Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-07-27 nr. 3153

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Renata Šerelytė.
MIESTO PLANAS
177
• KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 Laimantas Jonušys.
KŪRYBOS LAISVĖ IR SKURDI EGZOTIKA
11
• Astrida Petraitytė.
XI THOMO MANNO FESTIVALIO (07 14–21) KRAŠTOVAIZDŽIAI
2

LITERATŪRA 
• Elina Naujokaitienė.
GRAIKŲ MITOLOGIJOS ENCIKLOPEDINIS SLUOKSNIS ANTANO VAIČIULAIČIO „ITALIJOS VAIZDUOSE“
6
• Gioacchino Lanza Tomasi.
„LEOPARDO“ PĖDSAKAIS
3
• ATSIPRAŠYMAS

KNYGOS 
• „ŽAIDIMAS BE TAISYKLIŲ“
• „LIETUVOS PRIEŠISTORĖS GINTARAS“1
• „NELYGIAGRETĖS PARALELĖS“
• „DULKĖTA KAUNO SAULĖ“1

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
KONCERTO ĮRAŠAS NETAPATUS KONCERTUI
8

FOTOGRAFIJA 
• „PASKUTINĖ“ ALEKSANDRO MACIJAUSKO KNYGA

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
ELEGIJA
2

DAILĖ 
• Ona Gaidamavičiūtė.
MONUMENTALUMO LINK
3
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
PATIRTIS IR JAUNATVIŠKI IEŠKOJIMAI

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
ATNAUJINTOS VALDOVŲ RŪMAMS SKIRTOS PARODOS
8

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
FESTIVALIS UŽ 1200 KILOMETRŲ NUO VILNIAUS
1

POEZIJA 
• TOMAS TAŠKAUSKAS45

PROZA 
• Vydas Astas.
NELAIMĖLIS JOGAILA
7

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jūratė Baranova.
BORGESAS: „AŠ PAKEIČIAU SACHARĄ“
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• KELIONĖ PRIE TEATRO IŠTAKŲ
• KUBOS GYVENTOJAI JAU SENIAI PAVARGO KĘSTI SAVO NESIBAIGIANČIĄ REVOLIUCIJĄ4

KRONIKA 
• PAKARTOT
• IRENA KOSTKEVIČIŪTĖ 1927 09 17–2007 07 20
• BUDINČIOJI, ŽADINANČIOJI...2

DE PROFUNDIS 
• Ramūnas Čičelis.
LINKSMOJI LIETAVOS UPELIO ENCIKLOPEDIJA
5
• ZBIGNEVAS GRICEVIČIUS4

PARK@S 
• Vigmantas Butkus.
ATOSTOGŲ PEIZAŽAS SU PAPŪGĖLE
• BARRINGTON DE LA ROCH: NORIU ATRASTI TAI, KAS PASLĖPTA6
• Sigitas Vaičiulionis.
MENŲ VARIACIJOS TYTUVĖNŲ VASAROS FESTIVALYJE
1
• Gintautas Mažeikis.
LEGENDA APIE VUDSTOKO ORDINĄ-PARTIJĄ IR PUFE
11
• Ernesta Šimkienė.
UŽBURIANTYS MIRÓ DIALOGAI
2
• Andrius Valatka.
ROSKILDĖS FESTIVALIS: DAUGIAU NEI MUZIKA
1

AKTUALIJOS

KŪRYBOS LAISVĖ IR SKURDI EGZOTIKA

Tarptautinis PEN kongresas Dakare

Laimantas Jonušys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Mikroautobusas Dakare
Herkaus Kunčiaus nuotraukos

Liepos pirmoje pusėje visą savaitę vykusiame tarptautiniame PEN kongrese Tibeto PEN centro atstovė išreiškė pasitenkinimą, kad Tibetas, neatstovaujamas tarptautinėse organizacijose, turi bent tokį pripažinimą – lygiomis teisėmis dalyvauja Tarptautinio PEN veikloje. Nors Tarptautinis PEN klubas bendradarbiauja su JTO, ypač su Žmogaus teisių taryba, bet, skirtingai nuo JTO, nėra priklausomas nuo jokios valstybės valdžios, todėl gali sau leisti daug daugiau. Antra vertus, šiame kongrese buvo dar kartą pabrėžta, kad ši organizacija yra ne politinė ir nepateikia jokių politinių vertinimų, tik aktyviai pasisako už žodžio ir kūrybos laisvę visame pasaulyje, gina persekiojamų rašytojų (ir apskritai rašančių žmonių, taip pat žurnalistų) teises.

Šiuo aspektu kartkarčiais pasitaiko kontroversijų. Kai kurie kairuoliškai nusiteikę delegatai prieštaravo rezoliucijai, smerkiančiai televizijos stoties uždarymą Venesueloje, bet rezoliucija buvo priimta didele balsų dauguma, pateikėjams pabrėžus, kad tuo nepasisakoma nei prieš, nei už prezidentą Hugo Chávezą, tik neigiamai vertinamas konkretus žodžio laisvės suvaržymo faktas. Kitose rezoliucijose atkreiptas dėmesys į šiurkščius žodžio laisvės suvaržymus ir rašytojų bei žurnalistų persekiojimo atvejus Kinijoje, Vietname, Kuboje, Irane, Tunise, Uzbekistane ir kitur. Kalbėta ir apie neištirtus rašytojų bei žurnalistų nužudymus, ne kartą prisiminta pernai spalį nužudyta Ana Politkovskaja, buvusi Rusų PEN centro narė. Daugiausia tokių nužudymų per pastaruosius metus užfiksuota Irake, antroje vietoje atsidūrė Meksika, kur nukenčia žurnalistai, tiriantys mafijos ryšius ir valdžios korupciją.

Priimtas kreipimasis į Turkijos vyriausybę prašant panaikinti įstatymą, baudžiantį už „antiturkišką“ veiklą. Kartu buvo akcentuota, kad problema čia ne tokia paprasta, nes Turkijos valdžios atstovai bando atremti kritiką aiškindami, jog panašius įstatymus turi ne viena Europos Sąjungos valstybė. Diskusijose akcentuota, kad net kai kuriose Vakarų Europos valstybėse įstatymais numatyta atsakomybė už prezidento, karališkosios šeimos, aukščiausių valstybės institucijų ir pan. įžeidimą. Tiesa, daugelyje šių šalių tokie įstatymai jau keletą dešimtmečių nebuvo pritaikyti, bet čia neigiamai nuskambėjo Lenkijos vardas – ten už prezidento arba vyriausybės narių garbės ir orumo įžeidimus iškelta nemažai bylų, yra ir teigiamų nuosprendžių. Priimta Danų ir Norvegų PEN centrų pasiūlyta rezoliucija, raginanti panaikinti įstatymus, suteikiančius ypatingą apsaugą nuo įžeidimų valstybės prezidentui ir kitiems aukščiausio rango asmenims, nes tokie įstatymai nepateisinamai riboja žodžio laisvę.

Kebliau buvo su vokiečių pasiūlyta rezoliucija, kurios esmė ta, kad Tarptautinis PEN bei jo komitetai ir centrai neturėtų ginti autorių, įkalintų už holokausto nei­gimą. Tai nėra vien abstrakti problema – liūdnai pagarsėjęs britų istorikas Davidas Irvingas buvo PEN komiteto „Kalinami rašytojai“ sąraše, kai pernai kalėjo Austrijoje už holokausto neigimą. Nors visi pasisakiusieji pritarė, kad tokie asmenys kaip Irvingas niekada negalėtų būti priimti į jokį PEN centrą, nes pažeidžia PEN chartiją, vis dėlto buvo teigiama, kad joks autorius neturėtų būti sodinamas į kalėjimą už tai, ką jis parašė. Be to, prisiminta, kad kai kurios šalys priėmė įstatymą, baudžiantį už Turkijoje vykdyto armėnų genocido neigimą. (Privačiame pokalbyje Suomių PEN centro atstovas sakė, kad nuo Gruzijos atskilusioje Pietų Osetijoje galioja įstatymas, baudžiantis už gruzinų vykdyto osetinų genocido neigimą.) Nuomonės išsiskyrė taip smarkiai, kad ši rezoliucija asamblėjoje net nebuvo pateikta balsuoti.

Kinijoje už tai, ką parašė, šiuo metu kalinami 40 rašytojų ir žurnalistų – dauguma jų nubausti ilgesnėmis negu 8 metų kalėjimo bausmėmis. Artėjant olimpinėms žaidynėms, vyksiančioms Pekine kitų metų vasarą, Tarptautinis PEN organizuoja specialią žodžio laisvės kampaniją. Tuo nepasisakoma prieš olimpinių žaidynių rengimą Kinijoje, bet manoma, kad toks pasaulio dėmesį pritraukiantis renginys teikia gerą progą iškelti Kinijoje persekiojamų rašytojų ir žodžio laisvės užgniaužimo problemą. Viena iš akcijų, kurioje dalyvaus ir Lietuvių PEN centras, bus eilėraščio estafetė. Kalinamo kinų poeto Ši Tao (Shi Tao) eilėraščio vertimas į įvairias kalbas paeiliui pasirodys internete, kartu akcentuojant žodžio laisvės problemą.

Organizavimas

Tarptautiniame PEN kongrese, kur dalyvavo daugiau kaip 70 PEN centrų iš viso pasaulio, kartu su rašytoju Herkumi Kunčiumi atstovavome Lietuvių PEN centrui. Senegalo valdžia parodė daug dėmesio kongresui – dalyvius pagerbė šalies prezidentas, premjeras ir kiti aukščiausio lygio vadovai. Senegalas yra viena stabiliausių juodosios Afrikos valstybių, čia gyvuoja šiokia tokia demokratija (nors šveicarai stebėjosi, kad šalies prezidentui įėjus į salę visi turi atsistoti), o pirmasis Senegalo prezidentas (1960–1980) Léopoldas Sédaras Senghoras buvo poetas ir netgi Tarptautinio PEN viceprezidentas (tai veikiau garbės postas).

Kongreso organizavimas strigo dar jam neprasidėjus – tai parodė išankstinis susirašinėjimas su organizatoriais. Priimant dalyvius buvo demonstruojami išskirtiniai nesugebėjimai, gaištamos marios laiko. Visus sunkiai suvokiamus veiksmus organizatoriai atlikinėjo oriai ir lėtai, bet geranoriškai. Panašiai ir atsisveikinta: buvo pasakyta, kad iš visų viešbučių kas valandą veš autobusas į oro uostą. Autobuso nesulaukę užsisakėme taksi, už kurį galiausiai taksistas išsireikalavo gerokai daugiau, negu žadėjo taksi pakvietęs viešbučio portjė.

Kitoniškumas

Nacionalinis Senegalo baletas (etnografinis) padarė įtaigų įspūdį. Stulbinamai ekspresyvūs šokiai, kartu scenoje ir dainuojama, grojama, instrumentai atrodo lyg mums pažįstamų smuikų, violončelių ir t.t. karikatūros. Ìlgos monotoniškos muzikos variacijos, protarpiais užliejamos gūdaus, kerinčio dainavimo. Ritualinius veiksmus primenantys šokiai išsiskiria ne tik temperamentu – juose glūdi kažkokia gilesnė esmė. Jie, regis, turi laukinį, pirmykštį pradmenį, tai lyg ir ta esminio virsmo apraiška, leidžianti bent dirstelėti į tai, kaip iš natūros randasi kultūra.

iliustracija
Senegalo sostinės telecentras

Įspūdis nepakartojamas, bet kartu suvokiu, kad negaliu su tuo tapatintis. Kažkokia gilumine prasme man tai iš esmės svetima. Tai labiau tolima negu tolimiausio Europos kampelio kultūra. Tas svetimumas nėra priešinimasis primityvesnei kultūrai – juk jeigu visos kultūros mums būtų tokios pat artimos ir suvokiamos kaip sava, neliktų jų išskirtinumo.

Čia prisimenu Aleksandro Piatigorskio pasakojimą apie Londone aplankytą budistinės skulptūros parodą. Jis žavisi eksponatais, bet paskui ūmai suvokia, kaip visa tai esmingai jam svetima. Kultūrų nesuderinamumo įspūdis yra ne kartą įtaigiai reikštas literatūroje ir eseistikoje. Rašytoja Ruth Prawer Jhabvala (europietė, ištekėjusi už indo) savo apsakymuose ir romanuose itin spalvingai atskleidė, kuo europiečius traukia ir kaip galiausiai nuvilia Indija.

Dakaras

Būtų galima pamanyti, kad tokiu metų laiku tokioje vietoje svilina baisūs karščiai, bet šioje tropikų juostoje prie vandenyno klimatas gana nuosaikus – mums būnant temperatūra labai stabiliai laikėsi tarp 27 ir 30 laipsnių, dangus dažniau būdavo kiek apsiblausęs, žodžiu, to esame matę ir Lietuvoje, tik naktį Dakare šiluma atlėgsta menkai – iki 23. Kongresas vyko prašmatniame prestižiniame, pompastiškos architektūros viešbutyje miesto pakraštyje; užrašas skelbia, kad prie viešbučio prilipdytas konferencijų centras yra Saudo Arabijos karaliaus Fahdo dovana Senegalui.

Mus apgyvendino kuklesniame viešbutyje, bet taip pat prie jūros; įėjus į kambarį iš karto pasitiko santūri, bet neišgujama cheminė smarvė – vėliau paaiškėjo, kad taip kvepia purškalas nuo maliarinių uodų: jie dėl to nelabai nusiminė ir naktį ramiai ragaudavo mūsų europietiško kraujo.

Viešbučio valda – uždara teritorija su pliažu. Tik taip ir įmanoma, nes, patekęs į viešąjį pliažą, jame ramiai nepabūsi – mat kiekvienas baltaodis laikomas turtuoliu, iš kurio būtina ką nors išpešti. Pliaže pilna jaunimo ir vaikų – jie turškiasi vandenyje, o krante irgi nenustygsta, antra vertus, juk juodaodžiams degintis jau kaip ir nebėra prasmės. Pasidaro tokia lyg ir netyčinė rasinė segregacija: baltaodžiai į viešbučio teritoriją įleidžiami be jokių klausimų, bendrajame pliaže į padoresnę kavinę (kur kainos didesnės negu vidutiniškai Vilniuje) vietiniai nei­na ne tik kaip klientai, bet ir nekelia kojos prašyti išmaldos arba siūlyti savo medinių skulptūrėlių bei apyrankių – regis, tokia tvarka. Skurdas visur bado akis, bet tie, kurie įkyriai kimba prie turistų, nėra didžiausi skurdžiai – jie netgi šiek tiek angliškai šneka, o juk ne visi senegaliečiai moka valstybinę prancūzų kalbą.

Norint pasivaikščioti gatve prie viešbučio reikėdavo klampoti per žvyruotą smėlį, nes šaligatviai išgrįsti labai nedaug kur. Be to, lydi smarvių puokštė – visų pirma automobilių išmetamų dujų dvokas: mašinos kokių 30 metų senumo ir visai suklerusios, bet prasimuša ir kitokių smarvių, besikeičiančių, sunkiai nusakomų.

Netoli viešbučio palei gatvę sumūryta siena aukštyn skuodžia driežiukai – kiekvienas kitokios spalvos; vienur kitur ryškiai raudonais žiedais švyti rutuliškos lajos medis; danguje sklando kelių rūšių plėšrieji paukščiai, – tai ir visa gamtos egzotika: papilkėjusios dulkinos palmės atrodo skurdžiai. Šiukšlės kiekviename žingsnyje, neužstatytos vietos yra smėlėtos dykynės, nusėtos šiukšlėmis (tiesa, ne maisto atliekomis – epidemijų grėsmė suvokiama), taip pat įvairiausių dydžių akmenimis, kurie irgi atrodo kaip šiukš­lės. Namai beveik vien mūriniai, bet iš toliau atrodo kaip atsitiktinė sangrūda, sustatyti be jokios tvarkos ir stiliaus, visi atrodo nušiurę – naujesnieji dažnai lieka nenutinkuoti ir nenudažyti, tad pilkuoja nelygių atspalvių betonas.

Tai buvo gana erdvus priemiestis (su priemesčiais Dakaro gyventojų yra apie du su puse milijono), o centre yra ir knibždėlyno kvartalai, kur gyvenimas vyksta pusiau gatvėje – ten važiavome su taksi. Gatvėse stamalinėja perkarusios avelės, kažką pažeme uostinėja kaip šunys. Yra ir gana europietiškai atrodantis bulvaras, kur įsikūrusi prezidentūra bei ministerijos, ten ir šviesoforą galima pamatyti.

Per sausakimšą kvartalą mus saugiai lydėjo „gidas“ – iš tikrųjų sukčius, pasišovęs nuplėšti keliagubai iš užsieniečių už savo turgaus skudurus. „Štai čia yra fabrikas“, – sako jis, ir mes matome atvirame barake prie siuvimo mašinų susėdusias moteris. Palyginti su tuo, kaip Dakaro prekybininkai riečia gražbylystes apie savo prekes, mūsiškiai prekiautojai senais automobiliais atrodo kaip nekaltos verslo avelės. „Gidas“ paprašytas nuvedė mus į „barą“ – tikrai autentiška vieta, be jokių europiečių, zvimbia spiečiai musių, truputį panašu į tvartelį, bet viršuje pakabintas televizorius, rodantis futbolą. Baldai, kaip ir daug kur kitur, neapsakomo senumo – kada ir kur jie buvo nauji? Gal dar prancūzų valdymo laikais? Lankytojų ne per daugiausia, bet sėdi ir dvi apyjaunės moterys, atėjusios pavieniui, viena jau knapsi. Vienuolikta valanda ryto. Gatvėse girtų nematėme – vis dėlto islamas žaboja. Šioje prekybinėje dalyje nesutikome nė vieno baltaodžio, bet kitur centre jų šiek tiek yra – netgi jaunų moterų, važiuojančių motoroleriais.

Gatves daugiausia stebėdavome pro autobuso langą – iš viešbučių į renginius miesto centre autobusai dalyvius veždavo kokius 10 kilometrų, priekyje švyturiuojant policijos motociklui. Kaip ir trečiojo pasaulio miestuose, matytuose per televiziją, gatvėse visur grupelėmis būriuojasi neturintys ką veikti, bet kažkaip susireikšminantys jaunuoliai. Antsvorio neapsunkinti merginų kūnai – arba su suk­nelėmis iki žemės, arba su aptemptais džinsais. Suklypusi „lūšna“ ir užrašas ant jos: FAX, COPY. Jau antrą ar trečią dieną su Herkum nusprendėme, kad Afrikoje buvome du kartus – pirmą ir paskutinį.

 

Skaitytojų vertinimai


40150. Gratas2007-07-30 09:27
Faina, kad L. Jonusys nesilanksto politkorektiskumui ir raso taip, kaip yra.

40240. cituoju rasisto pasisakymą:2007-08-01 15:30
...instrumentai atrodo lyg mums pažįstamų smuikų, violončelių ir t.t. karikatūros. Ìlgos monotoniškos muzikos variacijos, protarpiais užliejamos gūdaus, kerinčio dainavimo. Ritualinius veiksmus primenantys šokiai išsiskiria ne tik temperamentu – juose glūdi kažkokia gilesnė esmė. Jie, regis, turi laukinį, pirmykštį pradmenį, tai lyg ir ta esminio virsmo apraiška, leidžianti bent dirstelėti į tai, kaip iš natūros randasi kultūra.

40251. Afrikaneris to 402402007-08-01 21:58
Gal, Tamsta, ir nepainioji sąvokų, bet kad būtų aiškiau, gal šią vietelę malonėtum perrašyti rasiškai korektiškai ir mums čia palyginimui pateikti? Turbūt ne tik aš vienas būčiau Tamstai didžiai dėkingas.

40272. nubijos princas :-) 2007-08-02 16:22
ačiū kad parašei apie tų kultūrų nemŪsiškumą, dar ir tas atvėjis su Piatigorskiu, berods, parašiusiu knygų apie budizmą, Indijos muziejuje. Malonu girdėti europiečio balsą. Kol jaunas, o broli, gali būt "budistu", ir keikti europocentistus, bet anksčiau ar vėliau žiūri kad tu nė velnio nepasikeitei, ir 20 m. sedėjimo širšasanoje nepakeitė tavęs nors tu ką. Gaila, kad taip mažai kas nūn gina savo kontinentą. Taip mes sau nusibodom, ar taip sau neįdomūs... Kad juos suprasti, reiktų pagyventi, turiu porą gydytojų pažįstamų, gyvenusių Afrikoje bet čia gal profesija gelbsti... Su tais įžeidinėjimais reiktų nubrėžti ribą tarp betikslio valdžios įžeidimo (spaudos laisvės) ir konstruktyvios kritikos (persekiojamos, jei tai diktatūra). Ale kaip tą padaryti...

40274. Kasparas2007-08-02 17:30
Tipisko kolonisto rasliava, nieko naujo:)

40280. N`Odogba2007-08-03 02:26
100,2 proc sutinku su autoriumi ir skelbiu jį paLaimontoju. jei tiek proto )blaivaus( būtų turėję europėnai XIX a, nebūtų buvę jokio kolonizmo

40306. to: 402402007-08-04 21:34
ar tik nebūsi koks idiotas pseudoanarcho kairės adeptas?:/

40310. N`Odogba to to 402402007-08-05 05:07
gal ir idiotas, bet jei palaikau p. Laimonto poziciją, vadinasi nesu nei anarchistas, nei kairysis. o tamsta arba nesigaudai kontekstuose ir per didelį vėją iš mėnuliaus iškritai arba esi dalbajobas ir tave prie progos klierikai šakėm užbadys, ne kitaip

40318. tarp kitko2007-08-05 23:33
tipiška nomenklatūra - už gerą "antipaxizmą" ir salomėjos šaudymą jonušėlis gavo komsomolco putiovkę į Afriką su likimo ironišku pavadinimu "ŽMOGAUS TEISĖS" ar pan.

Mano vieną draugą, kuris veržėsi iš natūralių (vakarietiška prasme žingeidiškų) paskatų, to nomenklatūrėlio aplinka nukrapštė iki ... ėch ... Na, tie klounai/elitovscai pasakė - tegu eina gatvių šluoti.

Vadinasi jonušėlis gatvių nešluos - AI, AI KAIP GERAI IR TEISINGAI;

40324. to 40310. N`Odogba to to 402402007-08-06 15:14
pirma išvadini žmogų rasistu, o paskui aiškini, kad palaikai jo poziciją? esi tikras dalbajobas antifa.

40360. Karamazoff2007-08-13 09:43
Toks įspūdis, kad abu mūsų žmogaus teisių specai ten negavo išgert:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:29:04 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba