Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-01 nr. 3055

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Antanas Šimkus.
MERGINAI, KURI VAKARAIS IŠ NE ITIN PADORIOS REPUTACIJOS ASMENŲ UŽSAKINĖJA EILĖRAŠČIUS
33
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• PEN KLUBO KONGRESAS BLEDE4
• Mariusz Szczygiel.
EGONAS KISCHAS NETENKA GALVOS
1

KALBOS SKILTIS 
• Irena Balčiūnienė.
PERSKAIČIUS R. MILIŪNAITĖS STRAIPSNĮ APIE SKOLINTINĘ LEKSIKĄ VERTIMUOSE
18

MUZIKA 
 MUZIKOS SIZIFAS7

DAILĖ 
• Skaistė Stukaitė.
PIRMOSIOS ŠIUOLAIKINĖS DAILĖS KVADRIENALĖS LABIRINTAI
5
• Jurgita Ludavičienė.
AUKSAS IR GINTARAS, ARBA PUSANTRŲ METŲ TRUKĘS LAUKIMAS
15

TEATRAS 
• Lėlių teatro dailininkę JULIJĄ SKURATOVĄ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
"NEPIGAUS" TEATRO MALONUMAI
2

PAVELDAS 
• PALANGOS GINTARO MUZIEJUJE – RYGOS PORCELIANO PARODA1
• Kristina Jokubavičienė.
DACHAU EKSPONUOJAMI PRANO DOMŠAIČIO PAVEIKSLAI IŠ KLAIPĖDOS

MENO DIS/KURSE* 
• Edward Lewine.
MENAS, SUTVERTAS MIEGOTI GARAŽUOSE
6

KNYGOS 
• NUŽUDYKIME KONSTANCIJĄ1
• KAIP MES RAŠĖME ROMANĄ
• DEVYNI APSAKYMAI
• NAUJOS KNYGOS1

POEZIJA 
• Alvydas Augustinas Jegelevičius.
ŠVIESOS DĖMĖ
2

PROZA 
• Gitana Gugevičiūtė.
SENELĖS PAVEIKSLĖLIAI
6
• Edita Nazaraitė.
GREITKELIS PER ATLANTĄ
2

VERTIMAI 
• Irena Praitis.
POEZIJA

JAUNIMO PUSLAPIS 
• MOKSLEIVIŲ VASAROS AKADEMIJA2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Valerie Solanas.
VYRŲ SUNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS
34

KRONIKA 
• APIE FLIUKTUACIJĄ1
• ATSISVEIKINANT SU ANTANU TAMOŠAIČIU1
• ŠEŠTAS IŠ KAIRĖS1
• "GAIDA" PRIIMTA Į EUROPOS ŠIUOLAIKINĖS MUZIKOS FESTIVALIŲ BENDRIJĄ
• Daiva Adomonytė.
AR TAI TAPO NORMA, VILNIEČIAI?
29

SKELBIMAI 
• DIDŽIOJO VILNIAUS SEIMO 100-MEČIUI SKIRTO PLAKATO KONKURSO NUOSTATAI1
• ISTORINĖS KELIONĖS

DE PROFUNDIS 
• Ramūnas Kasparavičius.
TAIP PASAKĖ SENAS KRIENAS
1
• EUROVIZINIS SINDROMAS2

MUZIKA

MUZIKOS SIZIFAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Pierre’as Boulezas

Nors šį pavasarį prancūzų kompozitorius, dirigentas Pierre’as Boulezas atšventė aštuoniasdešimtmetį, jis vis dar figūruoja (ir dominuoja) Paryžiaus muzikiniame pasaulyje. Tik į jo diriguojamus koncertus bilietų nebelieka jau prieš mėnesį, ir tik jį prisimintų eilinis taksistas, jei reiktų pasakyti žymiausią nūdienos kūrėją. Jis – vienos pagrindinių Prancūzijos muzikos institucijų – IRCAM – įkūrėjas, vadovavęs jai iki 1992 metų. Spausdiname PIERRE’O BOULEZO ir MAXO NOUBELIO interviu, pasirodžiusį prieš vieną jubiliejinį kompozitoriaus koncertą.

Maxas Noubelis. Jūsų karjera liudija tvirtus įsipareigojimus muzikinėms institucijoms. Kaip apibendrintumėte savo veiklą?

Pierre’as Boulezas. Kai institucija yra stipri, bet reikalinga pokyčių, bandau ją sutvirtinti iš vidaus. Į ilgą laikotarpį išgyvenusias institucijas nereiktų žvelgti su panieka. Jos įrodė savo galią besipriešindamos nusilpimui, tačiau retsykiais būtinas atnaujinimas. Kai nėra reikiamos institucijos, tuomet ją privalo sukurti. Būtent tai stengiausi daryti.

Ar ši veikla yra Jūsų, kaip kompozitoriaus, darbo "periferija"?

Ne, tai tas pats. Kompozitorius nėra vien tam, kad rašytų, nes jei jo kūryba neatliekama, atsiranda neprogresuojančių dalykų. Man svarbi būtent evoliucija. Reikia, kad evoliucionuotų kompozitoriaus ir publikos santykis. Tad šis santykis organizuotinas taip, kad plėtotųsi ir tvirtėtų. Būtent institucijos inspiruoja tam tikrą publikos pasitikėjimą kompozitorium.

Jūsų muzika niekada nebuvo politinių ar filosofinių įsitikinimų skelbėja?

Ne. Moralė ir meninė kokybė tikrai neturi nieko bendra.

Jūs netikite menininko, kaip visuomenės vedlio, humanistinių idėjų skelbėjo, misija?

Nuo humanistinių idėjų nėra atsitraukiama – jos nukeliamos į sritį, kur esama tikros kompetencijos. Stravinskis atnaujino savo paties kalbą, muziką, bet institucijų sritis jam buvo svetima. Greičiausiai tai jo nedomino, ir jis nesijautė turįs tam gabumų.

Webernas buvo abejingas politikai – jo kūrybinio įsipareigojimo antipodui. Laikysena, labai tolima Dessau ar Eisleriui.

Žinoma, galima kalbėti apie Weberno izoliavimąsi, bet tai, kas liko po jo, yra kur kas svarbiau nei politinė Dessau ar Eislerio muzika. Tai kokybės klausimas. Galbūt visuomenei dosnesnis buvo Dessau, tačiau jo muzika ne tokios geros kokybės kaip Weberno. Yra muzikinė kūryba, galinti tapti esminiu muzikos istorijos tašku, ir yra kūryba, negalinti juo tapti. Negaliu jų sulieti į viena. Dažnai kompozitoriaus politinės, filosofinės idėjos yra atitrūkusios nuo jo muzikos. Schönbergas buvo itin pažangus muzikos kalbos ir ekstremaliai reakcingas politinių pažiūrų atžvilgiu. Antisemitizmas jam buvo didžiulis šokas. Jis apsisprendė nepriklausyti visuomenei, kuriai buvo artimas dvasiškai. Bet žmonės ne iš vieno akmens nutašyti. Pažvelkite į Debussy – jis buvo prisiekęs Dreyfuso priešininkas.

Schönbergas į žydų religiją atsigręžė 1933 metais. Jo komponavimas siejasi su istoriniu kontekstu: antisemitizmo ir nacizmo progresavimu. Schönbergo kūrybą paveikė Izraelio įkūrimas 1948 metais.

Taip. Be to, jis buvo pasiruošęs mesti muziką, kad rūpintųsi Izraelio valstybe.

Wagneris apie savo tetralogiją rašė: "Šiuo kūriniu revoliucijos žmonėms atversiu revoliucijos prasmę (…). Ta publika mane supras; šiandieninė to nepajėgia". Ar Wagnerio muzika nėra tikroji vagneriška revoliucija, kurią suvokia šiandienos žmogus?

Taip. Wagnerio evoliucija, prisimenant jo 1848–1949 metų idėjas, buvo gana keista. Jis dalyvavo judėjime ir tikėjo visuomenės atsinaujinimu. "Nybelungų žiedas" gimė būtent iš čia. Tačiau, atvykus Liudvikui II, Wagneris jį pavergė ir be skrupulų išnaudojo. Revoliucinis idealas tuomet persikėlė į muzikos pasaulį, o labiausiai – į visuomenę.

Wagnerio idėjas mūsų epochos žmogui vis dar sunku iššifruoti.

Jos šizofreniškos ir visada buvo kontroversiškos. Daugelio nuomone, jis išdavė revoliucines idėjas, paklusdamas valdžiai. Egzistuoja ir antisemitizmo problema.

"Parsifalio" muzikinė medžiaga grįsta Atpirkimo idėja.

Manau, kad muzika atpirkėja nėra geriausia. Žodis "atpirkimas" man visada kelia įtarimą. "Parsifalio" trečiojo veiksmo pabaiga yra mažiau įdomi nei preliudas.

Verdi Requiem, lyginant jį su šiais "teatrališkais" puslapiais, yra "Parsifalio" priešingybė. Tačiau Verdi taip pat buvo paveiktas įsipareigojimo dvasios. Milžiniška jo kūrinio sėkmė nereiškia, kad jis pažino savo publiką. Savybė, kurios Jūs niekada nevertinot?

Galbūt mano požiūris vienpusiškas, bet aš tvirtinu, jog XIX amžiaus operoje visų pirma buvo Wagneris, o kiti… tik po jo.

Verdi trūko ambicijų?

Ne. Jis buvo tam tikroje aplinkoje, tam tikro auklėjimo. Jo talentas yra neginčijamas, bet jis nebuvo priskirtas, kaip kad Wagneris, itin stipriai Beethoveno, Mozarto, Weberio ir Glucko tradicijai.

Jo pirmosios operos paprasta harmonine kalba itin artimos kitoms epochos operoms. Tačiau vėliau jis labai stengėsi.

Dallapiccola keliuose savo kūriniuose ("Kalinys", "Kalėjimo dainos") sujungė maišto, pasipiktinimo ir kultūrinės rezistencijos aktus.

"Kalinys" man atrodo ryškiausias, labiausiai vykęs jo kūrinys. Vilties kančios idėja – labai šiuolaikiška. Dallapiccola mokėjo sukurti mitą.

Nono pabandė sutaikyti serializmą su komunistiniais įsitikinimais. Opuse "Nutraukta giesmė" jis naudoja nuteistųjų mirti užrašus. Tačiau jie yra nesuprantami, nes balsų polifonija juos išnarsto, supainioja. Faktiškai turinys čia perteikiamas silpnai.

Turinys visiškai neperteikiamas! Jūs galėtumėte perteikti visokią žinią, blogiausiu atveju – ir priešingą. Jei eitume iki absurdo, – netgi nacių, nuteisusių šiuos žmones mirčiai, biuletenius. Jūsų pasirinkimas galėtų reikšti ir nacių pyktį, ir stiprią nuteistųjų reakciją. Vokietijoje tuo metu kaip tik kilo polemika. Kalbėta, kad Nono prasigyveno iš tekstų, kurie turėjo būti nepaliesti. Manau, kad šie tekstai buvo pasirinkti dėl jų dramatizmo.

Paskutiniame gyvenimo dešimtmetyje jis pasitraukė iš politikos, kad su savuoju "Prometėju" priartėtų prie mito.

Taip, Nono gyvenimo pabaiga buvo itin niūri. Jis prarado savo iliuzijas. Kai pamatė sukilimą Lenkijoje, suprato, jog komunistinėje visuomenėje vis dėlto kai ko trūko.

Be to, atsirado sunkumų su komunistų partija.

Taip. Bet jis nenusileido ir kūrė tokią muziką, kokią sumanydavo. Būtent to aš išmokau iš Nono. Jis niekada nepakluso komunistų priekaištams. Ši rezistencijos forma ir yra svarbi.

Schönbergo "Liudininkas iš Varšuvos" veikia kaip savotiškas scenarijus, kur muzika žingsnis po žingsnio seka pražūties išvengusio geto kalinio pasakojimą ir turi galingą poveikį publikai, galinčiai suprasti visą turinį.

Taip, tačiau pakaktų pakeisti tekstą, pateikti keleto nacių persekiojamų rusų apgultame Berlyne žodžius, ir vėl grįžtumėm prie turinio suvokimo sunkumų…

Būtų pasiektas toks pat rezultatas.

Būtent! Jūs galite kurti parodiją: pabaigoje vietoj giesmės "Klausyk, Izraeli" choras dainuoja nacių himną. Vienu atveju būtumėt sujaudintas, kitu – kiltų priešingas jausmas. Kas čia reikšminga? Tai – dramatiška situacija; išties labai dviprasmiška. Grįžtant prie "Parsifalio", jūs, žinoma, negalėtumėt pakeisti sumanymo, pritaikydamas jį pasmerkimo idėjai, kuri įkvėptų visai kitą muziką. Tačiau Borisas de Schloezeris sakydavo, kad jei pakeistumėm Beethoveno mišių "Credo" dalies žodžius į "non Credo", pakeitimas būtų nežymus.

Tai tas pats akstinas.

Taip, tai yra tikrumas, teigimas. Būtent dėl to turinys manęs neįtikina, netgi jei esu įsitikinęs jo didžiadvasiškumu. Turinys gali pasikeisti, muzikos kokybė liks ta pati.

Būtinybė perduoti informaciją išauga, jei įtikinti norima žūtbūtinai. Paklusdamas ideologijai ir siekdamas komunikuoti su liaudimi, Kurtas Weillis atsisakė sudėtingos muzikos ir naudojosi banaliais žanrais.

Įdomu, kad komunikacijos problema iškeliama aukščiau už turinio problemą, nors ši – kur kas svarbesnė. Forma sąlygoja supaprastintą turinį. Bet jis – nebe jūsų! Sakote, komunikacija, tačiau kas perteikiama? Neturiu nieko prieš tuos, kurie rašo lengvą muziką. Tai tam tikro lygio komunikacija. Man to nepakanka.

Hannsas Eisleris į darbo klasės kovas norėjo įnešti savo indėlį per muziką. Bet galiausiai jis užėmė ambivalentišką poziciją, bandydamas suartinti lengvąją ir rimtąją muziką.

Jis bandė sužaisti dvi partijas.

Manote, būtų galima komponuoti kompromisinę muziką?

Mano nuomone, ne! Darau tai, ką, kaip man atrodo, turiu daryti, o paskui aš bandau komunikuoti adekvačiomis priemonėmis.

Tegu ir perdirbdamas kūrinius…

Taip, kai matau, jog nesiseka. Ne tik publikai, kuri turi teisę į savo reakciją, ypač jei tai gana sudėtinga. Kai tuo įsitikinu per premjerą, tuomet bandau dar kartą tinkamesniame kontekste. Bet aš neliečiu kūrinio, jei manau, kad jis iš tiesų yra tai, ko aš noriu.

Kalbate apie "…Explosante-fixe…"?

Pirmas variantas buvo nesėkmingas. Mano idėjai reikėjo pažangesnės technikos. Galvojau apie įvairių instrumentų ir elektroninių priemonių komunikaciją, bet tai buvo pernelyg sudėtinga, pernelyg teoriška. Taigi permąsčiau elektronikos ir instrumentų galimybes. Mano idėjos išryškėjo, o technika evoliucionavo.

Ar grynoji muzika Jums turi prasmę?

Ne, neturi. Tai kaip betiksliai Mallarmé ar Rimbaud kūriniai. Kūriniai betiksliai, tačiau jų nauda yra kur kas didesnė, nei išnyksiančių utilitarinių kūrinių, nes jie – aplinkybiniai. Mallarmé eilėraščiai vis dėlto yra svarbesni už Aragono eilėraščius, ypač rezistencinius, kurie itin banalūs.

Ir Eluard’o eilėraščiai, kuriuos "nelegaliai" karo metu Poulencas pritaikė "Žmogaus veidui"?

Taip, ir Eluard’o.

Ideologinės kovos šiandien jau prarado jėgą. Kai jos kyla, labai greitai jas paveikia dabartinė medijų visuomenė, deformuodama ir supaprastindama jų turinį. Ar šiandien publika dar pajėgia piktintis arba žavėtis?

Žavėtis – taip. Piktintis – kur kas mažiau negu anksčiau.

Tai liūdina?

Tam tikru atžvilgiu. Nesu nusistatęs nei prieš brutalias, nei prieš humoristines reakcijas. Aš tai patyriau 1959-1960 metais Kagelio, Stockhauseno kūrinių koncertuose "Odeone".

Jaunajai kompozitorių kartai teorinės problemos, atrodo, rūpi mažiau nei jūsiškei.

Taip, tikrai.

Šios problemos nebėra įnagis, kuriuo vėl būtų tyrinėjamas nesenas palikimas. Ar būtinas tylmetis po "verdančių" muzikos istorijos fazių?

Manau, jog tai švytuoklės efektas. Jie gimė kitomis aplinkybėmis nei mes. Jie neturi kovoti tų pačių kovų, ypač ieškoti tų dalykų, kurie buvo palaidoti kultūrinio antagonizmo. Mano karta yra karta, atradusi Europą. Darmštatas buvo atradimų centras, kur susitikdavo visa Europa. Dabar, kai distancijos iš esmės sunykusios, yra kur kas mažiau komunikacijos. Greičiausiai dėl to, – beje, kaip ir politikoje, – kad baiminamasi prarasti asmeninį savitumą ir savo kultūros bruožus.

Ar pasaulyje, masiškai skleidžiančiame lengvąją muziką, rimtosios muzikos kompozitorius yra pasmerktas kovoti su užmarštim ir abejingumu?

Manau, kad daugiau ar mažiau taip buvo visuomet.

Vadinasi, nėra pažangos?

Ne. Paprasčiausiai masės yra platesnės, nes sklaidos priemonės stipresnės. Proporcija beveik nepakito. Manęs tai nei labai liūdina, nei žavi, aš gana pragmatiškai žiūriu į tokio pobūdžio dalykus. Manau, kad iš tiesų mes atliekame Sizifo vaidmenį. Akmuo vis nurieda, taigi jį reikia vis risti aukštyn.

Iš prancūzų kalbos vertė EGLĖ GRIGALIŪNAITĖ

Versta iš "Cité musiques", 2005, Nr. 47

 

Skaitytojų vertinimai


17485. muzakas2005-07-04 21:41
man tai patinka muzika ..................... tik ar muzikam patinka muzika ,...............nu paziuresim................drebekit

17486. muz2005-07-04 21:42
oi , sorry . boulezas gerai . bet ne apie tai kalba .............

17535. _____________+________2005-07-06 19:09
eilinis bethoveno diriguotojas ir tiek....

17562. smėlis2005-07-07 10:55
Greiciau, neeilinis Messiaeno ir Naujosios Vienos mokyklos kompozitoriu interpretatorius!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:29:13 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba