Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-10-18 nr. 2921

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Renata Ščerbavičiūtė.
APIE "TAIKOMĄJĄ DAILĘ 2002"
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Egidijus AleksandravičIus.
FRANKFURTO MUGĖ IR POLITINIS FOLKLORAS: PAKELTKOJIS
44
• LIETUVIŲ POEZIJA VOKIŠKAME ŽURNALE
• 68-ASIS TARPTAUTINIO PEN KLUBO KONGRESAS

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
GEROJI SAVAITĖ
5

PROZA 
• IJOLA BARTKUTĖ2

POEZIJA 
• WILLIAM SHAKESPEARE2
• FIKRAT SALIMOV2

KNYGOS 
• Alfredas GuščIus.
TAI KAS PRAEINA, KUNIGE RUDENI?
1
• Aldona Ruseckaitė.
ATIDARI LANGAI STASIUI SANTVARUI
2
 Jurgita Mikutytė.
KAS NEBIJO MADINGOS TEMOS?
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELNO MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA
1
• Rytis Jokūbaitis.
FORTEPIJONINIŲ ANSAMBLIŲ KONKURSAS
• Irena Mikšytė.
Į KIEKVIENO KRŪTINĘ PO ŽODĮ ĮDĖSIU
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRAS VAIKAMS - UŽUOVĖJA NUO TIKROVĖS?

KINAS 
• ĮVARDYTI TIKROVĘ
• Ridas Viskauskas.
ATPAŽĮSTAMUMAS, KAIP VERTYBĖ

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAPRASTA ISTORIJA

DAILĖ 
• Vytenis Rimkus.
"KOLEKCIJA 2002" - ŽVILGSNIS Į ATEITĮ

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

IN MEMORIAM 
• ANTANAS BRILINGAS
• VLADAS GURNEVIČIUS-RAMAŠKONIS

KRONIKA 
• Vidmantas Valiušaitis.
AUTOMOBILIU PER KURŠIŲ NERIJĄ

SKELBIMAI 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA1

KNYGOS

KAS NEBIJO MADINGOS TEMOS?

Jurgita Mikutytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Galbūt reiktų patikslinti: "Kas Vokietijoje ir Austrijoje nebijo madingos temos?" Ir toliau - kas Lietuvoje žino, kokia ten tema madinga?

Jeigu kas nežino: vokiečių rašytojai dar 1945 metais pasiskelbė tautos sąžine, pradėjo rašyti apie karą, holokaustą, savo kaltę ir daro tai iki šiol. Gerai daro, bet meno liko ne taip jau daug, o skaitytojų, ypač užsienyje, - dar mažiau. Tiesa, visada lieka galimybė parašyti bestselerį ir net parduoti jį Holivudui, kaip padarė Bernhardas Schlinkas su savo romanu "Skaitovas" (1995, liet. 2000), paprastai, populiariai nagrinėjantis ir vaizduojantis vokiečių kaltės temą, šios problemos aspektus ir istorinę raidą. O galima ir su(si)kompromituoti, kaip Benjaminas Wilkomirskis su savo prisiminimais apie vaikystę Osvencime - irgi bestseleriu "Fragmentai" (1995), - paaiškėjus, jog tai yra falsifikacija.

Austrijoje situacija buvo kitokia - ši šalis po karo pasiskelbė esanti fašizmo auka, jos rašytojai norėjo tęsti senąsias tradicijas. Tie nedaugelis, beje, nuostabiai sukurtų romanų apie nacizmą, pvz., Hanso Leberto "Vilko oda" ("Wolfshaut", 1960), Gerhardo Fritscho ,,Užgavėnės" ("Fasching", 1967), buvo nutylimi. Thomo Bemhardo kūriniai, ypač autobiografinis apsakymas ,,Priežastis" ("Die Ursache", 1975), kėlė įtūžį; per juos skandalingas, bet dėl literatūrinio genialumo garbinamas autorius ne kartą buvo atsidūręs teisme. Ko gero, tai Bernhardo nuopelnas (ir dar kai kurių visame pasaulyje susikompromitavusių austrų politikų), kad austrų literatūroje devinto dešimtmečio pabaigoje įvyko lūžis, jos kritikų žodžiais, - prasidėjo bumas. Imta viešai kalbėti apie savo nacionalsocialistinę praeitį, prisiminti ištremtus menininkus, leisti persekiotų ir likusių gyvų žydų biografijas (pvz., austrų žydės Ruth Kliiger memuarus ,,Gyventi toliau" - "Weiter leben", 1992), rašyti romanus (iš daugybės galėčiau paminėti Roberto Schindelio ,,Čia gimęs" - "Gebürtig", 1992). O štai Josefas Haslingeris savo romane "Žaidimas Tėvas" ("Das Vaterspiel", 2000)jau išeina už Austrijos ribų ir įtraukia istoriją apie vieną lietuvį, per karą Lietuvoje šaudžiusį žydus, vėliau pabėgusi į JAV. (Net keista, kad šio bestselerio dar neišleido kokia nors lietuviška leidykla.)

Žodžiu, tema itin opi, delikati, kebli; retam, net garsiam, vokiškai rašančiam menininkui, bijančiam užgauti žydus, pavyksta išvengti piešimo vien juoda ir balta spalva, idealizavimo, kartojimosi, nuvalkiotų dalykų, taigi banalumo. Beje, apie šią problemą viešai prabilęs Martinas Walseris lig šiol yra nesuprastas ir puolamas.

Atsirado ir dar vienas bebaimis rašytojas, sugebėjęs prieš trejus metus parašyti gerą romaną minėta tema. Tai Norbertas Gstreinas, lig tol rašęs apie gyvenimą Austrijos provincijoje. Gimė jis 1961 metais. Milse, Austrijos Tirolyje, studijavo matematiką ir logiką, dabar gyvena Ciuriche. 1988-aisiais jis, kaip sakoma, per naktį išgarsėjo savo pirmuoju apsakymu "Toks vienas" ("Einer"), už kurį buvo apdovanotas Raurizės literatūros premija. Vėliau išleido apsakymą "Anądien" ("Anderntags", 1988), romaną "Registras" ("Das Register", 1992), novelę "02" (1993). N.Gstreinas yra gavęs Bremeno skatinamąją literatūros premiją, Ingeborgos Bachmann konkurse - Karintijos žemės premiją, o už anksčiau minėtą romaną - Alfredo Döblino premiją. Viename interviu jis kuo puikiausiai pasiaiškina: "Aš gyniausi nuo šitos tremties istorijos, nes žinojau, kad jei apie ją rašysiu, teks kai ką rašyti ir apie žydus. Bet aš galvojau: galbūt žinoti apie tai nedaug yra privalumas. Kas labai daug žino, galbūt norės paaiškinti žydų tragediją. O tai tiesiog groteskiška: taip, kaip buvo skirstoma į žydus ir ne žydus, buvo galima skirstyti žmones į tokius, kurie aukštesni nei metras aštuoniasdešimt, ir tokius, kurie mažesni nei metras aštuoniasdešimt. Tai buvo taip kvaila, čia nėra ko suprasti. Šis noras suprasti daugelyje šios temos beletristikos knygų dažnai prigamina nemažai folkloro ir kičo".

Kūrinys pavadintas "Metai Anglijoje". Jame pasakojama apie Gabrielį Hiršfelderį, austrų žydą, 1938 metais priverstinai emigravusį į Angliją, šeštajame dešimtmetyje išleidusį apsakymų rinkini, vėliau išeivių literatūros tyrinėtojų naujai atrastą ir paverstą beveik mitine figūra, nes jis esą dar parašęs tikrą šedevrą, autobiografini romaną "Metai Anglijoje", kurio rankraštis, tiesa, niekad nebuvo rastas. Iš tikrųjų vienas tokių gerbėjų ir tyrinėtojų, tik nelabai vykęs, buvo rašytojas Maksas, bet šią istoriją pasakoja jo buvusi žmona gydytoja, kuri atostogaudama Anglijoje vėl susiduria su Hiršfelderio pavarde bei asmenybe, susidomi ir nutaria išsiaiškinti visą tiesą apie jį. Moteris susitinka iš pradžių su trečiąja, paskui su pirmąja jo žmona, ir iš jų išgirsta labai prieštaringus liudijimus.

Antras, ketvirtas, penktas ir septintas skyriai parašyti antruoju asmeniu, kuriuo kreipiamasi i Hiršfelderį (negali neprisiminti Michelio Butoro romano "Permaina", pasakojamo antruoju daugiskaitos asmeniu). Minčių, vidinių monologų, išgyvenimų, įvykių sraute sužinome visą Hiršfelderio priešistorę: jo tarnavimą vienoje anglų šeimoje, metus, praleistus internuotųjų stovykloje. Štai kaip tai įsivaizduoja šiaip jau nedaug tikrų faktų žinanti pasakotoja: "Tai dėjosi jau po tribunolų, prieš kuriuos turėjo stoti visi šalyje prisiglaudę pabėgėliai, ir tau atrodė, kad tave vėl išvarys, kai pirmininkas ...po trumpos apklausos priskyrė tave rizikos grupei, paskui tau ausyse dar ilgai skambėjo jo klausimai, kodėl pabėgai, jo mygimas, tarsi ieškotų tavo kaltės, tarsi bėgdamas būtum įvykdęs išdavystę" (p. 64).

Tiesiog detektyvišką istoriją išpainioja susitikimas su antrąja Hiršfelderio žmona, išmaniai autoriaus paliekamas paskutiniam knygos skyriui. Pasirodo, du žmonės susikeitė savo tapatybe. Vienas jų žuvo. Pasakotoja: "Suglumau išgirdusi, kad mano įsivaizduojamą Hiršfelderio gyvenimą Londone ...gyveno visai ne Maksui susižavėjimą keliantis rašytojas, su kurio trimis žmonomis per tą laiką susipažinau, bet pabėgėlis, tikriausiai žuvęs per laivo katastrofą" (p. 223); "Ir tvirtinimas, esą jis žydas, aišku, buvo tik pramanas sekant kitu žmogumi, įžūli pretenzija" (p. 226); "Gal dar buvo pusė bėdos apsimetinėti kitu, kol jo už tai neliaupsino viešai, bet kad pats save mistifikavo ir, tiesą sakant, pradėjo tai daryti jau per karą, man - nuo tada, kai sužinojau apie pražuvėlį - man atrodė labai koktu" (p. 243).

Tikiuosi, šios citatos, jeigu ir nenušviečia romano esmės ir idėjos, tai suintriguoja. Paprastas "sinopsis" neįmanomas.

Vokietijos ir Austrijos kritikai romaną įvertino labai gerai. Vieni gyrė jo konstrukciją ir pasakojimo perspektyvų kaitą, kiti jas vertino kaip pernelyg racionaliai ir matematiškai sudėliotas. Šiaip ar taip, literatūrologai jį kanonizavo, įtraukdami į naujausius literatūros vokiečių kalba leidimus. N.Gstreino paslaptis: jis ėmėsi madingos temos, postmoderniai reflektuodamas rašytojo situaciją ir tokio romano rašymą, vengė tapti pernelyg dokumentiškas bei didaktiškas ir taip prarasti literatūriškumą. O pasirinkta pasakojimo maniera N.Gstreinas puikiai išlaviruoja ir išlieka ir politiškai korektiškas, ir geras rašytojas.

O dabar klausimas: kas Lietuvoje nebijo leisti nekomercinius pas mus negirdėtų autorių "aukštosios literatūros" kūrinius, ir dar tokius "šviežius", laiko nepatikrintus?

Neseniai viename Vilniaus knygyne akys užkliuvo už neskoningo pusiau juodo, pusiau ryškiai rožinio viršelio, pasipiktinusi ėmiau ieškoti nelaimėlio autoriaus pavardės ir net išsigandau, jog tai tas pats Norberto Gstreino romanas. (Vokietijoje įprasta pripažintų rašytojų knygas leisti vienspalviais ar bent jau neišmargintais viršeliais, tai jau seniai tapę literatūros kokybės ženklu, o pas mus iš viršelio apie knygą beveik nieko spręsti negali.)

Nepaisant to, reikia pagirti vertėją Dalią Kižlienę ir leidyklą "Pasviręs pasaulis" už gal ir atsitiktinai rastą, bet vis tiek išverstą bei išleistą Norberto Gstreino romaną "Metai Anglijoje".

Neturėdama originalo negaliu detaliai analizuoti vertimo, bet vertėja su nelengvu N.Gstreino stiliumi susitvarkė gerai. Kai kur buvo galima išsiversti ir be visur kitur laikomų neelegantiškomis, o Lietuvoje tokių populiarių išnašų. Vienoje vietoje padaryta dar ir klaida, beje, panaši į jau matytas kituose kūrinių, kurių veiksmas vyksta Vienoje, vertimuose į lietuvių kalbą: esą "Giurtelis ir Ringas - du bulvarų pusračiai, juosiantys Vienos dalį dešiniajame Dunojaus krante" (p. 36). Iš tikrųjų Vienos Ringas žiedu juosia Vienos centrą, o Giurtelis juosia visą Vieną.

Be abejo, šį romaną galima skaityti tiesiog kaip knygą "apie žmogaus tapatybę" (iš lietuviškos knygos anotacijos) ir to pakaktų. Tik autoriui rūpėjo daug daugiau...

Gstrein N. METAI ANGLIJOJE. -V.: Pasviręs pasaulis, 2002.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:26:27 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba