Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-10-24 nr. 3209

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ.
Vestuvinė suknelė
23
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• PARODOS
• KONCERTAI
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Rūta Kačkutė.
Kultūros politikos modeliai Europoje
2

KNYGOS 
• RAMUTĖ DRAGENYTĖ.
Žodžio švytėjimas
4
• TAISIJA KOVRIGINA.
Kaliningradas–Klaipėda–Vilnius: eilėraščiai su komentarais ir nuotraukomis
2
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• ALEKSANDRA FOMINA.
(pa)skaitiniai
1
• Naujos knygos

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Įlanka ir tiltas – Diotimai
4

DAILĖ 
• ROMUALDAS ALEKNA.
Forma, novatoriškumas, temų atgaiva
• VIOLETA ŠIMULYNIENĖ.
Medalių mėnuo Šv. Jonų gatvės galerijoje
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Pagal Mindaugo Skudučio „Besilaukiančią“
4

MUZIKA 
• Birutė Mar.
Lietuviškos dainos Pekine
2
• JŪRATĖ MARTINAITYTĖ.
Rudens gėrybės

KINAS 
 AGNĖ MACAITYTĖ.
Nauji Rusijos filmai šimtmečio fone

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Sveikatai ir laimei
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
Viltingas jaunos režisierės debiutas

POEZIJA 
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Iš vasaros dienoraščio
12

PROZA 
• PETRAS VENCLOVAS.
Vienatvės įkaitas

VERTIMAI 
• Jean-Marie GustavE Le Clézio.
O vagie, vagie, koks yra tavasis gyvenimas?
3

AKTYVIOS JUNGTYS/POKALBIAI 
• Su poetu LIUDVIKU JAKIMAVIČIUM apie jo knygą „Lapė ir kaliošai“ kalbasi režisierė AGNĖ MARCINKEVIČIŪTĖ.
Vaikams juokinga – rimta ar nerimta
7

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Živilė Kropaitė.
Apie angliškus knygų klubus
3
• Rūta Jakutytė, Kauno „Santaros“ gimnazija, XI klasė.
Miniatiūros
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mindaugas Peleckis.
Letas Palmaitis: „Pasaulinės oligarchijos bandymas užgrobti valdžią pasaulyje – jokia globalizacija“
14

KRONIKA 
• Ypatingam renginiui – ypatingi reikalavimai
• Vokietijoje išleista Lietuvos kultūros istorijos knyga1
• Šokio spektaklio „Raudonos kurpaitės“ premjera

In Memoriam 
• FELIKSAS JAKUBAUSKAS
1935 06 02–2008 10 17

DE PROFUNDIS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Kultūrų daugiaplaniškumas
13

KINAS

Nauji Rusijos filmai šimtmečio fone

AGNĖ MACAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Dykvietė“

Spalio 10–15 d. „Skalvijos“ kino centre rodyta Naujojo Rusijos kino programa su specialiąja, skirta Rusijos kino šimtmečiui paminėti, nenuvylė: padaryta itin protinga atranka – norinčiajam susidaryti bendrą vaizdą neteko plėšytis ir dejuoti, kad nespėja visko pamatyti. Arba galėjai rinktis pagal skonį: šiandieninę lengvo turinio komediją („Plius vienas“), psichologinę dramą („Dykvietė“, „Šultesas“) ar stilingą jaunatvišką technomuzikos ritmų lydimą „Nirvaną“... Per penkias dienas parodyti penki filmai, sukurti 2008-aisiais, ir penki –­ retrospektyviniai, atrinkti rusų kino kritiko Valerijaus Bosenkos, kuris buvo tarp pakviestųjų svečių ir prieš seansus pats pristatinėjo kiekvieną filmą, trumpai apžvelgdamas jų sukūrimo istoriją. Anot jo, šie filmai dabar pamatyti tarsi šoniniu regėjimu, iš kitos perspektyvos, nes anuomet, kai buvo sukurti, dominavo kitokie – atitinkantys griežtus ideologinius postulatus. Pasirodo, būta ir kitokio kino: lietuvių žiūrovui atvežta šviesi lyrinė komedija „Prie mėlynosios jūros“ (1936), kurios režisierius B. Barnetas ilgą laiką buvo nesuprastas, o dabar gretinamas su impresionistinės stilistikos prancūzų režisieriaus J. Renuaro filmais, be herojinio patoso karinė komedija „Ženia, Ženečka ir „katiuša“ (1967, rež. V. Motylis, sukūręs ir „Baltąją dykumos saulę“), drama „Iki pasimatymo, berniukai“ (1964, rež. M. Kalikas), kuri tuoj pat sovietinės cenzūros buvo uždrausta, nes kalbėjo apie trijų draugų, bebaigiančių mokyklą karo išvakarėse, lūkesčių žlugimą.

„Monologas“ (1972, rež. Ilja Averbachas), vos sukurtas buvo išsiųstas į Kanų festivalį, kuriame dominavo italų politinis kinas (tais pačiais metais kaip ir B. Bertolucci’o „Paskutinis tango Paryžiuje“), todėl atsidūrė ten „ne savo laiku“, –­ gan ilga vieno veikėjo, inteligentiško mokslininko gyvenimo atkarpa. Ryškus Michailo Gluzskio sukurtas personažas iš pradžių sudaro garbaus amžiaus vienišiaus įspūdį. Netikėtai išdygusi jo bute suaugusi duktė atveria visai kitą tėvo pusę – dėl šeimos jis padarytų bet ką. Filme dominuoja dialogai: tėvas vis kalbasi su dukterimi, paskui –­ su jau suaugusia anūke. Tačiau už šių pokalbių slypi „monologinė“ kiekvieno žmogaus būsena: gyvenimas šalia artimųjų, kurie niekad neįsiklauso į žodžius. Ir negali įsiklausyti, kaip niekas negali išgyventi kito patirties. Tik jausti, kad didžiausia vertybė vis dėlto yra tarpusavio santykiai.

Apie vertybių krizę šiais laikais labai daug kalbėjo į Naujojo Rusijos kino dienas atvykęs režisierius Jurijus Maminas. Lietuvių žiūrovas jį geriausiai žino iš smagios nesusipratimų komedijos „Langas į Paryžių“ (1993). Jis nuolat minėjo ir kitus savo filmus, turėjusius didelį pasisekimą, –­­ „Neptūno šventę“ (1986), „Fontaną“ (1988), „Bakenbardus“ (2000). Per spaudos konferenciją pabrėžė – „Negalvok apie baltas beždžiones“ buvo eksperimentas, daugiau tokio tipo filmų nekursiąs. O šiuo metu dirbantis prie „Lango į Paryžių II“ (ak tas tikėjimas, kad galima pakartoti pirmojo sėkmę jį pratęsdamas – ar tik nebus likimo ironija?..). Pristatyti „Beždžiones“ kaip eksperimentinį kitų savo filmų kontekste, matyt, reikėjo: anot J. Mamino, jis sulaukęs dvejopos žiūrovų reakcijos –­ arba plojimų, arba kritikos. Pats pripažino du „trūkumus“ – filmas aiškiai per ilgas (dviejų valandų...), neįprastas žiūrovo ausiai rimuotas tekstas (kad išmokytų aktorius taisyklingai jį sakyti, teko ir po keliasdešimt kartų su metronomu šalia stovėti). Tačiau, žiūrint filmą, eiliuota veikėjų kalba visiškai netrukdė. Suprantantiems rusiškai –­­ smagi „Baltprausio“ tipo poemėlė, lyg ir turinti pretenzijų į didaktiką, tačiau kad ir kiek rimtai J. Maminas bandė aiškinti, kad pagrindinis veikėjas yra visiškai užvaldytas vienintelės aistros pinigams, o štai jo sutiktieji beprotis dailininkas, keista mergina ir nuolat ant stogo medituojantis kinietis atveria jam akis į gyvenimą, pripildytą „muzikos, paveikslų, knygų, gamtos“, – filme to nesimatė. Atvirkščiai, atrodė, kad ironizuojamas ne pinigų troškimas, o kultūra, kurią turbūt turėjo simbolizuoti pulkelis animacinių baltų beždžionių. Postmodernizmo laikais ironizuoti – ne trūkumas, tačiau rodyti žiūrovui komiškų didaktinių situacijų kratinį tikint, kad tai – ne ironija, o bandymas sugrąžinti žmogų prie tikrųjų vertybių, daugiau nei naivu. Šiandieninis pasaulis laukia kitokių sprendimų.

iliustracija
„Negalvok apie baltas beždžiones“

Galbūt kaip „Dykvietėje“ (2008, rež. Michailas Kalatozišvilis), kurios scenarijus buvo apdovanotas „Kinotauro“ festivalyje. Tas scenarijus – tai paskiri gydytojo, vienintelio griūvančios ligoninės stepės dykynėje gyventojo, darbo epizodai. Jo pacientai keisti – mirtinai nusigėręs vyras, užuolaidą sušlamštusi karvė, žaibo nutrenktas piemuo... Neturėdamas net būtiniausių medicinos priemonių, gydytojas sugeba rasti išeitį. Filmas turi aliuzijų į krikščioniškus kontekstus: operacinį stalą atstojantis plokščias akmuo kelia asociacijų su altoriumi, o pacientai ne šiaip pasveiksta ar išplėšiami iš mirties nagų. Jie tiesiog... prisikelia. Nejučia pamąstai ir apie Jėzaus ištarmę „Lozoriau, kelkis ir eik“, nors filme, žinoma, jos nėra. Tačiau galiausiai prisikelia ir pats gydytojas, tikrąja to žodžio prasme nudurtas į šoną (vėlgi asociacija su kraujuojančia Kristaus žaizda) „angelo sargo“, išdavusio jo pasitikėjimą – bepročio, nusileidusio kažkur nuo kalnų.

iliustracija
„Šultesas“

„Šultesas“ (2008, rež. Bakuras Bakuradzė) debiutinis, tačiau pelnė pagrindinį „Kinotauro“ kino festivalio prizą. Iš pradžių nelengvai suvokiamas, nors pirmasis kadras dar prieš pavadinimą – veikėjo veidas stambiu planu kabinete neutraliomis sienomis ir vienintelis lyg iš kriminalinės apklausos išplėštas žodis „Neprisimenu“ –­ pateikia žiūrėjimo kodą: tai filmas apie atmintį, kurios... nėra. Sukurtas dokumentine stilistika – fiksuojami paskiri pagrindinio veikėjo gyvenimo epizodai (greičiausiai –­ keli mėnesiai) liudija tik dabartį. Dialogai kuriami taip, tarsi iš šalies stebėtum žmogų, sustabdytą gatvėje pažįstamo, kurio šis nepamena, bet stengiasi neparodyti nenorėdamas sutrikdyti, tad kalba su juo labai atsargiai, bendromis frazėmis. Filmo tempas lėtas, ir žiūrovas iki pat pabaigos laukia kokio nors aiškumo, nes istorijos iš to, kas jam rodoma (kelios vagystės, keli epizodai su motina...), nesudėliosi. Tokį režisieriaus sprendimą paaiškina tik paskutinieji kadrai, kuomet Šultesas atvyksta į ligoninę pasitikrinti. Šie epizodai grąžina į filmo pradžią ir ištartąjį „Neprisimenu“. Šulteso smegenys pažeistos autoavarijos. Jis praradęs atmintį, tačiau nenori, kad tai matytų kiti. Praradus atmintį, nebėra ir praeities. Tačiau žiūrovui užmenama kita mįslė – galbūt toks žmogus kokiu nors mistiniu būdu gali „prisiminti“ tai, kas dar tik įvyks? Išėjęs iš ligoninės, kažkurį vakarą Šultesas užpuolamas ir sumušamas. Šis epizodas tiksliai iliustruoja tai, ką jis pasakojo gydytojui kaip savo sukurtą istoriją. Tačiau galbūt (meskime šalin tarkovskiškas mistikas...) šią situaciją jis išprovokuoja pats, norėdamas iš naujo pastatyti kitokios praeities pamatus vietoj amžinai pradingusios? Spėliok kaip nori –­ filmas čia ir nutrūksta.

Visiškas kontrastas minimalistinei dokumentinei „Šulteso“ stilistikai – spalvinga, karnavalinės poetikos „Nirvana“ (2008, rež. Igoris Vološynas). Buvo įdomu žiūrėti gretinant jį su pirmuoju spalvotu rusų filmu „Grunia Kornakova“ / „Lakštingala lakštingalėlė“ (1936). Kurdamas „Grunią Kornakovą“ režisierius Nikolajus Ekas (jis 1931 m. sukūrė ir pirmąjį rusų garsinį filmą „Kelialapis į gyvenimą“) net baiminosi, kad ryškus dekoratyvumas ir spalvos blaškys žiūrovo dėmesį, bus sunku susikaupti. Pirmą kartą Rusijos kine atsiradusi intensyvi liepsnos spalva filmuojant gaisrą porceliano fabrike ir tyru balsu Grunios dainuojama „Lakštingala lakštingalėlė“ – tobulas kontrastas dirbtinių neoninių spalvų fejerverkams ir kvapą gniaužiantiems technomuzikos ritmams „Nirvanoje“ – turbūt vizualiai įspūdingiausiame filme, rodytame Naujojo Rusijos kino dienomis. Filmo personažai ryškiais gotų ar pankų stilių primenančiais drabužiais, įmantriomis šukuosenomis, spalvingo makiažo dengiamais veidais gyvena Peterburge, reikia spėti, kad po Sovietų imperijos griūties, kai, anot vienos iš veikėjų, „nebeliko ir jokių vertybių, svarbių sename pasaulyje“. Jie tartum laikinai apsistoję pusiau apleistuose prišnerkštuose butuose, kurių kadaise buvęs prabangus interjeras primena iš ikirevoliucinių inteligentų namų padarytas „komunalkes“. Tie veikėjai – narkomanai, tačiau nieko panašaus į „Traukinių žymėjimą“ čia nepamatysi, tik tragiškai harmoningą estetiką, kuriamą kamera iš arti filmuojant minkštas merginų veidų linijas, švelnią odą, plaukus, kruopščiai sudėliotus į menišką šukuoseną, ar atvirkščiai – papurusius nuo vėjo, šioms stovint ant tilto. Siužetas, iš pradžių atrodęs vaizduosiantis meilės trikampio peripetijas (atvykėlė Alisa sulaukia kaimynės sugyventinio vaikino dėmesio ir išprovokuoja konkurencinę kovą), galiausiai krypsta į merginų santykius, subtiliai, tik užuominomis praskleidžiančius tikruosius Alisos jausmus ne jam, bet jai. Vis dėlto sprendimas sudėlioti visus taškus šioje dramatiškoje meilės istorijoje pernelyg tradicinis fantastiniams siužetams: mirus draugei, Alisa susileidžia dozę narkotikų ir trumpam atsiduria anapusiniame pasaulyje. Merginų dialogas įgyja banalų melodramatinį atspalvį: „Pažadėk, kad man sapnuosiesi...“, mat Alisa rengiasi gyventi ilgai (ir laimingai lyg pasakoje).

iliustracija
„Nirvana“

Šalia „Nirvanos“ Oksanos Byčkovos filmas „Plius vienas“ (2008) gerokai nublanko. Veikėjų charakteriai kuriami lengviausiu būdu: opozicijos principu –­­ nuolat paniurusi, visiškai be humoro jausmo į pilkus drabužius įvilkta vertėja (akt. Madlen Džabrailova) ir ryškiaspalvis žaižaruojantis sąmojumi užsienietis lėlininkas (akt. Jethro Skinneris, už šį vaidmenį „Kinotauro“ kino festivalyje pelnęs geriausio aktoriaus prizą). Nepatenkintą vertėjos darbu lėlininkų seminare paniurėlę Mašą M. Džabrailova suvaidino puikiai, tačiau jos charakterio pokyčiai neįtikino. Užsiėmimų metu bendraujant su lėlininku Tomu prasiveržęs linksmumas atrodė gan nenatūraliai. Sunku įsivaizduoti, kad šitaip gerai pavaizduotas flegmatiško būdo žmogus, net ir įsimylėjęs, kardinaliai pasikeistų. Aišku, tokio pokyčio reikalauja lengvo žanro filmo siužetas. Žiūrovams, atėjusiems atsipūsti, malonumas suteiktas. O atskirai būtų galima kalbėti apie tai, ką galėtų reikšti, kad rusų kine žinomi ir atpažįstami aktoriai (G. Cyganovas, P. Derevianka, J. Kolokolnikovas) gauna epizodinius lėlių vaidmenis arba po pabaigos titrų atsiradęs dar vienas epizodas, kai Mašai su Tomu vietinis girtuoklėlis padeda išsirinkti geriausią alų prie visą parą dirbančio kiosko. O. Byčkova sako, kad tie aktoriai yra geri jos bičiuliai, ir tiesiog norėjusi juos kur nors įterpti. Kaip ir epizodą, kuriame pasirodytų daugelio scenarijų autorius ir aktorius Aleksandras Adabašjanas, konsultavęs ją dėl šio filmo scenarijaus. Tą girtuoklėlį jis ir suvaidino. Viena vertus, meninė padėka mokytojui ir pripažintiems meistrams, kita vertus – aiškus pareiškimas naratyvine kino kalba, kad ateina nauja režisierių ir aktorių karta, perėmusi šimtą metų skaičiuojančio rusų kino tradicijas, bet siekianti kurti savaip.

iliustracija
„Plius vienas“

Švelnų, nostalgišką atsisveikinimą su tuo, kas buvo, priminė Valerijaus Bosenkos muzikinis filmas „Sentimentalus romansas – 2000. Rekviem XX amžiui“ (2000), kurtas specialiai Rusijos kino šimtmečiui. Filme skamba 15 romansų, atliekamų žymaus rusų dainininko Olego Pogudino, įterpiama ir dokumentinių kadrų, ir epizodų iš meninių filmų. Pristatydamas filmą, V. Bosenka teigė, kad nesiekęs iliustruoti dainų – vaizdas ir garsas čia jungiasi tam, kad sukurtų kažką trečia –­­­ taip atsirado šis „kino sonetų vainikas“, savotiškas maršrutas po Rusijos XX amžių. V. Bosenka sakė, kad kai kuriems užsienio žiūrovams jis liko nesuprantamas: žiūrint reikia tiek sekti rodomus vaizdus, tiek įsiklausyti į romansų žodžius, tad nesuprantant kalbos gan sunku suvokti tą atsiradusį trečiąjį lygmenį. Galbūt baiminantis žiūrovų nesupratimo ir apytuštės salės filmas buvo parodytas vieną vienintelį kartą, sekmadienio vakare paskutinio seanso metu. Bet gal šį sprendimą galėtume laikyti simbolišku: su XX amžiumi galima atsisveikinti tik vieną kartą.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:26:09 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba