PAPRASTA ISTORIJA

"Gegutė"

Pagrindinis dabarties Rusijos nacionalinių ypatumų - ir medžioklės, ir žvejybos, ir Naujų metų - specialistas režisierius Aleksandras Rogožkinas savo nauju filmu "Gegutė" sugrąžina žiūrovus į Antrojo pasaulinio karo pabaigą, tyrinėja skirtingus nacionalinius ir asmeninius trijų žmonių ypatumus ekstremalių aplinkybių akivaizdoje. Režisierius daro tai su jam būdingu įgimtu lyrizmu ir humoru, bet naudodamas jam nelabai būdingą, o tiksliau - ne tokią akivaizdžią ankstesniuose filmuose paprastos istorijos rutuliojimo trajektoriją - nuo ironiško realistinio pasakojimo iki kone metafizinės sakmės. Su pastarąja jis jau vykusiai eksperimentavo trumpametražiame filme "Teismas" ("Boldino ruduo") - žavingame ekstravagantiškame dešimties minučių etiude pagal Viktoro Jerofejevo apsakymą apie girtuoklio rusų rašytojo Dievo paieškas, kurias lydi žodis "š...". Bet viena yra menininko kaprizas, eksperimentas, trumpas pokalbis su savimi ir visai kas kita - didelė forma bei paskatos garbingai dalyvauti tiek komerciniame, tiek festivaliniame kino peizaže. "Gegutę", beje, nupirko viena garsiausių amerikietiškų filmų platinimo kompanijų, jos festivalinis likimas Rusijoje taip pat sėkmingas. Kritikai vadina filmą "principiniu" savo kinematografe, žiūrovai Vyborgo festivalyje "Langas į Europą" išrenka jį (apėję Aleskejaus Balabanovo "Karą") geriausiu filmu.

Kaip rodo sėkmingiausi kino bandymai, gilintis į karo paliestų žmonių sielas geriausiai neutraliose teritorijose, tose, kurios apsuptos karo, bet jis ten tiesiogine prasme nevyksta. Prieš porą metų tai savo "Niekieno žeme" įrodė bosnis Danisas Tanovičius (šįmet galėjome šį sąmojingą ir skaudoką kūrinį pamatyti). Bet Aleksandro Rogožkino pasirinkta teritorija - vieta tarp Rusijos ir civilizuotos Suomijos. Samių žemė. Rusų režisierius įkelia koją į ne savo erdvę ir joje elgiasi kaip reta supratingai, korektiškai. Nes žemė - ne niekieno. Ji - samių moters. Nereiktų pamiršti, kad šiandien rusų kine karas yra išties aktuali tema, ir čia kitos tautybės ar pažiūrų žmonės užima dažnai ne žmonių vietą. Sakysim, A.Balabanovo "Kare" - svetimų, priešų. Prisimintinas ir N.Lebedevo filmas "Žvaigždė", kuris, akcentuodamas patriotizmą, priešus nutyli, o į kitokį šiaurietį eilinį kareivį, atliekantį šamaniškus ritualus, žvelgia iš pagarbaus atstumo. A.Rogožkinas tuo tarpu restauruoja samės buitį ir būtį. Archaika alsuojančiame kontekste, pasak A.Rogožkino, ir prasminga sudurti kaktomuša kariaujančias puses.

Pas samę (akt. Ani Kristina Juso) ir užgriūva du vyriškiai. "Nebuvo nė vieno, o dabar iš karto du", - drėksta laiminga Ani, kuriai visai nereiks, kad vyrai jai padėtų dirbti ūkio darbus. Ani jais, vyrais pirmaprade prasme, džiaugsis ir naudosis pagal tiesioginę paskirtį.

Kameriškumas formaliai karinės problematikos rusų filme - irgi gana retas bruožas šiandien. "Blokposte", tiesa, A.Rogožkinas jau bandė kamerines intonacijas, ir visgi tai buvo filmas apie grupės žmonių karo kasdienybę. "Gegutėje" liko tik trys individualybių istorijos.

Pirmas Ani vienkiemyje atsiranda sužeistas rusas, per plauką išvengęs sušaudymo už antitarybinį dienoraštį ir eilėraščius, kuriuos jį rašyti vaikystėje paskatino pats Jeseninas. Jo nuotrauką su autografu rusas nešiojasi ir dabar. "Graži tavo žmona", - sako Ani pažvelgusi į Jesenino atvaizdą. Jai į galvą negali ateiti, kad švelnių bruožų žmogysta yra poetas, o ne artimas žmogus. Artumą ji traktuoja kaip natūralumą.

Antras - išsivadavęs iš grandinių, įkaltų į akmenis, snaiperis suomis, turintis universitetinį išsilavinimą, gana gerai susipažinęs su rusų literatūra. Fašistine uniforma jis priverstinai aprengtas, kad nepasiduotų į nelaisvę. Kadangi švedai universitete žiūrėjo į suomį iš aukšto, jis nusipirko akinius. Dabar akiniai jam išgelbėjo gyvybę - su jų pagalba jis degino samanas ir išsilaisvino. Suomis, kuriam karas baigėsi, kuris iš viso jo neapkenčia, - vienintelis, kuris prisistato tikruoju vardu Veiko. Paprašytas prisistatyti rusas, aišku, atsako "ļīųøė ņū". Ir vardas jo toks "Pšiolty". Dinkščia - lietuviškai išvertus. Ani iš tiesų vadinasi Gegutės vardu, kurį pasako tik tuomet, kai jų sielų dalis lieka su ja.

Šie trys labai skirtingi žmonės ir pragyvens kartu visą filmo laiką, karo pabaigą, taps sakmės personažais, kurie, nepaisant savo skirtumų, charakterių, interesų, požiūrių į karą, dargi pratęs šią tokią keistą šeimą. Bet tai įvyks jau nebe realistinėje, o mitologinėje erdvėje, į kurią A.Rogožkinas įžengia labai nuosekliai, laisvai. Ir kuri itin rizikinga.

"Gegutę" ypač puošia grakštūs dialogai. Tiksliau - monologai, nes herojai visiškai nesusišneka. Jų nesusišnekėjimas - komiškasis ir cementuojantis filmo prasmes. Suomis bando užmegzti ryšį, pasitelkdamas intelektą ir primindamas Levą Tolstojų, tuo tarpu rusas žaibiškai reaguoja: "Jūs, fašistai, Jasnają Polianą sudeginot".

Ne tik dialoguose juntamas A.Rogožkino nepretenzingas, bet itin tikslus humoro jausmas, atskleidžiantis vienus ar kitus nacionalinius ypatumus. "Kaip bjauru ir šlykštu", - sako viskuo nepatenkintas rusas, o ekranas mums rodo dieviško grožio peizažą, kuris, įgarsintas svetimo susierzinimo, net dar labiau jaudina savo neemocingu, atšiauriu ir įpareigojančiu paprasčiausiai gyventi grožiu.

Nevengia režisierius ir iliustruoti verbalinės kultūros. Kai piktas rusas verda grybus, Ani jo nesupranta. Samiai grybų neverda. "Jeigu nori pabūti kitame pasaulyje, virk musmires", - sako nustebusi Ani ir tuoj pat išverda priešnuodinį nuovirą, nuo kurio Dinkščiai paleidžia vidurius. Ir tampa rusas daug malonesnis.

Net ezoteriniai pokštai filme neatrodo svetimkūniai - Dinkščia pasakoja, kaip jam patikusi mergina atidavė pirmenybę žmogui, pavarde Viktoras Byčkovas. "Nesuprantu, kuo jis geresnis už mane", - sako aktorius Viktoras Byčkovas, nuolatinis A.Rogožkino filmų palydovas, "nacionalinių ypatumų" Kuzmičius. Režisierius sugeba ir aktorių įvaizdžius keisti, ir juos sau suformuoti - kaip tik toks vėlgi "ypatumuose" matytas Ville Xaapsalo, "Gegutėje" suvaidinęs Veiko, Maskvos tarptautiniame festivalyje apdovanotas geriausio aktoriaus prizu.