Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-10-18 nr. 2921

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Renata Ščerbavičiūtė.
APIE "TAIKOMĄJĄ DAILĘ 2002"
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Egidijus AleksandravičIus.
FRANKFURTO MUGĖ IR POLITINIS FOLKLORAS: PAKELTKOJIS
44
• LIETUVIŲ POEZIJA VOKIŠKAME ŽURNALE
• 68-ASIS TARPTAUTINIO PEN KLUBO KONGRESAS

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
GEROJI SAVAITĖ
5

PROZA 
• IJOLA BARTKUTĖ2

POEZIJA 
• WILLIAM SHAKESPEARE2
• FIKRAT SALIMOV2

KNYGOS 
• Alfredas GuščIus.
TAI KAS PRAEINA, KUNIGE RUDENI?
1
• Aldona Ruseckaitė.
ATIDARI LANGAI STASIUI SANTVARUI
2
• Jurgita Mikutytė.
KAS NEBIJO MADINGOS TEMOS?
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELNO MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA
1
• Rytis Jokūbaitis.
FORTEPIJONINIŲ ANSAMBLIŲ KONKURSAS
• Irena Mikšytė.
Į KIEKVIENO KRŪTINĘ PO ŽODĮ ĮDĖSIU
2

TEATRAS 
 Ridas Viskauskas.
TEATRAS VAIKAMS - UŽUOVĖJA NUO TIKROVĖS?

KINAS 
• ĮVARDYTI TIKROVĘ
• Ridas Viskauskas.
ATPAŽĮSTAMUMAS, KAIP VERTYBĖ

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAPRASTA ISTORIJA

DAILĖ 
• Vytenis Rimkus.
"KOLEKCIJA 2002" - ŽVILGSNIS Į ATEITĮ

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

IN MEMORIAM 
• ANTANAS BRILINGAS
• VLADAS GURNEVIČIUS-RAMAŠKONIS

KRONIKA 
• Vidmantas Valiušaitis.
AUTOMOBILIU PER KURŠIŲ NERIJĄ

SKELBIMAI 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA1

TEATRAS

TEATRAS VAIKAMS - UŽUOVĖJA NUO TIKROVĖS?

IX tarptautinio teatrų vaikams festivalio Suboticoje įspūdžiai

Ridas Viskauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Spektaklio "Spalvų karalienė" scena

Festivalio politika ir istorija

Rugsėjo 22-27 d. Suboticoje, serbiškoje Jugoslavijos dalyje, devintą kartą vyko tarptautinis teatrų vaikams festivalis. Slobodano Markovičiaus, kurio stotas ir organizuotumas primena į atsargą išėjusį karį, iniciatyva festivalis rengiamas nuo 1994 metų. Ir šiandien, kai praėję nemažai laiko po Jugoslavijos įvykių 1992-aisiais, tolerancijos idėja daugiataučiam kraštui aktuali. "Prieš korupciją, nacionalizmą ir nusikalstamumą", - perskaičiau viename rinkimų plakate Suboticoje. Skurdas 100 tūkst. gyventojų turinčiame mieste akivaizdus. Maisto prekių pasirinkimas kelis kartus mažesnis nei pas mus. Žmonių apranga - tamsių tonų, kukli. (Treningai - populiariausias rūbas.) Pasak teatrologo Radoslavo Lazičiaus, bedarbystė mieste siekia apie 50 procentų. Dominuoja smulkus verslas. Tarptautinės verslo kompanijos, - sprendžiu iš iškabų, - dar tik pradeda investuoti kapitalą. Tad nenuostabu, kad teatrų pastatai mieste prastos būklės. Nėra lėšų jiems restauruoti. Fojė interjerams (pamenate: "Teatras prasideda nuo rūbinės"?..) dėmesio neskiriama. Įėjimas į Vaikų teatrą, kuriame vyko nemaža spektaklių, priminė mūsų požemines perėjas… Taigi sąlygos, kuriomis organizuojamas festivalis, sunkios. Per teatralų susitikimą su Suboticos meru daugiausia kalbėta apie teatrą vaikams, kaip apie mokymo būdą kalbėtis ir susikalbėti. Beje, įėjimas į spektaklius buvo nemokamas. O konkurso nugalėtojai gavo piniginius prizus - nuo 9 iki 21 tūkst. dinarų (1 litas - apie 17,6 dinaro). Daugelį spektaklių filmavo vietos ir respublikinė televizija. (Tokio dėmesio teatrai Lietuvoje, kuriantys vaikams, nesulaukia.)

Festivalis suteikė retą progą bent iš dalies pajusti, kuo gyvena buvusių socialistinių šalių, kurios festivalyje dominavo, teatras vaikams. Festivalis parankus ir istorikams: jie rašo šalių, kurių lėlių spektakliai rodyti festivalyje, istoriją. Rugsėjo 23 d. simpoziumo "Lėlių ir lėlininkų fenomenas" metu buvo pristatytas Vladimiro Predmerskio (Slovakija) sudarytas ir Bratislavos teatro instituto išleistas leidinys "Wizards, magicians and comedians", parengtas pagal 1994, 1996, 1998, 2000 metais Suboticoje vykusius festivalius. Pagrindinės leidinio temos: kalba lėlių teatre, lėlių teatro geografija, pokalbiai su lėlių teatro kūrėjais, čekų lėlių teatras vakar ir šiandien, socialumas ir artistų emancipacija čekų lėlių teatre bei kita. Autoriai (Henrykas Jurkowskis, Dagmar Inštitorizova, Nina Malikova, Petras Pavlovskis, Istvanas Nanay`us, Andrejus Navara ir kiti) iš įvairių šalių. Pristatymo metu kalbėta, kad leidinys atlieka Jugoslavijos, Lenkijos, Čekijos, Makedonijos, Prancūzijos bei kitų šalių "šiuolaikinio lėlių teatro gido" misiją. Pateikiama minėtais metais rodytų spektaklių ir jų kūrėjų pavardžių rodyklė. Beje, istorikai sakė, jog jie vengia vertinti atskirus spektaklius. Jie domisi tik lėlių teatro naujovėmis. (Nežinau, kaip atrenkami spektakliai, bet, spėju, atsitiktinumas ir tam tikra konjunktūra čia vaidina ne paskutinį vaidmenį. Kyla klausimas: ar iš prasto spektaklio istorikai daro išvadą apie tos šalies viso lėlių teatro raidą?..)

Simpoziume, kuriame pirmu smuiku griežė temperamentu, ekspresija ir artistizmu trykštantis prof. dr. H.Jurkowskis, kalbėta įvairiomis temomis: apie tai, jog teatras neatsiejamas nuo savo šalies politinio, kultūrinio, socialinio konteksto; jog teatro raidą veikia idėjų pokyčiai (postmodernizmas, feminizmas, religija ir net seksualumas); jog dramos teatras, pasitelkęs lėlių teatrą scenos poezijai, simboliams ir metaforoms kurti, patyrė revoliuciją.

Suboticos festivalyje šiemet pirmą kartą dalyvavo ir Lietuva. Kauno lėlių teatras - ačiū draugiškam teatrui už kvietimą vykti kartu! - parodė Jūratės Januškevičiūtės spektaklį "Aukso kiaušinis". Festivalyje spektaklis išsiskyrė savo "nerėksmingumu", intravertišku energijos sukauptumu, minimalizmu. Teatrologas R.Lazičius iš Belgrado gyrė: "Stilingas, rafinuotos estetikos spektaklis"; vertinimo komisijos pirmininkas lenkas H.Jurkowskis sakė: "Spektaklis aukštos teatro kultūros, tik monotoniška jo tėkmė, stinga "mazgų". Kolegos lėlininkai po spektaklio ėjo į užkulisius ir gyrė, kaip gražiai aktoriai Laima Strazdauskienė, Jolita Jakučionienė, Andrius Žiurauskas, Vaidas Makselis vedžioja marionetes.

Kas žadina kūrėjų fantaziją

Festivalio programa stebino kiekybe: 18 konkursinių, 3 nekonkursiniai spektakliai, 11 vaidinimų aikštėse ir mokyklose, 1 socialinis-meninis projektas, penkios filmų vaikams programos, vakarai, skirti lėlių teatro metrams Josefui Kroftai (Čekija) ir Hartigui Sandorui (Jugoslavija). Per penkias festivalio dienas mačiau tiek lėlių spektaklių, kiek Lietuvoje - per trejus metus. Besidominčiam lėlių teatru festivalis - gera mokykla. Pastebėjau, patyrę lėlininkai per spektaklius nepaleidžia iš rankų fotoaparatų ir filmavimo kamerų. Pasak per spektaklius taip pat nesnaudusio Kauno lėlių teatro direktoriaus Sigito Klibavičiaus, "festivalis - idėjų bankas". Tik originalių meninių idėjų (ne technologinių sprendimų) festivalyje, mano akimis, būta ne tiek jau daug.

Pagrindinis "deficitas", kaip ir Lietuvoje, - originali dramaturgija. Didžią spektaklių dalį maitino nacionalinio folkoro versmės, tautosakos inscenizacijos (prizą už režisūrą pelniusio vengro Žolto Saso spektaklis "Daina apie karalių Ladislavą"). Keli spektakliai sukurti pagal "tarptautines" literatūrines pasakas (Zagrebo lėlių teatro spektaklis "Berniukas Nykštukas", kurio aktorė Marina Kostelec pelnė prizą už Berniuko Nykštuko lėlės atgaivinimą). Vienas kitas vaidinimas buvo įdomus kaip kūrybingas teatro istorijos pasitelkimas (prizą už vaidybą pelniusio Konrado Fredericko iš Londono pirštininių lėlių monospektaklis "Pono Pančos nuotykiai").

Įprasta lėlių teatrą skirstyti į režisieriaus, dailininko ir meistriškai lėles atgaivinančio aktoriaus teatrą. Pastaroji kryptis festivalyje, manyčiau, buvo itin ryški. Jau minėjau K.Fredericko šiurkštaus humoro nestokojusius "Pono Pančos nuotykius". (Ta pačia tradicija ir siužetais rėmėsi Rimas Driežis, prieš porą metų su Klaipėdos universiteto studentais pastatęs "Pančą ir Džudę". Tik klaipėdiečių spektaklyje drąsiau naudotos mūsų aktualijos, o artistas iš Londono aktualijų nesiėmė.) Suaugusių publiką sužavėjo teatro iš Nišos (Jugoslavija) spektaklis "Ten, toli". Tai dėl širdies reikalų apsispręsti negalinčio jaunuolio istorija, kaip jis, keliaudamas iš kaimo į kaimą, ieškojo savo vienintelės. Spektaklis - be žodžių, sukurtas lėlių šokio pagrindu. Amela Vučenovič (ji spektaklį ir režisavo bei jam temperamentingą liaudies šokių muziką parinko) ir Nebojša Jovanovičius, nesislėpdami už širmos, ir patys jausmų ugnimi liepsnojo, ir savo herojams kaitros negailėjo. Tad aktorių meistriškumo ir subtilių poteksčių dėka publika leipo juokais…

Specialiu prizu vertinimo komisija apdovanojo Roberto Waltlo iš Liublianos (Slovėnija) monospektaklį "Miraculous adventures of apprentice hlapic" (spektaklio pavadinimą, vengdamas trigubo vertimo - iš originalo kalbos į anglų, iš šios į lietuvių - painiavos, palieku kaip kompromisą anglų kalba). Tai mažo berniuko, gyvenančio pavojų kupiname mieste, nuotykių istorija. Aktorius vaidino su didžiulėmis plokštuminėmis lėlėmis. Dekoracija - it armonika susilankstanti širma. Pasukai, patraukei - dekoracijoje išnyra naujas piešinys. Bet vienam aktoriui spektaklis per sunkus. Kartais jis pats vaidino už lėles, nes nespėjo bėgioti nuo vieno personažo prie kito.

iliustracija
Henrykas Jurkowskis ir Konradas Frederickas

Mane sužavėjo privatus Janos Šebovos ir Tomašo Šebo teatras iš Košicės (Slovakija), parodęs "stalo teatro" principu sukurtą spektaklį "Duoti ir imti su meile". Bratislavos teatro instituto auklėtiniai vaidino su belaidžiais nematomais mikrofonais - taigi girdėjosi ir menkiausias aktorių šnabždesys, - lengvai, neforsuodami emocijų, nieko nevaizduodami (šos nuodėmės neišvengė Olego Žiugždos Užgorodo lėlių teatre, Ukrainoje, režisuotas kamerinis nacionalinio kolorito spektaklis "Apie Janką kvailelį, Velnią ir vargšę Marysią"). Delikačiame ir skoningame slovakų spektaklyje - kelios istorijos. Vienoje šeimyninius santykius aiškinosi vyrą vaizduojantis virdulys ir moterį - arbatinukas… Kitoje pasakota, kaip sunku jauniems tėvams susitarti su priešgyna maža mergaite ("miegosiu - nemiegosiu", "valgysiu - nevalgysiu"). Beje, slovakai klausė, ar Lietuvoje organizuojami tarptautiniai lėlių teatrų festivaliai. Sutrikau: valstybiniai teatrai tarptautinėmis gastrolėmis lyg ir keičiasi, didesni ar mažesni lėlininkų susibūrimai rengiami Kaune, Panevėžyje, Alytuje, bet rimto, tradicinio ir konceptualaus festivalio neturime.

Festivalyje būta ir primityvių, dramos teatrą imituojančių spektaklių, kai lėlių personažai plepa plepa viename dekoracijos "langelyje", po to aktoriai, iliustruodami siužetą, veiksmo vietos pakeitimą, lėles perneša prie kito "langelio", kur jos toliau plepa (pavyzdžiui, švedų spektaklis "Princas asilo ausimis"). Kartais lėlė ar kaukė tebūdavo papildomos "dekoratyvios" priemonės, niekaip nesiderinančios su buitine aktorių vaidyba (Suboticos Vaikų teatro spektaklis "Audra" pagal W.Shakespeare`ą).

Iš gausiai šeimininko teisėmis dalyvavusių Jugoslavijos teatrų tikėjausi refleksijos šios šalies dramatiško likimo tema. Juk Suboticoje tik per kelis metrus nuo Vaikų teatro stovi paminklinis akmuo su iškaltomis 1992 metų aukų pavardėmis. (Mano kalbinti keli vietiniai inteligentai nenoriai pasakojo apie Jugoslavijos karą.) Tik Studentų teatro studija iš Novi Sado nekonkursiniame spektaklyje "Lėlių sukilimas" ryžosi, sakyčiau, publicistinio plakato priemonėmis interpretuoti neseną praeitį. Jų spektaklis - besiužetis, jungiantis pantomimą, dramą, dainavimą, videomeną. Asociacijų dėka spektaklis iškyla kaip dviejų pozicijų priešprieša: totalitarinė valdžia ir smurtas (žmonės-marionetės pantomimos scenoje; Lenino, Stalino, Hitlerio, Brežnevo ir nacionalinių antiherojų dokumentiniai kadrai; natūralistinė įkaitų paėmimo scena) ir - Gamtos, Meno, Meilės idėjų sceninė išraiška.

Spektakliai, nepanašūs į kitus

Teatre vaikams esama "tarptautinių" bėdų. Viena jų - vaiko, kaip pasyvaus spektaklio stebėtojo, vaidmuo. Nors fizinėmis priemonėmis - ritmiška muzika, ryškiomis spalvomis, klausimais, per kraštus besiveržiančia aktorių energija ir, sakyčiau, infantiliai patologiniu žvalumu - vaikai, kai tai patogu vaidinantiems, judinami. Štai absurdišką kūrėjų poziciją iliustruojantis pavyzdys: viena aktorė bulgarų primityvios režisūros ir vaidybos spektaklyje "Basakojis strazdas" iš pradžių dainuodama labai stengiasi, kad vaikai nesnaustų ir jai pritartų plojimais. Bet, baigusi "solo" numerį, supranta, kad įaudrinti vaikai trukdys jai vaidinti. "Tššš!" - valdingai sudrausmina aktorė vaikus. Beje, vertinimo komisija, kurios gretose buvo ir prof. Atanas Ilkovas iš Bulgarijos, minėto spektaklio aktorius, net šuns ir lapės lėles kračiusius vienodai, apdovanojo "už vaidybą"…

Nors Mostaro lėlių teatro (Bosnija ir Hercegovina) spektaklis "Acipaknevrc (Crvenklapica)" (rež. Edi Majaron) išoriškai itin kuklus, nuo kitų spektaklių jis skiriasi tuo, jog per žaidimą ugdoma žiūrovų fantazija, kūrybiškumas. "Šventas paprastumas, arba Sąlygiškumo magija", - taip pavadinčiau recenziją, jei tektų ją rašyti. Visi žinome pasaką apie Raudonkepuraitę ir Vilką. Taigi trys aktoriai, keisdami personažų lėles, charakterius, poelgių motyvus, tą pačią pasaką (kartais veiksmą stabdydami ir anksčiau) interpretuoja kelis kartus. Finale į sceną vaidinti pasakos kviečiami mažieji žiūrovai. "Nebūtina vaidinti pasakas taip, kaip jos parašytos. Kurkite savo pasaką!" - sako atsisveikindami su vaikais aktoriai.

Kartais girdžiu kalbant: "Čia tikras teatras - daug dekoracijų, lėlės brangios ir gražios". Įdomu, kiek pastangų tokiam teatrui reikėtų, jei jis norėtų parodyti scenoje, tarkim, "nacionalinį parką"? Mostaro teatro artistai ant trijų kėdžių užmeta žalsvą audeklą ir sako: "Nacionalinis parkas". Toliau fantazuoja žiūrovai. Aktoriai vaidina brechtišku stiliumi: kai Vilkas praryja Raudonkepuraitę, šią lėlę vedžiojanti aktorė nuima nuo aktoriaus Vilko kaukę, pastuksena ją ir "demaskuoja": "papjė mašė", - taigi čia tik teatras, ir tu, Vilke, mūsų neapgausi… Kitoje istorijoje Raudonkepuraitė, lipdama "per kalnus" (kėdes), iš tolo Vilkui šaukia: "Vilke, kodėl neklausi, kur einu?.." O paskutinėje istorijoje Raudonkepuraitė pasirodo kaip nuo greito maisto nutukusi "pampuška", Senelė - sulysusi kompiuterio vartotoja, o Vilkas - liūdnų akių našlaitėlis…

Pagrindinis festivalio prizas paskirtas vokiečių teatrui iš Hamburgo už poetišką režisieriaus Marco Lowitzo spektaklį "Spalvų karalienė" (pagal Juttos Bauer kūrinį). Tai spektaklis-žaidimas, kuriame dalyvauja Dailininkas ir jo kūrinys - padykusi mergaitė. Į jųdviejų azartišką žaidimą netiesiogiai įtraukiama ir publika.

Esame įpratę: gęsta šviesos, muzikėlė, scenoje kas nors šoka ir dainuoja, prisistato pasakotojai, kažin ką šneka, filosofuoja, po to pradedama vaidinti kokia nors istorija. Vokiečių spektaklis prasideda nejučiomis: vyriškis (pavadinkim jį Dailininku) nesiblaškydamas derina projektorių, šviesas, tikslina rekvizito detales, retsykiais tyliai niūniuoja. Publika suklūsta: kas čia vyksta? ar tai spektaklio pradžia? Matome, kaip ant balto audinio - sceną iš trijų pusių juosia lengvučiai audiniai - pasirodo lango rėmai, o jame - mažas žmogeliukas, kuris, "išlipęs" iš paveikslo, virsta žvitria mergaičiuke. Dailininkas nupiešia rutuliuką, kurį projektorius "perkelia" ant mergaičiukės suknelės. Po to jis nupiešia dar kelis. Mergaitė džiaugiasi: jos balta suknelė turi net tris raudonas sagas! Tik štai Dailininkas nutrina vieną rutuliuką, antrą. Mergaitė pyksta: kur dingo jos pasididžiavimas?.. Taip išdykaujama per visą spektaklį vaikams nuo 4 metų. Veikėjai kalbasi ne žodžiais - garsais. Kiekvieną spalvą mergaitė išreiškia tam tikra melodija, ritmu. Įdomu žiūrėti, kaip veikėjai šnekasi, pykstasi, pasitelkę muzikinę kalbą.

Vokiečių spektaklyje mažieji žiūrovai veikiami ne tiek siužetu, kiek spalvomis, šviesų kaita, garsais, pojūčių atmintimi. Ar pamenate, ką išgyvenate keletą sekundžių prieš miegą? O spektaklio kūrėjai leidžia žiūrovams kartu su mergaite, besiruošiančia miegučiui, patirti tą malonumą…

Epitetais "švaru", "tikslu", "paprasta, bet nematyta" ne kažin ką papasakosi apie spektaklį. Tikėkimės, Kauno lėlių teatrui pavyks šį nuo stereotipų laisvą spektaklį pakviesti į kitąmet laikinojoje sostinėje vyksiantį tarptautinį lėlių teatrų festivalį.

Per festivalio uždarymą H.Jurkowskis minėjo pasigedęs ryškių režisierių - asmenybių. Išties "autorinio teatro" pavyzdžių festivalis dosnus nebuvo. Kita vertus, ne kiekviena ryškion saviraiškon linkusi asmenybė užsibūna teatre vaikams, nes čia reikia ne tik išradingumo, bet ir švento naivumo, sugebėjimo bei noro kalbėtis su mažąja auditorija.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:26:22 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba