ĮVARDYTI TIKROVĘ

"89 mm nuo Europos", rež. Marcelis Łozińskis

Šeštadienį Vilniuje pradedama žymių lenkų kino dokumentininkų, tėvo ir sūnaus Marcelio ir Paweło Łozińskių, filmų retrospektyva, kurią rengia "Skalvijos" kino centras ir Lenkų institutas Vilniuje (retrospektyvos rėmėjas -Atviros Lietuvos fondas). Į atidarymą atvyksta filmų autoriai, jie susitiks su "Skalvijos" kino klubo nariais, Muzikos ir Dailės akademijų studentais - būsimais režisieriais, operatoriais, videomenininkais.

Łozińskių filmai liudija garsiosios lenkų dokumentinio kino tradicijos gyvybingumą. Marcelis Łozińskis (kartu su Krzysztofu Kieślowskiu, Pawełu Kędzierskiu) - iš tos režisierių kartos, kuri 8 dešimtmetyje pradėjusi kurti dokumentinius filmus, siekė labai konkretaus tikslo: įvardyti tikrovę, nes, pasak poeto Adamo Zagajewskio, sunku gyventi neaprašytoje, neįvardytoje tikrovėje. M.Łozińskis, kiti jo kartos kūrėjai stengėsi ne tik aprašyti, bet ir provokuoti tą tikrovę: filmas "Kaip gyventi" nukelia į realią Liaudies Lenkijos jaunimo veikėjų vasaros stovyklą, fiksuoja jos gyvenimą.Tačiau šie veikėjai nežino, kad tarp jų yra du žmonės, kuriems režisierius (beje, konsultuojamas psichologo) liepė vaidinti konkrečius vaidmenis - išsišokėlio, norinčio, kad jam visi paklustų, ir autsaiderio. Taip režisierius provokuoja įvairias situacijas, paversdamas stovyklos kasdienybę įdomia psichodrama.

Daug dėmesio Marcelis Łozińskis skyrė žiniasklaidos temai - net kelių jo filmų herojai susiduria su manipuliavimu tiesa. Filme "Amato pratybos" gatvėje žmonės klausinėjami, ką jie mano apie šiuolaikinį jaunimą. Vėliau parodoma, kaip tuos pačius atsakymus galima sumontuoti, kad vertinimai nuskambėtų ir neigiamai, ir teigiamai.Filmo "Kad neskaudėtų" herojė - kaimo šviesuolė ir filosofė Urszuła - labai tiksliai suformuluoja principą, kuris, manau, artimas ir režisieriui, - žiniasklaida, kinas turi taip elgtis su žmogumi, kad jam po to bendravimo nebūtų skaudu.

Lenkų kritikas Tadeuszas Sobolewskis yra pažymėjęs, kad Marcelis Łozińskis bene nuodugniausiai lenkų kine yra nagrinėjęs komunizmo ir jo pasekmių temą. Retrospektyvos programoje yra penkių serijų filmas "Lenkija". Autorius seka Lenkijos istoriją nuo 1945 iki 1992 m., sugretindamas oficialiąją kroniką ir keturių opozicijos veikėjų prisiminimus. Paskutinis šios serijos filmas vadinasi "Po pergalės". Tai - kartus "Solidarumo" susinaikinimo apmąstymas.

Filmas "Katynės miškas" buvo kurtas dar prieš Rusijai oficialiai pripažįstant buvus masines žudynes. Čia bene pirmąkart pateikti žudynių liudininkų prisiminimai. Filme "Liudininkai" M.Łozińskis užfiksavo kitų žudynių - 1946 m. Kielcuose įvykdyto žydų pogromo - liudininkų prisiminimus.

Tačiau didžiausią šlovę Marceliui Łozińskiui pelnė filmai, sukurti po to, kai jis prisipažino tarsi atsikratęs pareigos kalbėti apie skausmingus ir opius istorijos ar realybės dalykus.

Tai "Oskarui" nominuotas (M.Łozińskis yra "Oskarus" skiriančios Amerikos kino akademijos narys) filmas "89 mm nuo Europos" - metaforiškas reportažas iš Bresto stoties, kur keičiami traukinių, važiuojančių į Europą, ratai, ir filosofinis mirties apmąstymas "Viskas gali atsitikti". Pastarajame filme šešerių metukų režisieriaus sūnus Tomaszas klausinėja parke ant suoliukų besiilsinčių senų žmonių apie mirtį, gyvenimą, stebuklus, kurie, vaiko manymu, gali atsitikti.

Vyriausias režisieriaus sūnus Pawełas taip pat nuo vaikystės buvo susijęs su kinu, dalyvavo sukant juostas, pats kūrė animacinius filmukus. Nors iš pradžių ir nesirengęs tapti režisieriumi, jis vėliau baigė Lodzės kino mokyklą ir iškart privertė kalbėti apie save - jo diplominis filmas "Kelionė" apkeliavo ne vieną tarptautinį kino festivalį.

Pastaraisiais metais dokumentinio kino situacija smarkiai pasikeitė, jį vis labiau išstumia televizija, dažnai net sunku nustatyti ribą, kur baigiasi televizijos reportažas ir kur prasideda filmas. Kita vertus, dokumentininkui vis sunkiau gauti pinigų būtent dokumentiniam filmui. Šiuo atžvilgiu Pawełas Łozińskis pasirinko radikalų ir įdomų kelią. Jis kuria filmus mažyte skaitmenine videokamera, kuri leidžia maksimaliai priartėti prie žmonių, nesiveržti į jų gyvenimą su filmavimo grupe - apšvietėjais, garsininkais ir kitais. Paweło Łozińskio filmai labai intymūs - ne tik dėl skaitmeninės kameros, bet ir dėl režisieriaus santykio su filmuojamais žmonėmis. Retai kada tenka girdėti, kad herojai kreiptųsi į režisierių tiesiog malonybiniu vardu, kaip kad į jį kreipiasi, tarkim, filmo "Tokia istorija" herojai.

Pawełas filmuoja savo namo kaimynus, žmones, su kuriais susiduria kasdieniškose situacijose. Taip gimsta filmai, kurie ir vėl imasi fiksuoti pasaulį, nebegzistuojantį žiniasklaidai, televizijai, kinui, - paprastų žmonių, atsidūrusių istorinių ir visuomeninių permainų sūkuryje, pasaulį.

Parengė KORA ROČKIENĖ