Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-10-18 nr. 2921

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Renata Ščerbavičiūtė.
APIE "TAIKOMĄJĄ DAILĘ 2002"
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Egidijus AleksandravičIus.
FRANKFURTO MUGĖ IR POLITINIS FOLKLORAS: PAKELTKOJIS
44
• LIETUVIŲ POEZIJA VOKIŠKAME ŽURNALE
• 68-ASIS TARPTAUTINIO PEN KLUBO KONGRESAS

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
GEROJI SAVAITĖ
5

PROZA 
• IJOLA BARTKUTĖ2

POEZIJA 
• WILLIAM SHAKESPEARE2
• FIKRAT SALIMOV2

KNYGOS 
 Alfredas GuščIus.
TAI KAS PRAEINA, KUNIGE RUDENI?
1
• Aldona Ruseckaitė.
ATIDARI LANGAI STASIUI SANTVARUI
2
• Jurgita Mikutytė.
KAS NEBIJO MADINGOS TEMOS?
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELNO MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA
1
• Rytis Jokūbaitis.
FORTEPIJONINIŲ ANSAMBLIŲ KONKURSAS
• Irena Mikšytė.
Į KIEKVIENO KRŪTINĘ PO ŽODĮ ĮDĖSIU
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRAS VAIKAMS - UŽUOVĖJA NUO TIKROVĖS?

KINAS 
• ĮVARDYTI TIKROVĘ
• Ridas Viskauskas.
ATPAŽĮSTAMUMAS, KAIP VERTYBĖ

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAPRASTA ISTORIJA

DAILĖ 
• Vytenis Rimkus.
"KOLEKCIJA 2002" - ŽVILGSNIS Į ATEITĮ

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

IN MEMORIAM 
• ANTANAS BRILINGAS
• VLADAS GURNEVIČIUS-RAMAŠKONIS

KRONIKA 
• Vidmantas Valiušaitis.
AUTOMOBILIU PER KURŠIŲ NERIJĄ

SKELBIMAI 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA1

KNYGOS

TAI KAS PRAEINA, KUNIGE RUDENI?

Alfredas GuščIus

[skaityti komentarus]

iliustracija

"Mes visi - Kūrėjo vaikai. Kiekvienas iš mūsų - savitas, vienintelis, nepakartojamas. Ir visi Kūrėjo pasaulį liudijam, kaip sugebam, kaip mokam. Jau vien savo buvimu. O jeigu leista truputėlį daugiau, negu būti, - tai jau didžiulė laimė, būties dovana. Ir nereikia norėti daugiau…" - taip savo pirmosios poezijos knygos "Ženklai širdyje"(1992) pratarmėje rašė Nijolė Augustinavičiūtė. Ši poetė tenkinasi nuolankiu buvimu po Kūrėjo…delnu, džiaugiasi galimybe ramiai, tyliai kontempliuoti, neskuba savo dvasiniu turtu dalintis su skaitytojais. Šeštą dešimtmetį pradėjusi literatė šiemet išleido tiktai trečią eilėraščių rinkinį "Solo naktižodžių fleitai". Literatūrinis kelias tarsi neilgas, tačiau jame įspaustos gana ryškios pėdos.

N.Augustinavičiūtės pasaulėjautos "šaknys ir šaltinis" (taip pavadintas pirmosios knygos pirmasis skyrius) - ne tarp miesto mūrų ir miesčioniškoje buityje, bet laisvoje gamtoje, Malkėsto, Vabalkšnės, Širvintos vandenų, Boblaukio, Bradūnynės, Rutkiškių, Senovės kaimų, dvarviečių erdvėje. Šios poetės dvasioje dar gana ryškūs agrarinės mąstysenos ženklai, patriarchaliniai archetipai. Jai dar… tebekvepia grėblys, tebekalba dalgis, staklės, naminiai gyvuliai ("Kada kely meluoja/ mano kojos,/ kai dulkės veidą apneša/ ir sielą,/ aš trokštu grįžt/ prie to vaikystės lovio,/ kur gerdavo arkliai, -/ ir nusiprausti,/ žiūrėdama jiems tiesiai/ į akis…"). Gimtinės, tėviškės atminimas įsismelkęs į kraują. Praeities ilgesys ne sekina, bet praturtina sielą. Net kaimynams (Juraičiams) dedikuotas eilėraštis nenugrimzta asmeniškumų, bičiuliškumų sentimentuose, o pakylėjamas iki apibendrinimų ir tampa vienu gražiausių rinkinio kūrinių: santūri įvaizdžių atributika (tėviškės "namo veidas", liepa, kelmas, puplaiškiai, vieškelis) transformuojama į amžiną sakralinę erdvę, kurioje "metai byra į sekundes", "sutaria kardai ir skydai…/ Visų marų ir karių aukos…". Eilėraštis sako: turime gimtuosius namus, tėviškę, vieškelį, tačiau virš jų dar yra ir "amžinoji dienų seklyčia", ir "vieškelis į begalybę". Gyvename po dvigubu stogu - namų ir dangaus, gyvename laikinumo ir amžinumo sankirtoje. Eilėraštis baigiamas kontrastingų atstumų bei prasmių lakonišku apibendrinimu:

Čia vieškelis į begalybę -

Į būtą ir nebūtą gylį.

Išvaikščioję kelių daugybę,

Čia mūsų pėdos kryžium tyli.

Per pagarbą praeičiai, Tėvynei, per meilę tėvams ir protėviams N.Augustinavičiūtės poezijoje ryškėja transcendentinė pasaulio pajauta, ateina religinės temos. Asmeninių, intymiųjų jausmų ir sakralinių motyvų samplaika jos poezijoje labai organiška: "Kiekvienas mes/ likimą savo nešam -/ vilties įduotą kryžių -/ ant pečių. // Skirtingi taip -/mes taip visi panašūs. - / O broli-/ juk tai aš/ Tavy kenčiu" (be pavadinimo). Apie pakilius, idealizuotus dalykus rašoma kai kur progiesmiu, kai kur maldos, kai kur religinio himno intonacijomis ("Katedra, paukšte pragystanti,/ sielos ir žvakių saulėteky./ Eiki į mus, o neklystanti./ Klydusių mūsų - neniekinki").

N.Augustinavičiūtei didelę įtaką daro Salomėjos Nėries kūryba. Ypač tai pastebima meilės lyrikoje.

Antrojoje knygoje "Gyvenime, trapi neužmirštuole" yra S.Nėriai skirtas eilėraštis, kuriame bandoma suvokti ir pateisinti jos "didžiąją kaltę". Ir ne tik tai - mūsų amžininkė pati pajunta Salomėjos Nėries atžvilgiu metafizinę kaltę:

Nors mažą grumstelį - nuo Tavo didžiosios kaltės. -

Kad būta ugnies. Kad pasiutusiai būta

naivios.

Kokioj Tu tolybėj ---------Kiekkart

išduota ----------

Vis meldies ----------------

Imk mūsų kaltes. Ir atleisk mums.

Ir eikim -

NAMO.

Krikščioniškas autorės noras …dalintis našta. Mąstydama apie didžiąją poetę, N.Augustinavičiūtė mąsto ir apie savo lemtį; taip sudvigubinama lyrinio eilėraščio prasmė, jis įgauna istoriškumo. Labai svarbi etinė autorės nuostata - kito atjauta, gailestis, nebijojimas prisiliesti net prie "raupsuotojo". Šitaip save "žeminant", ne susitepama, bet, priešingai, praturtėjama ir sutvirtėjama…

Trečiąją savo knygą poetė paskiria "Ad maiorem Dei gloriam" ("Didesnei Dievo garbei"), taip pat savo močiutei Uršulei Arminaitei-Juraitienei ir Motinai Liūdai Uršulei Juraitytei, tokiu gestu pabrėždama sąsają ir su transcendencija, ir su kraujo bei tautos šaknimis.

Padėkos ir pagarbos paletė ypač vaiski Motinos atžvilgiu. Nedaug terasime šiuolaikinių poečių, taip adoruojančių, idealizuojančių savo Gimdytoją:

Mano motina,

Man tavęs neatstos jau niekas -

Kaip negali žvaigždės atstot

elektrinė lempa…

kaip negali atstoti jūros

dirbtinės marios…

--------atėjai iš Didžios Paslapties-------

--------ir į Ją vėl grįžti---------------------

Paveldu man palikdama

savo MEILĘ.

Būk palaiminta!

"Mano motina"

Marijos kultą N.Augustinavičiūtė priima visa savo jautria siela. Tačiau tiesioginių eilėraščių Marijai rinkiniuose labai mažai, o naujajame - nė vieno. Kulto dvasia implikuota į eilėraščius, skirtus motinai, tėvui, tetoms ir močiutėms. Eilėraštyje (savotiškoje maldoje) "Motina mūsų, tėve mūsų…" randame originalią autorės pažiūros į sakralinius dalykus motyvaciją:

Galiu išpažinti kosmopolitizmą…

skersai išilgai išnaršyt vandenynus ir

kosmosą…

internacionalųjį internetą apskelbti dievu…

išbandyt begalybę reinkarnacinių ir

karminių modelių…

Vis vien:

Visomis kalbomis įvairiausiai

interpretuojamas

"Tėve mūsų" ( ar "Pater noster"… ar

"Mutter Natter"…/

ar "Vaterwaser…)

bus verčiamas tik

į jotvingišką sūdynų kalbą -

obuolių kvapą tėvų kieme.

Antrajame šios knygos skyriuje autorė pademonstruoja vykusį formos (gal tiksliau - knygos kompozicijos) pojūtį ir lygiai tekėjusią stilistinę bei tematinę intonaciją "sulaužo" netikėtu ritminiu rakursu - skyriumi "Katekizmo pamokos". Čia gausu biblinių motyvų, simbolių, kurie panaudojami jau kitaip, visų pirma pasitelkiant "baltųjų eilių" galimybes. Skyriaus pradžioje autorė išpažįsta savo etines ir religines nuostatas: "Davei man balsą,/ kad apie Tave giedočiau.// Davei man žodį,/ kuriuo Tave pagarbinčiau.// Nėra/ Tavęs vertesnių darbų,/ VIEŠPATIE".

Prasmingas skyrius "Keli Lietuvos istorijos ir literatūros pamokos fragmentai", kuriame yra ciklas, dedikuotas poetės literatūros ir kalbos mokytojai Onai Baskakovienei. Čia kalbamasi su įžymiosiomis lietuvių rašytojomis: Gabriele (Petkevičaite-Bite), Marija (Pečkauskaite-Šatrijos Ragana), Julija (Žymantiene-Žemaite) ir Ieva (Simonaityte-Eglaite); kiekvienai skiriamas šiltas žodis, surandamas tipiškas būdo ir kūrybos bruožas.

Skyriuose "Aksiomos. Teigimai", "Klausimai" dvasiškai taikią kontempliaciją keičia nervingesnis, ekspresyvus minties skrydis; atsiranda ironiškų, paradoksalių sukinių bei galvosūkių; šalia ilgesnių eilėraščių išdygsta trumpos miniatiūros, maksimos.

N.Augustinavičiūtės knygos liudija, kad tyliai, krikščioniškai oriai lietuvių poezijoje subrendo dar viena stipri kūrėja, kuriai kūryba yra ne postmodernistiškai suvoktų žodžių žaismas, bet gilią metafizinę prasmę turintis Logos. Dvasiškai kovingame, ironiškų gaidų kupiname eilėraštyje "Monai mamonai" nupieštas piligrimo paveikslas. Eidamas per pasaulį, jis regi amžinai besikaunančius klastą, neapykantą, besotę, išdavystę, melą, gobšumą. Autorė šį savo piligrimą poetą moko tinkamos kelio krypties, tikrų vertybių:

Eiki sau, kaip ėjęs,

ir neatsisuki,

duonos ir žaidimų

nuodėmę užuodęs.

Štai subliūkšta vėjas.

Išsibarsto šukės -

žemių ir žvaigždynų dulkės -------------

Lieka -

ŽODIS.

Lieka Žodis - pamatas. Tačiau jį surasti ir ant jo atsistoti labai nelengva. N.Augustinavičiūtės poezijos tikrumą didina nuoširdumas. Atvirai išsakomos ne vien monolitinės tiesos, bet ir abejonės, nerimas. Ne veltui prieš aukščiau pacituotą "pamokomąjį" eilėraštį yra kitas, skirtas apaštalui Tomui (liaudyje neretai vadinamam "neviernu Tamošium"); jame autorė ginčijasi ne tik su kitais "tamošiais", bet ir pati su savimi. Jos keliami filosofiniai klausimai - ir retoriniai, ir kasdieniniai: kas praeina? kas išlieka? kokią vertę turi mūsų žodžiai, mintys? Eilėraščio vyksmas nukeltas į rudenį, kai krenta paskutiniai raudoni medžių lapai, kai gamta ruošiasi eilinei savo…mirčiai. Žmogaus gyvenimo prasmė apmąstoma, pasitelkus religinius įvaizdžius, sakralines sąvokas. Į pasikartojantį klausimą "Tai kas praeina?"(tai siužeto jungiamoji grandis) aiškaus loginio atsakymo neduodama; paskutiniuose posmuose lyrinis subjektas palinksta po svarstymų našta, ir iš jo nuolankios būsenos galime nuspėti, kad autorė orientuojasi į tas pačias amžinąsias religines tiesas, aukštintas kituose, "atviruose", eilėraščiuose:

Tai kas praeina, kunige rudeni? -

Didėja tiktai mano vyzdžio baimė.

Priglunda lapo atgaila prie žemės.

Mediniai keliai lenkiasi savaime.

Aš veidą pakeliu.- Ir mano akys spindi.

Ant jų užtykšta lašas to ugninio,

To - gyvojo - vandens iš Tavo indo -

Iš niekad nesibaigiančio šaltinio---------

Augustinavičiūtė N. SOLO NAKTIŽODŽIŲ FLEITAI. - V.: Petro ofsetas, 2002.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:26:14 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba