Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-10-24 nr. 3209

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ.
Vestuvinė suknelė
23
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• PARODOS
• KONCERTAI
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Rūta Kačkutė.
Kultūros politikos modeliai Europoje
2

KNYGOS 
• RAMUTĖ DRAGENYTĖ.
Žodžio švytėjimas
4
• TAISIJA KOVRIGINA.
Kaliningradas–Klaipėda–Vilnius: eilėraščiai su komentarais ir nuotraukomis
2
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• ALEKSANDRA FOMINA.
(pa)skaitiniai
1
• Naujos knygos

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Įlanka ir tiltas – Diotimai
4

DAILĖ 
• ROMUALDAS ALEKNA.
Forma, novatoriškumas, temų atgaiva
• VIOLETA ŠIMULYNIENĖ.
Medalių mėnuo Šv. Jonų gatvės galerijoje
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Pagal Mindaugo Skudučio „Besilaukiančią“
4

MUZIKA 
• Birutė Mar.
Lietuviškos dainos Pekine
2
• JŪRATĖ MARTINAITYTĖ.
Rudens gėrybės

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Nauji Rusijos filmai šimtmečio fone

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Sveikatai ir laimei
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
Viltingas jaunos režisierės debiutas

POEZIJA 
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Iš vasaros dienoraščio
12

PROZA 
• PETRAS VENCLOVAS.
Vienatvės įkaitas

VERTIMAI 
 Jean-Marie GustavE Le Clézio.
O vagie, vagie, koks yra tavasis gyvenimas?
3

AKTYVIOS JUNGTYS/POKALBIAI 
• Su poetu LIUDVIKU JAKIMAVIČIUM apie jo knygą „Lapė ir kaliošai“ kalbasi režisierė AGNĖ MARCINKEVIČIŪTĖ.
Vaikams juokinga – rimta ar nerimta
7

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Živilė Kropaitė.
Apie angliškus knygų klubus
3
• Rūta Jakutytė, Kauno „Santaros“ gimnazija, XI klasė.
Miniatiūros
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mindaugas Peleckis.
Letas Palmaitis: „Pasaulinės oligarchijos bandymas užgrobti valdžią pasaulyje – jokia globalizacija“
14

KRONIKA 
• Ypatingam renginiui – ypatingi reikalavimai
• Vokietijoje išleista Lietuvos kultūros istorijos knyga1
• Šokio spektaklio „Raudonos kurpaitės“ premjera

In Memoriam 
• FELIKSAS JAKUBAUSKAS
1935 06 02–2008 10 17

DE PROFUNDIS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Kultūrų daugiaplaniškumas
13

VERTIMAI

O vagie, vagie, koks yra tavasis gyvenimas?

Jean-Marie GustavE Le Clézio

[skaityti komentarus]

iliustracija

    Gruodžio 10 dieną Stokholme 2008 metų Nobelio literatūros premija bus įteikta prancūzų rašytojui Jeanui-Marie Gustave’ui Le Clezio (g. 1940). Lietuvių kalba išleisti du jo romanai –­ „Dykuma“ ir „Aukso ieškotojas“.


Pasakyk man, kaip viskas prasidėjo?

Nežinau, jau nebežinau, tai šitaip toli, nuo šiol nebeturiu prisiminimų, toks tas mano gyvenimas. Gimiau Portugalijoje, Ericeiroje, tais laikais tai buvo mažas žvejų kaimelis netoli Lisabonos, toks baltas baltas virš jūros. Galiausiai mano tėvui dėl politinių priežasčių teko jį palikti, tad su mama ir teta įsikūrėme Prancūzijoje, ir savo senelio daugiau nebemačiau. Tai atsitiko tuoj po karo, manau, jis tuo laiku ir mirė. Tačiau gerai jį prisimenu, tai buvo žvejys, pasakodavo man istorijas, tačiau dabar aš beveik nekalbu portugališkai. Kurį laiką dirbau mūrininko padėjėju kartu su tėvu, paskui jis mirė, tad mamai taip pat teko dirbti, o aš įsitaisiau vienoje įmonėje, renovuojančioje senus namus, – ir tai turėjo paklausą. Tuo metu buvau kaip visi, turėjau darbą, draugų, buvau vedęs, nemąsčiau apie rytojų ir ligas, nelaimingus atsitikimus, daug dirbau, ir, nors pinigų būdavo nedaug, nežinojau, kad esu laimingas.

Paskui tapau elektriku, keisdavau elektros mazgus, prijungdavau namų apyvokos aparatus, sutvarkydavau apšvietimą, išvedžiodavau laidus. Tai man patiko, geras buvo darbas. Ir dabar tie laikai taip toli, kad retkarčiais klausiu savęs, ar tai tiesa, ar iš tiesų taip buvo, o gal tik sapnas, kurį šią akimirką sapnuoju – kai viskas būdavo taip taiku ir paprasta, kai grįždavau septintą vakaro, o atidarius duris apgaubdavo namų šiluma, girdėdavau šūkaujant berniukus, žmonos balsą, ji prieidavo prie manęs, apkabindavo, aš būdavau nusivaręs nuo kojų, tad išsitiesdavau prieš vakarienę lovoje ir stebėdavau ant lubų nuo užuolaidų krentančius šešėlius. Apie nieką nemąstydavau, tuo metu nei ateitis, nei praeitis neegzistavo. Nežinojau, kad esu laimingas.

O dabar?

Dabar. Dabar viskas pasikeitę. Atsitiko baisiausia, ir staiga, tarsi vienu smūgiu – įmonė bankrutavo, ir aš praradau darbą. Kalbėjo, kad savininkas iki ausų įsiskolinęs, bet visa tai – kalbos, nieko tikra. Taigi vieną dieną jis neperspėjęs išsinešdino, turėjo mums sumokėti trijų mėnesių algą ir grįžo tik įmokėti avanso. Laikraščiuose apie tai rašė, bet daugiau niekas nei jo, nei pinigų nebematė. Taigi visi liko be nieko, tarsi prasivėrus didžiulei skylei, į kurią įkritome. Nežinau, kas nutiko kitiems, manau, išvyko, nes pažinojo žmonių, kurie galėjo padėti. Iš pradžių dar tikėjau, kad viskas susitvarkys, tikėjau, kad lengvai rasiu darbą, bet nieko nepasitaikė, nes darbdaviams reikėjo žmonių be šeimos, užsieniečių – tokiais lengviau ir atsikratyti. Elektriko pažymėjimo neturėjau, tad niekas tokio darbo man nenorėjo patikėti. Taigi slinko mėnesiai, vis be nieko, buvo sunku įpirkti maisto, mokėti už sūnų mokslus, žmona dirbti negalėjo, turėjo sveikatos problemų, nebuvo pinigų ir vaistams. Galiausiai vienas iš draugų vedė, tris mėnesius aš jį pavadavau Belgijoje, dirbau prie aukštakrosnių. Buvo sunku, ypač todėl, kad turėjau gyventi viešbutyje visiškai vienas, bet uždirbau nemažai, tad galėjau nusipirkti automobilį, „Peugeot“ markės furgoną, jį tebeturiu ir dabar. Tuo metu įsikaliau į galvą, kad su furgonu galbūt galėčiau dirbti statybose arba vežioti į turgų daržoves. Bet paskui – ir tai buvo dar sunkiau – nebetekau visko, praradau pašalpas. Mano žmona ir vaikai mirs iš bado. Taip man atrodė. Iš pradžių dar sakiau sau, kad tai laikina, kad tereikia rasti šiek tiek pinigų, išlaukti. Bet tai trunka jau trejus metus, ir žinau, kad niekas nepasikeis. Jei neturėčiau žmonos, vaikų, galbūt galėčiau išvykti, nežinau, gal į Kanadą, Australiją, nesvarbu kur, pakeisti vietą, pakeisti gyvenimą...

Ar jie žino?

Vaikai? Ne, ne, jie nieko nežino, negalima jiems to sakyti, jie per maži, nesuprastų, kad jų tėvas tapo vagimi. Iš pradžių nenorėjau to sakyti ir žmonai, sakiau, kad radau darbą, kad dirbu naktiniu sargu statybose, bet ji puikiai matė, ką parnešdavau –­ televizorius, magnetofonus, elektrinius namų apyvokos aparatus ar visokiausius sidabrinius mažmožius –­ juk viską kraudavau garaže, tad greitai jai neliko abejonių. Ir ką ji galėjo sakyti? Mūsų padėtis buvo tokia, kad jau nebeturėjome ką prarasti. Arba taip, arba elgetauti... Ji nieko nesakė, ne, bet vieną dieną įėjo į garažą, kai kroviau daiktus iš furgono, laukdamas pirkėjo. Supranti, aš iš karto radau gerą pirkėją, jis be didelės rizikos uždirbdavo daug. Turėjo elektrotechnikos parduotuvę mieste ir antikvariatą kažkur Paryžiaus apylinkėse, bent taip manau. Supirkdavo viską už dešimtadalį tikrosios vertės. Už antikvarinius daiktus mokėdavo geriau, tačiau bet ko neimdavo, sakydavo, kad daugiau vargo, nes rizikinga. Vieną dieną atsisakė laikrodžio, seno laikrodžio, pasakęs, kad tokių pasaulyje yra viso labo trys ar keturi, taigi rizikuotų įkliūti. Tad atidaviau tą laikrodį žmonai, bet jai jis nepatiko, manau, po kelių dienų išmetė jį į šiukšliadėžę. Turbūt tai ją baugino. Taigi tą dieną, kai krausčiau sunkvežimį, ji įėjo, žvelgė į mane vos vos šypsodamasi, tačiau puikiai jaučiau, kad giliai širdyje jai liūdna. Pasakė man tik žodžius, kuriuos iki šiol gerai prisimenu: „Ar tai nepavojinga?“ Man buvo gėda, pasakiau – ne ir kad išeitų, nes tuoj turėjo pasirodyti pirkėjas, nenorėjau, kad jis ją pamatytų. Ne, nenorėčiau, kad mano vaikai tą sužinotų, jie per maži. Jie tiki, kad dirbu kaip ir anksčiau.

Dabar jiems sakau, kad dirbu naktimis, būtent todėl naktimis turiu išeiti, o dienomis šiek tiek pamiegoti.

Tau patinka toks gyvenimas?

Ne, iš pradžių visiškai nepatiko, bet dabar – o kas man belieka?

Eini kiekvieną naktį?

Nebūtinai. Priklauso nuo vietų. Yra rajonų, kur nieko nebūna visą vasarą, kituose – žiemą. Būdavo, kad ilgai netekdavo, ką gi, netekdavo eiti, reikėdavo laukti, nes žinojau, kad galiu būti sučiuptas. Bet kai kada prireikia pinigų drabužiams, vaistams. Galiausiai – mokėti nuomą, už elektrą. Turiu išsisukti. Ieškau mirusiųjų.

Mirusiųjų?

Taip. Supranti, skaitai laikraštį ir kai aptinki, kad kas nors mirė, turtuolis, tada žinai, kad laidotuvių dieną galėsi apsilankyti jo namuose.

Ir kaip tu tai darai?

Įvairiai, taisyklių nėra. Pasitaiko naktimis, atokiuose rajonuose, nes žinau, kad ten galiu būti ramus. Būna, kad galiu ir dienomis, po vidurdienio. Vis dėlto dieną to daryti nenoriu, laukiu nakties ar pary­čių, žinai, trečios ketvirtos valandos, tai geriausias metas, nes gatvės tuščios, farai ir tie šiomis valandomis miega. Bet niekada neinu į namus, jei ten kas nors būna.

Kaip sužinai, kad ten nieko nėra?

Iš karto matyti, tai tiesa, – kai jau esi įpratęs. Dulkės priešais duris, nesušluoti lapai, pašto dėžutės, pilnos laikraščių.

Įeini pro duris?

Taip, jei tai lengva padaryti – išlaužiu spyną arba pasinaudoju visrakčiu. Jei sunku, pabandau įlipti pro langą. Išdaužiu stiklą ir įlipu. Visada užsimaunu pirštines, kad nepalikčiau pėdsakų ir nesusižeisčiau.

O signalizacija?

Jei sudėtinga, atsitraukiu. Bet dažniausiai tai paprasti triukai, juos pamatai vos metęs žvilgsnį, telieka tik nukirsti laidus.

Ką išneši pirmiausia?

Žinai, kai šitaip įeini į nepažįstamus namus, nežinai, ką ten rasi. Turi veikti greitai, kad neįkliūtum, ir tai viskas. Taigi imi tai, ką gali greitai ir be problemų parduoti: televizorius, magnetofonus, buities prietaisus ar sidabrą, visokius mažmožius, paveikslus, vazas, statulėles, jei daiktai nėra itin griozdiški.

Bižuteriją?

Ne, nedažnai. Paprastai išeidami žmonės savo papuošalų nepalieka. Butelius vyno – taip, tai irgi domina, juos lengva parduoti. Žmonės paprastai rūsiams neskiria tiek daug dėmesio, neįdeda apsauginių spynų, neseka, kas ten darosi. Pagaliau reikia viską susikrauti, labai greitai, ir dingti. Laimė, turiu automobilį, be kurio negalėčiau tuo užsiimti. Arba turėčiau susidėti su kokia nors gauja, – tada tapčiau tikru gangsteriu, kaipgi. Bet tai man nepatiktų, nes manau, kad jie tai daro iš malonumo, o ne iš būtinybės, nori praturtėti, siekia maksimumo, didžiulių mostų, o aš tai darau, kad išgyvenčiau, kad mano žmona ir berniukai turėtų ką valgyti ir drabužių, kad mano berniukai gautų išsilavinimą, tikrą profesiją. Jei rytoj rasčiau darbą, tuoj pat mesčiau vogęs, galėčiau vėl ramiai grįžti namo vakarais, išsitiesčiau lovoje po pietų, žvelgčiau į šešėlių dėmes ant lubų apie nieką nemąstydamas, nemąstydamas apie ateitį, nieko nebijodamas... Dabar man atrodo, kad mano gyvenimas tuščias, kad nėra nieko, tik dekoracijos. Namai, žmonės, automobiliai – visa tai man atrodo netikra ir apgaulinga, kad išauš diena, kai man bus pasakyta: viskas tik komedija, niekam nepriklauso. Taigi, kad apie tai negalvočiau, po vidurdienio išeinu į gatvę ir pradedu vaikščioti be jokio tikslo, vaikščioti, vaikščioti, šviečia saulė ar lyja, jaučiuosi tarsi užsienietis, tarsi būčiau atvykęs traukiniu ir nieko šiame mieste nepažįstu, nieko.

O draugai?

O, draugai... Žinai gi, kai turi problemų, o jie žino, kad praradai darbą ir nebeturi pinigų, iš pradžių visi būna labai malonūs, bet paskui ima bijoti, kad neateitum prašyti paskolinti, tada... Nespėji apsidairyti, ir štai vieną dieną pastebi, kad nieko nesutinki, kad nieko nebepažįsti... Iš tiesų tarsi būtum užsienietis, ką tik išlipęs iš traukinio.

Tiki, kad kada nors vėl bus kaip anksčiau?

Nežinau... Kartkartėmis galvoju, kad tai tik blogas metas, kad tai praeis, kad vėl pradėsiu dirbti mūrininku ar elektriku –­ tai, ką kažkada ir dariau... Bet taip pat, kartkartėmis, sakau sau, kad tai niekuomet nesibaigs – niekuomet, nes turtingiesiems vargšai nerūpi, jie niekina juos, saugo savo turtus sau, užrakintus tuščiuose namuose, seifuose. Ir kad bent ką nors turėtum, tą trupinėlį, turi įeiti pas juos ir pats pasiimti.

Kaip jautiesi, kai pamąstai apie tai, kad esi vagis?

Taip, žinoma, kai ką jaučiu – man gniaužia gerklę, slegia, žinai, kartais vakarais grįžtu namo vakarienės, bet ne taip kaip anksčiau: yra tik šaltų sumuštinių, valgau juos žiūrėdamas televizorių su berniukais, jie tyli. Matau, kaip į mane žiūri žmona, taip, ji nieko jau nebesako, bet atrodo tokia pavargusi, pilkomis ir liūdnomis akimis, ir aš prisimenu, ką ji man pasakė tą pirmąjį kartą, paklausė, ar tai nepavojinga. O aš atsakiau, kad ne, bet tai netiesa, puikiai žinau, kad ateis ta lemtingoji diena, kai viskas komplikuosis. Keletą kartų jau buvo taip atsitikę, buvo žmonių, jie paleido šūvius man virš galvos. Laimė, buvau apsirengęs juodai, – sportiniu kostiumu, juodomis pirštinėmis ir apsiaustu, –­ tad nepataikė, nes nematė manęs naktyje. Bet vieną kartą, lemtingą, kam nors pasiseks, tai atsitiks, gal net šiąnakt, gal rytoj, kas gali pasakyti? Galbūt mane sučiups farai ir metų metus sėdėsiu kalėjime arba nesuspėsiu pabėgti, mane nušaus ir būsiu miręs. Miręs. Ne apie save galvoju, o apie žmoną, man nieko nereikia, nesu toks svarbus sau. Tai apie ją mąstau ir apie savo vaikus – kas jiems atsitiks, kas jais pasirūpins šioje žemėje? Kai dar gyvenau Ericeiroje, mano senelis daug laiko leisdavo su manimi, jis dažnai dainuodavo man, ir dabar klausiu savęs, kodėl vieną dainelę išlaikiau atminty geriau nei kitas – gal ji ir buvo mano likimas? Ar supranti kiek nors portugališkai? Joje dainuojama taip, klausyk:


        O ladraõ! Ladraõ!
        Que vida e tua?
        Comer e beber
        Passear pela rua.
        Era meia noite
        Quando o ladraõ veio
        Bateu tres pancadas
        A’porta do meio.


Versta iš Le Clézio. LA RONDE ET AUTRES FAITS DIVERS. – Paris: Éditions Gallimard, 1982

Iš prancūzų kalbos vertė
NERINGA MIKALAUSKIENĖ

 

Skaitytojų vertinimai


49425. pl :-) 2008-10-30 15:33
Genialiai paprasta ir įdomu skaityti. Tik būtų gerai, jei būtų išverstas ir eilėraštis. Jei 2 pirmas jo eilutes galima iššifruoti ir nemokant kalbos, tai daugiau, žinoma, ne.

49439. terra2008-11-01 09:22
puikus rašytojas, geras apsakymas, o eilėraštis juk ir originale tikriausiai neišverstas,juk svarbus jis tik kaip tolimos, jau svetimos personažui kalbos melodija.

49444. dinara2008-11-01 15:03
Puiku

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:25:49 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba