, kol kas ką nors pasiūlo. Tik 2004-aisiais buvau pakankamai užsiėmusi. O dabar, tarkim, – pauzė...

Prisiminkim studijų metus. Vilniaus dailės akademijoje (1994–2000) Tau dėstė pedagogai Virginija Idzelytė ir Vitalijus Mazūras. Kas sunkiausia buvo, mėginant perprasti lėlių teatro dailės specifiką (iš pradžių studijavai dramos teatro scenografiją)?

Virginija Idzelytė suteikė profesijos pradmenis, paveikė mano skonį. Užduotimis buvome skatinami lavintis, atsiskleisti pirmiausia kaip asmenybės. Studijuodami dėmesio skyrėme ir scenografijai, ir kostiumams, bet man labiau patinka kurti kostiumus. Mazūras labiau kreipė dėmesį į tai, kokios bus spektaklyje lėlės, o apie scenografiją galvodavome vėliau. Ligi tol lėlių teatru nesidomėjau. Nuo vaikystės lėlių teatras asocijavosi su butaforija, klaikiomis medžiagomis, dulkėmis... Net nežinau – kodėl. Tik studijuodama pamačiau Rezo Gabriadzės (Tbilisio marionečių teatras) spektaklių įrašus, kurie leido suprasti, koks įvairus ir įdomus gali būti lėlių teatras, – ir tai pažadino man kūrybos "apetitą".

iliustracija
Spektaklio "Juodoji višta" lėlė (Vilniaus "Lėlė")

Tavo debiutas Vilniaus "Lėlėj" – "Juodoji višta" (rež. R.Driežis, 2001) – iš karto patraukė teatro kritikų dėmesį. Buvai įvertinta LR kultūros ministerijos premija už geriausią sezono scenografiją. Kokios patirties įgijai, kurdama lėles, scenografiją, kostiumus ir kaukes šiam spektakliui? Ko pasimokei?

Dabar, žvelgdama atgal, manau, kad spektaklin sudėjau viską, ką sužinojau, rašydama magistro darbą apie lėlių teatro istoriją. Juk spektaklyje buvo ir commedia dell’arte užuominų (kaukės, aktorių vaidyba), marionečių, mechaninų judesių lėlių, lėlių – skulptūrų (sunkiau valdomų, bet gražiai atrodančių scenoje), šešėlių, lėlių – žaislų...

Idėjų būtų užtekę dešimčiai spektaklių...

Vis dėlto nemanau, kad spektaklis – "perkrautas". Dabar tokio nesukurčiau. Dirbome ilgai – daug lėlių pati dariau, vėliau teatre kai ką reikėjo perdaryti, kad lėlės ilgiau gyventų... Supratau, kad daugelį darbų gali teatro butaforai padaryti, tik reikia mokėti jiems paaiškinti eskizais, ko nori, arba dirbti kartu. Spektaklis išėjo toks "nekomercinis".

Ką turi galvoje – "nekomercinis"?

Jei darai visiems žinomą "Raudonkepuraitę", "Pelenę" ar "Spragtuką", žiūrovų nestigs. Kažkodėl tėveliai veda vaikus į tokių pavadinimų spektaklius. O mano "Juodoji višta" tiek žiūrovų nesuvilioja. Šis spektaklis vaidinamas daugiausia festivaliuose, lėlininkų bendruomenei. Ir matai tą reakciją, kurios tikėjaisi, kai kūrei spektaklį...

O kaip apibūdintum talentingą butaforą?

Kuris išmano ir techninius dalykus, moka drožti, virinti, lituoti... Kuris mąsto kaip konstruktorius. Ir svarbiausia – kad būtų menininkas, kad turėtų skonį. Vilniaus "Lėlėj" tokie butaforai – Martynas Lukošius ("Muzikinėje dėžutėje" jis sumaniai sukurė lėlių judesio technologiją), Lilija Janavičienė, Kauno lėlių teatre – Algis Kumpikas, puikus konstruktorius, galintis sukurti ir labai sudėtingas lėles.

Kaip vertini savo darbus Kauno valstybiniame lėlių teatre – "Stebuklingą eglutę" (rež. Algimantas Stankevičius, 2002) "Gražuolę ir pabaisą" (rež. Andrius Žiurauskas, 2004)? Man regis, darbas "per nuotolį" su režisieriumi vis dėlto turi ir neigiamų bruožų: tarsi stinga nuoseklaus susikalbėjimo, sunkiau suderinti požiūrius; nuosekliai dirbant drauge gal lengviau laiku pastebėti ir ištaisyti klaidas?..

iliustracija
Spektaklio "Stebuklinga eglutė" scena (Kauno lėlių teatras)

Turbūt... Kauno lėlių teatre labai gerą įspūdį paliko butaforų kolektyvas, cechai.

O tikrai gerą įspūdį paliko darbas su Doloresa Kazragyte ir Vilija Grigaityte, 2004-aisiais kuriant poezijos spektaklį, skirtą Salomėjai Nėriai (iniciatorė – Dalia Jankauskaitė). Talentingos aktorės – kūrybiškos, siūlančios idėjas. Būna, kai kurių dalykų nesupranti, kankiniesi, kad nėra rezultato scenoje. O iš talentingo aktoriaus ir pati pasimokau.

Ko iš aktoriaus gali pasimokyti dailininkas?

Kai atgyja spektaklyje tavo scenografija, kai aktoriai suteikia gyvybę daiktams scenoje, – supranti, kad ne veltui dirbai. Geras aktorius ir su skraiste ar kokia kostiumo detale geba žaisti, jaučia scenografijos kompoziciją bei jos siūlomas mizanscenų galimybes. Kitaip tariant, atgaivina scenografiją, daiktą, lėlę, kostiumą...

Papasakok apie stažuotę Varšuvos A.Zelwerowicziaus teatro akademijos Bialystoko lėlių teatro fakultete 2004 metais.

Atvykti mane pakvietė fakulteto dekanas Marekas Waszkielis, kuris pamatė mano darbą spektaklyje "Juodoji višta" (per festivalį Kaune). Lankiau pratybas, stebėjau studentų egzaminus. Padėjau dviem studentams (III ir IV kurso) sukurti savo vaidinimams scenografiją ir pasigaminti lėles. Ir jie vaidino su jomis per egzaminus.

Studentams aktoriams su manimi dirbti taip pat buvo naudinga: Bialystoko mokykloje nemokoma lėlių teatro scenografijos (ji studijuojama Varšuvoje). O man nauda – tokia: juk nebaigiau jokios lėlininkų mokyklos, tad susipažinau su lėlių teatro pagrindais, įvairiomis valdymo technikomis. Lėlių teatro dailininkui reikia mokėti sukurti daiktą, su kuriuo vėliau galėtų vaidinti kitas žmogus – aktorius. Ir kad aktoriui būtų patogu vaidinti. Taigi privalau išmanyti lėlininko amatą, kad suvokčiau tam tikrus techninius dalykus.

iliustracija
Stažuojantis Varšuvos A.Zelwerowicziaus teatro akademijos Bialystoko lėlių teatro fakultete

Be to, pamačiau daug eksperimentinių darbų.

Išties, kaip rodo kauniškiai festivaliai "Šypsos lėlės ir vaikai", studentų spektakliai neretai būna įdomesni už daugelį, tarkim, profesionalų darbų... Taigi Bialystoke iš arti stebėjai aktoriaus darbą su lėlėmis...

Taip, taip... Juk mes tokios stiprios lėlininkų mokyklos neturime. Mačiau, kiek aktorius turi mokytis, dirbti, kol išmoksta vedžioti marionetę. Kruvinas darbas: lenkų studentai kartais išeina iš akademijos pirmą nakties... Pas mus dėl aktorių nepakankamo pasirengimo nelabai ir gali kurti kokį sudėtingesnių marionečių spektaklį.

Be abejo, Lenkijoje baigiančių studijas lėlininkų – daug, bet ne visi jie lėlininkai širdimi ar apdovanoti didžiu talentu...

Būdama Bialystoke, pradėjau galvoti apie "Muzikinę dėžutę".

Taigi Nijolės Indriūnaitės "Muzikinę dėžutę" (V.Odojevskio kūrinio "Miestelis tabokinėje" motyvais) 2005-aisiais kūrėte kartu su režisieriumi R.Driežiu. Šiemet spektaklis pelnė pagrindinį prizą Lomžos tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje. Kaip, kurdami spektaklį, pasiskirstėte pareigomis, darbais?

Būna, mintys verda, kyla vaizdiniai, bet spektakliui sukurti to nepakanka. Reikia suburti komandą, išreikšti, ko nori, žodžiais. Aš nedirbu kaip tikra "režisierė" (neieškau veiksmingo scenarijaus su gerais dialogais). Aš imu medžiagą, kuri palanki man, kaip dailininkei, kuri žadina vaizdinius... Paskui ieškau, kas man tai padės įgyvendinti scenoje – laike ir erdvėje. Nors jau buvo lėlių eskizai, labai ilgai su Nijole aiškinomės, apie ką bus istorija, kokia idėja (ją ir pasiūlė Nijolė, ne aš... ). O Rimui reikėjo repetuoti su aktoriais, organizuoti veiksmą. Beje, Bialystoko mokykloje būsimi režisieriai lėlininkai laiko tokį egzaminą – "Darbas su aktoriais".

Beje, ar nemanai, kad daugelis mūsų spektaklių vaikams vizualiai nėra itin išraiškingi?

Negaliu pasakyti, nes nelabai žiūriu spektaklius vaikams...

Bet juk tai – profesinė "žvalgyba" (ką ir kaip kuria kolegos)?

Kaip "žvalgybininkė" lankau Gintaro Varno ir kitų režisierių spektaklius, kurie man įdomūs. Pamačius prastus ar nepavykusius darbus, pačiai nesinori nieko daryti. Geriau žiūrėti tai, kas žadina norą kurti.

iliustracija
Spektaklio "Mėsos karalius" veikėja – Belinda

Antrą kartą Lenkijoje viešėjai, kai 2005-aisiais pavasarį Poznanės animacijos teatre spektakliui "Mėsos karalius" ("Król mięsopust") kūrei scenografiją, kostiumus, kaukes, grimą.

M.Waszkieliui patiko mano darbas su studentais, ir jis pasiūlė mane Poznanės režisieriui J.Ryl Krystianowskiui. J.M.Rymkiewicziaus pjesė "Mėsos karalius" – tragifarsas suaugusiems. Veiksmas vyksta karnavalo metu. Eiliuotoje pjesėje kalbama apie amžiną žmonių nepasitenkinimą socialiniais vaidmenimis, norą būti kitokiam, negu esi. Po karnavalo puotos ateina "pasninkas", kuris viską sustato į savo vietas... Režisierius suteikė man visišką kūrybos laisvę. Poznanės teatre – dvi salės. Didžiojoje vaidinami spektakliai vaikams, mažesnėje, amfiteatrinėje, vadinamoje "Vitražinėje", – suaugusiems. Beje, jų požiūris į darbą – itin rimtas. Jų butaforai dirba gerai ir greitai. Nereikia kelis kartus ko nors prašyti ir vaikščioti iš paskos...

Mano sukurtos kaukės skatino aktorius ieškoti kitokios, nebuitiškos, plastikos (su aktoriais dirbo ir choreografas). Patys aktorių personažai buvo kaip lėlės. Keitėsi scenovaizdis, kostiumai. Su režisieriumi bendravome nedaug, ir buvo neramu, kaip visa tai scenoje "gyvens". Per pirmas repeticijas buvo baisu... Tačiau, atvažiavusi į premjerą, apsidžiaugiau: režisierius įdomiai sugalvojo, kaip galima panaudoti scenografiją (kai ko aš nebuvau numačiusi). Pagrindinis scenografijos elementas – lova (apskritimo formos) – dalinosi į keturias dalis; vėliau spektaklyje toji lova virto sostu, simbolizavo pasaulio dalį, kapus su kryžiais...

Pirmą kartą dariau tokias kaukes: kai kurios "veido" dalys buvo iškirptos. Tapybiškai grimavau aktorių veidus, kurie su kaukėmis sudarė visumą.

Kurdama kostiumus iš dalies remiesi istorizmo principu?

Tikro istorinio kostiumo nesu kūrusi – nežinau, ar būtų įdomu. Specialiai "sumaišau" stilius, epochas. Ir išeina tokie "koliažiniai" kostiumai.

O kas padeda nuspręsti, kur – koliažas, o kur eklektika?

Intuicija, skonis padeda. Gal kartais persistengiu?.. Nemoku labai paprasto kostiumo paversti sceniniu. Mano kostiumai – labiau dekoratyvūs, bet lenkų spektakliui tai tiko. O jei reikėtų kurti psichologiniam spektakliui, nežinau, kaip būtų...

iliustracija
Spektaklio "Mėsos karalius" scena (Poznanės animacijos teatras)
Nuotraukos iš Vilniaus "Lėlės", Kauno lėlių teatro ir J.Skuratovos asmeninio archyvo

Man imponuoja Tavo kūryboje savotiškas "kultūros atminimas", net, sakyčiau, aristokratizmas. Iš kur visa tai? Kokia Tavo giminės istorija? Spektaklyje "Muzikinė dėžutė" panaudojai XIX a. pabaigos savo senelių ir prosenelių nuotraukas – jos spektakliui suteikė šilumos, intymumo.

Mano giminės istorija per kartų kartas jau apaugusi legendomis. Malonu vartyti savo šeimos senovines nuotraukas. Sukyla šilti jausmai... Mano mamos prosenelis – karininkas, kilęs iš Sankt Peterburgo. Bet mūsų giminė Lietuvoje gyvena labai seniai. Mano močiutė rašė dienoraštį, eilėraščius (išleista viena knygelė). Šį pavasarį jai būtų suėję 100 metų, mintyse spektaklį "Muzikinė dėžutė" paskyriau jai.

Autentiški seni daiktai man asocijuojasi su žmonių likimais, istorijomis. Stengiuosi, kad spektakliuose būtų kuo mažiau putplasčio, plastmasės...

Bet juk teatras – ir (profesionalios) apgaulės menas...

Viską lemia tikslas. Stebuklinė pasaka – taip pat apgaulė, bet ji padeda tikėti gražiais dalykais ir apsisaugoti nuo tikrovės cinizmo ir visokios bjaurasties...

Man atrodo, jog lėlių teatrą Tu įsivaizduoji kiek kitaip, nei dauguma kolegų. Pavyzdžiui, kokią reikšmę Tau turi lėlių vedžiojimas, lėlių judesio galimybės?

Kartais girdžiu kalbant, esą nemoku daryti patogiai valdomų lėlių. Bet juk galima ir pagaliuką ar kėdę atgaivinti, paversti personažu, pavyzdžiui, objektų teatre. Nestandartiškai valdomi daiktai tik žadina vaizduotę. Sukurti sudėtingai valdomą marionetę galima, bet ar bus aktorių, kurie keturias valandas kasdien dirbs prieš veidrodį?

Tu itin dėmesinga spalvai ir faktūrai scenoje, autentiškoms detalėms. Kuri nestandartinį, tad ir "nepigų" teatrą, o tai "visuotinio taupymo" laikais – brangus malonumas.

Niekad negalvoju, kaip čia ką "pigiau" padaryti. Kostiumus norisi kurti iš geros medžiagos, žinai, kad tuomet neprašausi. Pirksi prastą medžiagą, įdėsi darbo, bet norimo rezultato nebus. Brangus malonumas – ir ilgai daryti spektaklį.

 

Skaitytojų vertinimai


17471. blairo2005-07-04 14:51
"Juodoji višta" - gražiausia mano vaikystės knyga.

17492. Tornadas2005-07-04 23:11
mano liudniausias tas grazus multikas, super,,,

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:29:14 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba