Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-07-27 nr. 3153

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Renata Šerelytė.
MIESTO PLANAS
177
• KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Laimantas Jonušys.
KŪRYBOS LAISVĖ IR SKURDI EGZOTIKA
11
• Astrida Petraitytė.
XI THOMO MANNO FESTIVALIO (07 14–21) KRAŠTOVAIZDŽIAI
2

LITERATŪRA 
• Elina Naujokaitienė.
GRAIKŲ MITOLOGIJOS ENCIKLOPEDINIS SLUOKSNIS ANTANO VAIČIULAIČIO „ITALIJOS VAIZDUOSE“
6
 Gioacchino Lanza Tomasi.
„LEOPARDO“ PĖDSAKAIS
3
• ATSIPRAŠYMAS

KNYGOS 
• „ŽAIDIMAS BE TAISYKLIŲ“
• „LIETUVOS PRIEŠISTORĖS GINTARAS“1
• „NELYGIAGRETĖS PARALELĖS“
• „DULKĖTA KAUNO SAULĖ“1

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
KONCERTO ĮRAŠAS NETAPATUS KONCERTUI
8

FOTOGRAFIJA 
• „PASKUTINĖ“ ALEKSANDRO MACIJAUSKO KNYGA

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
ELEGIJA
2

DAILĖ 
• Ona Gaidamavičiūtė.
MONUMENTALUMO LINK
3
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
PATIRTIS IR JAUNATVIŠKI IEŠKOJIMAI

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
ATNAUJINTOS VALDOVŲ RŪMAMS SKIRTOS PARODOS
8

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
FESTIVALIS UŽ 1200 KILOMETRŲ NUO VILNIAUS
1

POEZIJA 
• TOMAS TAŠKAUSKAS45

PROZA 
• Vydas Astas.
NELAIMĖLIS JOGAILA
7

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jūratė Baranova.
BORGESAS: „AŠ PAKEIČIAU SACHARĄ“
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• KELIONĖ PRIE TEATRO IŠTAKŲ
• KUBOS GYVENTOJAI JAU SENIAI PAVARGO KĘSTI SAVO NESIBAIGIANČIĄ REVOLIUCIJĄ4

KRONIKA 
• PAKARTOT
• IRENA KOSTKEVIČIŪTĖ 1927 09 17–2007 07 20
• BUDINČIOJI, ŽADINANČIOJI...2

DE PROFUNDIS 
• Ramūnas Čičelis.
LINKSMOJI LIETAVOS UPELIO ENCIKLOPEDIJA
5
• ZBIGNEVAS GRICEVIČIUS4

PARK@S 
• Vigmantas Butkus.
ATOSTOGŲ PEIZAŽAS SU PAPŪGĖLE
• BARRINGTON DE LA ROCH: NORIU ATRASTI TAI, KAS PASLĖPTA6
• Sigitas Vaičiulionis.
MENŲ VARIACIJOS TYTUVĖNŲ VASAROS FESTIVALYJE
1
• Gintautas Mažeikis.
LEGENDA APIE VUDSTOKO ORDINĄ-PARTIJĄ IR PUFE
11
• Ernesta Šimkienė.
UŽBURIANTYS MIRÓ DIALOGAI
2
• Andrius Valatka.
ROSKILDĖS FESTIVALIS: DAUGIAU NEI MUZIKA
1

LITERATŪRA

„LEOPARDO“ PĖDSAKAIS

Gioacchino Lanza Tomasi

[skaityti komentarus]

iliustracija
Giuseppe Tomasi’s di Lampedusa su žmona

Italų rašytojas Giuseppe Tomasi’s di Lampedusa, parašęs romaną „Leopardas“ („Il Gattopardo“), išgarsėjo per vieną naktį. Jo knyga įtraukta į geriausių pasaulio romanų penkiasdešimtuką. Netrukus minėsime penkiasdešimtąsias „Leopardo“ autoriaus mirties metines. Ta proga spausdiname Gioacchino Lanzos Tomasi’o straipsnį apie šio romano kūrimo ir leidimo peripetijas.

Giuseppe Tomasi’s di Lampedusa negalėjo redaguoti savo kūrinių. 1957 m. balandį jam diagnozuotas plaučių auglys, gegužės pabaigoje rašytojas su viltimi vyko į Romą. Ten ir mirė liepos 23 dieną. Nuo ketinimo išleisti „Leopardą“ pradžios buvo praėję vieneri metai. Romanas buvo pasiūlytas „Mondadori“ leidyklai, bet ši jį atmetė; tada įteiktas „Einaudi“ leidyklai, tačiau kelios dienos prieš mirtį autorius gavo laišką su atsisakymu publikuoti romaną. Rašytojas buvo įsitikinęs, kad jo kūrinys vertingas. Prieš išvykdamas į Romą, jis parašė du laiškus-testamentus: vieną, skirtą žmonai Alessandrai (Licy) Wolff Stomersee1, o kitą – man, savo įsūniui2. Gegužės 30 d. parašė ir Enrico Merlo3. Laišką Enrico Merlo ir man adresuotą laišką-testamentą 2000 m. rado Giuseppe Bianchieri’s, kunigaikštienės anūkas, įkištus į vieną romano „Kapitono Kuko kelionės“ tomą. Kunigaikštienė buvo perėmusi iš vyro įprotį slėpti knygose slaptus dokumentus. Kartais abu sutuoktiniai neberasdavo paslėptų dokumentų ar net banknotų: užmiršti, kokiame tome jie paslėpti, buvo tas pats, kaip šiandien pamiršti kokį slaptažodį.

Laiškas Enrico Merlo buvo pridėtas prie mašinėle spausdintos romano kopijos su trumpu aprašymu, kuo romano veikėjai panašūs į tikrovėje egzistavusius ar egzistuojančius žmones. Informacija abstrakti, išskyrus Tankredžio paveikslą, kurį, kaip autorius teigia, sukūręs pagal mano fizinę išvaizdą ir remdamasis dvie­jų senatorių, Francesco ir Pietro Lanzų di Scalea’ų, politine karjera. Francesco, ištremtas į Toskaną ir po Italijos susivienijimo tapęs karališkuoju senatoriumi, buvo nuosaikiųjų kairiųjų partijos narys ir nesėkmingai dalyvavo rinkimuose į Palermo miesto mero postą. Jo sūnus Pietro buvo karo ministras Factos vyriausybėje ir kolonijų ministras pirmojoje Musolini’o vyriausybėje. Profesionalus politikas, ministro pavaduotojas karo su Libanu laikais, jis iš nuosaikiosios kairės perėjo į dešinę. Taigi jo aprašymas atitinka tai, ką Tomasi’s parašė nebaigtame „Leopardo“ skyriuje, pavadintame „Salinos namų dainynas“: „Tankredis dar buvo per jaunas, kad siektų konkrečių politinių postų, tačiau dėl savo veiklos ir greitai pelnomų pinigėlių buvo nepakeičiamas; jis praversdavo tiek kraštutiniams kairiesiems, tiek ir kraštutiniams dešiniesiems; jam tai buvo nuostabus tramplinas, vėliau suteikęs galimybę atlikti žavingų akrobatinių šuolių, kuriais buvo gėrimasi; tačiau intensyvią politikos veiklą jis išmintingai dangstė savo aplaidumu ir lengva kalbėsena, pelnydamas visų palankumą.“

Tais laikais, kai dar buvo rašoma ranka, laiško plotį nulemdavo lapo, sulankstyto į keturias dalis, matmenys. Buvo rašoma iki pat krašto, ir dažnai paskutinę frazę ir vardą bei pavardę reikėdavo rašyti įstrižai. Laiške Merlo it lakoniškame pranešime autorius išsilavinusiam ir patyrusiam siciliečiui aiškina savo romano prasmę. Tai tikra etinio ir estetinio to laiko elgesio modelio išraiška – „understatement“.

N. H.

Baronui Enrico Merlo di Tagliavijai

S. M.

1957 metų gegužės 30 diena

Brangus Enrico,

Odiniame voke rasi mašinėle rašytą „Leopardo“ kopiją.

Prašau saugoti ją, nes ji vienintelė, kurią turiu.

Taip pat prašau rūpestingai ją perskaityti: rašydamas aš pasvėriau kiekvieną žodį, ten apie daugelį dalykų kalbama neaiškiai, tik užsimenama apie juos.

Mano nuomone, šis romanas galėtų kelti susidomėjimą, nes vaizduoja kilmingą sicilietį krizės metu (nepasakyta, kad tai – tik 1860 metų krizė), kaip jis į ją reaguoja ir kaip šeima vis labiau smunka, kol beveik visiškai žlunga; tačiau visa tai parodoma iš vidaus, savotiškai dalyvaujant autoriui, ir be jokios pagiežos, priešingai nei romane „Vicekaraliai“.

Tau nereikia sakyti, kad kunigaikštis Salina yra kunigaikštis Lampedūza, mano prosenelis Giulio Fabrizio; viskas tikra: jo ūgis, logika, apsimestinė savivalė, skepticizmas, jo žmona, vokietė motina ir atsisakymas būti senatoriumi. Taip pat autentiškas ir tėvas Pironė, kaip ir jo vardas. Manau, kad abu juos sukūriau protingesnius, nei jie iš tikrųjų yra.

Tankredis išvaizda ir manieromis panašus į Giò; pagal moralės įsitikinimus yra senatoriaus Scaleos ir jo sūnaus Pietro mišinys. Kas yra Andželika, nežinau, tačiau Sedaros pavardės skambesys labai primena „Favara“.

Donafugata, jei kalbama apie kaimą, yra Palmos kaimas, jei kalbama apie rūmus, – Šv. Margaritos rūmai. Šie du pas­kutiniai skyriai man labai brangūs: Dono Fabricijaus, kuris visuomet buvo vienas, nors turėjo žmoną ir septynis vaikus, mirtis; relikvijų klausimas, kuris viskame kame palieka žymę, yra visiškai tikroviškas, aš pats mačiau tuos įvykius.

Sicilija yra tokia, kokia yra; 1860-ųjų metų, ankstesnė, žodžiu kaip visuomet.

Tikiuosi, kad visam tam netrūksta melancholiško poetiškumo.

Išvykstu šiandien; ir nežinau, kada grįšiu, jei norėtum man parašyti, štai adresas:

Poniai Bianchieri

Via S. Martino della Battaglia, 2

Roma

Nuoširdžiausi linkėjimai

Tavo

Giuseppe’i

[Ant kitos voko pusės:]

Būk atidus: šuo Bendikas – labai svarbus veikėjas, galima sakyti, jis yra romano raktas.

Šis laiškas-testamentas gali padėti mums suprasti rašytojo talentą, nes, nors ir parašytas panašių laiškų stiliumi, jis kartu atskleidžia gebėjimą rašyti: matome ne tik jausminės komunikacijos galią, bet ir atidumą leksikai bei kruopštumą. Stendhalio skaitymas suformavo pasekėją.

Skirta Giò

1957 gegužė

Brangiausias Gioitto,

Trokštu, kad net ir nusileidus uždangai tu sužinotum, koks dėkingas esu tau už paguodą, kurią tavo buvimas suteikė man per pastaruosius dvejus ar trejus labai sunkius ir apniukusius metus; jei šalia savęs nebūčiau turėjęs tavęs ir brangiosios Mirellos4, tie metai būtų buvę iš tikrųjų tragiški. Mūsų, Licy ir mano, egzistavimas dėl rūpesčių ir amžiaus buvo jau visiškai beprarandąs gyvybingumą, o jūsų meilus švelnumas, nuolatinis buvimas ir elegantiškas gyvenimas nors kiek išsklaidė blogą nuotaiką.

Gioitto, aš tave labai mylėjau. Niekada neturėjau vaikų, tačiau manau, kad nebūčiau galėjęs jų mylėti labiau nei tave.

(...)

Tokie laiškai kaip šis paprastai baigiami prašant atleisti už klaidas. Tačiau turiu pasakyti, nors ir kaip mėginčiau prisiminti, tikrai neatsimenu, kad būčiau padaręs tau ką nors negera. Jeigu tu ką nors prisimeni, būk tikras, kad tos nedorybės padarytos nesuvokiant, bet, kad ir kaip būtų, vis tiek prašau tavo atleidimo.

Taip pat norėčiau paprašyti tavęs: pamėgink išleisti „Leopardą“.

Prašau tavęs pasakyti Giovannai, Casimiro ir Lucio5, kad aš esu jiems labai, tikrai labai, dėkingas už jų nuolatinį švelnumą, kurį man visada rodydavo. Piana buvo viena iš nedaugelio šviesos oazių per pastaruosius niūrius mano metus; taip pat pasakyk jiems, kad aš prašau jų tą švelnumą, kurį jie man jautė, dovanoti tau ir Mirellai.

Prašau – parodyk šį laišką Licy.

O dabar atsisveikinu ir apkabinu tave ir Mirellą su didžiausiu švelnumu ir linkėdamas jums kuo didžiausios laimės.

Tomis pačiomis besibaigiančios gegužės dienomis jis surašė ir savo testamentą. Jis parašytas tuo pat metu kaip ir laiškas, o pavadintas taip:

Paskutinė mano pareikšta valia: testamentas yra atskirame voke.

Tai piktas žinančio, kad tikrai mirs, žmogaus parašytas tekstas.

Pageidauju, ne, noriu, kad apie mano mirtį nebūtų pranešta nei spaudoje, nei kaip kitaip. Laidotuvės turi būti kuo paprastesnės, nepatogiu laiku. Nepageidauju jokių gėlių ir jokių lydinčiųjų, išskyrus savo žmoną, įsūnį ir jo sužadėtinę.

Pageidauju, kad arba mano žmona, arba mano sūnus laišku praneštų apie mano mirtį inž. Guido Lajolo6 (rua Everlandia – 1147 Säo Paolo, Brasil).

Pageidauju, kad būtų daroma viskas, kas galima, kad išeitų „Leopardas“ (tikrasis rankraštis yra viename storame ranka rašytame sąsiuvinyje). Žinoma, šie žodžiai nereiškia, kad jį savo lėšomis turi išleisti mano paveldėtojai. Laikyčiau dideliu pažeminimu, jei būtų šitaip supras­ta.

Jei romanas bus išleistas, po kopiją su dedikacija turės būti išsiųsta šiems čia išvardytiems asmenims: poniai Iliascenko7, Lolette8, dėdei Pietro9, Corrado Fattai10, Piccolo šeimai, Francesco Agnello11, Francesco Orlando12, Antonio Pasqualino13 ir inž. Guido Lajolo. Taip pat ir adv. Bono14, Ubaldo Mirabell’iui15 ir ponui Aridonui16.

Prašau atleisti visų, kuriuos galėjau įžeisti, ir sąžiningai pareiškiu, kad rašau nejausdamas pagiežos niekam, net ir tiems, kurie man atkakliai kenkė ir įžeidinėjo.

Taip pat pareiškiu, kad iš gyvųjų myliu tik savo Žmoną, Giò ir Mirellą. Ir prašau kuo geriausiai pasirūpinti Popa17, prie kurios esu labai prisirišęs.

Manau, kad nėra ko daugiau pridurti: jeigu ką nors pamiršau, esu įsitikinęs, kad mano paveldėtojai patys tai įvykdys, remdamiesi šia mano paskutine valia.

Giuseppe Tomasi’s di Lampedusa

Palermas, 1957 m. gegužės 24 diena

Paskutinė paties kunigaikščio pareikšta valia paaiškėjo, rengiantis išleisti jo ir jo žmonos laiškus. Šis testamentas užbaigia daugelį pedantiškų „Leopardo“ teksto, patvirtinto paties autoriaus, tyrinėjimų.

Lampedusa, kuris Genujoje leidžiamam kultūros mėnraščiui „Le Opere e i Giorni“ („Darbai ir dienos“) kartais rašydavo prancūzų literatūros kritikos ir 1926–1927 m. istorijos temomis, vėl paėmė į rankas plunksną 1954 metais. Rašytojo letargo miegas truko iki tų metų vasarą San Pelegrine, Termėje, vykusio rašytojų suvažiavimo. Kunigaikštis ten lydėjo pusbrolį Lucio Piccolo, kurį pristatė E. Montale ir kuris buvo priimtas į „Kursaal“ saloną literatūros respublikoje. Iš arti ta respublika nepasirodė sudaryta iš pusdievių. Dirbti literatu gali būti tas pat, kas būti literatu, ir tikrai ne visi San Pelegrine susirinkę intelektualai buvo daug nuveikę. Lucio Piccolo poetinė veikla ir sėkmė, keletas dienų San Pelegrine, pabėgus iš vienatvės, Francesco Orlando, kuris irgi tuo laiku buvo poetas ir prozininkas, popietiniai mokymai paskatino kunigaikštį veikti. Lampedusa pradėjo rašyti jau 1954 m. pabaigoje ir per paskutinius trisdešimt likusio gyvenimo mėnesių rašė beveik kiekvieną dieną, negalvodamas apie sėkmę, kurios likimas jam pagailėjo gyvam esant. Sunkiai sirgdamas, jis buvo pradėjęs antrą romaną, pavadintą „Akli kačiukai“ („I gattini ciechi“). Gal prie savo „Leopardo“ dar būtų pridėjęs vieną ar kelis skyrius.

Romanas pasirodė 1958 m. rudenį, jį išleido Giorgio Bassani’s, o teksto tikslumu nebuvo abejojama iki 1968 metų, kai, sulyginęs rankraštį su išspausdintu tekstu, Carlo Muscetta, italų literatūros Katanijoje profesorius, paskelbė aptikęs daugybę didelių neatitikimų. Iškilo problema tiek dėl Bassani’o leidimo autentiškumo, tiek dėl daugelio šaltinių autoritetingumo. Šį klausimą savo „Prisiminimuose apie Lampedusą“ („Ricordo di Lampedusa“)18 iškėlė ir Francesco Orlando. Remiantis jo prisiminimais, egzistuoja trys „Leopardo“ rašytiniai variantai, kuriuos autorius paruošė kaip teiktiną leidėjams tekstą. Pirmasis, ranka rašytas variantas, esantis daugelyje sąsiuvinių (1955–1956), kitas – šešių dalių variantas, kurį rašomąja mašinėle išspausdino Orlando, o autorius ištaisė (1956), ir paties autoriaus ranka 1957 m. kopijuotas aštuonių dalių variantas, kurio tituliniame lape užrašyta: „Leopardas“ (visas)“ ir kurį Lampedusa man patikėjo prieš išvykdamas į Romą.

Iš šių trijų variantų pirmąjį reikia iš karto atmesti kaip negalutinį tekstą. Iki šiol tarp šeimos dokumentų nerasta ranka rašytų sąsiuvinių, kuriais naudojosi autorius, diktuodamas tekstą Francesco Orlando. Tai yra tą mašinraščio variantą, kurį autorius mėgino išleisti iki 1956 m. gegužės. Iš pradžių penki, o vėliau ir visi šeši mašinėle spausdinti skyriai buvo nusiųsti grafui Federici’ui iš „Mondadori“ leidyklos kartu su lydimuoju Lucio Piccolo laišku. Taigi mašinraščio tekstą, nors ir laikinai, autorius patvirtino. Jis kruopščiai ištaisytas, taip pat jame yra keletas autoriaus prierašų: sunumeruoti puslapiai ir skyriai, kiekvieno skyriaus pradžioje užrašyta, kada vyksta veiksmas, nurodant metus ir mėnesį, kai kur pakeisti žodžiai. Šio teksto tyrimai patvirtina mano prisiminimus apie rašymo pobūdį. Kai Lampedusa pradėjo rašyti, pasakė man: „Tai bus 24 mano prosenelio gyvenimo valandos tą dieną, kai išsilaipino Garibaldi“, o po kiek laiko tarė: „Nemoku sukurti Ulysses“. Tuomet jis norėjo atsisakyti trijų etapų, trunkančių po dvidešimt penkerius metus, schemos: 1860 metų išsilaipinimo Marsaloje, 1885 metų kunigaikščio mirties (tikroji jo prosenelio mirties data nežinia kodėl atkelta anksčiau – į 1883 metus) ir „galo viskam“ 1910 metais. Iš mašinraščio matyti, kad „Kunigaikščio mirtis“ pradžioje buvo III skyrius, o „Galas viskam“– IV ir baigiamasis skyrius. Esu įsitikinęs, kad „Vaikystės prisiminimai“ („I Ricordi d’infanzia“) buvo pradėti po „Leopardo“, ir galbūt gausybė prisiminimų, kuriuos sukėlė Santos Margaritos miestelio įsivaizdavimas, ir didžiulis noras pasakoti gerokai peržengė numatytos schemos ribas.

Vis daugiau rašantį autorių ėmė komunikacinis nerimas. Iš jo nešiojamojo 1956 metų darbo kalendoriaus perrašau užrašus apie tas dienas, kur minima „Histoire sans nom“ („Bevardė istorija“), vėliau pavadinta „Leopardu“. Tai – asmeniniai užrašai, atskleidžiantys autoriaus rūpesčius ir jausmus.

Vasario 22 diena: „Saulėtas rytas. Vakare – giedra ir šalta. 18.30 „the boys“. Gioitto padovanojo man „Lope de Vega“. Kartu su juo skaitau „La moza de cántaro“. Rašau romaną.“

Vasario 28 diena: „Orai pasitaisė, beveik gražu. Pas Massimo [pirmasis baras rytą pasivaikščiojant buvo Massimo kepyklėlė] Aridonui perskaitau dėdės Pietro laišką. Netikėtai pasirodo Lucio. Žinios dėl Buteros gatvės geresnės. Pas M. [M. rašytojas vadino Mazzaros kavinę, į kurią ateidavo apie 10 valandą] iš pradžių užsuka Fatta po Lucio grįžimo, vėliau Agnello ir galiausiai Gioitto, su kuriuo buvau susitaręs anksčiau. Su juo ir Lucio pusryčiai pas Renato, kuris gyvena gerai ir mus pralinksmina. Į namus grįžtu 16 valandą. Trūksta Orlando. 18.30 ateina Gioitto nagrinėti kūrinio, nagrinėjimo metu aš kankinuosi su Kunigaikščiu.“

Vasario 29 diena: „Orai giedrėja. Prieš išeidamas skambinu Corrao19. Po Massimo einu į Mazzarino rūmus20 (antrą kartą susitikti su Lucio, kuris dar Palerme). Su Giò išvykstame traukiniu 10.40. Atvykstame į Sant Agatą ir 13.15 einame į Kapo d’Orlandą. Namai tušti, gyvena juose tik naujas teleskopas ir gaublys. Netrukus ateina Lucio. Po pusryčių Gioitto ilgai miega, o popiet išgėrę pieno skaitome mano „Histoire sans nom“, baigiam po vakarienės. Derama sėkmė, tačiau be entuziazmo.“

Kovo 1 diena: „Oras gražus. Kapo d’Orlandas. 18 valandą ateina Daneu21, pasilieka vakarienės ir išeina 21.15 valandą. Vakare dar kartą skaitau plačiajai publikai.“

Kovo 7 diena: „Pas Aridoną. Vėliau ilgai rašau „Histoire sans nom“. 18.30 ateina Giò ir Mirella. Abu man pasakoja apie Agnello. Vakarienė su „boys“ picerijoje. Atrodo, Mirella labai skundėsi Licy dėl Giò ir pagrasino jį mesti.“

Kovo 8 diena: „Rytą oras gražus, vakare lyja ir trankosi perkūnija. Pas Aridoną. Ten baigiu „Histoire sans nom“. 18.50 ateina Orlando, kuriam perskaitau, ką šiandien parašiau.“

Kovo 17 diena: „Apsiniaukę, tačiau gražu ir šilta. Pas Massimą, Aridoną. Pas M. Corrado Fattą. 16 valandą ateina Orlando, kuriam skaitau daug iš Tomasi’o ir mažai Wertherio. 19 valandą (vėluodami) „the boys“, jie man padovanoja: ji – tris Della Valle’s tragedijas, jis – kaklaraištį. Mirellai Renesanso paskaita, o Gioitto norėtų su manim paskaityti Góngorą, tačiau iškenčia Tomasį. Abu neįtikėtinai meilūs.“

O šiuose užrašuose kalbama apie mašinraštį.

Birželio 16 diena: „Iš M. ateina Giò su blogomis žiniomis apie Mirellos motinos sveikatą. 15.30 Licy išvyksta į Romą. Paskutinę akimirką atsisveikinti ateina Giò. Su juo einame pas Orlando kopijuoti rankraščio. 18.30 Giò ateina į namus (Las famosas asturianas). Vakare poniai Iliascenko skaitau 1 „Leopardo“ skyrių, ji visiškai nieko nesupranta.“

Liepos 26 diena: „15 valandą pas Orlando kopijuoju „Leopardą“. 17.30 į Noto kliniką antrą kartą nosies perrišti. 21 valandą ateina „the boys“, ir einame vakarieniauti pas Spanò, o Licy vakarienės eina į Villa Igiea, ten ją pakvietė „Rotary“ klubas kartu su poniomis Soroptimst. Po vakarienės ir mes einame į Villa Igiea, paimame Licy ir tada – pas Lo Monaco.“22

Rugpjūčio 23 diena: „11.15 einu pas Orlando kopijuoti paskutinės „Leopardo“ dalies. 13.30 su Orlando pusryčiaujame pas Castelnuovo, tada vėl imamės darbo iki 17.50. Atvyksta Giò ir mane paveža iki namų.“

Mašinraščio tekstas per tuos mėnesius buvo perskaitytas Bebbuzzo Sgadari’o namuose ir paskolintas keletui draugų, tarp jų Corrado Fattai ir mano motinai23. Niekas nelaikė kūrinio geru, visi labiau pabrėžė, kad įvykiai romane atitinka tai, kas tuo metu vyko Palerme, kad į tuos faktus žiūrima juokiantis ir bjaurintis. Įspūdį padarė tik tos vietos, kuriose neminimas palermiškumas: susitikimas su ševaljė ir kunigaikščio mirtis. Licy ir iš dalies mano motina, nekaustomos vietos jausmų, nuo pat pradžių žavėjosi romano literatūrine verte.

1956 m. birželio 8 d. laiške svainei Lolette Bianchieri, dėkodamas už paskolintą Apollinaire’o tomą, Lampedusa užsimena apie romano rašymą ir, atrodo, sėkmingą pirmąjį mėginimą jį išleisti.

Pereidamas nuo Apollinaire’o iki daug menkesnio autoriaus, labai džiaugiuosi galėdamas tau pasakyti, kad Lucio Piccolo išsiuntė mano „Leopardą“ (taip jis dabar vadinasi) „Mondadori“ leidyklai. Mūsų didžiausiam nustebimui per kurjerį buvo atsiųstas labai šiltas atsakymas, kuriame Lucio buvo padėkota už tai, kad jis Leidėjui parodė didelio susidomėjimo vertą darbą, ir buvo pažadėta (aiškiai nepasakant) jį išleisti, taip pat įspėjant, kad dar reikės ilgai laukti, nes jie turi daug ankstesnių įsipareigojimų. Dera prisipažinti, kad mano smerktina tuštybė yra labai patenkinta.

Parašiau penktąjį epizodą, kurį įdėsiu tarp pietų Donafugatoje ir Kunigaikščio mirties. Jame vaizduojamas donas Fabricijus medžioklėje su vargonininku ir jo samprotavimai apie politiką bei Tankredžio pasikeitimą. Kai kurios dalys žavingos, kitos ne tokios. Jei mano draugas Orlando, kuris dabar labai užsiėmęs, ruošiasi egzaminams, suspės išspausdinti tekstą mašinėle, atsiųsiu tau jį su Licy; nes rankraštis neįskaitomas. Abi su Licy nuspręskite, ar reikėtų apie jį papasakoti dėdei Pietro, ar ne.

Kiti laiškai, rašyti žmonai 1956 m. birželio ir lapkričio mėnesiais, rodo, kaip rašytojas skubėjo. Matome, kad iš tikrųjų romanas buvo parašytas per labai trumpą laiką, beveik kaip kilusių minčių, užrašytų tiesiog ant lapo, virtinė.

1956 metų birželio 29 diena, penktadienis

Licy

... Džiaugiuosi savo moksline sėkme, apie kurią pranešu, kaip tu ir norėjai. „After having both been the ’scourge of the Woermannscher Partei...’ we are on the way of being both ’ the scourge of italian publisher.“ Apie save dar pasakysiu, kad rašau ketvirtą epizodą, po kurio eis penktas (Andželikos ketinimas svetimauti, kurį kunigaikštienė nuslopino dėl šeimos garbės ir dėl prisirišimo prie Tankredžio), nes tai bus tikras romanas, taigi. Tai, ką parašiau po tavo išvykimo (pirmas Andželikos apsilankymas po sužadėtuvių, Tankredžio atvykimas naktį karieta), nėra labai blogai – deja, poetiška.*

1956 metų liepos 8 diena, sekmadienis

Licy

Aš irgi buvau praradęs pusiausvyrą dėl savo „Leopardo“. Vakar rašiau iki 3 valandos nakties. Reikėjo parašyti taip, kad iš 6 teksto eilučių žmonės suprastų visas Tankredžio pirmojo (viešo) savo sužadėtinės Andželikos pabučiavimo socialines, istorines, ekonomines ir meilės reikšmes. Manau, man visai gerai pavyko. Skyrius jau beveik baigtas. Jis bus labai ilgas. Nebeturiu beveik ką rašyti apie dono Fabricijaus pokalbį, kai jam pasiūlė tapti senatoriumi. Parašyk man, kas naujo. Aš irgi apie save: nugaros skausmas, „boys“ ir „Leopardas“, jaučiuosi labai pavargęs.

iliustracija
Giuseppe Tomasi’s di Lampedusa 1956 metais Palerme

Tūkstančiai bučinių nuo tave mylinčio M.24

1956 metų liepos 9 diena, pirmadienis

Licy

...Rytoj eisiu pas Orlando spausdinti naujo „Leopardo“ skyriaus. Manau, šis skyrius yra geriausias. Pirmas skyrius buvo nuobodus, bet pasistengiau jame įterpti daugybę socialinių idėjų. Antras skyrius (gana stipri Andželikos ir Tankredžio meilė, jų atradimų kupinos kelionės didžiuliuose Donafugatos rūmuose) labai gyvybingas, neblogai stilistiškai parašytas, bet bijau, kad yra per daug „snobizmo“ ir galbūt per daug poetiška. Nuolatinis „boys“ „goings on“ reginys sukėlė man graudulį Tankredžio ir Andželikos „goings on“ atžvilgiu. Ką manai apie naują skyrių, kurį tau atsiunčiau?

Nueik pas gydytoją ir nepamiršk savo M., kuris tave myli ir siunčia tūkstantį bučinių

1956 metų liepos 11 diena, trečiadienis

Licy

... Mano „Leopardas“ jau visiškai baigtas. Rytoj jį baigs spausdinti. Siaubingai karšta šiandien.

Tūkstantis šiltų bučinių siunčia tave mylintis M.

1956 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

Licy

...Kai rašiau šį laišką, Mazzarą aplankė advokatas Bono, kad grąžintų mano „Leopardo“ rankraštį. Buvo entuziastingas. Advokatas man sakė, kad skaitant knygą jį kaip niekada sujaudino tokia žavinga ir kartu ne be trūkumų Sicilija. Dar pridūrė, kad tai, ką parašiau, labai aktualu, ir, jo nuomone, knyga sukels didelį susidomėjimą ir bus sėkmingai pardavinėjama. Iš viso to buvo galima suprasti, kad advokatas Bono labai nustebęs, nes akivaizdu, kad širdies gilumoje jis mane laikė tikru asilu.

Leidimo sunkumai suteikė naujo peno romantiškam nesuprasto genijaus mitui. Tiesą sakant, „Mondadori“ leidyklos skaitytojai ir pats Elio Vittorini’s, matęs mašinraščio tekstą pirmiausia „Mondadori“, o vėliau jį atidžiai perskaitęs „Einaudi“ leidykloje, padarė didžiulę labiau komercinę nei kritinę klaidą: jie „Leoparde“ iš tiesų atpažino rašytojo talentą. Asmeninis Vittorini’o atsakymas pasiekė Giuseppę Tomasį Romoje: „Kaip recenzija neblogai, tačiau nebus publikuojamas“, – taip jis pasakė man dieną prieš savo mirtį. Gal Vittorini’s buvo literatas, gebantis atpažinti vertą dėmesio priešininką, tačiau prisipažino nesąs žmogus, galintis apginti rašytoją. Tačiau „Leopardui“ labai nesipriešino. Pranešė „Mondadori“ leidyklai, kad jį turėtų omeny, tačiau, kaip man papasakojo Vittorio Sereni’s, nelaimei, kažkoks budintis biurokratas, užuot atsakęs autoriui, kad galutinai dar nenuspręsta, grąžino jam mašinraštį su įprastinėmis frazėmis. Aštuoniolika mėnesių, prabėgusių nuo mašinraščio išsiuntimo Elenai Croce, kuri jį perdavė Giorgio Bassani’ui, tuometiniam „Feltrinelli“ leidyklos leidėjui, ir jo išspausdinimas „Feltrinelli“ leidinyje „Contemporanei“, nebūtų buvęs per ilgas laiko tarpas, jei mirtis būtų ne taip greitai atėjusi. Tačiau tai – tik žmogaus, o ne literatūros tragedija.

1958 m. kovo mėn. Giorgio Bassani’s, ieškodamas „Leopardo“ pėdsakų, atvyko į Palermą. Mašinraštis jau buvo sukurtas, kaip ir baliaus epizodas, nusirašytas iš mašinėle spausdintos ir kunigaikštienės redaguotos kopijos. Bassani’s numanė, kad turi nebaigtą, gal net neredaguotą tekstą, ir pagrindinis apsilankymo Sicilijoje tikslas buvo prisikasti iki pat šaknų. Tada jam patikėjau 1957 metų rankraštį. Jis juo pasinaudojo, kad vietomis pataisytų septynių jau sukurtų skyrių eskizus; tas rankraštis jam buvo ir išskirtinis V skyriaus „Tėvo Pironės atostogos“ šaltinis. Kunigaikštienė nebuvo jam patikėjusi šio „kaimiško“ intarpo, nes, remdamasi žodiniais autoriaus svarstymais, manė, kad romane jo neturėtų būti. Pirmasis, „Feltrinelli“ išleistas, „Leopardas“ (1958) sudarytas pagal mašinraščius, išskyrus tėvo Pironės atostogų epizodą, ir sulygintas su 1957 metų rankraščiu bei jo variantais (nuo mašinraščio iki galutinio rankraščio autorius daugelį vietų pataisė ir kai ką pridėjo; Bassani’s savo laidoje panaudojo daugelį tų taisymų ir pridėjimų), taip pat ši laida buvo papildyta prieš kiekvieną skyrių pridedant trumpą įvykių turinį. Redaktorius pataisė visą skyrybą. Šiuo romano leidimu buvo naudotasi pirmą kartą verčiant jį į daugelį kalbų, įskaitant ir Archibaldo Colquhouno vertimą į anglų kalbą.

Iki pat 1968 metų, kai kūrinys jau buvo išverstas į daugybę kalbų ir jau buvo pasirodęs Luchino Visconti filmas, nebuvo diskutuojama dėl Bassani’o leidimo. Tačiau tais metais Carlo Muscetta paskelbė, kad, publikuodamas tekstą, Bassani’s jį, galima sakyti, perrašė. Basani’s Muscettai buvo davęs rankraščio fotokopiją, ir Muscetta aptiko daugybę neatitikimų; nors jie romano esmės nekeitė, jis manė, kad reikia išleisti knygą pagal 1957 metų rankraštį. Ši pasirodė 1969 metais ir tapo standartine italų kalbos laida. Kaip dabar žinome, šią laidą savo testamente autorius nurodė kaip galutinę.

Kaip patvirtina laiškas Enrico Merlo, istorinėje romano plotmėje yra keletas tikslių genealoginių ir topografinių nuorodų, bet dar daugiau intarpų, atsirandančių dėl puikaus to meto dienoraščių literatūros išmanymo. Toks išorinis ypač Tankredžio elgesys, jo gyvas maištaujantis būdas aprašytas Francesco Brancaccio di Carpino kūrinyje „Trys mėnesiai Palermo vikariate“25. Šis tekstas yra vienas iš mažiausiai herojiškų garibaldiškoje dienoraščių literatūroje. Brancaccio ir jo draugai sutinka XIX a. septintojo dešimtmečio revoliuciją, kaip šiandien gerų šeimų jaunuoliai domisi didelių cilindro tūrių motociklais: keletas nuotykių, nedaug mūšių, jokios drausmės. Brancaccio knyga yra proga paminėti, kad jo bičiulių būryje buvo iš tiesų nemažai tituluotų salos asmenų. Tačiau neišvengiamai Brancaccio tikrovė yra dirbtinė, tuo tarpu Lampedusos tikrovė – empirinė. Tokias frazes, kaip „Grįšiu su trispalve vėliava“, Tankredis ištaria lyg Brancaccio, nes autorius ne sykį nori atskleisti jo pompastiškumą, kurį teisina oportunizmu. Tankredis ir Andželika, tapę politikos veikėjais, yra vieninteliai personažai, sukurti, beveik nesiremiant kronikomis ir prisiminimais, tačiau Lampedusai, tokiam atkakliam pragmatikui, patirtis yra nepakeičiama. Lampedusa gebėjo tobulai rašyti scenarijų pagal banalų, bet tikrą savo senelio Giuseppe’s Tomasi’o dienoraštį (jame galima rasti dieną, pradėtą ir baigtą rožinio kalbėjimu ir maldomis, aistrą arkliams, taip pat ir pirmagimio Paolo liūdesį): tik šią patirtį, o ne špaguotą Brancaccio nutrūktgalviškumą, rašytojas galėjo perteikti kaip tikrą. Kai šitai persmelkdavo Tankredžio elgesį, Lampedusa iš karto pateikdavo paaiškinimą. Šio didžio realisto ausims garsas yra apgaulingas, todėl reikia rasti išeitį. Čia galima būtų prisiminti Moravijos pasiūlytą „Leopardo“ ir „Italo išpažinimų“ („Le confessioni di un italiano“) palyginimą. Abiejuose romanuose su meile aprašoma saulėlydžio civilizacija, tačiau Lampedusa skambina varpais iškart, kai tik aprašymo valią pakeičia atrodymo valia, o Nievo gali pasinerti į tėvynės ir meilės retoriką ištisuose skyriuose. Literatūriškai Nievo yra didis pilietis ir blogas italas. Lampedusa, kurio romanas sugriovė Susivienijimo kultą, kaip „Mano kalėjimai“26 sunaikino tuomet apverktus austrų administracijos nuopelnus, buvo budrus. Iš tikrųjų risordžimento retorika jam nepatiko, bet ne taip, kaip šio laikotarpio ideologija, kuriai galiausiai pritarė (būdamas tikras Stendhalio pasekėjas, jis neatsispyrė veiksmingoms ideologijoms ir slapčia žavėjosi visomis revoliucijomis, neišskiriant nė Spalio). Todėl, aplinkybių paskatintas aprašyti italų tautos iškilimą iš laiko perspektyvos, kuri ideologines paskatas išblukina, išryškėjus daugeliui nepageidaujamų rezultatų, Lampedusa mėgina literatūriškai sustabdyti skonio nuosmukį, nors jį neišvengiamai lemia kiekviena ideologija.

Kartais ir Brancaccio pateikia aplinkos vaizdą. Pavyzdžiui, dainą „La bella Gigougìn“27 Brancaccio kūrinyje dainavo garibaldininkai užimdami Milacą, o „Leoparde“ ją užtraukia žemyninės dalies pasiuntiniai plebiscito kampanijos metu. Tačiau XIX a. emocijos „Leoparde“ gali atsirasti tik su sąlyga, kad bus išjuoktos: Brancaccio kaip himnas nacionalinei santarvei aprašyta daina Donafugatoje įgauna kitą – siciliečių ir įsiveržėlių priešiškumo – atspalvį. Suschematintos pozityvios emocijos išlieka tik romano formos struktūroje ir labai retai įsiterpia į smulkmenišką aprašymą tos iš gyvų ir negyvų iškasenų sudarytos mineralų karalystės, kurią Lampedusa lygina su Sicilijos padėtimi. Bassani’o atradimas ir Vittorini’o atsisakymas nėra literatų kaprizai. Bassani’s taip pat yra pralaimėjusiųjų anatomas, tačiau transcendentiškumo atmetimas, net ir ideologiniu lygmeniu, yra tikrai nemalonus tam, kuris manosi galįs prisidėti prie pasaulio pažangos.

„Leopardo“ teksto autentiškumo problema nedingo išleidus 1957 metų rankraštį atitinkantį romaną. Populiariausias Italijos pokario romanas iš tiesų tapo mėgstamu kai kurių Italijos filologų studijų objektu: jie aptiko keturiasdešimt devynis rankraščio ir spausdinto teksto neatitikimus (tai – nedideli neatitikimai, neiškraipantys teksto esmės). „Mondadori“ leidykla 1995 m. išleido Lampedusos rinktinę, kurioje sudėti visi jo kūriniai. Joje yra IV skyriaus pradžios fragmentas, apie kurį rašo Francesco Orlando savo „Prisiminimuose apie Lampedusą“ ir kurio vėliau autorius atsisakė. Remiantis turinio stiliumi, jį būtų galima pavadinti „Donas Fabricijus ir Bendikas“. Šis fragmentas buvo viename protokolu tapusiame sąsiuvinyje, ant kurio autoriaus ranka užrašyta: „Sąsiuvinis Nr. 7, pirmasis variantas.“ Jis buvo rastas rašytojo bibliotekoje Palerme ir išspausdintas.

1998 m. Giuseppe Bianchieri’s, tvarkydamas tetos kunigaikštienės Alessandros dokumentus, rado daug autoriaus ranka rašytos ir spausdintos medžiagos apie „Leopardą“, čia buvo ir kito romano skyriaus man žinomas fragmentas. Šis fragmentas spausdinamas priede kaip „Fragmentas B“. Ant jo autoriaus ranka užrašyta: „Salinos namų dainynas.“ Išlikusiame tekste dono Fabricijaus meilė Andželikai nėra akivaizdi. Tačiau „Salinos namų dainynas“ turėjo atskleisti kunigaikščio aistrą Andželikai, aistrą, paslėptą sonetuose. Lampedusa man buvo užsiminęs ir apie kitą skyrių, kuriame donas Fabricijus išvengia skandalo anksčiau ateidamas į Andželikos ir vieno iš jos meilužių pasimatymą viešbutyje „Palmes“. Donas Fabricijus ateina į šį viešbutį anksčiau už Andželikos meilužį, galbūt senatorių Tasonį, apie kurio romaną su Andželika užsiminta VIII išspausdinto teksto skyriuje, ir atskleidžia politinę aukštuomenės šiai porai suregztą pasalą. Prie „Dainyno“ užrašyta data – 1863 metai. Šis tolesnis skyrius būtų buvęs įterptas tarp „Dainyno“ ir „Kunigaikščio mirties“ (po 1866 m. karo ir pirmojo Tankredžio kandidatavimo į parlamentą). Šis skyrius nebuvo parašytas. Giuseppe man papasakojo apie sumanymą, juokdamasis iš savo išmoningai sugalvotų intrigų viešbutyje „Palmes“. Pastatas buvo pastatytas kaip Inghamų28 rezidencija, tačiau, paverstas viešbučiu, tapo mėgstama miestiečių meilės susitikimų vieta, ir pasimatymai „Palmes“ romano rašymo laikais dar sudarė erotinio Palermo gyventojų įvaizdžio dalį. Tačiau primenu, kad Giuseppe man buvo skaitęs „Dainyną“, taip pat prisimenu, kad Andželikos vardas turėjo būti atskleistas pavartojant kokią nors retorinę priemonę, pavyzdžiui, akrostichą (mano nuomone, „Dainyno“ pabaigoje turėjo išryškėti kreipinys „Mano Andželika!“).

„Dainynas“, kaip mums žinoma, nėra reikšmingas romano papildymas, nes jis nebaigtas. Tai būtų buvęs literatūrinis pokštas, kuriuo nutraukiamas pasakojimas ir per sonetus pereinama prie kai kurių labai patikusių poetinių tekstų, ypač Shakespeare’o „Sonnets“, perkūrimo, remiantis itališkuoju Michelangelo sonetų eiliavimu (Lampedusos nuomonė apie Michelangelo sonetus: stiprus turinys, vidutinė poezija). Tačiau tėvo Pironės „Odė“, įdėta prieš sonetus, yra sumani parodija, pašiepianti provincijos jėzuitų kultūrą, susijusią su Port Royalio „affaire“ ir su dogmatiniu teisingo istorijos katalikiškojo skaitymo teisėtumu, – kaip tik tai tėvas Pironė demonstruoja dėstydamas savo konservatorišką paskaitą apie klasikinės antikos ir šių laikų įvykius. Parodijoje remiamasi viena „Kanconete“, kurią sukūrė tikrasis tėvas Pironė Giuseppe’s senelio vestuvių proga. Tėvas Pironė pašiepiamas ir dėl to, kaip vertina Racine’o „Berenikę“ („Bérénice“), ir dėl lavonų nebuvimo. Jėzuitas laiko „Berenikę“ tik nekruvina autoriaus tragedija, o Lampedusa „Prancūzų literatūroje“ ją aiškino visiškai kitaip: „Kūnai išlieka nepaliesti, tik sielos sunaikintos.“ Tai tokia situacija, kurią tėvas Pironė, kaip jėzuitas, nutyli. Šių dviejų sonetų tekstai atspindi kai kuriuos poetinius ir kultūrinius Lampedusos ir Lucio Piccolo žaidimus Kapo d’Orlande. Išlikęs rankraštinis šių žaidimų sąsiuvinis, jame daugiausia – Lucio Piccolo eilių, kurias šiam diktuojant užrašė Lampedusa arba aš. Tai fragmentas, mėgdžiojantis Racine’o tragediją ir visai kitokį, daugiausia eilėmis parašyto Piccolo baleto, vėliau išleisto ir pavadinto „Mėnulio laidotuvės“ („Le esequie della luna“), variantą. Šie du tekstai priklauso „wicked jokes“, kuriais buvo užsiimama popietėmis Kapo d’Orlande, kategorijai. Abu pusbroliai tuomet nugrimzdavo į literatūrinius vingius ir piruetus, kaip taikinį pasirinkdami savo draugus ir pažįstamus.

Šis atradimas patvirtina, kad Lampedusa rašydamas nuolatos įkvėpimo sėmėsi iš kasdienių įvykių, paversdamas juos humoristinėmis ir kandžiomis scenelėmis, šelmiškais pokštais, nepatikdavusiais išjuoktiems žmonėms, kai šie atsitiktinai sužinodavo apie pokštus, kuriuos Lampedusos karta buvo priskyrusi pavojingoms seserų Cutò29 apkalboms. Manau, pašaipus skyriaus tonas, dažnai skirtas artimiausiems lankomiems asmenims, ir poetinio rašymo nuovargis paskatino autorių atsisakyti šio sumanymo. Užrašyta data nukelia į 1956 metų rudenį. Šešių dalių Francesco Orlando mašinėle spausdintas romanas, nusiųstas „Mondadori“ , o vėliau „Einaudi“ leidykloms ir Elenai Croce, keliavo per leidėjus, tuo tarpu Giuseppe praplėtė romano tekstą V („Tėvo Pironės atostogos“) ir VI („Balius“) skyriais, taip pat pradėjo rašyti „Salinos namų dainyną“.

Galima teigti, kad su šiais atradimais leidybinė „Leopardo“ istorija baigėsi. „Feltrinelli“ leidykla 2002 metais padarė išvadas ir dar kartą išleido kūrinį. Šioje laidoje buvo patikslinti visi keturiasdešimt devyni filologų aptikti neatitikimai ir prieduose išspausdinti du fragmentai, neįtraukti į romaną. Iš viso to, kas pasakyta, galima suvokti, kad ši laida neatitinka 1958 metų laidos, kuri buvo išversta į svarbiausias kalbas. Po 1969 metų pasirodę vertimai, pavyzdžiui, į kinų kalbą, buvo atlikti pagal 1957 metų rankraštį. „Feltrinelli“ leidykla 2002 metų laidą pakartojo 2006-aisiais, šis leidinys dar sykį buvo išverstas į vokiečių ir graikų kalbas ir pirmąkart į korėjiečių kalbą.

Iš italų k. vertė DIANA DUNAJEVIENĖ

________________________

1 Psichoanalitikė, Boriso Wolffo Stomersee’s ir Alice Barbi dukra, buvo artima Johannesui Brahmsui paskutiniais kompozitoriaus gyvenimo metais.

2 Gioacchino Lanza di Assari’s, tolimas Lampedusos pusbrolis, rašytojo įvaikintas 1956 m., buvo vienas iš artimų jo draugų paskutiniais jo gyvenimo metais. Muzikos istorijos profesorius ir koncertų organizatorius, jis šiuo metu – vyriausiasis Neapolio San Karlo teatro valdytojas.

3 Enrico Merlo, baronas Tagliavia. Sicilijos regiono Atskaitomybės rūmų patarėjas, jis priklausė mažam išsilavinusių Lampedusos draugų būreliui; jie vieninteliai jį pripažino. Merlo ir Lampedusa beveik kiekvieną dieną susitikdavo Caflisho kavinėje.

4 Mirella Radice – įsūnio Gioacchino Lanzos di Assari’o sužadėtinė, vėliau žmona.

5 Giovanna, Casimiro ir Lucio Piccolo di Calanovellos – Lampedusos artimiausia pusseserė ir pusbroliai iš motinos pusės. Casimiro mėgo dailę ir fotografiją, Lucio –­ rašymą ir poeziją. Poetą Lucio atrado Eugenio Montale. Jo poeziją išleido „Mondadori“ ir „Scheiwiller“ leidyklos, taip pat ji išversta į anglų kalbą: „Collected Poems of Lucio Piccolo“. Translated and Edited by Brian Swann and Ruth Feldmann. –­ Princeton: Princeton University Press, 1972.

6 Guido Lajolo, inžinierius, kartu su Lampedusa nelaisvę kentęs Sombathėjaus lauke Pirmojo pasaulinio karo metu. Emigravo į Braziliją. Du draugai 1953 m. susitiko Palerme ir vėliau susirašinėjo.

7 Liudmila Iliascenko – kunigaikštienės Lampedusos vaikystės draugė. Gyveno Palerme ir vertėsi mokydama kalbų.

8 Olga Wolf Stomersee Bianchieri –­ kunigaikštienės sesuo.

9 Pietro Tomasi’s della Torretta – Lampedusos dėdė, Italijos ambasadorius Londone nuo 1922 iki 1927 metų. Rašytojas viešėdavo ambasadoje ir ten sutiko būsimąją žmoną, Alices Barbi dukrą iš pirmosios santuokos. Vėliau Alice ištekėjo už Pietro Tomasi’o della Torrettos.

10 Corrado Fatta della Fratta – istorikas, geras Lampedusos draugas. Pagrindinis jo kūrinys – Henriko VIII biografija.

11 Francesco Agnello priklausė artimų Lampedusai paskutiniais jo gyvenimo metais jaunų draugų būreliui. Vėliau Agnello tapo garsiu koncertų organizatoriumi.

12 Francesco Orlando – mylimiausias Lampedusos mokinys, parašęs jam „Ang­lų literatūrą“ ir „Prancūzų literatūrą“, užrašęs pamokas, kurias Lampedusa jam davė nuo 1954 metų dukart per savaitę. Francesco Orlando yra romano teorijos ir technikos ordinarinis profesorius Pizos universitete.

13 Antonijo Pasqualinas priklausė artimų Lampedusai jaunų draugų būreliui. Suaugęs tapo chirurgu ir gerbiamu antropologu.

14 Advokatas di Misilmeri’s – dviejų Licy Lampedusos pacientų tėvas.

15 Ubaldo Mirabell’is – meno istorikas ir žurnalistas. Daugelį metų buvo Palermo didžiojo teatro vyriausiasis valdytojas.

16 Giuseppe Aridonas – Lampedusos ir jo pusseserės Carolinos Tomasi palikimo valdytojas.

17 Sutuoktinių Lampedusų kalytė.

18 Orlando F. Riccordo di Lampedusa. – Milano: Scheiwiller, 1962. Tekstas pakartotas: Riccordo di Lampedusa (1962), seguito da: Da distanze diverse (1996). – Torino, Bollati Boringhieri, 1966.

19 Francesco Corrao – gydytojas ir psichoanalitikas, kunigaikštienės mokinys.

20 Mazzarino rūmai Makvedos gatvėje, kur gyvenau, tada priklausė mano tėvui Fabrizio Lanzai, Asaro grafui.

21 Antonio Daneu – Palermo antikvaras.

22 Pietro Emanuele Sgadari’s (Bebbuzzo) – Lo Monako baronas, muzikologas ir rašytojas. Jo namų durys buvo atviros, o jis pats buvo kaip katalizatorius tarp Lampedusos ir jo jaunųjų draugų pasekėjų būrio.

23 Conchita Ramirez de Villaurrutia – Venceslao Ramirezo de Villaurrutijos, ispanų diplomato ir istoriko, paskutinės Alfonso XIII vyriausybės užsienio reikalų ministro, dukra.

24 Mažybinis Giuseppe’s vardas, kurį jam davė žmona, buvo Muri’s.

25 Brancaccio di Carpino F. Tre mesi Nella Vicaria di Palermo. – Palermo, 1860.

26 Silvio Pellico romanas-dienoraštis, pasakojantis apie jo sunkų kalėjimą Špylbergo tvirtovėje. Mokykliniuose tekstuose apie risordžimentą buvo teigiama, kad „Mano kalėjimai“ Austrijai kainavo ne vieną pralaimėtą mūšį.

27 Kiek nepadori Lombardijos krašto daina, risordžimento metu dainuota kaip patriotinė daina.

28 Garsūs anglai vyno pirkliai. Jie savo vyno rūsius Sicilijoje atvėrė tuo metu, kai Napoleonas paskelbė prekybos su Anglija blokadą.

29 Seserys Mastrogiovanni Tasca Filangeri di Cutò buvo: Beatrice, rašytojo motina, Teresa, brolių Piccolo motina, Giulia (santuokinė pavardė Trigona di Sant’Elija), Lina (santuokinė pavardė Cianciafara) ir netekėjusi Maria. Jų motina Giovanna Filangeri di Cutò buvo išauklėta Paryžiuje, todėl seserys gavo liberališkesnį ir platesnį išsilavinimą nei to meto Palermo aristokratija.

* Šį ir kitus laiškus iš prancūzų k. vertė Julija Lavrukaitis.

 

Skaitytojų vertinimai


40185. terrra2007-07-31 08:33
labai mėgstu tą knygą, todėl perskaičiau su malonumu.

40430. as irgi 2007-08-24 16:26
labai megstu romana, bet straipsnis be normalaus, suprantamai parasyto ivado ir komentaru daug praranda

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:28:37 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba