Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-07-12 nr. 2907

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• APDOVANOTI KONKURSO LAUREATAI
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

AKTUALIJOS 
• VALSTYBĖ IR TAUTINĖS MAŽUMOS18

SVEIKINAME 
• JULIJA JEKENTAITĖ-ALEKSANDRAVIČIENĖ1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
VILNIAUS FESTIVALIO PUSLAPIAI
2
• PRANEŠIMAS SPAUDAI

TEATRAS 
• Arūnas Vozbutas.
VILIOJANTIS VOKIEČIŲ TEATRAS
1

RADIJO TEATRAS 
• Janiną Babiliūtę kalbina Ridas Viskauskas.
NEAPŠVIESTAS RAMPOS
1

PROZA 
• Juozas Savickas.
TRYS FORTEPIJONAI MARCINKONYSE
2
• Renata Šerelytė.
LAUKINIO MĖNULIO FAZĖ
3

POEZIJA 
• (poemos ištrauka; I dalies pradžia).
VLADAS BRAZIŪNAS
3

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
GASPARO PASAULIS
1
• Alvydas Šlepikas.
EILĖRAŠČIAI TUŠČIAI GALVAI
6
• Ričardas Šileika.
PAGAMINTA 2002-AISIAIS ALYTUJE.
VARTOJIMO LAIKAS NERIBOTAS
7
• NAUJOS KNYGOS1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
ISTORINĖS ATMINTIES ŽARIJOS
• Ieva Siminonytė.
ŽMONĖS
• Eglė Petkevičiūtė.
RASTA RAMYBĖ
1

FOTOGRAFIJA 
• ROMUALDAS AUGŪNAS: "NEBIJOTI BAIMĖS"
 Antanas Sutkus.
REALYBĖS ŠVIESOS NUTVIEKSTI
1

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
2

KRONIKA 
• S.SONDECKIO SPAUDOS KONFERENCIJA8
• BIRŽELIO "NEMUNAS"1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
DEMOKRATIJA
2

FOTOGRAFIJA

REALYBĖS ŠVIESOS NUTVIEKSTI

Antanas Sutkus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Petras Velička. "Dubinskai". Apie 1947-1948 m.

Ne taip jau dažnai nutinka, kad XX amžiaus pabaigoje atrastum nežinomą, niekur neeksponuotą ir nepublikuotą pokario fotografą (negatyvai visą tą laiką gulėjo giminaičių archyve), kurio nuotraukose regėtum dar iš vaikystės pažįstamas, gimtąsias Panemunės vietas. Tas pats Panemunės gyvenimas. Visur toks pat kaimas. Mano senelio vienkiemis - kaip Petro Veličkos gimtinė. Net žmonių aprangoje atpažįstu savo vaikystę. Mano kartos gyvenimo kaime tarpsnis Petro Veličkos fotografijose atspindėtas it veidrodyje. Tačiau svarbiausia - žmonės. Juk jie susiformavo nepriklausomoje Lietuvoje. Kai aš fotografavau kaimo žmones 1959-1969 m., dar buvo ta pati karta. Reta proga it laiko mašina sugrįžti į savo vaikystę. Kaime tada beveik niekas nefotografavo. Oficialieji fotografai buvo tik Vilniuje ir dirbo spaudoje. Į kaimą užklysdavo tik komandiruoti, su ideologinėmis užduotimis. Lietuvos fotografijos istorijoje 5-6 dešimtmečių darbų beveik neturėjome, todėl dabar pavyko užpildyti dar vieną baltą dėmę.

Petras Velička gimė 1911 metais. Buvo išėjęs gerą fotografijos mokyklą pas žinomą tarpukario fotomėgėją, vieną iš Fotomėgėjų sąjungos įkūrėjų ir ilgametį jos pirmininką profesorių S.Kolupailą. 1935 m. Kaune leido žurnalą "Aš esu visur" (išėjo 5 numeriai), kuriame spausdino iš pasaulio periodikos į lietuvių kalbą išverstus žymių publicistų, rašytojų ir mokslininkų straipsnius politikos, meno, mokslo ir kitais klausimais. Pokario metais Petras Velička tapo "Vagos" leidyklos redaktoriumi, dirbo Vaikų ir jaunimo skyriuje, vertė grožinę literatūrą, draugavo su žinomu vertėju V.Drazdausku. Fotografija liko tik laisvalaikiui. Grįždavo į kaimą ir fotografuodavo gimines bei pažįstamus iš aplinkinių kaimų. Labiausiai Petrą Veličką domino kaimo žmonės, jų gyvenama aplinka. Kaimas nufotografuotas labai dvasingai, ir tas dvasingumas dabar dar labiau jaučiamas. Maždaug 1960 metais išsibaigus "Agfa" fotomedžiagoms, kurių kokybę ir dabar galime įvertinti pasklaidę Petro Veličkos nuotraukas, jis liovėsi fotografavęs ir iki pat mirties 1990 m. daugiau neėmė į rankas fotoaparato. Kita priežastis - kilo jauna lietuvių fotografija, iš prieškarinių autorių daugiausia žinojusi ir vertinusi B.Buračą, juolab kad jis liko Lietuvoje ir toliau tęsė etnografinius žygius. Neabejoju, kad Petro Veličkos fotografija turės ne mažesnę reikšmę negu B.Buračo ir kitų mūsų fotografų darbai apie kaimą. Tačiau Petro Veličkos tikslas buvo kitoks. Anksčiau žmonės nesakydavo "nusifotografuoti", o "nusipaveiksluoti". Fotomedžiagos buvo brangios, tikrojo fotoreportažo pokariu nebuvo, nors pasaulis šia linkme jau buvo toli nužengęs. Rimtas personažų požiūris į fotografavimąsi ir rimtas autoriaus požiūris į fotografijos galimybes atstoja reportažą, lemia dabartinę jo fotografijų sugestiją ir meninį lygmenį.

Be kaimiškųjų fotografijų, nemenką Petro Veličkos palikimo dalį sudaro miestiškosios. Miesto fotografijose jau matyti virsmas, bręstančios permainos. Jo miesto fotografijų žmonės - dar ne miestiečiai, tačiau jau ir nebe kaimiečiai. Tiesą sakant, tai miestan atsikėlę kaimiečiai, besistengiantys būti miestiečiais. Suprantama, ir jų dokumentiškumas įdomus.

Tačiau man įdomesni su žeme, su konkrečia vietove susiję kaimo žmonės. Tokiose nuotraukose atsiskleidžia pokario situacijos sudėtingumas. Dabar daug rašoma apie partizanų judėjimą, įvardyti vadai, pastatyti paminklai. Tačiau užmirštami partizanų maitintojai - ūkininkai iš pamiškės. Jie vilko trigubą naštą: partizanus naktį maitino savo noru, stribus dieną - priverstinai, o juk buvo ir griežtos valdiškos pyliavos.

Gilinantis į Petro Veličkos fotografinį palikimą, susidaro įspūdis, kad jis atėjo ir tiesiog užfiksavo gyvenimą… Kokie tipažai! Tai savotiška daug senesnio, dar P.Višinskio pradėto, antropologinio kaimo žmonių fiksavimo tąsa. Mūsų kritikoje tipažo vaidmuo dar nenagrinėtas, todėl ir tradicijos - nenustatytos. Tas mūsų vadinamas reportažas - lemiamų momentų gaudymas - nuklydo kiek ne tuo keliu. Juk nesvarbu, ar žmogus pozuoja, ar ne, jegu tik rezultatas geras. Be to, Petras Velička buvo ne iš tų, kurie veržiasi į viešumą. Jis manė, kad nufotografavo, ir to pakanka. Nepadarė fotografo karjeros.

Laikas, regis, paženklino Petro Veličkos fotografijas, kurios lyg sala iškyla ano meto politiniame fotožurnalistikos antplūdyje. Stebėtinai vientisi, pokario rūstybės šviesa nutvieksti, dvasios stiprybe paženklinti ir į miestą išėjusių, ir kaime pasilikusių veidai. Todėl visai kitokius laiko ženklus šiandien įžvelgiame Petro Veličkos personažų aprangoje, buityje, o svarbiausia - veiduose.

Kūrybinė ir techninė Petro Veličkos nuotraukų kokybė dar kartą paliudija tarpukario Lietuvos fotografijos išaugimą. Iškilus Petro Veličkos palikimui, jame galime rasti ir mūsų iškiliausių fotografų kūrybos daigų. Žinoma, taip atrodo tik gręžiojantis atgal, nuo visai kitų kūrybinių aukštumų, bet kas žino, ar Petro Veličkos fotografija neužbėga dar toliau į priekį? Jeigu ne dramatiškasis pokaris, būtume turėję nuoseklią, tolygiai kylančią fotografijos meno raidą. Dabar po truputį iš nebūties prikeliame vaizdinę tautos atmintį ir užpildome laiko bei okupacijų išmuštas duobes.

 

Skaitytojų vertinimai


19403. fotomanas :-) 2005-11-04 19:07
Sutkaus fotografijos super.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
21:25:44 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba